KLUBE APSILANKĖ KUN. ANDRIUS NARBEKOVAS

1984 m. Kauno medicinos institutą.1993 m. baigė Kauno kunigų seminariją, įšventintas kunigu.1998m. baigė Popiežiškojo Laterano universiteto Jono Pauliaus II šeimos ir santuokos studijų instituto filialą Vašingtone.

1984–1985 m. Klaipėdos miesto ligoninės,1985–1988 m. Pasvalio rajoninės ligoninės chirurgas, 1988–1990m. Kauno medicinos instituto (nuo 1989 m. Kauno medicinos akademija) klinikinis ordinatorius. 1993–1995 m. Vilniaus kunigų seminarijos dėstytojas, studijų prefektas. Nuo 1993 m. Vilniaus arkikatedros bazilikos kunigas rezidentas. Nuo 1998 m. Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, nuo 2004m. Teologijos katedros vedėjas, nuo 2005 m. ir universiteto santuokos ir šeimos studijų centro direktorius. Nuo 2001 m. ir Lietuvos teisės universiteto (nuo 2004 m. Mykolo Romerio universitetas) dėstytojas, nuo 2005 m. profesorius. Mokslinės veiklos sritys: bioetika, šeimotyra. Parašė straipsnių santuokos, šeimos, moralės, bioteisės, eutanazijos ir kitais klausimais.

Lektorius pagyrė gausiai susirinkusius kupiškėnus, kad puoselėjam savo krašto tradicijas ir bendruomeniškumą. Gal tik pasigedo didesnio jaunimo skaičiaus salėje. Kaip supratome iš turiningos kunigo kalbos, kad daug problemų lengviau spręstųsi, jei tauta sparčiau didėtų. Kad nekankintų nemiga, kun. Andrius priminė mums tėvo Stanislovo patarimą, kad į lovą nereikia eiti gulti, o reikia griūti į lovą. Buvo atsakyta į visus, gana gausius kupiškėnų klausimus.

Labai pakiliai visi uždainavome: Žemėj Lietuvos ąžuolai žalius...

Gražiu koncertu mus linksmino Vilniaus "Bočių" Antakalnio skyriaus dainininkai. Choro vadovas Juozas Eimanavičius, solistai Jonas Žalimas ir Jonas Adomonis.Trims mūsų jubiliatams: Eugenijai, Jurgiui ir Rimantuichoristų padėdami galingai užplėšėm: Ilgiausių metų ilgiausių...

SUVĖJIMAS

Sveiki gyvi, brungūs kupiškėnai!

Su šv. Velykom ir Velykėlam !

Pronašu, kad mūsų suajimas bus balandžio 15 d. 15 val. Karininkų ramovaj. Mūsų svėčias bus kunigas, doktaras kirurgas, humanitarinių mokslų daktaras Andrius Narbekovas. Koncertos Antakalnio "Bočiai". Lauksma visų, gerai nusteikusių.

Klubo valdyba

VELYKINIS SVEIKINIMAS

Su šv. Velykomis, mielieji!

Daug Jums laimės ir sėkmės darbuose,

Tegul Jūsų saulėtam pasauly

Tik gerumo upės tyvuliuos...

Lai visas dienas lydės palaima,

Supsis vėjy skambanti daina,

Tegul aplankys didžiulė laimė

Ir kasdienė, bet gausi skalsa!

Vilniaus kupiškėnų klubo valdyba

EUGENIJAI DIDŽIARIEKIENEI - 85

Miela mūsų klubo narė Eugenija Didžiariekienė š.m. balandžio 2 d. švenčia gražų 85-mečio Jubiliejų.

Eugenija Gurklytė- Didžiariekienė gimė Dapšių kaime Šimonių valsčiuje ūkininko šeimoje. Mokėsi Gaigalių, Šimonių pradinėse mokyklose. Neramiais karo ir pokario metais ypač sunkiomis sąlygomis mokslus tęsė Kupiškio gimnazijoje ir Vilniaus universitete, kur studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.

Dirbo mokytoja, mokyklos direktore Panevėžyje ir Vilniuje, atsakingą vadovaujantį darbą “Žinijos” draugijoje Vilniuje.

Visada energinga, darbšti, kūrybinga Eugenija mėgsta dainą, keliones, bendravimą su žmonėmis. O jos sode, kol leido jėgos, augo ir žydėjo gražiausios rožės, tulpės, net 107 rūšių kardeliai, už sodo sutvarkymą, augmenijos įvairovę buvo gaunami apdovanojimai , dalyvauta nevienoje gėlių parodoje.

Su vyru Jonu, taip pat kupiškėnu, išaugino dukrą Nijolę, sūnų Gintarą, džiaugiasi 4 anūkais ir mažąja proanūke.

Tačiau didžioji Eugenijos meilė- poezija. Pirmieji jos eilėraščiai pasirodė gimnazijos sienlaikraštyje, o dabar jau išleistos 5 poezijos knygelės: “Tik tau” (1999), “Vėlų rudenį”(2002), “Gyventi”(2004), “Tiek nedaug”(2007), “Būti nebūti”(2010). Ir atsiminimai “Gyvenimo skonis” apie gimtuosius Dapšius, tėvelių namus, kaimynus, apie mokslus mokyklose ir universitete, darbą, šeimą, artimuosius, bendradarbius, draugus.

Nuoširdžiai sveikiname gerbiamąją Eugeniją 85-erių metų sukakties proga! Linkime geros sveikatos, žvalios nuotaikos, kūrybinės sėkmės, daug šviesių ir džiaugsmingų dienų.

Vilniaus kupiškėnų klubo draugai ir draugės

Iš E.Gurklytės- Didžiariekienės atsiminimų. „Gyvenimo skonis. Post scriptum“

Pastaruoju metu (nežinau kodėl) man taip norisi sėsti į kokį nors transportą ir lėkti lėkti niekada nesustojant... Pro šalį lėktų laukai, miškai, upės ,ežerai, dangaus mėlynė ,debesų pūkai... bet... nuo savęs niekam nepavyko pabėgti...

Visą gyvenimą kažkur skubėjau, kažką dariau. Laikas tarsi sustojo ir aš atsidūriau aklavietėje, iš kurios su amžiumi nė vienam nepavyksta ištrūkti... O juo labiau ,kai „elitas“ nuolat primena, kad mano amžininkai ir, žinoma, aš- jau nurašyti.

Ar tikrai taip? Juk siela žmogus nesensta! Iki šiol neprarandu optimizmo, kas ypač žavi mano draugus, bendraamžius. Gal dėl to, kad išmokau išklausyti. Daugelis jų man atsiskleidžia- su savo džiaugsmais ir bėdomis. Dar ir kai ką padarau pagal savo galimybes. Tik, žinoma, kartais manyje smilksta vienatvės, liūdesio gaidelės .Stengiuosi jų niekam nerodyti- savo bėdų, kiek tai galima, neperkelti ant kitų galvų. Ar pavyksta? Gal ne visada...Be to, stengiuosi save sudrausminti teigdama, kad dar kiekviena pragyventa diena yra tarsi dovana- gyvenimą turim priimti tokį, koks mums duotas. Su skausmais, džiaugsmais, atradimais, praradimais...