REMGINYS APIE KUPIŠKĖNŲ KRAŠTO ARCHITEKTUS

Renginys kiekvieną kartą prasideda "Kupiškėnų himnu"

Renginio vedančioji, Kupiškėnų klubo prezidentė Danutė Kutrienė, pakvietė atvykti į paminklinio akmens atidengimą kalbininkui Kazimierui Šauliui, Šimonių seniūnijos Juodžiūnų kaime 

Klubo prezidentė pasveikino Joną Rimantą Glemžą ir kitus klubo narius su jubiliejiniais gimtadieniais.

Jubiatas Antanas Galvanauskas

Jubliatė Gražina Kaušakienė

Klubo prezidentė sveikina Gendutę Kerevičienę su jubiliejumi

Jubiliatė Gendutė su vaišėmis 

Lietuvos architekto, paveldosaugininko, humanitarinių mokslų daktaro Jono Rimanto Glemžos paskaita apie Kupiškio krašto architektus.  

Susirinkę klubo nariai ir svečiai klausosi įdomios paskaitos

J.R. Glemžos paskaita

Laimutis Čepelė pasisakė apie architektą Lauryną Stuoką Gucevičių.

Mūsų klubo narė Aldona Mikulionienė patikslino informaciją apie L. Stuoką Gucevičių ir papasakojo atsiminimus apie Žybartą Simonaitį ir Živilę Mačionienę.

Kupiškėnų suėjime rugsėjo 7 d. Jonas Glemža gražiai pristatė iš Kupiškio krašto kilusius Lietuvos architektus. Pradėjo nuo garsiausio – Lauryno Gucevičiaus. Kai kuriems klubo nariams kilo klausimas kodėl jis nebevadinamas Laurynu Stuoka Gucevičiumi.

Primenu, kad Stuoka jis pavadintas tik sovietmečiu. Mat, tada atvažiavusiems iš sostinės į architekto gimtąjį Migonių kaimą kažkas paaiškino, kad jis gimęs Stuokos kieme, o bajoriška Gucevičiaus pavarde užrašiusi krikštamotė krikštijant Palėvenėje. Sovietmečiu tai labai tiko. J. Lebionka apie 1990 m. surado architekto krikšto metrikus. Nuo to laiko jis vėl vadinamas tik Laurynu Gucevičiumi.

Mano vyras Stanislovas Mikulionis dirbo Paminklų restauravimo projektavimo institute. Teko bendrauti ir su jo bendradarbiais Žybartu Smonaičiu bei Sigitu Lasavicku. Kai gyvenome Trakuose, dažnai mus aplankydavo. Kai susilaukėme sūnelio, jiedu nusprendė, kad be jų patarimo tinkamo vardo neišrinksime atvažiavo ir klausia - tai kaip mažąjį pavadinsit? Sakau, kad vardas turi būti trumpas, dviejų skiemenų, lietuviškas ir kad nebūtų galima pridėti rusiško „k“, nes man labai nepatinka kai Petriuką šaukia Petka ar Stasiuką Staska. Gal tegu bus Sauliukas?

Ėmė šaukti už galvų susiėmę...

„Ar visai išprotėjai? Žydišku vardu? Argi nežinai, kad žydai visiems užkliūva, kad nei vienai valdžiai neįtinka? Kodėl ne Kęstutis ar Gediminas?“

Visi trys išėjo pasidairyti po pilį. Grįžo išsišiepę, kaip geležėlę radę. Stasys ir klausia: „Ar atsimeni Kęstučio antspaudą, kabantį valdovo menėj? Kas ten parašyta? Skaistutis dux de Traken! Taigi sūnaus vardas -Skaistis!“

Žybartas rengė Panemunės pilies sutvarkymo projektą. Buvo neseniai nusipirkęs Moskvičių.

Panemunės pilyje vyko restauratorių šventė. Taigi jis atsakingas...

Mašinėlę pardavė ir nupirko jautį! Puota kaip viduramžiais! Bendradarbiai surinko pinigėlių, bet užteko tik motociklui. Algelės tai mažos...

Trakuose dirbau mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Vakare tikrinu mokinių rašto darbus. Vaikai jau miega. Kažkas beldžiasi duris. Už durų atsiliepia Žybartas. Sako, gal Stasys galėtų jį palydėti į Užutrakio dvarą. Patamsyje kelio nerandąs. Atsakau, kad Stasys dar negrįžo iš komandiruotės.

„Tai gal tu gali parodyti kaip nuvažiuoti?“

„Kaipgi mažus vaikus miegančius vienus paliksiu? Gal pablūdai?“

„Tai nors degtukų paskolink . Man ten reikia kai ką pasižiūrėti.“

Degtukų dėžutę padaviau, ir išvažiavo.

Teko bendrauti ir su kupiškėne Živile Mačioniene, kuri buvo ne tik mano vyro bendradarbė, bet ir sodo kaimynė. Ji parengė Klaipėdos senamiesčio, Aukštaitijos nacionalinio parko 3-jų kaimų regeneravimo projektus, dirbo prie senųjų dvarų ir parkų, senųjų kapinių, memorialinių sodybų restauravimo projektų. Su ja visada galėdavau pasikonsultuoti dėl paminklų senosiose Vilniaus Rasų, Bernardinų ir kitose kapinėse. Visada gerai nusiteikusi, maloni, draugiška man ir mano kolegoms gidams patardavo rengiant ekskursijas po kapines bei kitus memorialinius objektus. Buvo puiki, miela sodo kaimynė.

 

Aldona Mikulionienė

Pasidalinome atsiminimais apie mūsų klubo įkūrėją, buvusį Kupiškėnų klubo prezidentą, architektą Žybartą Simonaitį.

Pasisako Filomena Marčiulionienė...

Albinas Čiurlys...

Vilius Bartulis

Žiūrėjome dokumentinį filmą apie Žybartą Simonaitį "Pažinti tėtę". (Režisierė Virginija Vareikytė, operatorius Maximilien Dejoie)

Filmo apie Žybartą Simonaitį reklaminis plakatas

Žybartas Simonaitis (1929–2019) – vienas žymiausių Lietuvos architektų restauratorių, prisidėjusių prie svarbių Lietuvos istorinių objektų – Kauno pilies ir rotušės, Panemunės pilies, Vilniaus artilerijos bastėjos, pirklio namų Vilniuje, Didžiojoje g. 24, Mažosios gildijos namų Vilniuje, Didžiojoje g. 26, ir kitų objektų – tyrimų ir restauravimo. Architektas buvo žinomas ir kaip visuomenininkas – organizuodavo įvairius piketus ir šviečiamąsias pilietines akcijas. Jo iniciatyva rašyta daug raštų, kreipimųsi, pasiūlymų prezidentui, Seimui, Vyriausybei, Lietuvos vyskupų konferencijai įvairiais šalies gyvenimo klausimais. O kiek darbų atlikta įamžinant istorinę-kultūrinę atmintį, paveldą, buvusias mokyklas gimtajame krašte ir už jo. Daug dėmesio skyrė savo gimtajam Kupiškio rajonui. Projektavo ir dažnai savo lėšomis statė atminimo paminklus čia gyvenusiems ir kūrusiems kraštiečiams.

Mūsų klubo prezidentas buvo nepaprastai atsidavęs paminklotvarkos darbui, didelis šios srities žinovas. Visada jo galvoje sukdavosi šimtai idėjų, bet mažai kam žinoma, kad architektas buvo meniškos sielos žmogus: filosofas, fotografas, dokumentinio kino kūrėjas. Žybartui Simonaičiui dokumentinio kino kūrimas buvo mielas širdžiai užsiėmimas. Jis mąstė per filmus ir rodydavo, kas jam atrodė svarbu. Buvo pasiryžęs įamžinti gyvenimo tėkmę. Norėjo viską nufilmuoti ateities kartoms. Suprato, kad unikalūs gyvenimiškos aplinkos vaizdai išnyksta ir jų nebematyti. Jis savo filmams scenarijus rašydavo pats. Yra pluoštas scenarijų, skirtų Lietuvos ir užsienio architektūros paminklams, bet yra ir tokių, kurie apima žmogaus būtį, šventes, tradicijas ir papročius. Vilniaus regioniniame valstybės archyve yra saugomi Ž. Simonaičio scenarijų projektai filmams „Marytė“, „Po Lietuvą“, „Panemunės pilis“, „Estetika, antiestetika. Gamtos apsauga, antikultūra, blaivybė“, „Filosofija. Žmogaus apsauga, laimė, laikas, erdvė“, „Šventės (Žolinė) papročiai, tradicijos“ ir kt.

Vienas iš Žybarto gyvenimo dokumentavimo būdų buvo ir fotografija. Jis daug dešimtmečių stebėjo žmones, jų darbus. Užfiksuoti išraiškingi fotoportretai atskleidžia žmogaus vidų, jų kūno kalbą, mąstyseną. Tai nežinomi asmenys, paprasti žmonės. Ž. Simonaičio fotoportretai tarsi kalba apie žmogų, jo unikalumą ir nepakartojamumą.

Filme, kuris buvo parodytas Kupiškėnų klube, pasakojama apie vieno žymiausių Lietuvos architektų-restauratorių paliktą darbų, kino filmų ir asmeninių užrašų archyvą, kurį po kūrėjo mirties imasi tvarkyti Žybarto dukra Agnė Kuntrotienė.

Filmo scenarijaus autorė ir režisierė Virginija Vareikytė kurdama pastebėjo: „Žybartas kėlė klausimą istorinių pastatų restauravimo kontekste: ką išsaugoti, o ką leisti laikui pasiglemžti. Kai Agnė rado savo tėvo archyvą, – dokumentus, juostas, fotografijas – jai teko beveik toks pats klausimas: ką iš savo tėvo gyvenimo išsaugoti, o kam leisti nugrimzti į užmarštį. Tokia atsiminimų restauracija išėjo, tuo pačiu užsimezgė ir gražus dialogas tarp dukros ir anapilin išėjusio tėvo. Ir visas jis – per paliktus daiktus.“

Prie vaišių stalo

 Vidmanto Tubelio fotoreportažas

Vi

 

SKELBIMAS

 

 

Pirmąjį  rugsėjo mėnesio  sekmadienį, t.y. rugsėjo 7 dieną, 14 val.,  Vilniaus mokytojų namų Baltojoje salėje,  įvyks Vilniaus kupiškėnų klubo susirinkimas. Renginys skiriamas  žymiems architektams,  kilusiems  iš Kupiškio krošto,  ir jų darbams.

Prisiminimais  apie nuveiktus darbus,  apie  kupiškėnus architektus  pasidalins mūsų klubo narys, Lietuvos architektas, paveldosaugininkas, humanitarinių mokslų daktaras Jonas Rimantas Glemža.

Dokumentinio filmo „ Pažinti tėtę“  ( 2022 m.) apie architektą, buvusį Vilniaus kupiškėnų klubo prezidentą, Žybartą Simonaitį, peržiūra.

                    Po to -   jaukūs pokalbiai prie  suneštinių  vaišių stalo.

 

     Labai kviečiame  dalyvauti.

 

 

 

GEDULO IR VILTIES DIENOS MINĖJIMAS KUPIŠKYJE

1939 m. rugpjūčio 23 d. nacistinė Vokietija  ir Sovietų Sąjunga pasirašė Molotovo-Ribentropo paktą , kuriuo Rytų Europa buvo padalinta į įtakos zonas. Baltijos šalys buvo priskirtos Sovietų sąjungos zonai.

Netrukus  NKVD (Sovietų sąjungos Vidaus reikalų liaudies komisariatas, vėliau pervadintas NKGB - Valstybės saugumo liaudies komisariatas) pradėjo registruoti ir sekti visus „antisovietinius elementus“, t. y. asmenis, kurie buvo laikomi turintys antisovietines pažiūras vien dėl jų socialinės padėties , politinių pažiūrų, religinių įsitikinimų ir panašių savybių. Buvo taikomasi į tarpukario Tautininkų sąjungos  ir Lietuvos šaulių sąjungos  narius, policijos pareigūnus bei įvairių katalikiškų organizacijų narius. Dar 1940 m. sausį NKVD skaičiavo, kad reikia nustatyti apie 320 000 asmenų arba apie 15% Lietuvos gyventojų, kurie skaičiuojant kartu su šeimos nariais sudarė apie pusę gyventojų. Siekiant pasiruošti operacijoms, NKVD sudarė sąrašus asmenų, kurie bus ištremti pirmosios bangos metu. Taip pat nustatė jiems inkriminuojamą priežastį, susekė jų šeimos narius ir nustatė jų gyvenamąją vietą.

1940 m. birželio 14 d. Lietuva sulaukė sovietų ultimatumo, o  1940 m. birželio 15 d., sulaužydama tarptautines sutartis ir pasiųsdama per 150 tūkstančių raudonarmiečių, Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvos Respubliką, Latviją ir Estiją. Prasidėjo 50 metų trukusi okupacija. Sovietai perėmė trijų valstybių politinio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo kontrolę. Jie sparčiai įgyvendino sovietizavimo politiką: privačių įmonių nacionalizavimą , žemės reformą ruošiantis kolektyvizacijai, politinių, kultūrinių ir religinių organizacijų slopinimą. Politiniai aktyvistai ir kiti žmonės, paskelbti „liaudies priešais“, buvo suimti ir įkalinti.  Pirmoji operacija prasidėjo 1941 m. birželio 13 d., penktadienio naktį į keturioliktąją. Ją vykdė NKVD  ir NKGB kareiviai iš Rusijos, Ukrainos  ir Baltarusijos. Tačiau iškart numatyto masto represijoms neužteko pajėgų. Visgi jau birželio 19 d. parengtoje oficialioje NKVD ataskaitoje buvo suskaičiuoti 17 485 ištremti asmenys, tarp jų - į lagerius išvežta 7,5 tūkst. vyrų, virš 5 tūkst. Vaikų. Tačiau ši statistika buvo neišsami, o dokumentai nepilni. Tolimesnėms represijoms užkirto kelią nacių invazija į Sovietų Sąjungą. 

Nacistinei Vokietija pralaimint karą, 1944 m. liepą Raudonoji armija  perėmė didžiąją dalį Lietuvos teritorijos. Daugelis Lietuvoje buvo pašaukti į kariuomenę (apie 80 000 karių). Vyrai, išvengę šaukimo, dažnai prisijungė prie Lietuvos partizanų. Ginkluotas pasipriešinimas įkvėpė pilietinį ir politinį nepaklusnumą, į kurį sovietai atsakė persekiojimais: egzekucijomis, areštais, trėmimais ir kitomis represijomis. Iš viso iki 1952 m. rugsėjo iš Lietuvos į Sovietų sąjungos gilumą – Sibirą, Tolimuosius rytus, šiaurę buvo ištremti apie 132000 asmenų. Apie kupiškėnų trėmimus kolektyvinėje monografijoje “Lietuvos valsčiai. Kupiškis” rašo Aušra Jonušytė   (https://llt.lt/pdf/kupiskis/kupiskis-8_istorija-2015.pdf ).

Dar sovietmečiu, jo eros pabaigoje prasidėjus „perestroikai“, LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1989  m. birželio 9 d. įsaku paskelbė birželio 14 d. Gedulo ir Vilties diena.    Šią atmintiną dieną Lietuvoje vyksta įvairūs renginiai, pagerbiantys tremtinių atminimą. Nacionalinė gedulo ir vilties diena yra svarbus priminimas apie tamsiausius Lietuvos istorijos laikus, bet kartu ir apie tautos ryžtą išsaugoti laisvę, net ir esant didžiausioms neteisybėms. Tai diena, kai gedulas ir viltis susilieja į vieną – gedima prarastų gyvybių, bet viliamasi šviesesnės ateities, kurią kiekvienas gali kurti prisimindamas ir pagerbdamas praeitį.

Šiemet, nuo pirmųjų trėmimų praėjus 84 metams, ši diena minima jau 36-ą kartą. Dar yra gyvų buvusių tremtinių, parašyta nemažai prisiminimų knygų, tarp jų – ir Vilniaus kupiškėnų klubo nario Algirdo Šukio (amžiną jam atilsį) „Atminties dienoraščiai“, 2023 metais išleisti jo žmonos Daivos pastangomis.  Šeštadienį Gedulo ir vilties dieną paminėjo ir kupiškėnai, dalyvavome ir būrelis Vilniaus kupiškėnų.  Renginiai prasidėjo 10 val.  pėsčiųjų žygiu „Eikime istoriją“ iš Kupiškio geležinkelio stoties. 11 val. Kupiškio Kristaus žengimo į dangų bažnyčioje Šv. Mišias už represuotus Lietuvos žmones aukojo klebonas Mindaugas Šakinis, jis pašventino jaunųjų šaulių atneštą Lietuvos valstybės istorinę vėliavą. Po mišių, stabtelėjus prie paminklo tremtiniams bažnyčios šventoriuje, Lauryno Stuokos Gucevičiaus aikštėje prie memorialinės lentos tylos minute buvo pagerbtas žuvusių partizanų atminimas, ir automobilių kolona pajudėjo link Stuburų kaimo, kur Vilniaus kupiškėnų klubo aktyvistų Gedimino Kaluinos, Žybarto Simonaičio, Rimanto Skaisčio, Algimanto Zolubo iniciatyva, pastangomis, dalinai ir jų lėšomis, remiant Kupiškio savivaldybei  buvo pastatytas ir 2016 m. spalio 15 dieną iškilmingai atidengtas paminklas “Lietuvai ir žuvusiems partizanams“ (reportažas iš jo atidengimo: https://vilniauskupiskenai.blogspot.com/2016/10/stuburai-lietuvos-1000-mecio-paminklas.html ). Šalia jo šiemet vicemero Valdo Šateikos iniciatyva buvo įrengtas aukštas stiebas, ant kurio, skambant Lietuvos himnui, buvo iškilmingai pirmąkart iškelta pašventintoji vėliava. Lietuvos savanoriai trimis salvėmis Saliutavo už Lietuvą, už Kupiškio krašto žmones ir už savo gyvybes paaukojusius dėl Lietuvos laisvės. Renginyje apie būtinybę prisiminti ir pagerbti žuvusius tėvynės gynėjus, partizanus, tremtinius, apie šio renginio idėją, apie paminklo iniciatorius ir kūrėjus kalbėjo vicemeras Valdas Šateika, vienas iš paminklo iniciatorių ir statytojų Rimantas Skaistys papasakojo, kad nuo paminklo idėjos iki atidengimo organizaciniai, kūrybiniai ir techniniai darbai užtruko apie 10 metų, kad didžiulį akmenį 2008 metais padovanojo šio žemės sklypo savininkas Aleksas Vilutis su sąlyga, kad paminklas stovės jo žemėje, kad pirminė idėja buvo pastatyti paminklą Lietuvos paminėjimo tūkstantmečiui, tačiau darbams užtrukus, iniciatoriams kilo mintis idėją išplėsti ir pagerbti už Lietuvos laisvę žuvusius kraštiečius, tad šalia buvo įrengtas stendas su žuvusiųjų ir paminklą stačiusių bei rėmusių pavardėmis. Rimantas papasakojo ir apie paminklo kūrimo, statymo darbų eigą, prisiminė emocijas akmenį užkėlus ant pjedestalo, kai susikibę rankomis šoko pergalės šokį, finansų paieškas, paminėjo rėmėjus, padėkojo akmentašiui Vytautui Jasinskui, lauko akmenį pavertusiam įspūdingu paminklu, salamiestietei, partizanės dukrai, rajono tarybos narei Daliai Dyrienei, tvarkiusiai, organizavusiai paminklo aplinkos priežiūros talkas ir įteikė jai vėliavą pakeitimui – kai susidėvės dabar iškeltoji. Dalia priminė, kad Tėvynės gynėjus reikia prisiminti ir gerbti ne tik iškilmingomis progomis...  Paminklą tašęs skulptorius akmentašys Vytautas Jasinskas prisiminė, kad akmuo buvo toliau nuo kelio, tad buvo nuspręsta jį pristumti arčiau kelio, čia patogiau prie jo prieiti, o ir lauko darbams mažiau trukdo. Paties skulptoriaus darbas užtruko apie metus laiko. Lietuvos šaulių sąjungos atstovas Audrius Skaistys padėkojo renginio iniciatoriui vicemerui Valdui Šateikai, rajono savivaldybei, Alizavos ir Antašavos seniūnijoms, savanoriams, atlikusiems salves, šauliams, globojusiems vėliavą nuo bažnyčios iki Stuburų. Po oficialiosios dalies Valdas Šateika pakvietė pasivaišinti jo paties net 6 valandas virta tikrai labai skania sriuba.

Renginys buvo įsimintinas, nuoširdus, ne „valdiškas“. Paminklas tapo oficialių renginių vieta, ir Salamiestyje, ir Antašavoje įrengtos nuorodos, informaciniai kelio ženklai. Vilniaus kupiškėnų klubo, paminklo iniciatorių ir kūrėjų Gedimino Kaluinos, Žybarto Simonaičio, Rimanto Skaisčio ir kitų pastangos nenuėjo veltui. Tvirtas paminklas ilgai primins ir vietiniams, ir pravažiuojantiems, ir specialiai apsilankantiems garbingą Tėvynės praeitį ir sunkius laikus, žmonių meilę tėvynei, kančias ir sudėtas aukas. Ir kad už laisvę tenka ir kovoti, ir kentėti, ir aukotis.

Vilius Bartulis

 

 

 

Nuotraukos Aldonos Milevskienės  ir Danutės Kutrienės

EKSKURSIJA "VILNIAUS GINYBINĖ SIENA"

 

Birželio vienuoliktosios rytą lietus nesutrukdė  Vilniaus kupiškėnų klubo nariams gausiai susirinkti į ekskursiją „Vilniaus gynybinė siena.“ Ją profesionaliai vedė  klubo narė gidė Aldona Mikulionienė.

Aldona pasakojo, kad iki XVI a. pradžios  Vilnius nebuvo aptvertas mūrine siena, o sostinės gynyba koncentravosi aukštutinėje ir žemutinėje Vilniaus pilyse. Tik 1503 m. Vilniaus gyventojų įbaugintų totorių įsiveržimais prašomas LDK kunigaikštis Aleksandras  savo privilegija išleista Gardine leido aptverti sostinę siena, o joje įrengti penkerius vartus prie svarbiausių kelių: Vilniaus, kuris ėjo per Neries tiltą, pro Šnipiškių kaimą į Ukmergę, Trakų, Medininkų, Spaso, ėjusių į Užupio priemiestį bei Polocką, ir Pilies.

Pagrindinė sienos statyba užtruko metus, tačiau ir toliau ji buvo tvirtinama, statoma įrengiant naujus vartus ir bokštus. 1522 m. statybos baigėsi, visa siena buvo mūrinė su 10 įtvirtintų vartų ir dar 5 bokštais. Be jau minėtų pirmųjų 5 vartų atsirado dar penki: Rūdininkų, Totorių, Marijos Magdalietės (Šlapieji), Bernardinų vartai ir labiausiai įtvirtinti Subačiaus vartai, pro kuriuos vedė trumpesnis kelias į Medininkus, Krėvą ir LDK rytus. Vilniaus gynybinė siena  juosė dabartinę Senamiesčio teritoriją, buvo apie 3 km ilgio. 

Ekskursiją  pradėjome Trakų ir Pylimo gatvės sankryžoje ir ėjome gynybinės sienos maršrutu, užsukant į kiemus ir ieškant išlikusių sienos mūrų dar tebestovinčiuose pastatuose ir išlikusiuose sienos fragmentuose. Trakų vartus, vienerius iš devynerių istorinių miesto vartų, žymi Trakų ir Pylimo gatvių nišoje esanti S. Kuzmos skulptūra, pavadinta miesto vartų sargybinio vardu. Pamatėme iki šių dienų išlikusius sienos fragmentus: Trakų gatvėje 2 (su užmūrytomis šaulių nišomis tapo gyvenamojo namo sienos fragmentu), Pylimo gatvėje (apie 40 m), prie A. Strazdelio ir Subačiaus gatvių sankryžos (apie 30 m), Bokšto gatvėje (apie 150 m), Šventosios Dvasios ir Bazilijonų gatvėje (215 m) ir

Pasigrožėjome vieninteliais išlikusiais  Vilniaus gynybinės sienos vartais – Medininkų (Aušros) vartais. Juose įsikūrusioje Aušros vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčioje laikomas Šv. Mergelės Marijos paveikslas, kuris krikščionių garbinamas kaip stebuklingas. Manoma, kad jis ir padėjo išlikti Aušros vartams iki šių dienų.

Maršrutas vedė toliau link Subačiaus vartų. Visus sudomino  gidės pasakojimas apie Subačiaus vartų patalpose gyvenusius Vilniaus budelius, kurie prie miesto Rotušės buvusioje aikštėje vykdydavo mirties bausmę nuteistiesiems. Juos dažniausiai samdydavo iš Vakarų Europos valstybių. Budeliai buvo baigę specialius mokslus, gaudavo didžiulę algą, bet pagarbos už savo darbą dažniausiai nenusipelnydavo, o tik  miestiečių panieką.

Subačiaus vartai ir Vilniaus gynybinės sienos bastėja – vartų bokštas stovėjo dabartinių Bokšto, Subačiaus ir Strazdelio gatvių sankryžoje. Išliko tik jo pamatų likučiai po Subačiaus gatvės važiojamąja dalimi. XVII a. Subačiaus vartai buvo rekonstruoti ir su bastėja sudarė vientisą gynybinę liniją Vilniaus pietryčiuose. Architektūriniu požiūriu Subačiaus vartų bokštas buvo bene vertingiausias Vilniaus miesto gynybinėje sienoje. 1987m. bastėją atkasus ir restauravus, joje buvo  atidarytas muziejus.

Ekskursiją baigėme maloniu pabendravimu ir atsipūtimu socialiniame restorane „Pirmas blynas“, kuris įkurtas  Šv. Marijos Ramintojos bažnyčios patalpose. Jis vykdo socialinę ir kulinarinę misiją. Gardžius blynus ir kitus patiekalus čia kepa ir pateikia žmonės su negalia.  „Pirmo blyno” meniu pasididžiavimas - sotūs ir dideli, net 36 cm skersmens, blynai su pikantiškais bei saldžiais pagardais.

Padėkojome mielai mūsų klubo narei Aldonai Mikulionienei už informatyvią, įdomią ir įsimintiną ekskursiją.  Pabendravome ir skaniai papietavome. Išsiskirstėme su naujų žinių bagažu ir vildamiesi, kad ir toliau keliausime, pažinsime ir bendrausime.

 

Regina Katkevičienė

Nuotraukos Vidmanto Tubelio

SKELBIMAS

 

Kaip jau buvo paskelbta, š. m. birželio  11 d. 11 val. Vilniaus kupiškėnų klubas organizuoja  ekskursiją " Vilniaus gynybinė siena".

Dėmesio! Keičiasi susirinkimo ekskursijai vieta. Renkamės prie MO muziejaus, adresu : Pylimo g. 17.  Gidės Aldonos Mikulionienės pasiūlymu  sutrumpintas atstumas,  kurį  nueisime ekskursijos metu, todėl buvo pakeista susitikimo vieta.

Ekskursija truks  apie  1,30 - 2 val. Po ekskursijos siūlome atsipūsti  ir pabendrauti socialiniame restorane " Pirmas blynas", kuris įkurtas  Šv. Marijos Ramintojos bažnyčioje, Savičiaus g. 15.  Restoranas vykdo kulinarinę ir socialinę misiją, gardžius blynus čia kepa ir patiekia žmonės su negalia. Patiekalai restorane - įvairūs  blynai,  dienos sriuba, Cezario salotos. Kas nebus išalkęs, galės pasimėgauti tik kava ir bendravimu. 

Prašyčiau pranešti, atsakant į šį laišką, kas pageidautumėte po ekskursijos  užsukti į  šį restoraną,  tiksliau rezervuotume  vietas.

Iki pasimatymo, mieli kupiškėnai!

Klubo prezidentė Danutė Kutrienė