 |
| Klubo prezidentė Filomena per 35 minutes, su Vidmanto pagalba ekrane, išguldė visų metų gausius klubo darbelius ... |
 |
| Gražiai ir galingai skambėjo kupiškėnų himnas |
 |
| Klubo valdyba, kurios darbas įvertintas teigiamai su ++ |
 |
| Vidmanto darbo stalas su demonstracine aparatūra. O darbo, ruošdamasis demonstravimui, jis įdėjo neišpasakytai daug: vaizdais papildė pranešimą, pademonstravo fotonuotraukų filmą su puikia muzika ... |
 |
| Vanda |
 |
| Revizijos komisijos aktas, kurį skaitė revizijos komisijos narė Vanda Navickienė |
 |
| Kalbėjo Žybartas - viso pagrindas paveldas ..., bet trūksta grašių... |
 |
| Vytautas - pasigedo masiškesnio dalyvavimo išvykose ... |
 |
| Kornelijus - siūlė nepamiršti ir tremties vietų ... |
 |
| Jonas - rinksim tik žinomus ir patikrintus ... |
 |
| Teofilis - siūlė premijuoti darbštuolius ..., bet kaip ir iš ko ? |
 |
| Algirdas - o žemės svetimiems neparduosime ... |
 |
| Romualdas - pareiškė, kad visas jo suolas giria klubo veiklą ... |
+i%C5%A1+Kupklubas+Ataskaitin++2014.02.02+024.jpg) |
| Vytauto laikų Lietuva jau iškalta riedulyje (arch. Žybartas Simonaitis) LDK nuo jūros iki jūros ... kol jos dalies valdymo neperdavėm pagal unija ... |
+i%C5%A1+Kupklubas+Ataskaitin++2014.02.02+026.jpg) |
| Projektas ir jo realizacija (arch. Žybartas Simonaitis) |
+i%C5%A1+Kupklubas+Ataskaitin++2014.02.02+029.jpg) |
| Kornelijus ir Algirdas |
+i%C5%A1+Kupklubas+Ataskaitin++2014.02.02+025.jpg) |
| Paminklinio akmens vaizdas su planu vietovėje. Stuburai, netoli Alizavos. Akmuo atridentas, kaip manoma iš Norvegijos |
 |
| Susirinkimui išmintingai dirigavo Linas A., sekretoriavo ZitaR. |
 |
| Karūnos primatavimas. Svarbiausia, kad karūnos nieks nenušvilpė, kaip Vytautui Didžiajam |
 |
| Karūnavimo apeigos baigtos |
 |
Buvo ir pasivaišinta, stalas lūžo nuo skanumynų
|
 |
| Eilutė prie kavos virdulio |
VILNIAUS
KUPIŠKĖNŲ KLUBO ATASKAITA UŽ 2013 METUS
Taip greit pirmi metai, vadovaujant naujai valdybai, apsisuko ratu ir turim
atsiskaityti ką gero nuveikėm, kaip mums sekėsi.
Šiuo metu valdybą sudaro septyni nariai: Filomena Marčiulionienė, Birutė
Kačkienė, Linusis Alekna, Zita Ragelienė, Valda Simonaitienė, Vladas Keršulis
ir Žybartas Simonaitis. Pirmajame valdybos posėdyje pasiskirstėme pareigomis:
Birutė Kačkienė – pavaduotoja, Linusis Alekna – finansistas, Zita Ragelienė –
sekretorė, Valda Simonaitienė atsakinga už kultūrinę veiklą, Vladas Keršulis
atsakingas už keliones, ekskursijas, o Žybartui Simonaičiui liko paveldo tema,
kur jis ir darbuojasi ir jei bus norinčių, suburti dainorėlių grupę.
Klubo narių sąrašą padalinom į septynias dalis, kiekvienas iš mūsų turim
savo grupę, privalom visiems pranešti apie renginius, prašyti parašyti
biografijas, priminti dėl nario mokesčio.
Valdybos posėdžiai vyksta reguliariai, kartą į mėnesį. Posėdžiuose aptariam
praėjusį renginį ir pasiruošimą planuojamam renginiui, pasiskirstom, kas už ką
atsakingas.
Stengiamės pamaloninti Jubiliatus, kad ir atvirute, tai ženklas, kad mums
rūpite, kad nepamiršome, tai ir kvietimas lankytis mūsų renginiuose.
PAS MUS LANKĖSI
Atvelykio proga buvo pakviestas garbus svečias Mažesnių brolių ordino
Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos kurijos
definitorius, Vilniaus Šv. Pranciškaus ir Šv. Bernardino brolijos vienuolyno
parapijos klebonas, brolis kunigas Arūnas Peškaitis, kuris tokį Šventą
sekmadienį tarsi pamokslą kalbėjo apie Kristaus prisikėlimą, gailestingumą, Šv.
Faustiną, savo gyvenimo kelią iki kunigystės bei darbą kalėjimo kapelionu. Po
to mus linksmino Trakų Vokės kultūros centro folklorinis ansamblis VIJA.
Vadovas kupiškėnas Arvydas Kirda. Ansamblis dainavo kupiškėnų tarme dainas, šoko.
Vaišių metu šokdino kupiškėnus, dainavo. Smagus buvo Atvelykis pas kupiškėnus.
Tarmių metams pažymėti susikvietėm visą būrį kalbininkų. Pagrindinis
svečias tai akademikas, habilituotas mokslų daktaras, profesorius, baltistas
Zigmas Zinkevičius aiškino apie tarmes, jų pasiskirstymą, istoriją.
Norėjom išgirsti patarmių skambesį gyvai, todėl buvo pakviesti svečiai ir
viešnios:
Skirtingomis tarmėmis kalbėjo: Lietuvių kalbos instituto darbuotojos -panevėžiečių,
švenčioniškių Adutiškio šnekta, suvalkietiškai. Tautodailininkas Romualdas
Šimkūnas kalbėjo uteniškių šnekta, dzūkaitė Danutė Sriebalienė visus nustebino,
sužavėjo dzūkišku nuoširdumu, ramumu, tikrumu. Ne prastesnis buvo ir žemaitis,
humanitarinių mokslų daktaras Pranas Kniūkšta.
KNYGŲ PRISTATYMAS
"KELIAI
VEDA KUPIŠKIN IV "
Knygos „Keliai veda Kupiškin“ IV dalies
pristatymas Kupiškio bibliotekoje
Prisikrovę knygų, penktadienio rytą traukėme į Kupiškį. Mašinoje – pilnas
ekipažas: knygos sudarytojas Vytautas Pivoriūnas, valdybos nariai: Filomena
Marčiulionienė, Birutė Kačkienė, Zita Ragelienė ir Vladas Keršulis.
Gražioje bibliotekos didžiojoje salėje renginį pradėjo ir intarpuose
dainavo Naivių laisvalaikio centro vokalinis ansamblis „Obelėlė“ Vadovas Julius
Žiūkas.
Renginio vedėja Danutė Baronienė išsamiai papasakojo apie visų knygos dalių
išleidimą, kiek jose aprašyta kaimų, kiek autorių ir pan. Filomena
Marčiulionienė akcentavo, kad ta knyga atsirado Petro Pečiūros, jau išėjusio
Anapilin, dėka, tai buvo jo idėja ir sumanymas. Sunkiai sekėsi pirmą dalį
išleisti, reikėjo daug kartų prašyti, kad parašytų prisiminimus apie kaimą,
gyventojus, kaimynus, saviveiklą ar mokyklą ir pan. Dar buvo reikalaujama, kad
juos skaitant nebūtų nuobodu, reikėjo ir neįprastų atsitikimų. Dar ir dabar
klausiama, kur gauti pirmą dalį, nors jos jau seniai nėra. Po pirmos sekė antra
dalis, trečia, o dabar ir ketvirta. Nors yra dar rašančių savo prisiminimus,
bet nėra entuziasto sudarytojo, o ir pinigėlių nėra. Visų dalių išleidimą
(aišku tik dalį) rėmė Kupiškio savivaldybė, ačiū jai. O rašyti, kol dar
prisimenama, tikrai reikia. Medžiagą gali kaupti ir Kupiškio biblioteka, kuri
labai šauniai tvarkosi, atsidavusių darbui, šaunių moterų dėka.
Kalbėjo mokytoja Danutė Sokienė, Juodpėnų bibliotekos vedėja Rita Liolienė.
Rajono savivaldybės atstovas Vytautas Knizikevičius kalbėjo, kad mums
visiems svarbu, kad ateinančioms kartoms liktų kaimų, upelių, miškelių
pavadinimai, istorijos, nes jau dabar daug kaimų išnyko, upeliai išdžiūvo, o
prisiminimai tai gyvi žmonių atmintyse. Reikia palikti atsiminimus savo
vaikams, anūkams, proanūkiams.
Dakavojam Kupiškio bibliotekos visoms darbuotojoms už šiltų priėmimų, grožų
pasibendrovimų.
Vakare pasivaikščiojom po Kupiškį, gyrėm, kad labai švarus miestelis,
nusifotografavom.
Šeštadienio rytą traukėm namo per Virbališkį, Laukminiškį, Palėvenėlę,
Anykščius, Kavarską ir namo. Labai
geru gidu mums buvo vairavęs mašiną ir pasakojęs pakeliui kieno tai tėviškės,
buvo Vladas Keršulis. Labai jam dėkingi.
Pas mus buvo pristatyta Onos Dapšytės – Kriukelienės knyga “Kupiškio krašto
partizanai”
1944–1953 m. dokumentinė kronika.
Ją išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras rezistencijos tyrinėtojos, penkių brolių
partizanų sesers Onos Dapšytės-Kriukelienės parengtą Kupiškio krašto partizanų
dokumentinę kroniką.
Pagrindinis partizanų kovos tikslas – nepriklausomos valstybės atkūrimas.
Neleisdami Lietuvoje susikurti ir įsitvirtinti sovietiniams okupaciniams
administraciniams organams, partizanai siekė parodyti pasauliui ir okupantams,
kad sovietų valdžia įvesta prievarta, o mobilizacija į okupacinę kariuomenę yra
neteisėta. Jie tikėjosi, kad Vakarai ilgainiui įvykdys Atlanto chartijos
pažadus sugrąžinti nepriklausomybę dėl karo netekusioms tautoms.
Pasipriešinimo kovos Kupiškio krašte prasidėjo 1944 m. vasarą ir truko iki
1953 m., kai buvo sunaikinti sričių apygardų štabai ir liko pavieniai
partizanai. Šioje knygoje partizanų kovos ir jų slopinimas atskleidžiamas per
Kupiškio krašto partizanų organizacinių struktūrų veiklą Skapiškio, Svėdasų,
Šimonių, Subačiaus, Viešintų, Pandėlio (tik tiek, kiek tai susiję su kupiškėnų
vadų veikla Pandėlio valsčiuje ir rajone), Vabalninko valsčiuje ir naujai
įkurtuose Aukštupėnų ir Geležių valsčiuose.
Pati autorė pasakojo, kad sėdėjimas archyvuose, rinkimas medžiagos tikrai
buvo labai sunkus alinantis darbas. Gal tikrai neveltui, nes susidomėjimas yra,
dar ir dabar klausia, kur įsigyti šitą knygą.
„Užupečkio paveikslalių“ sutiktuvės mūsų klube
Kupiškio viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja Lina Matiukaitė atsivežė
ne tik autorę Eugeniją Urbonienę, bet ir redaktorę ….Baltrūnienę, skaitovę Danutę……….. Jai buvo
duota komanda vesti knygos pristatymą. Lina profesionali knygų pristatymų
vedėja, nes Kupiškio bibliotekoje pristatoma daug knygų ir ne tik kupiškėnų. Tai
jos dėka buvo parašytas projektas “Kupiškėniški vaizdeliai”, kurio tikslas
populiarinti kupiškėnų tarmę. Vienas iš uždavinių buvo išleisti Eugenijos
Urbonienės knygą “Užupečkio paveikslaliai”. Tai serija vaizdelių apie kaimo
žmones, kurių gyvenimo istorijos, įvairios jų išgyvenamos situacijos arba
sugalvotos autorės, arba nugirstos iš bendraujančių žmonių, arba specialiai
autorei papasakotos. Personažai apgyvendinti kaime išgalvotu – Užupečkio –
vardu, kalba vaizdinga kupiškėnų tarme, vienaip ar kitaip išgyvena politines
šalies realijas, įvairius buities ir greitai besikeičiančio gyvenimo
akibrokštus bei džiaugsmingus įvykius. Iš Bikonių kaimo kilusi Eugenija
Stančikaitė-Urbonienė visą gyvenimą dirbo žurnaliste laikraščiuose „Kupiškėnų
mintys", „Kupiškio žinios", „Panevėžio rytas" ir kituose
leidiniuose, suredagavo daugiau nei trisdešimt kupiškėniškos tematikos knygų.
„Kėp žobalai vištai grūdas šita knyga nuskilo, bet ne aš viena ja galiu
džiaugtis, juk pusė Aukštaitijos mokinių piešinius į knygą sudėjo..." Už knygos apipavidalinimą ir sumaketavimą
autorė dėkojo dailėtyrininkui ir
žurnalistui Vidmantui Jankauskui. Tokios knygos išliks amžinai, pragyvens mus
ir anūkus. Bus taip, kad po 400 metų jos ieškos kokia mokytoja, pati jau tik
kalbėdama angliškai. Tai Didelė knyga, ir Kupiškis turi didžiuotis ne tik
Vytauto Rudoko, Uršulios Tamošiūnaičios, bet ir Eugenijos Urbonienės išleista
knyga. "Visos atsivežtos knygos buvo išparduotos, do ir pritrūko. Džiugu,
kad skaitom. Skaitovė Danutė…………iš savo bityno ir medaus puodynį padovanojo,
jau išlaižėm valdybos posėdyje.
Dar buvo pristatytos dvi tarmiškai parašytos knygos: Algirdo Vaitiekūno
knyga “Gimtinas Žėmaj” ir Dovilės Jonušytės-Sabaliauskienės “Atminties namai
“Gimtnas žėmaj” tai anot paties šios knygos autoriaus, „Vaitiekūnioko Algio iš
Skodinių 1986 matais prė vėnai valdžiai pradatas ir tiktai dabar, jau prė kitai
valdžiai, pobaigtas posakojimas apie kupiškėniškų vaikystį ir jaunystį.
A. Vaitiekūnas papasakojo, kad rašyti atsiminimus iš gyvenimo Skodiniuose pradėjęs
lyg ir iš dyko buvimo bei nuobodulio, gulėdamas Palangoje ant smėliuko. Į
pajūrį jis tuomet buvo atvažiavęs su šeima. „Pasiėmiau bloknotą ir pradėjau
rašinėti tarmiškai, atsisėdęs po pušele. Neseniai buvau grįžęs iš Skodinių, kur
galėjau žmoniškai, kaip buvau išmokęs iš savo tėvų, pasišnekėti. Kitur tokios
galimybės neturėjau. Būdamas artimoje emigracijoje irgi pasiilgsti savo šaknų,
tarmės.
„Esu grafomanas, o ne rašytojas“, – renginio metu kuklinosi knygos
autorius. Jis Šiaulių pedagoginiame institute yra baigęs rusų kalbos studijas.
Rašyti jam patiko nuo mažens. Pradėjęs nuo eilėraščių. „Skodinių kaimo pradinės
mokyklos mokytojas Pranas Tamošiūnas pasiūlė surengti geriausio eilėraščio
konkursą. Man tą eilėraštį padėjo sukurti mama. Jis laimėjo trečiąją vietą“, –
dalijosi prisiminimais A. Vaitiekūnas. Šeimoje esu trečias brolis. Išleidau
trečią knygą. Dar dviejų esu sudarytojas. Sūnus pririnko pilną skrynią mano
rankraščių. Gal iki savo 85-mečio pasiseks išleisti ir tris autorines
knygas. Tikiuosi, kad knyga gyvuos tol,
kol gyvi bus žmonės“, – dalijosi mintimis buvęs skodinietis
Pasisakė skodinietė Vida Žilinskienė, ištrauką skaitė Romualdas Gudas.
Kitą knygą “Atminties namai” pristatė Dovilė Jonušytė- Sabaliauskienė.
Pasakojo, kaip gimė idėja rašyti prisiminimus, rodė nuotraukas. Ištraukas
skaitė sesuo Regina Gabrijolavičienė. Knygą sudaro Kupiškio rajono Čiovydžių
kaime gyvenusios Jonušių šeimos prisiminimai, apimantys laikotarpį nuo XIX a. pradžios
iki XX a. vidurio, bei šiame kieme pasakotos sakmės, pasakos, dainos, smulkioji
tautosaka.
Dar buvo pristatytos dvi Vidmanto Jankausko sudarytos knygos, tai
“Mokytojas Vincas Eidukas” ir kasmetinis almanachas “Kupiškis 2012”
LANKĖMĖS
DVIGUBA ŠVENTĖ ADOMYNĖJE
Spalvingai paminėta Valstybės Nepriklausomybės diena
Kaip niekada gausiai į Adomynės dvarą vasario 16-ąją rinkosi adomyniečiai
ir svečiai. Juk proga — ne eilinė. Visa Lietuva šventė 95-ąsias Lietuvos
Nepriklausomybės paskelbimo metines. Šventiškai išpuoštoje salėje iškilmingai
sugiedoję Lietuvos himną visi susirinkusieji buvo pasveikinti šio renginio
vedančiosios bendruomenės pirmininkės Virginijos Pakalniškienės. Ji
linkėjo, kurti savo krašto gerovę,
prisiminti garbingą šalies istoriją, tęsti kovotojų tradicijas, darbuotis mūsų
šiandieninės valstybės labui ir ateities kartoms.
„Jara“ pasipuošė naujais tautiniais kostiumais
Svečiai atvyko ne tik garbingos
Lietuvos datos paminėti, bet ir pasidžiaugti dar viena ypatinga proga adomyniečiams.
Adomynės kaimo bendruomenė, vykdydama projektą „Tautiškumo ugdymas –
bendruomeniškumo pagrindas“ savo darbais stengiasi puoselėti kaime
etnokultūrines tradicijas, o didžiausi tautiškumo propaguotojai – folkloro
ansamblio „Jara“ nariai. Jiems šiandieną ypatinga šventė: artistai pasipuošė
naujais tikrais autentiškais tautiniais kostiumais, kurie buvo pasiūti šio
projekto lėšomis.
Atvykę „Jaros“ krikštatėviai folklorinio ansamblio „Kupkėmis“ artistai į
sceną atėjo nešini tradicinėmis kupiškėniškomis lauktuvėmis ir atliko garbingą
misiją: dvi „Jaros“ ansamblio dainininkes papuošė tradiciniu lietuvės moters
galvos apdangalu — baltuoju nuometu — ir atliko tam skirtas apeigas.
O kai abiejų ansamblių balsai susiliejo į bendrą dainą, uždainavo visa salė,
Kupiškėnų himnas po dvaro skliautais suskambo ypatingai skambiai ir galingai.
Vienas po kito mažojo jubiliejaus proga kolektyvą sveikino susirinkę
svečiai.
Sveikintojų ir dovanų netrūko
Gražiausius linkėjimus Adomynei, jos žmonėms į šventę atvežė tolimesni ir
artimesni svečiai. Eilėmis iškilmingai į visus kreipėsi ir mūsų Vilniaus
Kupiškėnų klubo delegacija. Šventėje taip pat dalyvavo kaimyninės Juodpėnų
bendruomenės atstovai, Šimonių, Šepetos, Laičių, Noriūnų laisvalaikio centrų
vadovės. Visi linkėjo, kad Adomynėje nenutiltų dainos ir didžioji dvaro salė
visada būtų pilna artistų ir žiūrovų, o šitaip gražiai pasipuošusiam „Jaros“
ansambliui atsivertų didžiosios scenos.
LINGAUDALA
Lingaudala prasidėjo rimtu įvadiniu renginiu „Motyvacija+Idėja=Kupiškis,
kuris įvyko Kupiškio kultūros centro vitražų salėje. Šis renginys labai plačiai
aprašytas Kupiškėnų mintyse “Gundė žuvimi ir intrigavo žvejų rojumi”
Tą patį vakarą, 17 val. Bibliotekoje Algirdas Latėnas skaitė Pauliaus
Širvio ir Strazdelio poeziją. Po skaitymų, papasakojo apie savo kelią į
aktorystę ir šiuolaikinį teatrą.
Šeštadienį etnografiniame muziejuje atidaryta Akvilės Zavišaitės darbų
paroda ir vyko susitikimas su Juozo Baltušio dukra Rita Baltušyte, Akvilės
mama. Buvo parodytas filmukas apie Akvilę, pristatytos knygos: „Juozas Baltušis
iš arti“ ir „Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų“. Rita po filmuko negalėjo
ramiai kalbėti, juk prisiminimai tokie jautrūs...Muziejaus salė buvo pilnutėlė,
daug gėlių, didelė eilė gauti autografą...
O mieste jau laukė bromai iškraiglioti: Tarmių, Sukilėlių, Lakūnų, Lauryno,
praėjęs per bromą gauni medalį su virvele. Jau vakare centrinėj Kupiškio
aikštėje vyko Lingaudalas atidarymas, kur dalyvavo ne tik Kupiškio atlikėjai,
bet ir kitų šalių.
Sekmadienį vyko mugė, koncertas. O bibliotekoje vyko dviejų knygų
pristatymas, tai: „Kupiškis 2012” ir “Mokytojas Vincas Eidukas“. Dalyvavo ir
mūsų klubo nariai Vidmantas Jankauskas, Romualdas Gudas su žmona Danguole ir
Vilius Naujikas.
J.Balio archyvas: lobio susigrąžinimas
Dailininkės Laimos Tubelytės-Kriukelienės paveiksluose – Lietuvos istorija
2013-11-14
Vilniaus įgulos karininkų
ramovėje atidaryta Utenos kolegijos dėstytojos, dailininkės Laimos
Tubelytės-Kriukelienės paroda „Lietuvos istorija drobėje“.
Jau ne pirmą kartą Laima
Tubelytė – Kriukelienė kupiškėnus kviečia į savo darbų parodas, ji kilusi nuo
Skapiškio, todėl ir parodos atidaryme dalyvavo daugiau skapiškėnų.
Per savo kūrybinės veiklos
laikotarpį dailininkė yra nutapiusi daugiau nei 40 paveikslų Lietuvos
Didžiosios Kunigaikštystės istorijos tema. Pastarąjį dešimtmetį didžiausią
kūrybinio laiko dalį skiria didelio formato drobių šia
tema tapybai.
Kaip sako pati autorė, tapyti Lietuvos istoriją ji jaučianti neblėstantį
poreikį ir matanti didžiulę prasmę. „Tapyti Lietuvos žemę, valdovus, senuosius
radinius ir su jais susijusius įvykius bei pergalingus mūšius, įprasminti
tautinius simbolius ir ženklus – man nepaprastas džiaugsmas ir tuo pačiu didelė
atsakomybė. Džiaugiuosi, kad meilę Lietuvai ir Gyvenimui galiu išreikšti spalvų
potėpiais drobėje ir dalintis tuo jausmu su meno mylėtojais“, - sako L.
Tubelytė-Kriukelienė.
„Kūryba man – tai gyvenimo pilnatvė, džiaugsmas, o taip pat minčių, idėjų
bei ieškojimų įprasminimas.
KELIONĖS, EKSKURSIJOS
Vilniaus centre, Gedimino pr. ir Totorių g. sankirtoje, Lietuvos banko
atidarytas Pinigų muziejus supažindina lankytojus su pasaulio pinigų ir
bankininkystės istorija, Lietuvos pinigais, bankininkystės raida mūsų šalyje.
Ekspozicija išsidėsčiusi per du aukštus.
Pinigų muziejus - interaktyvus muziejus, pritaikytas ne tik pasyviai
apžiūrėti ekspoziciją, bet ir pačiam lankytojui aktyviai dalyvauti pažinimo
procese.
Žmogaus dydžio silikoninis kalėjo manekenas su atkurta jam būdinga XV-XVI
a. apranga ir sraigtinis presas, kuriuo pasigaminome Pinigų muziejaus
suvenyrinę SKATIKO plokštelę.
O kur dar svarstyklės, žmogaus kūno masę paverčiančios aukso mase ... ir
t.t. Tiek daug susirinko kupiškėnų, kad vos tilpome. Tikrai buvo labai įdomu,
negalėjome išeiti...
KELIONĖ Į SUVALKIJĄ
Grupelė Vilniaus kupiškėnų klubo narių birželio 22-23 d. kartu su Vilniaus
"Bočiais" keliavo po Suvalkijos (Sūduvos) kraštą.
Pirmasis mūsų sustojimas buvo prie MEGOS prekybos centro, kur ėjome
pasižiūrėti įspūdingo akvariumo, kuriame plaukiojo ne tik gražios žuvys, bet ir
šešetas ryklių. Gražu!
Toliau mūsų kelionė buvo labai turininga.
Antras sustojimas buvo jau Šakių rajone Lukšių seniūnijos Zyplių dvare.
Dvaras atstatytas dėka Lukšių seniūno Vido Cikano, labai darbštaus, sugebančio
suburti visuomenę, labai matomas savo išvaizda ir gabumais žmogus.
Dabar dvaras yra traukos centras, čia vyksta kultūriniai renginiai,
plenerai, arklidėse atidaryta dailės galerija. Zyplių dvaras, tai kultūrinis
centras visos seniūnijos. Mums dvaras paliko labai gerą įspūdį.
Toliau važiavome į Gelgaudiškį, kur aplankėme Gelgaudiškio dvarą. Šiame
dvare mus pasitiko ponaitis Edgaras Pilypaitis, tikras dvaro liokajus. Jis
trumpai papasakojo dvaro ir parko istoriją, apie dvaro šeimininkus. Turėjome
galimybę palyginti abu dvarus. Zyplių dvare krosnys ir dabar kūrenamos, o
Gelgaudiškio – ne.
Pasidžiaugę restauruotų dvarų grožiu, važiavome į Jurbarką, kur sustojome
prie skulptoriaus Vinco Grybo memorialinio muziejaus.
Grybo anūkė Rasa mums labai detaliai ir nuoširdžiai papasakojo apie V.
Grybo vaikystę, jo ankstyvus gabumus lipdyti ir drožti, apie visą sudėtingą
gyvenimą, jo mokslus užsienyje, grįžimą į Lietuvą. Dirbtuvėse susipažinome su
pagrindinėmis skulptūromis: kunigaikščiui Vytautui, Simonui Daukantui,
Nukryžiuotasis, Angelas ir kt. Anūkė pabrėžė, kad į jo dirbtuves nieks negalėjo
užeiti.
Už 9 km nuo V.Grybo muziejaus yra Sudargo 5 piliakalnių virtinė. Visi turi
savo pavadinimus: Balnakalnis, Žydkapis, Bevardis, Pilaitė, Vorpilis. Kitoje
pusėje Nemuno riba su Kaliningrado sritimi. Tikrai niekur nepamatysite tokios
gražios panoramos, kaip čia. Sakoma, kad tai antroji Kernavė.
Iš Sudargo vykome į Kudirkos Naumiestį, kur prie paminklo Vincui Kudirkai
nusifotografavome, aplankėme V.Kudirkos kapą, sugiedojome tautinę giesmę. Dar
Kudirkos Naumiestyje P. Mašioto 42 sodybos kieme apžiūrėjome neįprastą
skulptoriaus Prano Sederavičiaus didžiules cementines skulptūras. Labai didelės
arklių, briedžių, angelų skulptūros, Dariaus ir Girėno, Vytauto Didžiojo,
Maironio, Vaičaičio, V. Kudirkos ir kiti biustai. Tai primityvaus liaudies meno
pavyzdys.
Sustojame Kybartuose. Čia randame ir rusų tapytojui peizažistui Isakui
Levitanui atminti pastatytą 1977m. Broniaus Vyšniausko paminklinį biustą, nes
I. Levitanas gimė Kybartuose.
Sustojame prie gražaus Vištyčio ežero. Kas maudėsi, o kas tik pabraidė...
Išsimaudę, atsipūtę vykstame į Bartninkus Vilkaviškio rajone, kur jau
apsistojame kaimo turizmo sodyboje būsimai nakvynei. Pasiskirstome
„kolektyvinius“ būstus, kas pirtelėj, kas vagonėlyje, kas salėje su
miegmaišiais. Viena naktis, nieko baisaus, svarbiau kolektyvas... Pasikrovę
suneštiniam stalui valgių, vykstam į bendruomenės namus.
Pasitinka su duona, muzika, pasijutom labai laukiami. Salė pilnutėlė,
laukia koncerto. Pirmieji pasirodo Vilniaus "Bočių" „Rasoda“, po jų
Vilkaviškio "Bočiai", Vilniaus moterų ansamblis „Šarma“.
Po koncerto suneštinis stalas, kaimo bendruomenė vaišina sūriais ir pienu.
Toliau sekė šokiai, dainos. Smagu buvo. Duonutę pasilikome, valgėme autobuse.
Ryte,
gal ir nelabai išsimiegoję kolektyviai, bet buvome visi linksmi ir žvalūs.
Atvyko Bartninkų seniūnė, kuri mums parodė įdomias seniūnijos vietas.
Aplankėme senosios bažnyčios griuvėsius, ant kurių net gandras lizdą
susisukęs. Aplankėme Budavonės miške nužudytiems kunigams paminklą. Toliau
važiavome į Ožkabalius, kur atstatyta Jono Basanavičiaus sodyba (architektė
kupiškietė Živilė Mačionienė) ir pasodintas Atgimimo ąžuolynas.
Sodybos gidė Rasa labai nuosekliai papasakojo apie J. Basanavičiaus tėvus,
vaikystę, mokslus, darbus, visuomeninę, tautinę veiklą, apie sodybos atstatymą,
ekspozicijos surinkimą. Atrakino ir parodė klėtį, klojimą.
Iš šulinio pasisėmėme šalto vandens. Seniūnė palydėjo iki aukuro ąžuolyne,
kur vyksta įvairios šventės. Nusifotografavome prie kupiškėno signataro L.
Apšegos ąžuoliuko.
Seniūnė dar palydi iki Piliakalnių piliakalnio, pakylam ir nusileidžiam.
Visur gražu. Dar nuvežė iki senųjų totorių kapinių Vinkšnupių kaime.
Toliau sukam ratą pro Kalvariją į Marijampolę. Marijampolėje aplankom bažnyčią
ir Žemaitės kapą.
Riedam pro Prienus, sustojame Birštone. Aplankome paminklą Vytautui,
pasivaikštom nuostabia krantine, grožimės gėlynais, sutvarkytu grindiniu ir
sanatorijomis.
Pravažiavę „Napaleono kepurę“ užsukam prie Velnio duobės Aukštadvaryje.
Trakai jau čia pat, užsukam paragauti garsiųjų kibinų. Vairuotojas visus
vaišino kava, nuostabu.
Su dainomis grįžtam į Vilnių, patenkinti tikrai turininga kelione, tarsi ir
nepavargom. Keliaukim!
KELIONĖ Į PAJŪRĮ
Ankstų birželio 18 d. rytą pilnas autobusas klegančių vaikų, mokytojų ir
senjorų pajudėjo iš Lazdynų ir pasuko tiesiu taikymu į Vilnius – Kaunas
autostradą. Pirmasis mūsų sustojimas-tikslas- aplankyti ir pasigrožėti
Kretingos savivaldybėje Darbėnų seniūnijoje Mažučių kaime japonišką sodą SAMOGITIA
(skambantys kedrai arba partnerystės sodas). Jis buvo pradėtas kurti 2007
metais savininko Šarūno Kasmausko iniciatyva. Tai bus didžiausias Europoje
japoniškas sodas, kuris užims 16 ha plotą.
Papasakoti, ką jautei vaikščiodamas po japonišką sodą, sudėtinga, todėl,
kad tai reikia pajausti. Grožis, harmonija, tobula estetika. Čia dar kartą
supranti, koks gražus lietuviškas berželis, pasodintas geroje vietoje. Aplankėme ir BONSAI užtvarą, kur mūsų laimei
žydėjo pačios didžiausios azalijos. Nuostabu.
Pasisėmę daug energijos japoniškame sode, lėkėme tiesiai į Šventąją, kur
įsikūrę „Limetos“ poilsio namuose, ėjome tiesiai prie jūros.
Vakare, pasipuošę, pasitempę, rinkomės fojė, kur visi laukėme
koncerto-konkurso. Koncerto vedantysis Petras Žiupsnys, komisija – labai
griežta: Rimantas Skaistis, Alfredas Gusčius ir kt.
Koncertas prasidėjo „apšilimo“ šokiu, kurį turėjo šokti visi. Po to
koncertavo visi moksleiviai.
Kupiškėnų senjorai tarmių metų garbei užtraukė savo himną „Oi jūs susiedai“
ir Filomena paskaitė Tamošiūnaičios ailias, parašytas tarmiškai „Dainuška apė
Kupiškį“ .Po koncerto vaišinomės saldainiais, vaisiais, Rimanto medumi.
Kitą dieną persikėlę keltu, „lėkėm“ link Nidos.
Aplankėm Parnidžio kopą, Saulės laikrodį, nusifotografavome ir važiavome
prie jūros. Jūra buvo gana rami, pakrantė pilna karkvabalių gaišenų ir dumblių.
Vaizdelis nelabai koks, bet oras buvo puikus, kas norėjo, tas maudėsi.
Atsigaivinę jūros vėjeliu, vykome į Nidą. Kaip gi nepasivaikščioti
stulbinančio, fantastiško grožio (taip sakydavo V. Kernagis) po Nidą, aplankėme
ir V. Kernagio skulptūrą-suolelį, nusifotografavome ir pasukome Juodkrantės
link. Juodkrantėje kas ėjo į Raganų kalną, kas pirko žuvį, kas pasivaikščiojo nuostabia
krantine.
Trečia diena – grįžimo diena. Prieš išvykimą sustojame kolektyvinei
nuotraukai, kad liktų prisiminimas. Grįžtame labai gražiu panemunės keliu, pro
Jurbarką, Šilutę, Kintus, aplankėme ir Ventės Ragą, Kintuose nusipirkome
šviežiai rūkytos žuvies, Šilutėje papietavome. Grįžtant sutiktiems objektams
kaip gandrams, arkliams, linams traukėme jų garbei parašytas dainas.
Smagi buvo kelionė, aišku trūko tikro gido. Manom, kad ateityje bus ir
gidas.
Dėkojame mūsų kraštiečiui Rimantui Skaisčiui, kuris nepamiršta „įsimesti“ į
autobusą ir kupiškėnų grupelę.
Sakome: didelis DAKUI.
ŠVENTĖS
TRYS KARALIAI
Sausio mėn. šventėm Tris Karalius. Koncertavo, kaip ir šiais metais
Šeškinės Bočiai. Mūsų išradingoji Valda sugalvojo ir labai kūrybingai
pasveikino ir padėkojo labiausiai klubui nusipelniusius žmones.
AUKŠTAIČIŲ GEGUŽINĖ
Kaip ir kiekvieną vasarą prieš Jonines „Lakštingalos kavinėje vyko
Aukštaičių klubų gegužinė. Atsakingi už
renginį buvo Molėtų klubas. Kavinė buvo pilna klubų narių, tiesiog klegėjo.
Vyko koncertas, konkursas, šoko, dainavo. Ataikit bet kokiu oru,
nepasigailasta. Mėskit sodus, daržus ir ataikit gegužinan. Bus linksma.
KAROLIO RIMTAUTO KAŠPONIO 80 metų
Jubiliejus
Muzikologas, pardavęs dūšią GREIMUI
Profesorių Karolį Rimtautą Kašponį mokslo visuomenė daug metų žinojo kaip
muzikos pedagogą, chorvedį, muzikologą, o pastaruosius bent trylika metų ir
kaip ištikimą Algirdo Juliaus Greimo (1917–1992) gyvenimo lietuviškojo periodo
tyrinėtoją.. Savo pavyzdžiu K. R. Kašponis įrodo, kad ir užtarnautame poilsyje
žmogus gali mėgautis ne vien ramiu gyvenimo užutėkiu, bet, jei sveikata
leidžia, ir toliau gali išlikti aktyvus tyrinėtojas, naudingas visuomenės
narys, išlieka įvairių būdų pasitarnauti mokslui ar mokslo istorijai.
Dabar K. R. Kašponis gyvena savo parašytos knygos apie Algirdo Juliaus
Greimo vaikystę leidybos rūpesčiais, bet tai tėra tik dalis jo dabartinio
gyvenimo. Kad profesorius nenutolo nuo mokslinės ir aktyvios visuomeninės
veiklos, patvirtina ir faktas, kad jis dalyvavo 2012 m. spalio 5–9 d. Kinijoje
vykusiame XI pasauliniame semiotikos kongrese „Globalioji semiotika – tiltas
tarp skirtingų civilizacijų“. Atstovavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijai,
ir tą užduotį atliko visai ne formaliai.
Į Pasaulinį semiotikos kongresą Kinijoje K. R. Kašponis vyko su pranešimu
„Intelektualiųjų ir estetinių ženklų genezė A. J. Greimo biografijoje“, Turime ir dar vieną Kašponio vaisingos
tiriamosios ir visuomeninės veiklos rezultatą – daugeliu atveju būtent jo
iniciatyvų dėka A. J. Greimo vardas atminimo lentose atsirado ant mokyklų ir
gimnazijų pastatų, gyvenamųjų namų Kupiškyje, Marijampolėje, Kunigiškiuose
(Anykščių r.) ir Šiauliuose, taip pat Prienuose ant tilto ir gyvenamojo namo J.
Basanavičiaus g. 12. R.Kašponis 1943 m. pradėjo mokytis Kupiškio vidurinėje
mokykloje. Dar besimokydamas mokykloje vadovavo kameriniam orkestrui, grojo
smuiku ir saksofonu. Toliau sekė studijos net dviejuose universitetuose, knygų,
monografijų rašymai, darbas konservatorijoje, profesorius, humanitarinių mokslų
daktaras. Jo katedros absolventai dabar garsūs visiems žinomi dirigentai, kaip
Petras Bingelis, Juozas Kairys, Povilas Gylys ir t.t.
Teatro ir muzikos akademija surengė labai gražų Kašponio 80 metų
paminėjimą, kuriame pasisakė jo buvę studentai, kiti garbūs svečiai. Buvom
pakviesti ir mes Vilniaus kupiškėnai. Džiaugiamės, kad toks didis žmogus
nenutraukė su mumis ryšių ir tikimės ateityje pakviesti pristatyti knygą apie
Julių Greimą.
KUPIŠKIO ETNOGRAFIJOS MUZIEJUI 70
METŲ
Lapkričio pabaigoje buvome pakviesti į Kupiškio etnografijos muziejaus
Jubiliejų.
Muziejus buvo įkurtas 1943 metais seserų Stefanijos, Mikalinos ir Elvyros
Glemžaičių dėka. Seserys padovanojo pirmuosius 200 eksponatų, pasakojo Glemžų
giminės atstovas, profesorius Jonas Glemža.
Gražių, prasmingų darbų linkėjo ir muziejininkai ir bibliotekininkai,
kultūros, švietimo darbuotojai iš aplinkinių rajonų. Iš Vilniaus, Kauno atvykę
kupiškėnai sveikino tarmiškai. Tarp sveikinimų įsiterpdavo šokėjos, ne vieną
melodiją sugrojo Arvydo Kirdos šeimos ansamblis, o moksleivės iš Šepetos net
Glemžaites suvaidino. Istorikė Irena Eigelienė perdavė muziejui nemažai
išsaugotų relikvijų. Direktorė Violeta Aleknienė negailėjo gražių žodžių
kolektyvui, čia dirba žmonės tik iš pašaukimo.
Gražus buvo muziejaus Jubiliejus.
PAS MUS KONCERTAVO
Šeškinės liaudiškos muzikos ansamblis „Bočiai“
Lilijanos Ablėnaitės moterų ansamblis
Trakų Vokės ansamblis „Vija“, vadovas Arvydas Kirda
Raskilos klubo saviveiklininkai
Šepetos Almos Adamkienės vardo mokyklos moksleivės parodė kompoziciją „Kaip
laumės lauminėjo“
INTERNETAS
Apie Vilniaus kupiškėnų interneto svetainę: (2014)
-Interneto svetainė pradėta 2007 m liepos mėnesį.
Per visą jos gyvavimo laiką ją aplankė 82000 lankytojų. Kas mėnesį lankytojų
skaičius pasipildo beveik 1200.
- Skaitlingiausias lankytojų srautas iš Lietuvos,
virš 70000, kasmet jų pasipildo po 11000.
- Kitos šalys svetainę lanko taip:
- JAV – 3700 arba į metus po 600 kartų
- Rusija -1500
- Vokietija -1200
- Didžioji Britanija – 900
- Ukraina -400
- Olandija – 300
- Prancūzija, Norvegija, Italija po 200 kartų
Daugiausiai lankytojų pamėgti straipsniai nuo kurių pradedamas svetainės
lankymas
Yra apie „Šilauogių plantaciją“, Eugeniją Bajorytę ir Regimantą Adomaitį,
Žalgirio mūšį, Filomenos darželį, Kupiškėnų himną, Šimoniečių moksleivius,
Poezijos pavasarėlį Adomynėje.
Per metus svetainėje patalpinti 37 straipsniai, su 370 nuotraukų,
atspindintys klubo gyvenimą, aktualius įvykius šalyje, įžymias datas, klubo
jubiliatus.
Stengiamės nevėluoti, apie įvykį ar jubiliejų informaciją jau galima
skaityti kitą rytą po įvykio. Fotoaparatais įvykius fiksuoja tikras
profesionalas Vilius Naujikas, ir fotografai mėgėjai Albinas Čiurlys, Vidmantas
Tubelis, Jonas Bieliauskas ir kiti klubo nariai.
Yra numatyta išleisti klubo narių biografijų internetinę ir spausdintinę
knygą, biografijos renkamos, nors nelengvai, darbas juda pirmyn.
JUBILIATAI
70 metų
Bernotas Bonifacijus
Leparskienė Aleksandra
75 metai
Pamarnackaitė Alma
Vosylytė Klementina
Gasperavičius Rimantas
Matulionienė Ilona
Ribokienė Liucija
Pažemys Arnoldas
Martinonienė Bronislava
Kavoliūnaitė Irena
Šlapelis Jonas
Vaitkevičienė Ona
80 metų
Galinienė Aldona
Žilinskienė Marija
Kinderytė Nijolė
Zolubas Algimantas
Mačionienė Živilė
Bajarskienė Julija
85 metai
Čiurlys Teofilis
Vidugiris Linas
NETEKTYS
Petras Stankevičius
Bronislovas Kurkulis
Kazys Mažylis
DĖKOJAME
Visiems norisi padėkoti, kad ateinat į suvėjimus,
kad tvarkingai mokat nario mokestį ir kad gražiai praeina mūsų susitikimai.
Dėkojam tiems, kurie patys, jūsų vaikai, anūkai, pažįstami ar giminaičiai,
skyrė pernai 2% pajamų mokesčio. Gaila,
kad mokesčių inspekcija negali suteikti vardinio sąrašo, galėtume konkrečiai
padėkoti.
Dėkojame
Kupiškio savivaldybei, kuri parėmė knygos „Keliai veda Kupiškin „ išleidimą.
Norisi paminėt tuos, kurie daro gerus darbus, tuo
garsindami kupiškėno vardą plačiąja prasme.
Kad ir nevaikšto dabar į klubą kaip Rimtautas Kašponis, apie kurį jau
kalbėjome, kaip Algimantas Zolubas, nepavargdamas ir toliau sudarinėja „Varpo“
leidinį. Toliau ant pjedestalo keliamas ir neakivaizdinį „Daktaro“ laipsnį gavęs
Vidmantas Jankauskas, kuris leidžia knygas apie įžymius kupiškėnus, kasmetinį
Kupiškio almanachą. Jo leidiniai visad pristatomi Kupiškio bibliotekoje, o
ištraukas skaito mūsų klubo narys Romualdas Gudas.
Greitai pristatysim Klementinos Vosylytės Užbaigtą
„Kupiškėnų Žodyną“. Tai jos didžiausias asmeninis indėlis, kad mūsų ateities
kartoms liktų kupiškėniška tarmė, kad jaunimas žinotų, kaip kalbėjo jų
seneliai.
Norisi ne tik paminėti, bet ir labai padėkoti
interneto „Direktoriui“ Albinui Čiurliui, kuris grįžęs namo iš suvėjimo per
naktį įkelia nuotraukas. Renginio metu pasitikslina vardus, pavardes, pareigas.
Greta norisi padėkot ir Vidmantui Tubeliui, kuris visada parengia Ataskaitiniam
susirinkimui skaidres, tai ne taip jau greitai ir lengvai galima padaryti.
Pasižiūrėt gražu, o padirbėt tikrai reikia. Ačiū jam.
Etatinis Sėlių fotografas Vilius Naujikas,
profesionaliai apžiūri, aprėmina visas nuotraukas ir daugeliui adresatų
išsiunčia, dar ir į Sėlių kupiškėnų suolą pasodina.
Rimantas Skaistis kasmet organizuoja ekskursijas į
pajūrį ir priima grupelę kupiškėnų kartu keliauti. Ačiū jam. Gražina Berkelienė
pasistengė, kad grupė kupiškėnų galėtų keliauti kartu su Vilniaus Bočiais.
Žybartas Simonaitis – vėliavnešys, himno
užvedėjas, paveldo nenuilstantis statytojas.
Jam nenusileidžia ir Alfonsas Čeika, kuris neduoda
miegoti skapiškėnams.
Turim ir labai pilietiškų žmonių klube, kuriems ne
tas pats kur eina mūsų valstybė. Noriu paminėti Algirdą Šukį, kuris labai
aktyviai dalyvauja ir reiškiasi dėl savivaldos modelio pakeitimo. Kas
neabejingi, rašo laiškus seimo nariams, biurokratams ir kitiems valdininkams.
Dėkoju valdybos nariams, kurių dauguma naujokai
šiame darbe, bet labai stengiasi ir manau, kad puikiai sekasi. Valdyboje,
palyginus, nedaug narių, o darbo tai yra, jei nori viską gerai padaryt. Todėl
kviečiu visus prisidėt, aktyviai dalyvaut mūsų veikloje, išsijudinkim, juk
niekas už mus nieko nepadarys.
Todėl kviesčiau pasisakyti tuos, kurie išvardintų
ką dar galima nuveikti, bet ir pačiam pasisakiusiam reikėtų prisidėti prie tų
siūlymų. Tai būtų labai džiugu.
O nepadarytų darbų yra: nebuvo pakviesta nei viena
bendruomenė ar seniūnija, mažai ekskursijų. Knygos „Keliai veda Kupiškin“
prastas platinimas. Yra nuomonė, kad reikia tęsti aprašyti kaimus, tai tie siūlytojai
ir gali imtis to darbo, kaip tai darė amž. Petras Pečiūra.
Dar kartą dėkoju, kad priimate mus tokius, kokie
mes esame. Kas norite didelių pasikeitimų, pasikeiskim, manau niekas
neprieštaraus.
Dėkoju už kantrybį ir kad išklausąt.
Dakui.
+i%C5%A1+Kupklubas+Ataskaitin++2014.02.02+025.jpg)
