Rokiškio krašto muziejaus istorijos skyriaus vedėjos Onutės Mackevičienės entuziastingai vedami
visa esybe įnikome į Rokiškio istoriją. Visi stebėjomės dzukės, taip ji prisipažino, Rokiškio krašto istorijos pateikimu, žiniomis ir entuziazmu.
Gaila, nepamatėme Rokiškio krašto arkitekto Šepkos darbų - patalpų remontas.
Rokiškis -
Lietuvos šiaurės rytuose,
Panevėžio apskrityje (60 km į šiaurę nuo
Utenos);
rajono centras, turi seniūnijos statusą, taip pat yra
kaimiškosios seniūnijos centras,
Sartų reg. parko direkcija. Miesto pietiniu pakraščiu eina geležinkelis, rytuose telkšo miesto tvenkinys.
Centre stovi
Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia (nuo 1877 m.), yra kapinės, Nepriklausomybės aikštė, kultūros rūmai, paštas, centrinė rajono ligoninė, psichiatrijos ligoninė, į šiaurę nuo tvenkinio –
dvaro sodyba (ansamblį sudaro 16 pastatų) ir krašto muziejus, yra
prakartėlių muziejus (atidarytas per
2007 m. Kalėdas).
Miestas įeina į
sėlių genties gyventos teritorijos ribas. Miestas pirmą kartą minimas
1499 m.
rugsėjo 21 d. kunigaikščio
Aleksandro privilegijoje dėl girios kirtimo, kai čia stovėjęs dvaras (nors esama nuomonių, kad Rokiškis buvęs jau XIII amžiuje). Rašte nustatomos Rokiškio ir
Pienionių valsčiaus girios. Taigi, XV a. pabaigoje Rokiškis jau buvo valsčiaus centras. Apie
1500 m. minima
Rokiškio bažnyčia ir parapija.
1516 m. minimas miestas.
1523 metais Rokiškyje apsigyveno kunigaikščiai
Krošinskiai. Vėliau
Rokiškio dvaro savininkais tapo grafai
Tyzenhauzai, pastatę iki šių dienų išlikusį Rokiškio dvaro ansamblį, neogotikos architektūros paminklą –
Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia.
1810 m. Rokiškis minimas kaip grafystė centras, kuriam priklausė keli dvarai ir palivarkai.
( su garsu)