VASAROS KELIŲ ILGESYS

Prisiminimai šaltą šaltą žiemos vakarą

Raimondas Kašauskas,

žemaičių kupiškėnas

    Štai jau ir žiema, netrukus Kalėdos, baigiasi ir metai. Kuo tokiu laiku užsiėmęs didmiesčio žmogus? Eina į teatrą, koncertą, į kokią kraštiečių, kaip Vilniaus kupiškėnų sueigą jaukioje Mokytojų namų pastogėje? Spokso į TV ekraną - kad bent daugiau įdomių, turiningų laidų, ne vien įgrisusių politikų rietenų! Įsijungia kompiuterį, skrajoja spalvotoje internetinėje erdvėje, užmiršęs, kad ji virtuali. Dirba šeimos ūkio darbelius - ypač tai pasakytina apie moteris - ar paprasčiausiai mėgaujasi šiltų namų ramybe. O už langų, už miesto viešpatauja laukų, miškų, kaimų ir mažų miestelių  tyla, kuri kaip visada, išskridus paukščiams, ėmė darytis vis labiau ilgesinga. Pagelto, nubyrėjo medžių lapai,  dienos trumpėjo ir vis tebetrumpėja, ūkanotas dangus spaudžiasi prie žemės, o naktys tamsios kaip išlietas juodas tušas. Laikas senokai nuplukdė Vėlinių rimtį, baltus chrizantemų, astrų žiedus, ir gamtoje, ir žmogaus sieloje stojo adventas, Šv. Kalėdų laukimas. Nesunku įsivaizduoti, kaip ten, kur buvota šviesų vasaros metą, tamsu ir tuščia, miškų tankmėse landžioja vaiduokliai.

    Laimei, žmogus turi atmintį, lūkesčius, svajones, todėl ir buvusios vasaros, ir ilgo rudens vaizdai atgyja visu ryškumu. O sielą aplanko ir sušildo jaukūs pereitos, užpraeitos, dar ankstesnių vasarų, kelionių prisiminimai, patirti jausmai. Dabar jokia naujiena pamatyti plačiojo pasaulio, pasigėrėti senosios Europos miestais, Viduržemio ar šiaurinių jūrų krantais, Afrikos, Azijos palmėmis, į fantastiškas skulptūras panašiomis Kapadokijos viršukalnėmis. Gražu, didinga, nepaprasta!.. Bet keliaudami po Lietuvą tarsi pamatome, kad ir ji tokia pat graži, net gražesnė, tik kitaip – it mylimas žmogus, kurio kiekvienas pažįstamas veido bruoželis taip jaudina. Su kuria surišti kraujo ir dvasios ryšiais.

Na, sakykime, apie ką pagalvojome, kai prisėdome į tvirtovę panašioje Basanavičiaus sodyboje po šimtamečiais klevais? Apie amžinybę? Apie kėlusių tautą į šviesą žmonių tvirtybę? Iš kur toji tvirtybė radosi – ar ne iš protėvių, iš jų begalinio darbštumo, netgi kietumo, iš savo žmogiškos vertės suvokimo? Nepamiršome nė to saulėto, vėsoko vasaros pradžios rytmečio ant giliu grioviu apjuostos Senųjų Trakų piliavietės, kur stūkso iškili Viešpaties Apreiškimo ir Šv. Benedikto bažnyčia, vienuolynas? Šventovė mus pasitiko mįslinga tyla – bažnyčia užrakinta (bažnyčios, pastebėjau, rakinamos ir Švedijos provincijoje), vienuolynas, kur gyvena šešetas Šv. Jono apaštališkosios kongregacijos seserų, it negyvas. Ar negali gimti vaizdiniai, kaip šitokį pat rytmetį, tik prieš šešis su puse šimtmečio, čia bėgiojo vaikiškos Vytauto, mūsų būsimo Didžiojo, kojelės, kurios vėliau įspaus gilias pėdas visoje Vidurio Rytų Europoje, iki pat Juodosios jūros, kur prie Pietinio Bugo žiočių ir šiandien minimas jo vardas? Ar negali užsimegzti ne tik horizontalusis, su savo amžininkais, bet ir vertikalusis ryšys – su pranokėjais?

    Tą patį  rytą, o gal priešpietį, žingsniuojame per didelę, lauko akmenimis grįstą, visai tuščią Onuškio miestelio aikštę. Klausydamiesi išsamaus Arnoldo pasakojimo Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios šventoriuje apžiūrinėjame kunigų, Vasario 16 signataro D. Malinausko, kurio  palaikai parvežti iš tremties Sibire, kapus. Tvarkingas miestelio sodybas, kur skaisčiai liepsnoja žydinčios gėlės, gaubia tyla. Nors žinai, kad čia gyvena žmonės, yra ir mokykla, ir krautuvės, ir kitkas, kas reikalinga, tylos gaubiamas miestelis akimirką gali pasidingoti lyg apleistas. Atsidūręs jo pakraštyje, kur palaidoti žuvę čionykščiai Lietuvos partizanai, kur, rodos, plevena nematomos jų dvasios, pajunti, kaip dabartis tarsi atsitraukia, užleisdama vietą praeičiai.  Tiktai dingteli, kad nebe sutrinksės per akmenis kaimiečių vežimai, nebe atsidarys žydų (norint pajusti skaudžią šių Lietuvos piliečių tragediją, tereikia užsukti kad ir į Butrimonis) krautuvėlės. Bet atsiranda jaunas, guvus kunigėlis, atrakina bažnyčią, nutrūksta apmąstymai,  ir atsiduriame saulės spindulių skrodžiamoje šventovėje.    

Guruose, kardinolo V. Slatkevičiaus gimtinėje

Paskui dar bus Dusmenys, Pivašiūnai, Daugai ir dar daug kas... Nesame čia, šiame Lietuvos kampelyje,  buvę? Manau, kad taip, gal tik pravažiavę. Nuo šiol ir jis bus pažįstamas, trauks jei ne pamatyti, tai prisiminti. Juk širdį iki šiol tebeglosto palaima, patirta ir kitoje išvykoje, vaikštant rožinio keliu mūsų šviesiojo kardinolo Vincento Sladkevičiaus gimtinėje netoli Žaslių. Ausyse tebeskamba ir talentingojo Biržų žemės šmaikštuolio Kazio Binkio eilutės, išgirstos  kitame šalies pakraštyje, Papilio miestelyje, kur netoli viena kitos dunkso akmeninė katalikų ir evangelikų bažnyčios:

    Ugniaspalvės aguonėlės

    Po rugius visur liepsnoja

    Lyg išklydę rojaus vėlės.

    Visas kraštas – vienos gėlės

    Ar čia žemė, ar čia rojus? -

    Ugniaspavės aguonėlės

    Tik liepsnojas, tik liepsnojas…

Kudirkos Naumiestyje

    Menate tykią besibaigiančios vasaros pavakarę Kudirkos Naumiestyje prie paminklo tautos himno autoriui? Prie jo kapo? Arba prie poeto Prano Vaičaičio kapo Sintautuose sužinojote apie tragišką jo, kaip ir ne vieno to meto šviesuolio, likimą? Negirdėjote apie puošnius klasicistinius (restauruotus, kaip ir nemažai kitų) Paežerių dvaro rūmus Vilkaviškio rajone? O dabar sužinojote, kad tarpukariu jie priklausė bankininkui Vailokaičiui, o karo metais juos buvo pamėgęs nacių gauleiteris Lietuvai Rentelnas. Nebuvote Aukštaitijoje užklydę į Giedraičius, gal tik pravažiavote, bet štai stovite prie paminklo mūsų kareivėliams, kraujo auka sulaikiusiems priešą, išgelbėjusiems šalies nepriklausomybę, padedate gėlių, nulenkiate galvas. 

Merkinėje, Dainavos partizanų memoriale

O kas nėra girdėjęs apie senąją Dainavos sostinę Merkinę, garsėjusią DLK laikais (karalius Vladislovas Vaza čia ir mirė, tebestovi namas), kas neskaitė Vinco Krėvės padavimų, kurios centrą, beje, ketinama atstatyti? Tikriausiai nežinojote, kad  pakraštyje yra toks Kryžių kalnelis, kur pokariu užkasti žuvusių ir nukankintų kovotojų kūnai, o norint juos paniekinti, ištrinti iš atminties, buvo įrengta sporto aikštė, kur tebedygsta kryžiai, pastatyta koplytėlė. Ten neįmanoma ir nepajusti, kaip po kojomis it gyva kilnojasi žemė!..

Skaudi praeitis akivaizdi kiekvienoje mūsų žemės pėdoje, ji tartum mumyse. Kovos vyko visur, bet smėlėtoje Šilų Dzūkijoje buvo itin aršios. Juk čia, palei Merkį ir Nemuną, vaikščiojo ir Kazimieraitis, ir Vanagas, ir daug kitų drąsių kovotojų. Kai ankstyvą ūkanotą rudens rytą atėjome prie partizanų paminklo Perlojoje, ant jo perskaitėme surašytas bendrapavardžių – gal tų pačios šeimų narių? – gimimo, žūties datas. Ir prisiminėme, kad antai kitapus Nemuno, Alytuje, greta ilsisi tų pačių užpuolikų, tik skirtingais dešimtmečiais pakirsti karininkas Juozapavičius ir jaunas savanoris Sakalauskas... Ar ne todėl Perlojos Vytautas, kadaise narsiųjų dzūkų apsaugotas nuo sunaikinimo, taip akylai žvelgia į Rytus, susirūpinęs, kas dedasi už tų mėlynuojančių šilų? Ar vėl negresia koks pavojus?

    Vasaros kelionių privalumas yra ir tai, kad jos veda ne tik į didesnius, turistų lankomus miestus, bet ir į mažuosius nuošalius miestelius, kur gražiausias daiktas yra bažnyčia, pakelianti tiek vietinio, tiek svečio akis aukštyn. Ir tie maži, apsnūdę miesteliai, paženklinti paminklais kokiam įvykiui, iškilių asmenybių antkapiais. gali atverti praeities paslapčių. Prie jų pasitaiko ir atstatytų dvarų, nors yra ir nežmoniškai apleistų, tokių kaip Šumsko dvaras netoli Vilniaus. Beje, šiame, žmonių ir paties Dievo ilgokai užmirštame Vilnijos kampe, jo dvaruose, bažnyčiose, vienuolynuose, net peizaže dvelkteli kitokia, svetima dvasia, bet mes, kilę iš skirtingų šalies vietų, kur kitokia žmonių tarmė, papročiai, būdas viską dedamės į atmintį kaip ir Aukštaitijos, Dzūkijos ar Sūduvos brangenybes. 

Pro Kryžių koplyčios duris išėjo nauja, jauna šeima

Tiktai ta snūdi miestelių tyla sukelia ne vien idiliškos ramybės, bet ir tuštumos, liūdesio, nerimo pajautas. Tartum kažin ko juose trūktų. Aišku, ko - žmonių, ypač jaunimo, vaikų. Net ir vidurdienį, kai saulė pakyla aukštai, jų aikštės ir gatvelės vis tokios pat tuščios, nebent kokia sulinkusi senolio figūra su polietileno maišeliu parslenka iš krautuvės. Kartais sustoja pravažiuojantys automobiliai, orą sudrebina pralekiantys baikeriai, bet tai trumpalaikis tolimo, išėjusio gyvenimo dvelksmas. Ar čia dar neuždaryta mokykla, nes nebėra vaikų? Medicinos punktas? Paštas? Nelinksma toji tuštėjančio  krašto tyla, ir nejučiom paklausi - kas toliau? Ir kam dėl to skaudu? Užtat kaip džiaugėsi širdis, kai  matėme Metelių kleboną Vytautą Prajarą Kryžių koplyčioje prie Dusios ežero tuokiant jauną porą, kaip norėjosi pasveikinti jaunuosius, palinkėti laimingo gyvenimo. Mūsų, keliauninkų, moterų grupė tą ir padarė – sudainavo jiems dainą. Tačiau galutinai akis paganysime tik sugrįžę į sostinę, kur gatvės pilnos žmonių, jaunimo, studentų, moksleivių… Ar tikrai mitas apie dvi Lietuvas yra tiesa? 

Gegužinės bažnyčios kryžių papuošalas

    Negalima paneigti minties, kad kelionės taip pat ir poilsis, ir pramoga. Kai gražų vasaros rytą (tokie rytai, kaip užsakyti, giedri, saulėti!..) iškeliaujama, kai atitrūkstama nuo kasdienybės, buities rutinos, krūtinę dilgina kažin ko nepatirto, nepaprasto laukimas. Tokių pat autobusų su keliautojais sutiksite ir ne vieną. Laukų žalumos, baltų bažnyčių bokštų, tolimų pamėlusių girių vaizdai ramina sielą, stiprina tikėjimą gyvenimo pilnatve, savimi pačiu. Tai gali patvirtinti ir šių eilučių autorius, kuriam vasaros kelionės buvo ne tik iššūkis, bet ir veiksnys, padėjęs keltis iš sunkios ligos. Ačiū keliaujantiems kupiškėnams!.. Tik šiek tiek gaila, kad jų autobusas nenurieda toliau į Vakarus  - už Nevėžio, už Dubysos, anapus Šiaulių, kur kupina nepatirtų paslapčių laukia Žemaičių žemė. Beje, ten, ne kaip kitur Lietuvoje, galima pamatyti gyvulių, rupšnojančių žolę prie sodybų, pievose, pamiškėse, bandas.  

Klubo ekskursijų organizatoriai Irena ir Arnoldas Pažemiai

    To, ką mate, patyrė, parsivežė kiekvienas mūsų keliautojas, jis ilgai nepamirš – ir skaisčios saulės apšviestų gandrų, nutūpusių ant Gegužinės bažnyčios bokštų netoli Jonavos, ir rudeninės rimties, gaubiančios Žuvinto ežerą ir visą palių kampą, ir daug ko. Ir šį prieškalėdinį žiemos vakarą ne tik atgimsta buvusių, bet ir įsižiebia būsimųjų kelionių viltys, lūkesčiai. O kas nežino, kad ratus vasarai reikia ruošti jau žiemą?.. Ir daugelio savosios žemės mylėtojų akys vėl krypsta į rūpestingųjų išvykų vadovų - Arnoldo ir Irenos pusę.