Vilniaus kupiškėnai: 2018

2018-12-31

SKELBIAME

Sveikinam visus su ateinančiais 2019-aisiais metais.

Linkim prasmingų, sėkmingų, laimingų, viltingų metų. Būkite pozityvūs, išradingi, dvasingi, sveiki ir tolerantiški.

Sausio 6 d. 14 val. Mokytojų namų Baltojoje salėje bus kupiškėnų popietė. Bus pristatomos knygos: "Mes - Vilniaus kupiškėnai", Lino Vidugirio "Jutkonys ir jutkoniečiai" ir Viliaus Laužiko "Mįslių abėcėlė" ir "Grybų rikiuotė". Koncertuos Šeškinės liaudiškos muzikos ansamblis "Auksinis ruduo". Vadovai: Asta Taluntienė ir Vytautas Jocius. Do atsinėškit dovanėly paskeitimui (iki 3 eurų).

Kadangi švintą, Trys karoliai, tai moterims apsrengimo kodas - suknelą ar sijonas.

Ataikit, labai lauksma.

2018-12-13

VASAROS KELIŲ ILGESYS

Prisiminimai šaltą šaltą žiemos vakarą

Raimondas Kašauskas,

žemaičių kupiškėnas

Štai jau ir žiema, netrukus Kalėdos, baigiasi ir metai. Kuo tokiu laiku užsiėmęs didmiesčio žmogus? Eina į teatrą, koncertą, į kokią kraštiečių, kaip Vilniaus kupiškėnų sueigą jaukioje Mokytojų namų pastogėje? Spokso į TV ekraną - kad bent daugiau įdomių, turiningų laidų, ne vien įgrisusių politikų rietenų! Įsijungia kompiuterį, skrajoja spalvotoje internetinėje erdvėje, užmiršęs, kad ji virtuali. Dirba šeimos ūkio darbelius - ypač tai pasakytina apie moteris - ar paprasčiausiai mėgaujasi šiltų namų ramybe. O už langų, už miesto viešpatauja laukų, miškų, kaimų ir mažų miestelių tyla, kuri kaip visada, išskridus paukščiams, ėmė darytis vis labiau ilgesinga. Pagelto, nubyrėjo medžių lapai, dienos trumpėjo ir vis tebetrumpėja, ūkanotas dangus spaudžiasi prie žemės, o naktys tamsios kaip išlietas juodas tušas. Laikas senokai nuplukdė Vėlinių rimtį, baltus chrizantemų, astrų žiedus, ir gamtoje, ir žmogaus sieloje stojo adventas, Šv. Kalėdų laukimas. Nesunku įsivaizduoti, kaip ten, kur buvota šviesų vasaros metą, tamsu ir tuščia, miškų tankmėse landžioja vaiduokliai.

Laimei, žmogus turi atmintį, lūkesčius, svajones, todėl ir buvusios vasaros, ir ilgo rudens vaizdai atgyja visu ryškumu. O sielą aplanko ir sušildo jaukūs pereitos, užpraeitos, dar ankstesnių vasarų, kelionių prisiminimai, patirti jausmai. Dabar jokia naujiena pamatyti plačiojo pasaulio, pasigėrėti senosios Europos miestais, Viduržemio ar šiaurinių jūrų krantais, Afrikos, Azijos palmėmis, į fantastiškas skulptūras panašiomis Kapadokijos viršukalnėmis. Gražu, didinga, nepaprasta!.. Bet keliaudami po Lietuvą tarsi pamatome, kad ir ji tokia pat graži, net gražesnė, tik kitaip – it mylimas žmogus, kurio kiekvienas pažįstamas veido bruoželis taip jaudina. Su kuria surišti kraujo ir dvasios ryšiais.

Na, sakykime, apie ką pagalvojome, kai prisėdome į tvirtovę panašioje Basanavičiaus sodyboje po šimtamečiais klevais? Apie amžinybę? Apie kėlusių tautą į šviesą žmonių tvirtybę? Iš kur toji tvirtybė radosi – ar ne iš protėvių, iš jų begalinio darbštumo, netgi kietumo, iš savo žmogiškos vertės suvokimo? Nepamiršome nė to saulėto, vėsoko vasaros pradžios rytmečio ant giliu grioviu apjuostos Senųjų Trakų piliavietės, kur stūkso iškili Viešpaties Apreiškimo ir Šv. Benedikto bažnyčia, vienuolynas? Šventovė mus pasitiko mįslinga tyla – bažnyčia užrakinta (bažnyčios, pastebėjau, rakinamos ir Švedijos provincijoje), vienuolynas, kur gyvena šešetas Šv. Jono apaštališkosios kongregacijos seserų, it negyvas. Ar negali gimti vaizdiniai, kaip šitokį pat rytmetį, tik prieš šešis su puse šimtmečio, čia bėgiojo vaikiškos Vytauto, mūsų būsimo Didžiojo, kojelės, kurios vėliau įspaus gilias pėdas visoje Vidurio Rytų Europoje, iki pat Juodosios jūros, kur prie Pietinio Bugo žiočių ir šiandien minimas jo vardas? Ar negali užsimegzti ne tik horizontalusis, su savo amžininkais, bet ir vertikalusis ryšys – su pranokėjais?

Tą patį rytą, o gal priešpietį, žingsniuojame per didelę, lauko akmenimis grįstą, visai tuščią Onuškio miestelio aikštę. Klausydamiesi išsamaus Arnoldo pasakojimo Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios šventoriuje apžiūrinėjame kunigų, Vasario 16 signataro D. Malinausko, kurio palaikai parvežti iš tremties Sibire, kapus. Tvarkingas miestelio sodybas, kur skaisčiai liepsnoja žydinčios gėlės, gaubia tyla. Nors žinai, kad čia gyvena žmonės, yra ir mokykla, ir krautuvės, ir kitkas, kas reikalinga, tylos gaubiamas miestelis akimirką gali pasidingoti lyg apleistas. Atsidūręs jo pakraštyje, kur palaidoti žuvę čionykščiai Lietuvos partizanai, kur, rodos, plevena nematomos jų dvasios, pajunti, kaip dabartis tarsi atsitraukia, užleisdama vietą praeičiai. Tiktai dingteli, kad nebe sutrinksės per akmenis kaimiečių vežimai, nebe atsidarys žydų (norint pajusti skaudžią šių Lietuvos piliečių tragediją, tereikia užsukti kad ir į Butrimonis) krautuvėlės. Bet atsiranda jaunas, guvus kunigėlis, atrakina bažnyčią, nutrūksta apmąstymai, ir atsiduriame saulės spindulių skrodžiamoje šventovėje.

Guruose, kardinolo V. Slatkevičiaus gimtinėje

Paskui dar bus Dusmenys, Pivašiūnai, Daugai ir dar daug kas... Nesame čia, šiame Lietuvos kampelyje, buvę? Manau, kad taip, gal tik pravažiavę. Nuo šiol ir jis bus pažįstamas, trauks jei ne pamatyti, tai prisiminti. Juk širdį iki šiol tebeglosto palaima, patirta ir kitoje išvykoje, vaikštant rožinio keliu mūsų šviesiojo kardinolo Vincento Sladkevičiaus gimtinėje netoli Žaslių. Ausyse tebeskamba ir talentingojo Biržų žemės šmaikštuolio Kazio Binkio eilutės, išgirstos kitame šalies pakraštyje, Papilio miestelyje, kur netoli viena kitos dunkso akmeninė katalikų ir evangelikų bažnyčios:

Ugniaspalvės aguonėlės

Po rugius visur liepsnoja

Lyg išklydę rojaus vėlės.

Visas kraštas – vienos gėlės

Ar čia žemė, ar čia rojus? -

Ugniaspavės aguonėlės

Tik liepsnojas, tik liepsnojas…

Kudirkos Naumiestyje

Menate tykią besibaigiančios vasaros pavakarę Kudirkos Naumiestyje prie paminklo tautos himno autoriui? Prie jo kapo? Arba prie poeto Prano Vaičaičio kapo Sintautuose sužinojote apie tragišką jo, kaip ir ne vieno to meto šviesuolio, likimą? Negirdėjote apie puošnius klasicistinius (restauruotus, kaip ir nemažai kitų) Paežerių dvaro rūmus Vilkaviškio rajone? O dabar sužinojote, kad tarpukariu jie priklausė bankininkui Vailokaičiui, o karo metais juos buvo pamėgęs nacių gauleiteris Lietuvai Rentelnas. Nebuvote Aukštaitijoje užklydę į Giedraičius, gal tik pravažiavote, bet štai stovite prie paminklo mūsų kareivėliams, kraujo auka sulaikiusiems priešą, išgelbėjusiems šalies nepriklausomybę, padedate gėlių, nulenkiate galvas.

Merkinėje, Dainavos partizanų memoriale

O kas nėra girdėjęs apie senąją Dainavos sostinę Merkinę, garsėjusią DLK laikais (karalius Vladislovas Vaza čia ir mirė, tebestovi namas), kas neskaitė Vinco Krėvės padavimų, kurios centrą, beje, ketinama atstatyti? Tikriausiai nežinojote, kad pakraštyje yra toks Kryžių kalnelis, kur pokariu užkasti žuvusių ir nukankintų kovotojų kūnai, o norint juos paniekinti, ištrinti iš atminties, buvo įrengta sporto aikštė, kur tebedygsta kryžiai, pastatyta koplytėlė. Ten neįmanoma ir nepajusti, kaip po kojomis it gyva kilnojasi žemė!..

Skaudi praeitis akivaizdi kiekvienoje mūsų žemės pėdoje, ji tartum mumyse. Kovos vyko visur, bet smėlėtoje Šilų Dzūkijoje buvo itin aršios. Juk čia, palei Merkį ir Nemuną, vaikščiojo ir Kazimieraitis, ir Vanagas, ir daug kitų drąsių kovotojų. Kai ankstyvą ūkanotą rudens rytą atėjome prie partizanų paminklo Perlojoje, ant jo perskaitėme surašytas bendrapavardžių – gal tų pačios šeimų narių? – gimimo, žūties datas. Ir prisiminėme, kad antai kitapus Nemuno, Alytuje, greta ilsisi tų pačių užpuolikų, tik skirtingais dešimtmečiais pakirsti karininkas Juozapavičius ir jaunas savanoris Sakalauskas... Ar ne todėl Perlojos Vytautas, kadaise narsiųjų dzūkų apsaugotas nuo sunaikinimo, taip akylai žvelgia į Rytus, susirūpinęs, kas dedasi už tų mėlynuojančių šilų? Ar vėl negresia koks pavojus?

Vasaros kelionių privalumas yra ir tai, kad jos veda ne tik į didesnius, turistų lankomus miestus, bet ir į mažuosius nuošalius miestelius, kur gražiausias daiktas yra bažnyčia, pakelianti tiek vietinio, tiek svečio akis aukštyn. Ir tie maži, apsnūdę miesteliai, paženklinti paminklais kokiam įvykiui, iškilių asmenybių antkapiais. gali atverti praeities paslapčių. Prie jų pasitaiko ir atstatytų dvarų, nors yra ir nežmoniškai apleistų, tokių kaip Šumsko dvaras netoli Vilniaus. Beje, šiame, žmonių ir paties Dievo ilgokai užmirštame Vilnijos kampe, jo dvaruose, bažnyčiose, vienuolynuose, net peizaže dvelkteli kitokia, svetima dvasia, bet mes, kilę iš skirtingų šalies vietų, kur kitokia žmonių tarmė, papročiai, būdas viską dedamės į atmintį kaip ir Aukštaitijos, Dzūkijos ar Sūduvos brangenybes.

Pro Kryžių koplyčios duris išėjo nauja, jauna šeima

Tiktai ta snūdi miestelių tyla sukelia ne vien idiliškos ramybės, bet ir tuštumos, liūdesio, nerimo pajautas. Tartum kažin ko juose trūktų. Aišku, ko - žmonių, ypač jaunimo, vaikų. Net ir vidurdienį, kai saulė pakyla aukštai, jų aikštės ir gatvelės vis tokios pat tuščios, nebent kokia sulinkusi senolio figūra su polietileno maišeliu parslenka iš krautuvės. Kartais sustoja pravažiuojantys automobiliai, orą sudrebina pralekiantys baikeriai, bet tai trumpalaikis tolimo, išėjusio gyvenimo dvelksmas. Ar čia dar neuždaryta mokykla, nes nebėra vaikų? Medicinos punktas? Paštas? Nelinksma toji tuštėjančio krašto tyla, ir nejučiom paklausi - kas toliau? Ir kam dėl to skaudu? Užtat kaip džiaugėsi širdis, kai matėme Metelių kleboną Vytautą Prajarą Kryžių koplyčioje prie Dusios ežero tuokiant jauną porą, kaip norėjosi pasveikinti jaunuosius, palinkėti laimingo gyvenimo. Mūsų, keliauninkų, moterų grupė tą ir padarė – sudainavo jiems dainą. Tačiau galutinai akis paganysime tik sugrįžę į sostinę, kur gatvės pilnos žmonių, jaunimo, studentų, moksleivių… Ar tikrai mitas apie dvi Lietuvas yra tiesa?

Gegužinės bažnyčios kryžių papuošalas

Negalima paneigti minties, kad kelionės taip pat ir poilsis, ir pramoga. Kai gražų vasaros rytą (tokie rytai, kaip užsakyti, giedri, saulėti!..) iškeliaujama, kai atitrūkstama nuo kasdienybės, buities rutinos, krūtinę dilgina kažin ko nepatirto, nepaprasto laukimas. Tokių pat autobusų su keliautojais sutiksite ir ne vieną. Laukų žalumos, baltų bažnyčių bokštų, tolimų pamėlusių girių vaizdai ramina sielą, stiprina tikėjimą gyvenimo pilnatve, savimi pačiu. Tai gali patvirtinti ir šių eilučių autorius, kuriam vasaros kelionės buvo ne tik iššūkis, bet ir veiksnys, padėjęs keltis iš sunkios ligos. Ačiū keliaujantiems kupiškėnams!.. Tik šiek tiek gaila, kad jų autobusas nenurieda toliau į Vakarus - už Nevėžio, už Dubysos, anapus Šiaulių, kur kupina nepatirtų paslapčių laukia Žemaičių žemė. Beje, ten, ne kaip kitur Lietuvoje, galima pamatyti gyvulių, rupšnojančių žolę prie sodybų, pievose, pamiškėse, bandas.

Klubo ekskursijų organizatoriai Irena ir Arnoldas Pažemiai

To, ką mate, patyrė, parsivežė kiekvienas mūsų keliautojas, jis ilgai nepamirš – ir skaisčios saulės apšviestų gandrų, nutūpusių ant Gegužinės bažnyčios bokštų netoli Jonavos, ir rudeninės rimties, gaubiančios Žuvinto ežerą ir visą palių kampą, ir daug ko. Ir šį prieškalėdinį žiemos vakarą ne tik atgimsta buvusių, bet ir įsižiebia būsimųjų kelionių viltys, lūkesčiai. O kas nežino, kad ratus vasarai reikia ruošti jau žiemą?.. Ir daugelio savosios žemės mylėtojų akys vėl krypsta į rūpestingųjų išvykų vadovų - Arnoldo ir Irenos pusę.

2018-12-03

KLUBE NAUJA KNYGA IR SENOVĖS DRABUŽIAI

„Piliakalniai, senkapiai ir pilkapiai, kalnai, kalneliai, kalvos, ežerai, upeliai ir šaltiniai, dubenuoti ir kiti dideli ar mažesni akmenys, medžiai ir miškai, raistai, pievos ir laukai – legendomis ir padavimais, sakmėmis ar pasakojimais apipinti. Ir kiekvienas iš jų turi savąjį vardą, pavadinimą, kurį sugalvojo, pritaikė mūsų protėviai, akylai pastebėję to vietovardžio panašumą į kokį tai daiktą ar reiškinį, arba vadino taip, kaip girdėjo sekant sakmes, pasakojant padavimus ir legendas. Ir visa tai jie sekė ir pasakojo išskirtine krašto tarme – kupiškėniškai. Kaip gražiai skamba: PiktObalą, RaganYtą, DŪdkapys, MargOkriaušys,VarsmĄlą, INdubas...“

Tai ištrauka iš vaizdingai parašytos, gražiai iliustruotos knygos „Kupiškio krašto archeologinės ir mitologinės vertybės“, kurią parengė ir Vilniaus kupiškėnų klube pristatė jos rengėjai: Alma Totorytė-Pustovaitienė, folkloro ansamblis „Kupkėmis“ ir Kupiškio kultūros centro kolektyvas „Jaunimo Ramuva“. Recenzentas – Alvydas Totoris, trumpai joje aprašęs Kupiškio krašto archeologinių tyrinėjimų istoriją.

Knygoje aprašyti Kupiškio krašto piliakalniai, kapinynai, pilkapynai, senkapiai, yra skyrius „Mitologija“, kuriame aprašytos mitologinės vietos ir objektai, pateikti žmonių pasakojimai, padavimai, legendos, ekspedicijų aprašymai. Joje cituojama ir bene pirmoji Lietuvoje moteris poetė, plius - rašiusi kupiškėnų tarme, Uršulia Tamošiūnaičia, gimusi Vėžionių kaime (rekomenduojame paskaityti Linos Matiukaitės parengtą knygelę „Uršulia Tamošiūnaičia. „Ailios“):

„Miesto lauki unt kalnalio, prė Mušteikio unt kelalio,

Motį žmonąs daugel kartų tinoj lokstunt orklį sartų.

Viseip, soko, pyškia, žvingia, žmonąs noktį aitėn vingia.

Žirgokalnys yr jom vardas, no jo aina toksai skardas.

Gražus kėlias smėliu piltas, pakalnąlaj yra tiltas.

Ir kažin kas ti boluoja, po tos krūmus vis dūluoja:

Nei tai žvėris, nei tai žmogus, šidinimus turi blogus.

Aš nei karto neregėjau, tik no kitų tėp girdėjau.

Kai Keršulį pasitiko, kas jom unt kėlio atstiko:

Vąlai noktį išvažiovo – kapt vaiduoklį ir sugovo.

Jau trupčiukų būvįs girtas, tik unt kojų būvįs tvirtas.

Drųsiai sokįs: aikš jimtynių, kas tu esi, aikš veltynių.

Toj parmėtįs kaip ir maišų, kaip ir kokį šlubų, raišų.

Sokįs: brudai, toj suminsiu ir kėp šiaudus tau sutrinsiu.

Mon nežvingsi kėp arkliukas, ale čypsi kėp šuniukas.

Mono runkos stundžios, kietos, nepatrauksi man iš vietos...“

Kupiškėnai atvažiavo pasipuošę senoviniais sėlių drabužiais, kuriuos atkūrė, pagamino ir pristatė archeologė Daiva Steponavičienė su savo komanda.

Mokytojų namų Baltoji salė buvo pilnutėlė, renginys visiems labai patiko, esame dėkingi ir „Kupkėmio“ vadovei Almai Pustovaitienei, labai gražiai pristačiusiai knygą, ir „Kupkėmiui“, kartu su „Jaunimo Ramuva“, vadovaujama Daivos Palionienės, padainavusiems sutartines, pademonstravusiems sėlių drabužius, ir Kupiškio merui Dainiui Bardauskui, parėmusiam Kupiškio kolektyvų išvyką transportu.

Jūsų dėmesiui siūlome Vidmanto Tubelio fotoreportažą.

Vilius Bartulis

Popietę pradėjome giedodami kupiškėnų himną

Himną, padedant klubo prezidentui Viliui, užvedė Filomena

Pasveikinti jubiliatai: Arnoldas Pažemys ir...

Irena Kavoliūnaitė

Žiūrovų daug

" Kupkėmis" Vilniaus kupiškėnų klubo popietėje

Knygą pristatė Kupiškio kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėja, etnografė Alma Pustovaitienė

Folkloro ir paveldosaugos kolektyvas "Jaunimo Ramuva"

Mobiliame kioskelyje kalendoriai ir atvirukai su sėlių aprėdų pavyzdžiais

Knygos autorė su savo pagalbininkais

Klubo dovanos

Dovanų buvo ir nuo atskirų klubo narių

Klube pristatoma archeologė, mokslų daktarė Daiva Steponavičienė, daugeliui pažįstama kaip postfolkloro dainininkė - Rugiaveidė

D. Steponavičienė pasakoja apie vėlyvojo akmens amžiaus sėlių genties drabužių archeologiją .

Senovės drabužių autorė ir Kupiškio kultūros centro ansamblio "Kupkėmio" folklorininkai demonstruoja jų pavyzdžius

Smalsaujam prieš tūstantį metų mūsų protėvių nešiotais aprėdais

Taip atrodė mūsų krašto protėviai

Taip atrodė senovėje vyrai

"Kupkėmio" moterys pasipuošę tūkstantmečiais aprėdais

2019 metų kalendoriaus pristatymas

Kalendoriaus, su sėlių drabužiais, kūrėjai

Ir man čia įdomu

Kupiškėniško alaus degustacija

Susitiko seni draugai

Jubiliatams skambėjo "Ilgiausių metų"

Atsisveikinimo akimirkos

2018-11-25

VISI KRŪVON

.
Sveiki gyvi, brungūs kupiškėnai

Gruodžio 2 d. 14 val. Mokytojų namų Baltojoje salėje bus KUPIŠKĖNŲ POPETĄ

Knygos "Kupiškio krašto archeologinės ir mitologinės vertybės" (sudarytoja Alma Pustovaitienė).

IX-XII a. sėlių genties rūbų pristatymas (pristato archeologė dr. Daiva Steponavičienė).

Koncertos Kupiškio kultūros centro kolektyvai:

folklorinis ansamblis "Kupkėmis" (vadovė Alma Pustovaitienė),

folkloro ir paveldosaugos kolektyvas "Jaunimo Ramuva" (vadovė Daiva Palionienė).

Labai lauksma, ataikit.

2018-11-15

MIRĖ DOC. DR. LINAS VIDUGIRIS

Eidamas 91 metus lapkričio 14 d. mirė ilgametis klubo narys doc. dr. Linas Vidugiris. Šį pasaulį Linas išvydo 1928 m. sausio 23 d. Kupiškio valsčiaus Jutkonių kaime. Išskirsčius į vienkiemius, jo tėvai gavo 8 ha žemės prie vaizdingų Mituvos, tekančios iš Skapiškio ežero, krantų, pasistatė namus, gražiai sutvarkė sodybą. Deja, sovietmečiu užtvenkus Lėvenį prie Kupiškio, beveik visa jų žemė atsidūrė didžiulių Kupiškio marių dugne.

Pradinę mokyklą lankė Virbališkių kaime. Linas maloniai prisimindavo pirmąją mokytoją Eleną Vanagienę, mokykloje dirbusią ilgus metus. Penktą skyrių baigė Kupiškio mokykloje. 1940 m. rugsėjo 1 dieną, tapo gimnazijos mokiniu. Gausiai pirmokų klasei vadovavo biologijos mokytojas kupiškėnas Kazys Pajarskas, Kupiškio gimnazijoje išleidęs daugelį laidų abiturientų. Lietuvių kalbos mokytojo Martyno Stonio paragintas jau pirmoje klasėje pradėjo rinkti tautosaką, padėdavo mokytojui ją tvarkyti, vėliau tapo mokyklos būrelio literatu. Matematiką dėstė gimnazijos direktorius Teodoras Blinstrubas. Direktoriaus pamokos būdavo įdomios, iliustruojamos gyvenimiškais pavyzdžiais, gal todėl su matematika draugavo ir vėliau. Labai maloniai Linas prisimindavo ir baigiamosios klasės auklėtoją Filomeną Jočienę, mokiusią ne tik istorijos, bet ir gyvenimo sampratos. Tėviškėje labai dažnai buvo minimas kaimynas, mirusiojo tėvo amžininkas Jurgis Čiurlys, Sankt Peterburgo technologijos instituto absolventas, vėliau Lietuvos geležinkelių direktorius, VDU profesorius, daug pasidarbavęs plėtojant mūsų krašto geležinkelius. Tada Jutkonyse dažnai buvo kalbama apie kelius, geležinkelius, todėl kelių specialybė įsiminė ir jam.
Taigi 1945 m. rudenį įstojo į VDU Statybos fakulteto kelių skyrių. Linas prisimindavo, kad universitete įdomios ir naudingos buvo žymių profesorių Prano Jodelės statybinių medžiagų ir Juozo Dalinkevičiaus gruntų mechanikos paskaitos, per kurias įgytas žinias vėliau dažnai teko taikyti tiriant kelius. Geležinkelių disciplinas skaitė katedros vedėjas docentas Jonas Kiškinas, jau 1911 m. pradėjęs dirbti carinės Rusijos Šiaurės–Vakarų geležinkelio inžinieriumi Virbalyje. 1950 m. universitete Linas apgynė diplominį projektą ir, dekanui Stasiui Vabalevičiui, vėliau KPI profesoriui, tarpininkaujant, buvo išsiųstas aspirantūron į Maskvos automobilių kelių institutą. Taip spalio pabaigoje atsidūrė Maskvoje! Nieko čia nepažinojo, nieko nežinojo, prastai kalbėjo rusiškai... Bet visi instituto katedros darbuotojai labai maloniai priėmė, padėjo įsikurti. Vadovu buvo paskirtas Kelių projektavimo katedros vedėjas profesorius Valerijus Babkovas, labai puikus specialistas ir nuostabus žmogus. Disertacijoje teko nagrinėti automobilių eismo sąlygas įvairaus pobūdžio kelių ruožuose ir pagal tyrimų rezultatus pateikti naujus kelių elementų projektavimo parametrus. Institute jis buvo vienintelis lietuvis. Iš pradžių buvo sunku, neįprasta. Laikui bėgant, studijos, darbas bibliotekose, tyrimų ruožuose įtraukė į tenykščio gyvenimo ritmą.

1954 m. balandį Linas apgynė technikos mokslų kandidato (daktaro) disertaciją ir netrukus grįžo jau į Kauno politechnikos institutą. Visą vasarą rengėsi paskaitoms, pratyboms, laboratoriniams darbams. 1958 m. jam buvo suteiktas mokslinis docento vardas, 1962−1967 m. vadovavo KPI Kelių katedrai. 1969 m. Kelių katedra ir kelių specialybė perkelti į naujai įsteigtą Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas). Čia, kaip rašė Linas, buvo malonu bendrauti su studijų draugais profesoriais: Aleksandru Čyru, Bronium Sidauga, Vincu Vainausku, docentais: Vaclovu Pranaičiu, Evaldu Palšaičiu, Leonu Puodžiukynu. Liną visada domino kelionės, nematytos šalys. Pabuvojo visose Sovietų sąjungos respublikose. Maloniai nuteikė Lenkijos miestas Krokuva, kuriame skamba ir Lietuvos istorijos aidai, Čekijoje savo didybe ir grožiu žavėjo Prahos hradas. Kartu su Kelių katedros bendradarbiais išleido knygas „Kelių tiesimas“ (1967 m. pirmoji, 1972 m. – antroji dalis) ir „Kelių eksploatacija“ (1991 m.). 1999 m. iš spaudos išėjo „Automobilių kelių projektavimo“ knyga, kuri parengta kartu su doc. E. Palšaičiu. Gimnazijos klasės draugams talkinant, 1997 metais išleido knygą apie Kupiškio gimnaziją „Ir mes kupiškėnai“, kuri susilaukė didelio ne tik kupiškėnų susidomėjimo, bet pasklido net ir užjūryje.

Studijų baigties 50-čiui teko rengti kurso draugų prisiminimų, biografijų, taip pat mūsų profesorių, dėstytojų biografijų knygą „Studijų ir polėkių metai“ (2000 m). 2014 m. parengė knygą apie įžymų Lietuvos tiltų statytoją Alfonsą Meškinį „Gyvenimas, skirtas tiltams“, o 2016 m. išleista didelės apimties knyga apie Lietuvos sauskelių, geležinkelių tiesėjus, tiltų statytojus „Kelininkai, susiję su Lietuva“ (800 puslapių). Paskutinė 1918 m. Lino išleista knyga "Jutkonys ir jutkoniečiai", tai Lino dovana savo gimtinei ir jos žmonėms.

Vilniaus kupiškėnų klubo nariai nuoširdžiai užjaučia velionio gimines ir artimuosius.

Velionis bus pašarvotas prie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios
1-oje salėje (Paco 4).

Atsisveikinimas penktadienį (lapkričio 16 d.) 15-19 45 val.

Urna išvežama šeštadienį (lapkričio 17 d.) 10 val.

Laidotuvės 12 30 Kupiškio r. Jutkonių kapinėse.

2018-11-01

EKSKURSIJA PO ANTAKALNIO KAPINES

Ekskursiją po kapines pradėjome nuo Ipolito Užkurnio medžio skulptūros

Prie paminklo Pirmo Pasaulinio karo aukoms

Apžiūrėjome sutvatytas vokiečių karių kapines

Tvarkingi, prižiūrimi lenkų karių kapai

Net kiekvienas musulmonų kario kapas įvardintas..

...
...o ant lietuvių karių kapų stovi tik toks "paminklas". Kryžiai buvo, tačiau apie 1970 metus jie buvo išgabenti į savartyną.
Kodėl gi mes, lietuviai, negerbiame savo žuvusių tautiečių atminimo?