2018-12-31

SKELBIAME




Sveikinam visus su ateinančiais 2019-aisiais metais.


Linkim prasmingų, sėkmingų, laimingų, viltingų metų. Būkite pozityvūs, išradingi, dvasingi, sveiki ir tolerantiški.
Sausio 6 d. 14 val. Mokytojų namų Baltojoje salėje bus kupiškėnų popietė. Bus pristatomos knygos: "Mes - Vilniaus kupiškėnai", Lino Vidugirio "Jutkonys ir jutkoniečiai" ir Viliaus Laužiko "Mįslių abėcėlė" ir "Grybų rikiuotė". Koncertuos Šeškinės liaudiškos muzikos ansamblis "Auksinis ruduo". Vadovai: Asta Taluntienė ir Vytautas Jocius. Do atsinėškit dovanėly paskeitimui (iki 3 eurų).
Kadangi švintą, Trys karoliai, tai moterims apsrengimo kodas - suknelą ar sijonas.

Ataikit, labai lauksma.



2018-12-13

VASAROS KELIŲ ILGESYS


Prisiminimai šaltą šaltą žiemos vakarą


Raimondas Kašauskas,
žemaičių kupiškėnas

    Štai jau ir žiema, netrukus Kalėdos, baigiasi ir metai. Kuo tokiu laiku užsiėmęs didmiesčio žmogus? Eina į teatrą, koncertą, į kokią kraštiečių, kaip Vilniaus kupiškėnų sueigą jaukioje Mokytojų namų pastogėje? Spokso į TV ekraną - kad bent daugiau įdomių, turiningų laidų, ne vien įgrisusių politikų rietenų! Įsijungia kompiuterį, skrajoja spalvotoje internetinėje erdvėje, užmiršęs, kad ji virtuali. Dirba šeimos ūkio darbelius - ypač tai pasakytina apie moteris - ar paprasčiausiai mėgaujasi šiltų namų ramybe. O už langų, už miesto viešpatauja laukų, miškų, kaimų ir mažų miestelių  tyla, kuri kaip visada, išskridus paukščiams, ėmė darytis vis labiau ilgesinga. Pagelto, nubyrėjo medžių lapai,  dienos trumpėjo ir vis tebetrumpėja, ūkanotas dangus spaudžiasi prie žemės, o naktys tamsios kaip išlietas juodas tušas. Laikas senokai nuplukdė Vėlinių rimtį, baltus chrizantemų, astrų žiedus, ir gamtoje, ir žmogaus sieloje stojo adventas, Šv. Kalėdų laukimas. Nesunku įsivaizduoti, kaip ten, kur buvota šviesų vasaros metą, tamsu ir tuščia, miškų tankmėse landžioja vaiduokliai.
    Laimei, žmogus turi atmintį, lūkesčius, svajones, todėl ir buvusios vasaros, ir ilgo rudens vaizdai atgyja visu ryškumu. O sielą aplanko ir sušildo jaukūs pereitos, užpraeitos, dar ankstesnių vasarų, kelionių prisiminimai, patirti jausmai. Dabar jokia naujiena pamatyti plačiojo pasaulio, pasigėrėti senosios Europos miestais, Viduržemio ar šiaurinių jūrų krantais, Afrikos, Azijos palmėmis, į fantastiškas skulptūras panašiomis Kapadokijos viršukalnėmis. Gražu, didinga, nepaprasta!.. Bet keliaudami po Lietuvą tarsi pamatome, kad ir ji tokia pat graži, net gražesnė, tik kitaip – it mylimas žmogus, kurio kiekvienas pažįstamas veido bruoželis taip jaudina. Su kuria surišti kraujo ir dvasios ryšiais.
Na, sakykime, apie ką pagalvojome, kai prisėdome į tvirtovę panašioje Basanavičiaus sodyboje po šimtamečiais klevais? Apie amžinybę? Apie kėlusių tautą į šviesą žmonių tvirtybę? Iš kur toji tvirtybė radosi – ar ne iš protėvių, iš jų begalinio darbštumo, netgi kietumo, iš savo žmogiškos vertės suvokimo? Nepamiršome nė to saulėto, vėsoko vasaros pradžios rytmečio ant giliu grioviu apjuostos Senųjų Trakų piliavietės, kur stūkso iškili Viešpaties Apreiškimo ir Šv. Benedikto bažnyčia, vienuolynas? Šventovė mus pasitiko mįslinga tyla – bažnyčia užrakinta (bažnyčios, pastebėjau, rakinamos ir Švedijos provincijoje), vienuolynas, kur gyvena šešetas Šv. Jono apaštališkosios kongregacijos seserų, it negyvas. Ar negali gimti vaizdiniai, kaip šitokį pat rytmetį, tik prieš šešis su puse šimtmečio, čia bėgiojo vaikiškos Vytauto, mūsų būsimo Didžiojo, kojelės, kurios vėliau įspaus gilias pėdas visoje Vidurio Rytų Europoje, iki pat Juodosios jūros, kur prie Pietinio Bugo žiočių ir šiandien minimas jo vardas? Ar negali užsimegzti ne tik horizontalusis, su savo amžininkais, bet ir vertikalusis ryšys – su pranokėjais?
    Tą patį  rytą, o gal priešpietį, žingsniuojame per didelę, lauko akmenimis grįstą, visai tuščią Onuškio miestelio aikštę. Klausydamiesi išsamaus Arnoldo pasakojimo Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios šventoriuje apžiūrinėjame kunigų, Vasario 16 signataro D. Malinausko, kurio  palaikai parvežti iš tremties Sibire, kapus. Tvarkingas miestelio sodybas, kur skaisčiai liepsnoja žydinčios gėlės, gaubia tyla. Nors žinai, kad čia gyvena žmonės, yra ir mokykla, ir krautuvės, ir kitkas, kas reikalinga, tylos gaubiamas miestelis akimirką gali pasidingoti lyg apleistas. Atsidūręs jo pakraštyje, kur palaidoti žuvę čionykščiai Lietuvos partizanai, kur, rodos, plevena nematomos jų dvasios, pajunti, kaip dabartis tarsi atsitraukia, užleisdama vietą praeičiai.  Tiktai dingteli, kad nebe sutrinksės per akmenis kaimiečių vežimai, nebe atsidarys žydų (norint pajusti skaudžią šių Lietuvos piliečių tragediją, tereikia užsukti kad ir į Butrimonis) krautuvėlės. Bet atsiranda jaunas, guvus kunigėlis, atrakina bažnyčią, nutrūksta apmąstymai,  ir atsiduriame saulės spindulių skrodžiamoje šventovėje.    
Guruose, kardinolo V. Slatkevičiaus gimtinėje
Paskui dar bus Dusmenys, Pivašiūnai, Daugai ir dar daug kas... Nesame čia, šiame Lietuvos kampelyje,  buvę? Manau, kad taip, gal tik pravažiavę. Nuo šiol ir jis bus pažįstamas, trauks jei ne pamatyti, tai prisiminti. Juk širdį iki šiol tebeglosto palaima, patirta ir kitoje išvykoje, vaikštant rožinio keliu mūsų šviesiojo kardinolo Vincento Sladkevičiaus gimtinėje netoli Žaslių. Ausyse tebeskamba ir talentingojo Biržų žemės šmaikštuolio Kazio Binkio eilutės, išgirstos  kitame šalies pakraštyje, Papilio miestelyje, kur netoli viena kitos dunkso akmeninė katalikų ir evangelikų bažnyčios:

    Ugniaspalvės aguonėlės
    Po rugius visur liepsnoja
    Lyg išklydę rojaus vėlės.
    Visas kraštas – vienos gėlės
    Ar čia žemė, ar čia rojus? -
    Ugniaspavės aguonėlės
    Tik liepsnojas, tik liepsnojas…
Kudirkos Naumiestyje

    Menate tykią besibaigiančios vasaros pavakarę Kudirkos Naumiestyje prie paminklo tautos himno autoriui? Prie jo kapo? Arba prie poeto Prano Vaičaičio kapo Sintautuose sužinojote apie tragišką jo, kaip ir ne vieno to meto šviesuolio, likimą? Negirdėjote apie puošnius klasicistinius (restauruotus, kaip ir nemažai kitų) Paežerių dvaro rūmus Vilkaviškio rajone? O dabar sužinojote, kad tarpukariu jie priklausė bankininkui Vailokaičiui, o karo metais juos buvo pamėgęs nacių gauleiteris Lietuvai Rentelnas. Nebuvote Aukštaitijoje užklydę į Giedraičius, gal tik pravažiavote, bet štai stovite prie paminklo mūsų kareivėliams, kraujo auka sulaikiusiems priešą, išgelbėjusiems šalies nepriklausomybę, padedate gėlių, nulenkiate galvas. 
Merkinėje, Dainavos partizanų memoriale
O kas nėra girdėjęs apie senąją Dainavos sostinę Merkinę, garsėjusią DLK laikais (karalius Vladislovas Vaza čia ir mirė, tebestovi namas), kas neskaitė Vinco Krėvės padavimų, kurios centrą, beje, ketinama atstatyti? Tikriausiai nežinojote, kad  pakraštyje yra toks Kryžių kalnelis, kur pokariu užkasti žuvusių ir nukankintų kovotojų kūnai, o norint juos paniekinti, ištrinti iš atminties, buvo įrengta sporto aikštė, kur tebedygsta kryžiai, pastatyta koplytėlė. Ten neįmanoma ir nepajusti, kaip po kojomis it gyva kilnojasi žemė!..
Skaudi praeitis akivaizdi kiekvienoje mūsų žemės pėdoje, ji tartum mumyse. Kovos vyko visur, bet smėlėtoje Šilų Dzūkijoje buvo itin aršios. Juk čia, palei Merkį ir Nemuną, vaikščiojo ir Kazimieraitis, ir Vanagas, ir daug kitų drąsių kovotojų. Kai ankstyvą ūkanotą rudens rytą atėjome prie partizanų paminklo Perlojoje, ant jo perskaitėme surašytas bendrapavardžių – gal tų pačios šeimų narių? – gimimo, žūties datas. Ir prisiminėme, kad antai kitapus Nemuno, Alytuje, greta ilsisi tų pačių užpuolikų, tik skirtingais dešimtmečiais pakirsti karininkas Juozapavičius ir jaunas savanoris Sakalauskas... Ar ne todėl Perlojos Vytautas, kadaise narsiųjų dzūkų apsaugotas nuo sunaikinimo, taip akylai žvelgia į Rytus, susirūpinęs, kas dedasi už tų mėlynuojančių šilų? Ar vėl negresia koks pavojus?
    Vasaros kelionių privalumas yra ir tai, kad jos veda ne tik į didesnius, turistų lankomus miestus, bet ir į mažuosius nuošalius miestelius, kur gražiausias daiktas yra bažnyčia, pakelianti tiek vietinio, tiek svečio akis aukštyn. Ir tie maži, apsnūdę miesteliai, paženklinti paminklais kokiam įvykiui, iškilių asmenybių antkapiais. gali atverti praeities paslapčių. Prie jų pasitaiko ir atstatytų dvarų, nors yra ir nežmoniškai apleistų, tokių kaip Šumsko dvaras netoli Vilniaus. Beje, šiame, žmonių ir paties Dievo ilgokai užmirštame Vilnijos kampe, jo dvaruose, bažnyčiose, vienuolynuose, net peizaže dvelkteli kitokia, svetima dvasia, bet mes, kilę iš skirtingų šalies vietų, kur kitokia žmonių tarmė, papročiai, būdas viską dedamės į atmintį kaip ir Aukštaitijos, Dzūkijos ar Sūduvos brangenybes. 
Pro Kryžių koplyčios duris išėjo nauja, jauna šeima
Tiktai ta snūdi miestelių tyla sukelia ne vien idiliškos ramybės, bet ir tuštumos, liūdesio, nerimo pajautas. Tartum kažin ko juose trūktų. Aišku, ko - žmonių, ypač jaunimo, vaikų. Net ir vidurdienį, kai saulė pakyla aukštai, jų aikštės ir gatvelės vis tokios pat tuščios, nebent kokia sulinkusi senolio figūra su polietileno maišeliu parslenka iš krautuvės. Kartais sustoja pravažiuojantys automobiliai, orą sudrebina pralekiantys baikeriai, bet tai trumpalaikis tolimo, išėjusio gyvenimo dvelksmas. Ar čia dar neuždaryta mokykla, nes nebėra vaikų? Medicinos punktas? Paštas? Nelinksma toji tuštėjančio  krašto tyla, ir nejučiom paklausi - kas toliau? Ir kam dėl to skaudu? Užtat kaip džiaugėsi širdis, kai  matėme Metelių kleboną Vytautą Prajarą Kryžių koplyčioje prie Dusios ežero tuokiant jauną porą, kaip norėjosi pasveikinti jaunuosius, palinkėti laimingo gyvenimo. Mūsų, keliauninkų, moterų grupė tą ir padarė – sudainavo jiems dainą. Tačiau galutinai akis paganysime tik sugrįžę į sostinę, kur gatvės pilnos žmonių, jaunimo, studentų, moksleivių… Ar tikrai mitas apie dvi Lietuvas yra tiesa? 
Gegužinės bažnyčios kryžių papuošalas
    Negalima paneigti minties, kad kelionės taip pat ir poilsis, ir pramoga. Kai gražų vasaros rytą (tokie rytai, kaip užsakyti, giedri, saulėti!..) iškeliaujama, kai atitrūkstama nuo kasdienybės, buities rutinos, krūtinę dilgina kažin ko nepatirto, nepaprasto laukimas. Tokių pat autobusų su keliautojais sutiksite ir ne vieną. Laukų žalumos, baltų bažnyčių bokštų, tolimų pamėlusių girių vaizdai ramina sielą, stiprina tikėjimą gyvenimo pilnatve, savimi pačiu. Tai gali patvirtinti ir šių eilučių autorius, kuriam vasaros kelionės buvo ne tik iššūkis, bet ir veiksnys, padėjęs keltis iš sunkios ligos. Ačiū keliaujantiems kupiškėnams!.. Tik šiek tiek gaila, kad jų autobusas nenurieda toliau į Vakarus  - už Nevėžio, už Dubysos, anapus Šiaulių, kur kupina nepatirtų paslapčių laukia Žemaičių žemė. Beje, ten, ne kaip kitur Lietuvoje, galima pamatyti gyvulių, rupšnojančių žolę prie sodybų, pievose, pamiškėse, bandas.  
Klubo ekskursijų organizatoriai Irena ir Arnoldas Pažemiai
    To, ką mate, patyrė, parsivežė kiekvienas mūsų keliautojas, jis ilgai nepamirš – ir skaisčios saulės apšviestų gandrų, nutūpusių ant Gegužinės bažnyčios bokštų netoli Jonavos, ir rudeninės rimties, gaubiančios Žuvinto ežerą ir visą palių kampą, ir daug ko. Ir šį prieškalėdinį žiemos vakarą ne tik atgimsta buvusių, bet ir įsižiebia būsimųjų kelionių viltys, lūkesčiai. O kas nežino, kad ratus vasarai reikia ruošti jau žiemą?.. Ir daugelio savosios žemės mylėtojų akys vėl krypsta į rūpestingųjų išvykų vadovų - Arnoldo ir Irenos pusę.  








2018-12-03

KLUBE NAUJA KNYGA IR SENOVĖS DRABUŽIAI




„Piliakalniai, senkapiai ir pilkapiai, kalnai, kalneliai, kalvos, ežerai, upeliai ir šaltiniai, dubenuoti ir kiti dideli ar mažesni akmenys, medžiai ir miškai, raistai, pievos ir laukai – legendomis ir padavimais, sakmėmis ar pasakojimais apipinti. Ir kiekvienas iš jų turi savąjį vardą, pavadinimą, kurį sugalvojo, pritaikė mūsų protėviai, akylai pastebėję to vietovardžio panašumą į kokį tai daiktą ar reiškinį, arba vadino taip, kaip girdėjo sekant sakmes, pasakojant padavimus ir legendas. Ir visa tai jie sekė ir pasakojo išskirtine krašto tarme – kupiškėniškai. Kaip gražiai skamba: PiktObalą, RaganYtą, DŪdkapys, MargOkriaušys,VarsmĄlą, INdubas...“




Tai ištrauka iš vaizdingai parašytos, gražiai iliustruotos knygos „Kupiškio krašto archeologinės ir mitologinės vertybės“, kurią parengė ir Vilniaus kupiškėnų klube pristatė jos rengėjai: Alma Totorytė-Pustovaitienė, folkloro ansamblis „Kupkėmis“ ir Kupiškio kultūros centro kolektyvas „Jaunimo Ramuva“. Recenzentas – Alvydas Totoris, trumpai joje aprašęs Kupiškio krašto archeologinių tyrinėjimų istoriją.
Knygoje aprašyti Kupiškio krašto piliakalniai, kapinynai, pilkapynai, senkapiai, yra skyrius „Mitologija“, kuriame aprašytos mitologinės vietos ir objektai, pateikti žmonių pasakojimai, padavimai, legendos, ekspedicijų aprašymai. Joje cituojama ir bene pirmoji Lietuvoje moteris poetė, plius -  rašiusi kupiškėnų tarme, Uršulia Tamošiūnaičia, gimusi Vėžionių kaime (rekomenduojame paskaityti Linos Matiukaitės parengtą knygelę „Uršulia Tamošiūnaičia. „Ailios“):

„Miesto lauki unt kalnalio, prė Mušteikio unt kelalio,
Motį žmonąs daugel kartų tinoj lokstunt orklį sartų.
Viseip, soko, pyškia, žvingia, žmonąs noktį aitėn vingia.
Žirgokalnys yr jom vardas, no jo aina toksai skardas.
Gražus kėlias smėliu piltas, pakalnąlaj yra tiltas.
Ir kažin kas ti boluoja, po tos krūmus vis dūluoja:
Nei tai žvėris, nei tai žmogus, šidinimus turi blogus.
Aš nei karto neregėjau, tik no kitų tėp girdėjau.
Kai Keršulį pasitiko, kas jom unt kėlio atstiko:
Vąlai noktį išvažiovo – kapt vaiduoklį ir sugovo.
Jau trupčiukų būvįs girtas, tik unt kojų būvįs tvirtas.
Drųsiai sokįs: aikš jimtynių, kas tu esi, aikš veltynių.
Toj parmėtįs kaip ir maišų, kaip ir kokį šlubų, raišų.
Sokįs:  brudai, toj suminsiu ir kėp šiaudus tau sutrinsiu.
Mon nežvingsi kėp arkliukas, ale čypsi kėp šuniukas.
Mono runkos stundžios, kietos, nepatrauksi man iš vietos...“

Kupiškėnai atvažiavo pasipuošę senoviniais sėlių drabužiais, kuriuos atkūrė, pagamino ir pristatė archeologė Daiva Steponavičienė su savo komanda.
Mokytojų namų Baltoji salė buvo pilnutėlė, renginys visiems labai patiko, esame dėkingi ir „Kupkėmio“ vadovei Almai Pustovaitienei, labai gražiai pristačiusiai knygą, ir „Kupkėmiui“, kartu su „Jaunimo Ramuva“, vadovaujama Daivos Palionienės, padainavusiems sutartines, pademonstravusiems sėlių drabužius, ir Kupiškio merui Dainiui Bardauskui, parėmusiam Kupiškio kolektyvų išvyką transportu.

Jūsų dėmesiui siūlome Vidmanto Tubelio fotoreportažą.


Vilius Bartulis




Popietę pradėjome giedodami kupiškėnų himną
Himną, padedant klubo prezidentui Viliui, užvedė Filomena


Pasveikinti  jubiliatai: Arnoldas Pažemys ir...
 Irena Kavoliūnaitė
Žiūrovų daug
" Kupkėmis"  Vilniaus kupiškėnų klubo popietėje 






Knygą pristatė Kupiškio kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėja, etnografė Alma Pustovaitienė
Folkloro ir paveldosaugos kolektyvas "Jaunimo Ramuva" 




Mobiliame kioskelyje kalendoriai ir atvirukai su sėlių aprėdų pavyzdžiais

Knygos autorė su savo pagalbininkais
 Klubo dovanos 
Dovanų buvo ir nuo atskirų klubo narių
Klube pristatoma archeologė, mokslų daktarė Daiva Steponavičienė, daugeliui pažįstama kaip postfolkloro  dainininkė - Rugiaveidė 

 D. Steponavičienė pasakoja apie vėlyvojo akmens amžiaus sėlių  genties drabužių archeologiją .
Senovės drabužių autorė ir Kupiškio kultūros centro ansamblio "Kupkėmio" folklorininkai demonstruoja jų pavyzdžius
Smalsaujam prieš tūstantį metų mūsų protėvių nešiotais aprėdais
Taip atrodė mūsų krašto protėviai 
Taip atrodė senovėje vyrai  
"Kupkėmio" moterys pasipuošę tūkstantmečiais aprėdais 



2019 metų kalendoriaus pristatymas

Kalendoriaus, su sėlių drabužiais, kūrėjai 
Ir man čia įdomu
Kupiškėniško alaus degustacija
Susitiko seni draugai 
Jubiliatams skambėjo "Ilgiausių metų"
  
Atsisveikinimo akimirkos