EUGENIJAI DIDŽIARIEKIENEI - 85
Miela mūsų klubo narė Eugenija Didžiariekienė š
Eugenija Gurklytė- Didžiariekienė gimė Dapšių kaime Šimonių valsčiuje ūkininko šeimoje. Mokėsi Gaigalių, Šimonių pradinėse mokyklose. Neramiais karo ir pokario metais ypač sunkiomis sąlygomis mokslus tęsė Kupiškio gimnazijoje ir Vilniaus universitete, kur studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.
Dirbo mokytoja, mokyklos direktore Panevėžyje ir Vilniuje, atsakingą vadovaujantį darbą “Žinijos” draugijoje Vilniuje.
Visada energinga, darbšti, kūrybinga Eugenija mėgsta dainą, keliones, bendravimą su žmonėmis. O jos sode, kol leido jėgos, augo ir žydėjo gražiausios rožės, tulpės, net 107 rūšių kardeliai, už sodo sutvarkymą, augmenijos įvairovę buvo gaunami apdovanojimai , dalyvauta nevienoje gėlių parodoje.
Su vyru Jonu, taip pat kupiškėnu, išaugino dukrą Nijolę, sūnų Gintarą, džiaugiasi 4 anūkais ir mažąja proanūke.
Tačiau didžioji Eugenijos meilė- poezija. Pirmieji jos eilėraščiai pasirodė gimnazijos sienlaikraštyje, o dabar jau išleistos 5 poezijos knygelės: “Tik tau” (1999), “Vėlų rudenį”(2002), “Gyventi”(2004), “Tiek nedaug”(2007), “Būti nebūti”(2010). Ir atsiminimai “Gyvenimo skonis” apie gimtuosius Dapšius, tėvelių namus, kaimynus, apie mokslus mokyklose ir universitete, darbą, šeimą, artimuosius, bendradarbius, draugus.
Nuoširdžiai sveikiname gerbiamąją Eugeniją 85-erių metų sukakties proga! Linkime geros sveikatos, žvalios nuotaikos, kūrybinės sėkmės, daug šviesių ir džiaugsmingų dienų.
Vilniaus kupiškėnų klubo draugai ir draugės
Iš E.Gurklytės- Didžiariekienės atsiminimų. „Gyvenimo skonis. Post scriptum“
Pastaruoju metu (nežinau kodėl) man taip norisi sėsti į kokį nors transportą ir lėkti lėkti niekada nesustojant... Pro šalį lėktų laukai, miškai, upės ,ežerai, dangaus mėlynė ,debesų pūkai... bet... nuo savęs niekam nepavyko pabėgti...
Visą gyvenimą kažkur skubėjau, kažką dariau. Laikas tarsi sustojo ir aš atsidūriau aklavietėje, iš kurios su amžiumi nė vienam nepavyksta ištrūkti... O juo labiau ,kai „elitas“ nuolat primena, kad mano amžininkai ir, žinoma, aš- jau nurašyti.
Ar tikrai taip? Juk siela žmogus nesensta! Iki šiol neprarandu optimizmo, kas ypač žavi mano draugus, bendraamžius. Gal dėl to, kad išmokau išklausyti. Daugelis jų man atsiskleidžia- su savo džiaugsmais ir bėdomis. Dar ir kai ką padarau pagal savo galimybes. Tik, žinoma, kartais manyje smilksta vienatvės, liūdesio gaidelės .Stengiuosi jų niekam nerodyti- savo bėdų, kiek tai galima, neperkelti ant kitų galvų. Ar pavyksta? Gal ne visada...Be to, stengiuosi save sudrausminti teigdama, kad dar kiekviena pragyventa diena yra tarsi dovana- gyvenimą turim priimti tokį, koks mums duotas. Su skausmais, džiaugsmais, atradimais, praradimais...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą