2013-09-27
2013-09-09
PIRMOJI RUDENINĖ KLUBO SUEIGA
Salės vaizdelis |
Salė apypilnė, damos išsipuošusios.... |
Prezidentė Filomena M. pradeda Kupklubo rudeninę sueiga |
Ona Kriukelienė knygos "Kupiškio partizanai" autorė |
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras išleido rezistencijos tyrinėtojos, penkių brolių partizanų sesers Onos Dapšytės-Kriukelienės parengtą Kupiškio krašto partizanų dokumentinę kroniką.
1944 m. liepos mėn. į Lietuvą įsiveržė Raudonosios armijos daliniai. 1941-aisiais patirti sovietinės okupacijos žiaurumai – teroras, masiniai suėmimai, trėmimai ir kitos okupantų vykdomos priemonės – privertė apsispręsti vos ne kiekvieną Lietuvos gyventoją.
Nenorėdami gyventi žiauraus okupanto teroro sąlygomis, 1944 m., artėjant frontui, vieni nutarė trauktis į Vakarus, kiti, nespėjusieji pasitraukti, valė paslėptus ginklus, jungėsi į partizanų būrius kovai su okupantais. Stoję į kovą dėl nepriklausomos Lietuvos atkūrimo, jie ryžosi verčiau žūti gimtinėje su ginklu rankoje, negu atsidurti tremtyje ar lageryje Sibire.
Pagrindinis partizanų kovos tikslas – nepriklausomos valstybės atkūrimas. Neleisdami Lietuvoje susikurti ir įsitvirtinti sovietiniams okupaciniams administraciniams organams, partizanai siekė parodyti pasauliui ir okupantams, kad sovietų valdžia įvesta prievarta, o mobilizacija į okupacinę kariuomenę yra neteisėta. Jie tikėjosi, kad Vakarai ilgainiui įvykdys Atlanto chartijos pažadus sugrąžinti nepriklausomybę dėl karo netekusioms tautoms.
Pasipriešinimo kovos Kupiškio krašte prasidėjo 1944 m. vasarą ir truko iki 1953 m., kai buvo sunaikinti sričių apygardų štabai ir liko pavieniai partizanai. Šioje knygoje partizanų kovos ir jų slopinimas atskleidžiamas per Kupiškio krašto partizanų organizacinių struktūrų veiklą Skapiškio, Svėdasų, Šimonių, Subačiaus, Viešintų, Pandėlio (tik tiek, kiek tai susiję su kupiškėnų vadų veikla Pandėlio valsčiuje ir rajone), Vabalninko valsčiuje ir naujai įkurtuose Aukštupėnų ir Geležių valsčiuose.
Gėlės autorei |
Vidmantas Jankauskas knygos "Mokytojas Vincas Eidukas" ir almanacho "Kupiškis 2012" autorius ar sudarytojas. |
Tribūnoje Algirdas Šukys
Gražina su Regina aptarinėja, matyt referendumą ... |
Algirdas Šukys įtikinamai aiškino sėkmingo referendumo reikalingumą |
Vidmantas ir Valda aptarinėja ... |
Vidmantas įnikęs į "Kupiškio partizanus" |
Po klubo sueigos, kai kas apsilankė ir Bernardinų sodo atidaryme. O žmonių žmonių, o vaikų vaikų, matyt pusė Vilniaus susirinko ... |
Foto: Vidmanto T. ir Albino Č.
Pranešimą parašė alba ties 9.9.13 0 komentarai (-ų)
2013-09-04
SVEIKS ALGIMANTAI
Klubo nariui Algimantui Juozapui Zolubui rugsėjo 6 d. sukanka tik 80 metų
Apie save Algimantas pasakoja:
Aš Algimantas Juozapas Zolubas gimiau 1933-09-06 Laukminiškių k. Katrės Palionytės Zolubienės ir Tito Zolubo šeimoje.
Mokiausi Lebedžių pradžios, Jutkonių septynmetėje ir Vilniaus Darbo jaunimo vidurinėje mokyklose, Kauno Politechnikos institute.
Dirbau Vilniaus televizijos mazgų gamykloje (inžinieriumi technologu, inžinieriumi konstruktoriumi, skyriaus viršininku).
Kukliai išvardina savo gerus darbus: esu pastatęs kryžių prie savo gimtinės, drauge su kitais kupiškėnais statydinęs įvairius paminklus tame krašte, pastatęs paminklą aušrininko Martyno Jankaus šeimai, padaręs ėdžių žvėreliams, inkilų paukščiams ir voverėms.
Šeima: žmona, buvusi mokytoja, pensininkė.
Mėgstu svajoti apie Kupiškio krašto, Lietuvos grožį, mintimis apkabinu daugelį gyvenime sutiktų nuostabių žmonių, siunčiu jiems geriausius linkėjimus, o išėjusiuosius miniu Amžinuoju Atilsiu.
Pats iš Laukminiškių negandų vejamas pasitraukiau 1949 m., tačiau mintys ir jausmai gimtinėn skrenda kai vakaras nusileidžia, kai sapnas suteikia sparnus ją lankyti, kai rytas aušta. Išlikau kaimiečiu, ūkininkų sūnumi. Džiaugiuosi, kad bent porą kartų metuose Tėviškę galiu aplankyti, kad ten pamatau greta negerų dalykų ir labai gražių pasikeitimų. Džiugina mūsų krašto šviesuoliai, kurie apsaugo nuo užmaršties praeitį, džiaugiuosi išvydęs atstatytą ar naujai sukurtą paminklinį ženklą, iškeltą gandralizdį, išgirdęs pempės klykavimą.
Dievui ir likimui dėkoju, kad iš Sibiro sulaukiau tėvų ir sesers, kad teko patirti Atgimimą, stovėti „Baltijos kelyje,“ sulaukti Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, pamatyti pirmą kartą Lietuvos istorijoje apsilankiusį Popiežių, kad gyvenimo kely teko sutikti ir net susibičiuliuoti su daugeliu nuostabių žmonių.
Kas gi esu dabar? Kai kas pavadina mane publicistu, žurnalistu ar apžvalgininku, Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos leidinėlio „Varpas“ redaktoriumi, tačiau labiausiai tinka ir visuomenėje užimamą padėtį atitinka nepriklausomos Lietuvos laimingo pensininko vardas.
Sveikiname Algimantą gražaus Jubiliejaus proga, linkime atlikti dar daug prasmingų darbų, turėti siekių ir svajonių, turėti stiprią sveikatą ir niekada nepavargti.
Klubo valdyba
Pranešimą parašė alba ties 4.9.13 0 komentarai (-ų)