MIRĖ DOC. DR. LINAS VIDUGIRIS

Eidamas 91 metus lapkričio 14 d. mirė ilgametis klubo narys doc. dr. Linas Vidugiris. Šį pasaulį Linas išvydo 1928 m. sausio 23 d.  Kupiškio valsčiaus Jutkonių kaime. Išskirsčius  į vienkiemius, jo tėvai gavo 8 ha žemės prie vaizdingų Mituvos, tekančios  iš Skapiškio ežero, krantų,  pasistatė namus, gražiai sutvarkė sodybą. Deja, sovietmečiu užtvenkus Lėvenį prie Kupiškio, beveik visa jų žemė atsidūrė didžiulių Kupiškio marių dugne.

Pradinę mokyklą lankė Virbališkių kaime. Linas maloniai prisimindavo pirmąją mokytoją Eleną Vanagienę, mokykloje dirbusią ilgus metus. Penktą skyrių baigė Kupiškio mokykloje. 1940 m. rugsėjo 1 dieną, tapo gimnazijos mokiniu. Gausiai  pirmokų klasei vadovavo biologijos mokytojas kupiškėnas Kazys Pajarskas, Kupiškio gimnazijoje išleidęs daugelį laidų abiturientų. Lietuvių kalbos mokytojo Martyno Stonio paragintas jau pirmoje klasėje pradėjo rinkti tautosaką, padėdavo mokytojui ją tvarkyti, vėliau tapo mokyklos būrelio literatu. Matematiką  dėstė gimnazijos direktorius Teodoras Blinstrubas. Direktoriaus pamokos būdavo įdomios, iliustruojamos gyvenimiškais  pavyzdžiais, gal todėl su matematika draugavo ir vėliau. Labai maloniai Linas prisimindavo ir baigiamosios klasės auklėtoją  Filomeną Jočienę,  mokiusią ne tik istorijos, bet ir gyvenimo sampratos. Tėviškėje labai dažnai buvo minimas  kaimynas, mirusiojo tėvo amžininkas Jurgis Čiurlys, Sankt Peterburgo technologijos instituto absolventas, vėliau Lietuvos geležinkelių direktorius, VDU profesorius, daug pasidarbavęs plėtojant mūsų krašto geležinkelius. Tada Jutkonyse  dažnai buvo kalbama apie kelius, geležinkelius, todėl kelių specialybė įsiminė ir jam. 
Taigi 1945 m. rudenį įstojo į VDU Statybos fakulteto kelių skyrių. Linas prisimindavo, kad universitete įdomios ir naudingos buvo žymių profesorių Prano Jodelės statybinių medžiagų ir Juozo Dalinkevičiaus gruntų mechanikos paskaitos, per kurias įgytas žinias vėliau dažnai teko taikyti tiriant kelius. Geležinkelių disciplinas skaitė katedros vedėjas docentas Jonas Kiškinas, jau 1911 m. pradėjęs dirbti carinės Rusijos Šiaurės–Vakarų geležinkelio inžinieriumi Virbalyje. 1950 m. universitete Linas apgynė diplominį projektą ir, dekanui Stasiui Vabalevičiui, vėliau KPI profesoriui, tarpininkaujant, buvo išsiųstas aspirantūron į Maskvos automobilių kelių institutą. Taip spalio pabaigoje atsidūrė Maskvoje! Nieko čia nepažinojo, nieko nežinojo, prastai kalbėjo rusiškai... Bet visi instituto katedros darbuotojai labai maloniai priėmė, padėjo įsikurti. Vadovu buvo paskirtas Kelių projektavimo katedros vedėjas profesorius Valerijus Babkovas, labai puikus specialistas ir nuostabus žmogus. Disertacijoje teko nagrinėti automobilių eismo sąlygas įvairaus pobūdžio kelių ruožuose ir pagal tyrimų rezultatus pateikti naujus kelių elementų projektavimo parametrus. Institute jis buvo vienintelis lietuvis. Iš pradžių buvo sunku, neįprasta. Laikui bėgant, studijos, darbas bibliotekose, tyrimų ruožuose įtraukė į tenykščio gyvenimo ritmą.

1954 m. balandį Linas apgynė technikos mokslų kandidato (daktaro) disertaciją ir netrukus grįžo jau į Kauno politechnikos institutą. Visą vasarą rengėsi paskaitoms, pratyboms, laboratoriniams darbams. 1958 m. jam buvo suteiktas mokslinis docento vardas, 1962−1967 m. vadovavo KPI Kelių katedrai. 1969 m. Kelių katedra ir kelių specialybė perkelti į naujai įsteigtą Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas). Čia, kaip rašė Linas,  buvo malonu bendrauti su studijų draugais profesoriais: Aleksandru Čyru, Bronium Sidauga, Vincu Vainausku, docentais: Vaclovu Pranaičiu, Evaldu Palšaičiu, Leonu Puodžiukynu. Liną visada domino kelionės, nematytos šalys. Pabuvojo visose Sovietų sąjungos respublikose.   Maloniai nuteikė Lenkijos miestas Krokuva, kuriame skamba ir Lietuvos istorijos aidai, Čekijoje savo didybe ir grožiu žavėjo Prahos hradas. Kartu su Kelių katedros bendradarbiais išleido knygas „Kelių tiesimas“ (1967 m. pirmoji, 1972 m. – antroji dalis) ir „Kelių eksploatacija“ (1991 m.). 1999 m. iš spaudos išėjo „Automobilių kelių projektavimo“ knyga, kuri parengta kartu su doc. E. Palšaičiu. Gimnazijos klasės draugams talkinant, 1997 metais išleido knygą apie Kupiškio gimnaziją „Ir mes kupiškėnai“, kuri susilaukė didelio ne tik kupiškėnų susidomėjimo, bet pasklido net ir užjūryje.

Studijų baigties 50-čiui teko rengti kurso draugų prisiminimų, biografijų, taip pat mūsų profesorių, dėstytojų biografijų  knygą „Studijų ir polėkių metai“ (2000 m). 2014 m. parengė knygą apie įžymų Lietuvos tiltų statytoją Alfonsą Meškinį „Gyvenimas, skirtas tiltams“, o 2016 m. išleista didelės apimties knyga apie Lietuvos sauskelių, geležinkelių  tiesėjus, tiltų statytojus „Kelininkai, susiję su Lietuva“ (800 puslapių). Paskutinė 1918 m. Lino išleista knyga "Jutkonys ir jutkoniečiai", tai Lino dovana savo gimtinei ir jos žmonėms.

Vilniaus kupiškėnų klubo nariai nuoširdžiai užjaučia velionio gimines ir artimuosius.

 

Velionis bus pašarvotas prie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios 
1-oje salėje (Paco 4).

Atsisveikinimas penktadienį (lapkričio 16 d.) 15-19 45 val.

Urna išvežama šeštadienį (lapkričio 17 d.) 10 val.

Laidotuvės 12 30 Kupiškio r. Jutkonių kapinėse.