Vilija mūsų upelių motutė,
Dugną tur aukso, o veidą kaip dangų...
|
Neris ties Jonava |
Gražų sekmadienio,
liepos 30 dienos, rytą, mūsų, gerai
nusiteikusių keturių dešimčių Vilniaus kupiškėnų (ir jų draugų) grupė, išvykome
jau į trečią šiais metais pažintinę kelionę po Lietuvą. Važiuodami Gariūnų
tiltu per Nerį, ištarėme jai iki pasimatymo. Tačiau vėliau įsitikinome, jog upė
neketina mūsų paleisti iš akių. Kartais ji nutoldavo, net pradingdavo už
mėlynuojančių girių, bet ir vėl atsirasdavo šalia, tai iš kairės, tai iš
dešinės, žiūrint kuriame krante būdavome. Ir pažvelgdavo tai pro miškų tarpus,
tai iš žaliuojančių slėnių, tai pro miestų ar mažų miestelių stogus. Viename,
kairiajame krante - Vievis, Abromiškės, Žasliai, Zubiškės, Gegužinė, Skaruliai,
kitame, dešiniame, pervažiavus Jonavos, chemijos ir visos Lietuvos Jonų sostinės
tiltą - Vepriai, Gelvonai, Čiobiškis, Musninkai, Širvintos – viso labo apie
dešimtis mūsų lankytinų vietų. Jei žvilgčiojo ir ne pati motutė, tai jos
intakai – Šventoji, Musė, Širvinta ir kiti. Sakoma, kažkur, netoli Jonavos,
tolimiausio mūsų kelionės taško, srovena ir Lietavos
upelė, galbūt suteikusi vardą mūsų tautai ir valstybei. Taip, čia istorinė
Lietuva, tautos lopšys, dabartinės valstybės vidurys, ir visi jos miestai,
miesteliai, gyvenvietės, įsikūrę istoriškai reikšmingose ir gražiose vietose,
piliakalniai mena praeities įvykius, yra kultūros paveldas.
|
Arnoldas pasakoja apie kunigą K. Kibelį |
Mus domino viskas,
kas svarbu norint pažinti praeitį, tautos kovą už laisvę ir išlikimą, tačiau
daug praeities ir jos kultūros lobių sutelkta bažnyčiose, senuose dvaruose. Mūsų,
keliautojų, laimė, atsiranda tokių
nuostabių žmonių, kaip nuolatinis grupės vadovas ir gidas Arnoldas Pažemys,
kuriam dėkojama ir karštai plojama po išvykų už viską: sumaniai dozuojamą kelionės
laiką, trukmę prie kiekvieno objekto, bet, svarbiausia, už turiningą pasakojimą. Stačiai kelia nuostabą
šio žmogaus, turinčio inžinerinį išsilavinimą, žinios, kompetencija,
darbštumas.
Laikydamasis istoriškumo
principo ir tiesos, jis atskleidžia miestų, miestelių, gyvenviečių atsiradimą, istorinių
asmenybių vaidmenį šių vietovių ir visos šalies istorijoje, sudėtingus jų tarpusavio
santykius, būdo bruožus, likimus. Nepamirštamos ir patriotinės intencijos. Sustojus
prie kovotojų už laisvę, sukilėlių, nepriklausomybės karių, partizanų kapų, visur,
kur tik prisimenami žuvę taurūs mūsų tautos sūnūs, paties vadovo uždegama
žvakutė... Atgyja ir mažai težinomos istorinės vietovės, datos, o kiek
asmenybių, kiek pavardžių, skambių ir mažai girdėtų, susijusių tiek su šiais
kampeliais, tiek su visos šalies likimu: Astikai, Radvilos, Giedraičiai, Poniatovskiai,
Kosakovskiai, Skarulskiai ir daugybė kitų!..
|
Skarulių bažnyčia |
Ne visų jų indėlis vienodas, kai
kurių - prieštaringas, bet juk kadaise
jie lėmė šalies likimą, greta jų valdytų padovanotų kunigaikščio, paveldėtų ar kitaip
įgytų dvarų radosi, augo miestai, jų buvo funduojamos ir bažnyčios, Šalia
Skarulių išaugo ir Jonavos miestas, kurį lankydami prisiminėme ir Petro
Vileišio pastatytus Peterburgo – Varšuvos trakto tiltus, ir šios žemės šviesuolius
Abraomą Kulvietį, Homero vertėją gydytoją Jeronimą Ralį, kitus.
|
Atvykome į Abromiškių dvarą |
Bėgo laikas, išnyko
garsiosios giminės, o jų dvarai susmuko, virto griuvėsiais. Tačiau mūsų
dienomis kai kuriems jų pasisekė: atsirado senieji ar nauji savininkai, plūstelėjo
Europos parama, ir daug dvarų ne tik čia, bet ir visoje Lietuvoje, atgijo. Ir
šioje kelionėje matėme restauruojamus Abromiškių, Čiobiškio (naujasis
savininkas nupirko ne tik dvarą, bet ir jame buvusią sunkiai auklėjamų paauglių
mokyklą), noras kai kurie kiti, pvz., prieš keletą metų lankytas Veprių dvaras,
stovi apleistas, nors lyg ir buvo kažkieno nupirktas. Kas laukia atnaujintų
dvarų ateityje, negali pasakyti niekas (juk kainuos išlaikymas), bet štai dabar
jie šviečia.
|
Žaslių Šv. Jurgio bažnyčia |
O bažnyčios,
bažnyčios!.. Medinės ir mūrinės, tašytų akmenų, kai kurios net tokios didingos,
kad būtų ir sostinės padidžiavimas. Sustoję Žasliuose, miestelyje prie Žaslių
ežero ir to paties pavadinimo upelio, ir prisiminėme tolimą praeitį - Žasliai
paminėti 1457 m., jau kaip miestelis − 1522 metais. XVI a. Žasliai atiteko
Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui, kuris juos užrašė savo
žmonai Barborai Radvilaitei, ir stebėjomės iškilia mūrine Šv. Jurgio bažnyčia, po
daugelio gaisrų pastatyta 1901 m. kunigo Kazimiero Kibelio (1868−1902). Prisiminėme ir vėlesnių laikų, sovietmečio, tragediją,
kai čia, geležinkelio stotyje, 1975 m. balandžio 4
d. įvyko didelė katastrofa, sukrėtusi ir miestelį, ir visą Lietuvą − sudegė trys traukinio Vilnius − Kaunas
vagonai su 20 (jei skaičiai teisingi) žmonių.
Ypač didelį įspūdį
paliko Žaslių parapijoje, Guronių kaime, kardinolo Vincento Sladkevičiaus (1920.08.20
−2006.05.28), tėviškėje naujai sukurtas jo vardo Rožinio slėpinių kelias, - kalnelis
su koplytėlėmis, mėlyni, į tolumas nusidriekę šilai, aukšta dangaus erdvė apsilankiusiam
sukelia nekasdieniškus sakralius jausmus, suteikia ramybės, tikros palaimos.
|
Kardinolo V. Sladkevičiaus tėviškėje |
Bet kai pagalvoji
apie bažnyčių didingumą ir mąžtantį miestelių, kaip ir visos šalies, gyventojų skaičių, darosi šiek tiek neramu, liūdna.
Sako, jau ne visur parapijose esama ir kunigų, tiktai atvažiuojantys. Ar ne dėl
tos priežasties daug kur negalėjome į jas patekti, o pamaldas aplankėme tik
dvejose? Gaila, kad taip susiklostė ir nepaprasto gražumo gotikinėje Skarulių Šv.
Onos bažnyčioje, pastatytoje 1622 m. Užrakinta, o kur gausi raktą? Laimei, per
rankas keliavo puošnus, išleistas parėmus Jonavos Achemos grupei, albumas apie ją, tai galėjome nors ant popieriaus
gėrėtis nuostabiomis skulptūromis, paveikslų reprodukcijomis. Skarulių dvaras kadaise
priklausė tokiems Skarulskiams, o nuo 1592 m. ir gyvenvietė jau vadinosi Skaruliais.
Matėme ir daugiau gražių bažnyčių. Tuo metu, kai lankėmės Gegužinės
gyvenvietėje, ant aukštų įspūdingos, tašytų akmenų bažnyčios kryžių nutūpė pora
gandrų ir noriai pozavo nuotraukoms, o išvažiuojant netikėtai iš žalio slėnio į
mus vėl pažvelgė upių motutė, tarsi primindama, kad ji čia srovena ir srovens
per amžius.
|
Veprių dvaras |
|
Musės ir Neries santakoje |
Išvažiuodami iš
Jonavos klausėmės gerai radiofikuotų mišių Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčioje, kur ypač
įdomus pasirodė kunigo (matyt, jauno) pokalbis su parapijiečiais po pamokslo ar
mišių. Kurį laiką mus vedė senasis Peterburgo – Varšuvos traktas su gerai išsilaikiusiomis
pašto, kur būdavo keičiamu arkliai, stotimis, pakeliui prisiminėme, kad
netoliese – grėsmingas kaulių maro židinys, bet netrukus nusileidome nuo
sankasos – mūsų laukė Vepriai, Gelvonai, Čiobiškis, Musninkai, Širvintos... Ir
čia bažnyčios tokios didingos: mūro, tašytų akmenų, atkartojančios praėjusių
amžių stilių. Sename, istorijos palytėtame Veprių miestelyje irgi stūkso garsėjanti
Kalvarijomis Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės bažnyčia, pastatyta 1910
metais. Miestelį supa Veprių ežeras. Veprių vardas paminėtas Vygando
Marburgiečio kronikose Kryžiuočių karo kelių aprašyme. Viena bažnyčių (Čiobiškio,
Šv. Jono Krikštytojo) projektuota net paties Stuokos Gucevičiaus, tik dėl lėšų
stokos neiškilusi iki reikiamo aukščio.
|
Čiobiškyje |
Čiobiškyje, prie Neries ir Musės upių
santakos, išlikęs buvusio dvaro pastatų ansamblis, kur daug metų veikė Čiobiškio
specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai. XVIII a. pabaigoje pagal Lauryno
Gucevičiaus projektą pastatytas dvaras 1923 m. sekvestruotas, įkurta minėta vaikų
įstaiga. 1945 m. dvare veikė Lietuvos partizanų vienas Didžiosios kovos
apygardos rinktinės štabų, kuriam vadovavo J. Misiūnas (Žalias Velnias).
|
Prie paminklo partizanams Gelvonuose |
O Gelvonuose,
kur stovi įspūdingas paminklas Didžiosios kovos
partizanams (pats vadas, patekęs į agento Markulio tinklus, tragiškai
žuvo) suskambo širdį plėšiančios partizanų dainos, traukiamos mūsų moterų. Jos
tokios tikros ir kupinos tokio skausmo, jog kartais atrodo kaip vilties, o
kartais – kaip beviltiškas pasmerktųjų šauksmas. Bet tie, kurie jas kūrė, dainavo
atvangos akimirkomis ir paskui ėjo į neišvengiamą žūtį, tikėjo savo kovos
teisingumu. Todėl ir po dešimtmečių prisikėlė!.. O kokiais žodžiais
Lietuva prisimena stribus?..
|
Keltas Neryje ties Čiobiškiu |
|
Prie signataro kun. A. Petrulio kapo |
Pakeliui iš
Čiobiškio į Musninkus upių motulė Neris nutarė nebesislėpti, bet pasirodyti visa.
Ji ramiai plaukė tarp kol kas vis dar nekertamų (šlapios dirvos?) javų laukų,
spindėdama kaitrioje vasaros saulėje, stumdama virš 80 metų veikiantį vienintelį
Lietuvoje keleivinį srovės keltą. Tą įrenginį, lyg kokį Lietuvos upių
flagmaną, pasidabinusį istorine vėliava (!), ir matėme plukdantį į kairįjį
krantą būrelį žmonių, dvejetą lengvųjų automobilių. Musninkuose, sename miestelyje,
kadaise priklausiusiam Astikų − Radvilų giminei,
bažnyčios, kuri nuo 1554 m. iki XVII a. antrojo dešimtmečio vidurio priklausė ir
evangelikams reformatams, šventoriuje, stovint prie 1918 m. Nepriklausomybės
signataro, kupiškėno, lietuvybės puoselėtojo, kunigo Alfonso Petrulio (1873.08.04−1928.06.28) kapo (vadovas ir čia
uždegė žvakelę) ateina keistokos mintys. Juk čia mūsų tautos ir jos valstybingumo
lopšys, gintas per amžius nuo
visiškiausių atėjūnų sukilimuose, savanorių apkasuose, miškuose.
Bet kodėl jis,
palyginti su kitais regionais, taip buvo aplenkintas? Kodėl lietuvių kalbą
patriotiškai nusiteikusiems kunigams čia (kaip ir Rytų Lietuvoje) tekdavo ginti
net bažnyčiose? Tuos narsius Dievo tarnus daug kur primena jų pavardės, šventoriuose
iškaltos ant antkapinių, jau apsamanojusių kryžių. Tad garbė jiems!.. Beje, dabar svarbiausias
miestelio pastatas - neogotikinė
Musninkų Švč. Trejybės bažnyčia, pašventinta 1865 metais. O pakelėje, už
miestelio, stūkso mūrinė baroko koplytėlė atminti karalienės Barboros Radvilaitės
viešnagei. Galbūt su šiomis vietomis ją siejo to paties karšto Radvilų kraujo ryšys?
|
Širvintose |
Širvintos – paskutinis
kelionės maršruto taškas. Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje, pastatytoje
1860 metais, vyko
pamaldos, taigi buvo galima pasižiūrėti ir į jos vidų. Bet kas nežino, kad
čia 1919−1920 m. vyko aršūs mūšiai su
lenkų armijos pajėgomis už miestą ir už visos Lietuvos laivę? Kad čia ir buvo
sustabdyta L. Želigovskio avantiūra? Štai čia, prie įspūdingo Nepriklausomybės
kovų paminklo (lietuvė Motina globia žuvusį karį) pastatyto pagal skulptoriaus
R. Antinio projektą 1927 m., bolševikų sunaikinto 1954 m., o 1991 m. atkurto sūnaus
R. Antinio, mūsų moterys patriotine daina pagerbė tų dienų narsuolius.
O su upių Motute netrukus vėl susitiksime, taigi nuo jos, kaip ir nuo
savo praeities, nenutolome. Vis jutome ir jutome klausiantį jos žvilgsnį, taip
pat ir tylų, nenutrūkstantį srovės bėgsmą. Šiek tiek pavargome, nes daugelis –
jau senjorai, bet užtat kokie energingi, trokštantys pažinimo, kokie atidūs
vieni kitiems!
Raimondas
Kašauskas, žemaičių kupiškėnas
|
Gelvonų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia |
|
Gegužinės Viešpaties Apsireiškimo bažnyčia |
|
Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia |
|
Veprių Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės bažnyčia |
|
Musninkų Šv. Trejybės bažnyčia |
|
Širvintų Šv. arkangelo Mykolo |