VĖLINĖMS ARTĖJANT

 

Vėlinės, Visų mirusiųjų paminėjimas, katalikų liturgijoje – maldos už mirusiuosius diena; iškilmė. Pirmą kartą bendruomeninė malda už mirusiuosius paminėta IV amžiuje.  IX a. Ispanijoje ši praktika įvesta daugelyje vienuolynų (švęsta lapkričio 14). Netrukus išplito Italijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Anglijoje. Šventės diena įvairavo – lapkričio 17, sausio 1 ar sausio 14. Cluny benediktinų vienuolyno abatas Odilonas 998 m. įvedė tradiciją iškart po Visų Šventųjų melstis už mirusius vienuolijos narius. XIII a. ji išplito visoje Katalikų Bažnyčioje.

Artėjant Vėlinėms, Vilniaus kupiškėnų klubas tradiciškai aplanko kurias nors Vilniaus kapines. Pagerbiame ten palaidotus į Lietuvos istoriją įėjusius, jai nusipelniusius, ją gynusius asmenis, uždegame po žvakelę. Beveik visose jose atgulę ir buvusių kupiškėnų. Šį kartą lankėmės Antakalnio kapinėse. XVII−XVIII a. tai buvo nuošali vieta, miškas, priklausęs įtakingiausiems didikams − Sapiegoms. Ilgainiui šioje vietoje susiformavo keturi atskiri plotai, kurie vėliau susijungė į vienas kapines. Antakalnio kapinių plotas dabar - 15,6 hektaro.

Per 1794 m. sukilimą nukentėjusius rūmus Sapiegos pardavė Juozui ir Liudvikai Kosakovskiams. Jie juos suremontavo ir 1808 m. kartu su parku pardavė miestui. Caro pareigūnai rūmus rekonstravo, 1809 m. juose įsteigė laikiną karo ligoninę, kuriai Vilniaus miesto dūma tuo pat metu ir tuo pačiu generalgubernatoriaus nurodymu netoliese paskyrė plotą kapinėms. To meto mirties metrikų knygose tos kapinės vadinamos vienuolių trinitorių kapinėmis. Tai buvo katalikų parapinės kapinės, ir pagal to meto papročius kitų religinių konfesijų žmonių jose nelaidojo. Nuolat kariaujanti Rusija išlaikė nemažą kariuomenę, kurioje tarnavo įvairių tautybių ir tikėjimų žmonių. Rusijoje karių kapinės buvo įprastas reiškinys, tačiau Vilniuje naujosios, karo ligoninei priklausiusios kapinės buvo pirmosios pasaulietinės kapinės. Jos vadinosi Ligoninės kapinėmis.

1809 m. kapinėms paskirtas 3,93 ha plotas. 1844 m. gegužės 25 d. Vilniaus gubernijos valdybos nurodymu Dūma pridėjo dar 2,18 ha miesto žemės. Ligoninės kapinės buvo ir tebėra už pagrindinių vartų į dabartines kapines, abiejose plokštėmis iškloto tako, vedančio memorialinio ansamblio link, pusėse. Jose laidojo katalikų, stačiatikių, protestantų tikybų karius, mirusius karo ligoninėje, ir jų šeimų narius. Atskiras plotas buvo paskirtas musulmonams. Kapinės buvo pavaldžios ligoninės komitetui, jas kontroliavo Vilniaus miesto valdyba. Iš to laikotarpio jokių antkapių neliko. XIX a. pradžioje Vilniaus katalikų konsistorija ne kartą kreipėsi į Vilniaus gubernijos valdybą, prašydama paskirti atskirą plotą karių katalikų kapinėms. 1850 m. sausio 23 d. valdybos nurodymu Dūma Antakalnio karo ligoninei buvusiame Sapiegų miške paskyrė 2,06 ha miesto žemės. Tais pat metais buvo sudarytas kapinių planas, kurį vėliau patikslinus pasirodė, kad naujųjų kapinių plotas yra didesnis ir siekia 2,32 ha. Šios, antrosios, kapinės buvo perduotos Trinitorių vienuolynui, o 1864 m. jį uždarius, liko be priežiūros ir buvo apleistos. Matyt, tada joms ir prigijo Našlaičių kapinių pavadinimas. Čia laidojo ne tik katalikus karius, bet ir mirusius kalėjimuose, Šv. Jokūbo ligoninėje, miesto elgetas, neturtingus aplinkinių kaimų gyventojus, taip pat buvusius Trinitorių bažnyčios parapijiečius.

XIX a. pabaigoje dabartinėje teritorijoje įkurtos trečiosios kapinės. Jos atiduotos Vilniaus įgulai (kartais vadinamos Įgulos, formaliai - Karių kapinėmis), laidoti tik kariškiai. Pagal įgulos karinių dalinių skaičių kapinių plotas buvo suskirstytas į 9 dalis, skiriamas takų. Jomis disponavo karo vadovybės sudaryta administracija.

Karių kapinės neišliko. Vietoj jų XX a. viduryje įrengtas Antrojo pasaulinio karo dalyvių memorialinis ansamblis. Jį rengiant senieji kapai ardyti, žmonių palaikai užkasami bendrose duobėse ar grioviuose Našlaičių kapinių ar gretimose teritorijose.

Šių didelių kapinių teritorijoje įsteigtos ketvirtos kapinės. Prasidėjo karas, vėl iškilo karių kapinių būtinybė. Vilniaus gubernatorius pareikalavo, kad Vilniuje, kaip ir kituose miestuose, būtų įsteigtos ypatingos „broliškos“ kapinės, kuriose būtų laidojami Pirmajame pasauliniame kare žuvę Rusijos kariuomenės kariai. Pirmojo pasaulinio karo dalyvius Ligoninės kapinių šiaurinėje dalyje pradėta laidoti 1916 metais. Didžiausios Vilniaus kapinės tada vadintos Antakalnio (Vilniaus karių) kapinėmis.

Vokiečių armijos kariai buvo palaidoti vienoje vietoje, šiaurės rytinėje dalyje.Vokiečių armijos užnugario inspekcija 1918 m. šiose kapinėse pastatė betoninį paminklą su įrašu vokiečių kalba: „Vokiečių ir rusų kariams. 1914−1915“. Tikriausiai tuo pat metu, kaip ir paminklas, buvo pastatytas ir obeliskas iš natūralių lauko akmenų su užrašu „Deutsche Helden“ (vok. Vokiečių didvyriai), atrodo, dabar esantis ne savo pirmykštėje vietoje.

Į pietryčius nuo Pirmojo pasaulinio karo dalyvių kapavietės yra palaidoti 1919−1921 m. žuvę kovose ar mirę ligoninėse Lenkijos kariai. Tai tarsi atskira didelė kapavietė, įsteigta ir sutvarkyta po 1921 metų.

1944−1945 m. laidoti Sovietinės armijos kariai. 2 ha memorialinio ansamblio teritorijoje yra ir buvusių okupuotos Lietuvos vadovų, garsenybių, kultūros darbuotojų kapų. Kapinėse yra nemažai žymių žmonių kapų. Nuošaliose vietose palaidoti rašytojai Kazys Inčiūra, Juozas Baltušis ir jo antroji žmona aktorė Monika Mironaitė, tapytojas Justinas Vienožinskis, skulptorius Bronius Pundzius ir kiti. 1972 m. netoli karių memorialinio ansamblio pradėjo formuotis žymių kultūros veikėjų − rašytojų, dailininkų, aktorių ir kitų memorialinis ansamblis. Pradžia buvo šioje kapinių dalyje 1964 m. palaidoto skulptoriaus Juozo Mikėno kapas. Šalia jo, žemumoje ir ant kalvelės, palaidoti Augustinas Gricius, Elena Čiudakova, Stasys Krasauskas, Ieva Simonaitytė, Paulius Širvys, Pranas Gudynas, Eduardas Balsys, skulptorius kupiškėnas Gediminas Jokūbonis… Dabar čia – Menininkų kalnelis. Čia palaidota ir prieš 15 metų mirusi kupiškėnė, gimusi Mirabelėlio kaime, garsi aktorė Eugenija Bajorytė-Adomaitienė ir jos vyras Regimantas Adomaitis, ir pora savaičių vėliau už Eugeniją miręs poetas kupiškėnas Valdemaras Kukulas.

1991 m. žiemą priešingoje kultūros veikėjų ir pagrindinio tako pusėje, šlaite, parinkta vieta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo kovų dalyviams, (Rasose nebuvo kur laidoti). 1991 m. rugpjūčio pradžioje čia palaidotos liepos 31 d. ankstyvą rytą vykusių Medininkų žudynių aukos. 2010 m. liepos 1 d. Prezidentų panteone palaidotas pirmasis Lietuvos prezidentas po Nepriklausomybės atkūrimo Algirdas Mykolas Brazauskas, 2018 m. – partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.

2015 m. įrengtas Lietuvos kariuomenės karių memorialas.

Vilniaus Antakalnio kapinėse yra palaidota apie 2 tūkstančiai Napoleono Didžiosios armijos karių. Šie kariai žuvo 1812 m. Prancūzijos–Rusijos karo metu, kuomet imperatoriaus kariuomenė traukėsi per Lietuvą ir tūkstančiai vyrų mirė nuo stingdančio šalčio, bado, išsekimo bei plintančių ligų.

 Didžioji dalis šių palaikų buvo aptikta visiškai netikėtai 2001 m. rudenį Vilniuje, Šiaurės miestelio teritorijoje, kasant tranšėjas inžineriniams tinklams. Archeologinių tyrimų metu buvo atkasta viena didžiausių masinių to laikotarpio kapaviečių Europoje.

Tyrinėjimai parodė, kad čia buvo suguldyti ne mažiau kaip 2 724 asmenys. Rasti uniformų fragmentai ir sagos patvirtino, kad kariai priklausė net 40-čiai skirtingų Napoleono pulkų. Tarp žuvusių vyrų buvo rasta ir apie 20 jaunų moterų (paprastai lydėjusių armiją kaip skalbėjos ar pagalbininkės) kūnų.

Pagrindinė iškilminga perlaidojimo ceremonija įvyko 2003 m. birželį. Vėliau, 2010 m., Antakalnio kapinėse buvo papildomai perlaidoti dar keli šimtai vėliau Vilniaus apylinkėse rastų prancūzų karių palaikų.

Pakeliui nuo Menininkų kalnelio link Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo kovų dalyvių Panteono, beveik pačiame kapinių centre, yra ir mūsų Klubo narės, kupiškėnės, gimusios Vėžionių kaime, Julijos Pėžaitės-Vaicekauskienės kapas. Julija - bene ilgiausio amžiaus sulaukusi Klubo narė. Mirė pernai, likus dešimčiai dienų iki 98-ojo gimtadienio. Jos tėtis Povilas Pėža tarpukariu buvo Kupiškio valsčiaus sekretorius, Vėžionyse turėjo gražius namus, 14 hektarų žemės, kurią nuomojo “pusininkams”, ir tris dukteris. Julija – jauniausia. Jai buvo 14 metų, kai 1941 metų birželio 14 su visa šeima buvo ištremta į Tolimąją šiaurę, amžinojo įšalo žemę, į Bykov Mys, kur Lenos upė įteka į Laptevų jūrą. Tėtį nuo šeimos atskyrė dar Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje ir išvežė į Rešiotų lagerį. Moterys žvejojo, o sugautos žuvys buvo vežamos į frontą kareiviams. Pasiimti žuvies sau prižiūrėtojai neleisdavo... Vis tik moterys išgyveno, Julija baigė mokyklą, institutą Jakutske, ir tik 1960 metais su tremtyje sukurta šeima – vyru Ričardu ir dukra Rita grįžo į Lietuvą...

Vilius Bartulis su interneto pagalba

Nuotraukos iš Kupiškėnų klubo ekskursijos po Antakalnio kapines

 

Ekskursiją vedė mūsų klubo narė, gidė Aldona Mikulionienė

Aplankėme mūsų klubo  narių ir žinomų kraštiečių kapus

Foto Vidmanto Tubelio

 

AKTORĖ VIOLETA MIČIULIENĖ KLUBO SVEČIAS

 

Sakoma, kad pavasaris vėluoja, bet gi ruduo niekada nevėluoja. Šis ruduo dosnus senjorams: senjorų savaitė Palangoje, visos Lietuvos bočiai rinkosi Lenkų kultūros rūmuose, šventė Trečio amžiaus universitetas, šventėme ir mes, Vilniaus kupiškėnai.

Saulėtą rudens popietę skubėjome į mūsų mėgstamą salę Mokytojų namuose. Nespėjo mūsų pirmininkė Danutė tarti įvesties žodžio, kai į sceną įšoko aktorė, režisierė, skaitovė... Violeta Mičiulienė. Atsiprašau, bet visų Violetos veiklų neįvardinsiu. Įšoko į sceną kitaip nei Rūtelė ar Mantas. Be jokių bučinukų ir rankų paspaudimų. Atsistojo ir pavergė visus.

Kuo? Paprastumu, pagarba kiekvienam žmogui, talentu, darbštumu, gebėjimu kalbėti įtaigiai, artikuliuoti, jokių mikrofonų jai nereikia. Ponia Violeta nebijo pasakoti apie nelengvą gyvenimą, nenori pasirodyti esanti geresnė, protingesnė, turtingesnė. Savo išgyvenimus įvilko į teatrinį rūbą, pokalbį pavertė dar vienu monospektakliu, ir kalbėjo. Oi, kaip kalbėjo. Rodės, širdis sustos. Man labiausiai įstrigo „Prisiminimai apie Mano tetę“. Daugelį metų slaugyti aklą, priversti neregį matyti spalvas, atpažinti pasaulį pagal garsus, kvapus, vėją, išmokė skaityti dangų, pro kalbos voratinklį prasiskverbti prie esmės, prie švaraus šviesos srauto.

''Ir sakyk, kaip mamos sveikata? Vos spėjau nukast lig šalnos, vis darbai ir darbai, nėra kada nuvažiuot''[R.Gajauskas].

Argi? Paklaustų Ponia Violeta, kuri vis kvietė mus gerbti save, judėti, valgyti, dainuoti, šokti.

O paskui kėdės išsiskirstė, salėj atsirado stalai, skubėjome valgyti, buvome praalkę ir buvo labai skanu. Viskas kaip visada, bet ne visai. Ponia Violeta visą laiką buvo apsupta kupiškėnų ir rokiškėnų. Prisiminėme, kaip Violeta nukonkuravo Prezidentą fotosesijoje.

Auksinis ruduo pasibaigs. Ko labai reikia? Reikia laiku susimokėti mokesčius, ir svarbiausia – neperšalti.

 

Pagarbiai  Zita Pareikienė

Nuotraukos Albino Čiurlio

SKELBIMAS

 

ATSISVEKINAME SU ALFONSU ŽILINSKU

 

Kai medžiai ima mesti lapus, tai metas, kuris pasirenka žmones, taip mylėjusius gamtą, atsisveikinimui. 

Ilgametis Vilniaus kupiškėnų klubo Skapiškio padalinio narys Alfonsas Žilinskas, gimęs 1941 m. balandžio 8 d. Laukelių kaime, Skapiškio valsčiuje, baigęs Skapiškio vidurinę mokyklą 1960 m., atitarnavęs tarybinėje armijoje, mokslus tęsė Vilniaus politechnikume, ten įgijo fototechniko specialybę. Nors nuolatine gyvenamąja vieta tapo Vilnius, prie kurio pririšo šeima ir optiko darbas eksperimentinėje gamykloje “Precizika”, pamiršti gimtų laukų grožio, gimtojo krašto ramybės jam nebuvo lemta. Ir pasirinkta specialybė leido įamžinti šį grožį taip mėgiamose meninėse fotonuotraukose apie gamtą.

Alfonsas buvo aistringas keliautojas. Didelio pasirinkimo, kur keliauti, jaunystės ir sveikatos metais nebuvo, todėl  išmaišytos Sibiro platybės buvo atgaiva sielai, prisiminimais apie šias keliones jis  dalinsis dar ilgai, klubo suvėjimuose susitikęs su klasės draugėmis, darniame skapiškėnų  būrelyje. O klasiokai bus dėkingi ir prisimins Alfonsą ne tik už jo gerumą, nuoširdumą, bet ir už klasės susitikimus, kurių pati smagiausia vieta visiems buvo Alfonso tėvelių – Antano Žilinsko ir Marijonos Bačiūnaitės - Žilinskienės namai Skapiškio geležinkelio stotyje. Svetingumu pasižymėjęs Alfonsas, dažnai kviesdavo susitikimams klasiokus. Tėvų namų, kurie Alfonsui buvo tokiais artimais, nes jie - tėvų namai, jis negalėjo atsisakyti ir mirus tėvams. Maloniausia vasaras buvo leisti čia, kur viskas sava, kur išsvajota ramybė nuo miesto šurmulio, kur galima buvo rasti tokių neįkainojamų gamtos grožio kadrų. Palaidojęs žmoną, Alfonsas gyveno vienas, nors sūnaus Mindaugo erdvūs namai visada buvo atviri, tačiau būti ten, kur įprasta, kur prabėgo jo didžioji gyvenimo dalis, buvo smagiausia.

Nuoširdžiai užjaučiame sūnų Mindaugą, anūkus dėl Alfonso Žilinsko mirties. Amžinąjį jam atilsį.

Urna su mirusiojo palaikais bus pašarvota Laidojimo paslaugų centro, esančio Kalvarijų g. 329, Vilniuje, 2 salėje 2026 m. rugsėjo 21 d. 15 val. Gedulingos mišios bus aukojamos tą pačią dieną, 19 val. šalia esančioje Šv. Kryžiaus atradimo (Kalvarijų) bažnyčioje. Laidotuvės - rugsėjo 22 d. 13 val., Kairėnų kapinėse.  Klubo nariai atsisveikinimui su Alfonsu renkamės 2026 m. rugsėjo 21 d. 17.30 val.  Laidojimo paslaugų centre.

KELIONĖ Į ILZENBERGO DVARĄ

 

Viskas taip, kaip kadais palikau -

Nors tiek metų čia mano nebūta.

Gal tik stogo skarda pakeista,

Kitas kunigas, įvestas šildymas.

 

/R.Stankevičius/

 

 

Kelionė - tai ne tik dovana sau, kelionė- tai dar vienas universitetas, kuriame prisiaugini save ir kitus, arba - ne.

 Šeštadienio rytas, tikrai ne kelionės metas. Lyja juodai, lietaus lašai bėga per patogaus automobilio langus, iš po ratų  vandens srovės šauna negailestingai, aptaškydamos viską, kas pakeliui.

Ir mes, pasivadinę Vilniaus kupiškėnais, leidžiamės į tą patį ir kitokį rudenį, nes kitos mados, adresai, kainos… ,  ir mes patys - kiti, kitokie. Bet nepabūgę nieko, leidžiamės į kelią. Susirenkame laiku, visi. Vairuotojas paslaugus, autobusas patogus, prezidentė ponia Danutė tvarko, rikiuoja, pasakoja, jai padeda Regina, papasakodama apie Rokiškio krašto istoriją, įžymybes. Kelias neprailgsta. 

Važiuojam į šiaurės Lietuvą pro miestelius, kapinaites, kur ilsisi Strazdas, Vaižgantas. Ponia Danutė pasakoja apie gimtąsias vietas, sunkius darbus, Juodupės audinius, mažus  miestelius su žydinčiomis senovinėmis gėlėmis,  ir naujoviškomis  gražuolėmis hortenzijomis. Stabterime prie atrestauruotos  medinės  Onuškio Šv. arkangelo  Mykolo bažnyčios,  kultūros paveldo objekto. Buvusi avarinės būklės, ji 2023-2024 m. kapitaliai suremontuota  Ilzenbergo dvaro savininko Vaido Barakausko  paaukotomis lėšomis. Valstybės saugoma kaip viena seniausių medinių ir seniausia šventovė Rokiškio rajone.

Toliau važiuojame  Komarų gatve, pavadinta  vieno iš Onuškio dvaro savininkų garbei. Didingą Astikų, Rajeckių, Chominskių ir Komarų  praeitį iki šiol tebesaugo ir liudija stilingiausio Lietuvos dvaro įspūdingi griuvėsiai, primenantys Graikijos akropolį.  

Pagaliau Ilzenbergo dvaras. Rūpi išsiaiškinti žodžio etimologiją. Pasirodo, tai vokiškų žodžių   „salos kalnas – inselberg“ sanplaika.  Dvaro didybė ir unikalumas pavergė iki kaulų smegenų.Senovė- virš 500 metų, o žemės dydis netelpa į galvą. Viskas čia dera sumanaus filantropo Vaido Barakausko ir jo žmonos Rūtos sumanumo, energijos, padorumo, pasidalijimo užgyventais turtais, dėka. Neįtikėtina, kiek daug gali padaryti darni šeima, užauginusi 3 vaikus ir neprašanti iš valstybės jokių dotacijų.

Čia ganosi karvių banda, šokinėja šunes ( aš jų prisibijau) ,  straksi triušiai, žydi vynuogės... Gi dirba tik 7 darbuotojai. Dvaras yra kultūrinių jungčių vieta.  Komercinė veikla tik neryškus aksesuaras. Man tai prilygsta stebuklui.

Pasukame į parką, į meilės salą. Nelabai smagu eiti siūbuojančiu tilteliu, bet ko neįveiksi, lydimas smalsumo. Plaukiame katamaranu per didžiulį ežerą, vaišinamės iš krepšelių traukiamais gardumynais, šnekučiuojamės, bendraujame. Laikas sustoja. Norisi jį visai sustabdyti. Gidas Evaldas toks iškrakmolintas, gražus...

Atsisveikiname. Laukia Rokiškio dvaras. Pasirodžiusi saulė kviečia į tolį. Dvaras puošnus. Klasicizmas. Esame smalsūs. Viską norime pamatyti, įsiminti. Kažin, ar tai įmanoma, nors ekskursijos vadovė pasakoja išsamiai, nuoširdžiai.

    Liongino Šepkos salėse užima kvapą nuo drožinių subtilumo, meilės, fantazijos, mažo, nuskriausto žmogaus menininko didybės, padorumo, ne reiklumo, kuklumo. Ir jautrumo paukščiui, gyvūnui, lietuvei moteriai, laikančiai 4 namų kampus.

Taigi dar nulekiame į bažnyčią, pasimelsti už nebūtas ir būsimas nuodėmes. Įspūdingi medžio dirbiniai: bažnyčios vargonai, suolai, šventorius, bokšto aukštis.

O lauktuvės ... Kaip be jų - reikia duonos, pyragų gaminių, Rokiškio sūrių, barankų. Visur spėjame.

Saulė nušvito. Grįžtame  be bambėjimų, pamokymų, pavydo. Kelionė mus apdovanojo naujomis patirtimis, pamąstymais apie save ir kitą, padėka žmonėms, kurie mumis rūpinosi. O kiek dainų  išdainuota- ir tarmiškai, ir bendrąja kalba. Jau ta ponia Danutė visur spėja, moka, gali bendrauti su 3 asmenimis vienu metu. Ačiū. Tikras aukštaitiškas dakui. Net iki namų atvežė „nusipelniusius“.

Atsivėrė „ tiksliukas‘“ Julius, deklamuodamas P. Širvį, pasakodamas apie bendrystę su kultūros žmonėmis. Kitame suvėjime jam reikėtų skirti laiko.

Ar vertėjo keliauti? O taip. Pagyvenome be rūpesčių, pažiūrėjome į kitus, pasirodėme patys. Ir pasisekė vairuotojas Arnis – atidus, išsilavinęs, organizatorės puikios.

 

Gražaus rudens visiems – be didelių rūpesčių ir naujų ligų!

 

`    Pagarbiai- Zita Pareikienė

Nuotraukos Danutės Kutrienės ir Albino Čiurlio

AMŽINĄ ATILSĮ DALEI GIEDRYTEI

 

Eidama 86-uosius gyvenimo metus, mus paliko Skapiškio krošto kupiškietė, Vilniaus kupiškėnų klubo narė DALĖ GIEDRYTĖ.

    Kazio Giedrio ir Adelės Giedrienės (Merkytės) šeimoje 1941 m. gegužės 9 d. , gyvenusioje Bajorų kaime, Skapiškio valsčiuje, gimė dukra, kuriai tėveliai išrinko gražų vardą - Dalė. Arčiausiai namų buvo Skapiškio geležinkelio stoties pradinė mokykla, kurioje Dalė mokėsi nuo 1948 m. iki 1952 m. , o nuo 1952-1959 m. mokslus tęsė Skapiškio vidurinėje mokykloje. Pasirinkusi tikrai sudėtingą fizikės specialybę, 1959-1963 m. Dalė studijavo Vilniaus pedagoginiame institute.

    Baigusi mokslus, dirbo Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos Specialiajame konstravimo biure inžiniere. Mėgo gamtą, skaityti knygas.

    Dalė Giedrytė amžinam poilsiui atgulė Vilniaus, Rokantiškių kapinėse, 2026 m. rugpjūčio 15 d.

    Reiškiame nuoširdžią užuojautą mirusios artimiesiems - dukrai Janinai, anūkui Mantui.

NETEKOME LAIMUTĖS JONUŠIENĖS

 

Eidama 95-uosius gyvenimo metus  mirė Vilniaus kupiškėnų  ir panevėžiečių klubų narė,  gydytoja Laimutė Jonušienė (Pankevičiūtė).           

Laimutė gimė 1931 m. rugsėjo 12 d. Kupiškio mieste, pakrikštyta Kupiškio bažnyčioje. Tėvelis dirbo felčeriu ir vertėsi privačia praktika. Mama – tvarkė namų ūkį ir  rūpinosi 9 vaikais ( 8 seserys ir brolis).

Panevėžio II-oje mergaičių gimnazijoje Laimutė mokėsi iki 1948 m. gegužės 22 d., jau buvo aštuntoje klasėje, kai tą dieną  tėvus ir tris seseris okupacinė valdžia išvežė į Sibirą. Šeima buvo apgyvendinta Buriat-Mongolijoje, miško kirtavietėje Tibigutai. Laimutė kartu su tėvu dirbo medicinos punkte. Nuo 1952 m. tremtiniams jau buvo leidžiama mokytis. Laimutė  pasirinko tėvelio profesiją ir pradėjo mokytis Ulan –Udės felčerių-akušerių mokykloje. Mokyklą baigė su pagyrimu, todėl mokyklos direktorė išrūpino jai siuntimą į Vilniaus universitetą. Tačiau į universitetą ne tik kad nepriėmė, bet neleido net gyventi Vilniuje. Tik gerų žmonių dėka pavyko Laimutei likti gyventi Vilniuje, kur gydytoja jau dirbo jos sesuo. Po dvejų metų bandymo, kariškių ir rektorato komisija leido mokytis. 1960 metais ji įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, kurį baigė 1967 metais ir įgijo gydytojo pediatro specialybę. Dirbo ligoninėse, poliklinikoje. Dešimt metų išdirbo Respublikiniame tuberkuliozės dispanseryje. Su vyru Julijonu Jonušiu išaugino du sūnus – Valdą ir Darių. Abu lenktynininkai, daugkartiniai Lietuvos ir Baltijos šalių čempionai kartingų ir formulių varžybose.

Močiutės rūpestingų rankų, šypsenos ir apkabinimų pasiges keturi anūkai. Paguoda tik tai, kad močiūtė spėjo papasakoti jiems, ką teko išgyventi tremties metais, kaip svarbu žmogui nepalūžti ir siekti tikslo, net patiriant didžiulę neteisybę, draudimus  okupacinės valdžios metais, kokia didžiulė vertybė yra savos šalies laisvė.

Prisimindami Laimutės nuoširdžią šypseną, jos  gerumą ir meilę žmonėms, dalijamės skausmu dėl ilgametės klubo narės,  dalyvavusios jo veikloje beveik nuo klubo įsikūrimo metų, netekties ir reiškiame nuoširdžią užuojautą jos sūnums Valdui ir Dariui, sesutei Danutei, anūkams ir visiems artimiesiems.

 

Atsisveikinti su Laimute Jonušiene klubo nariai renkamės laidojimo namuose „ Nutrūkusi styga“ ( Ąžuolyno 10, Vilniuje) 2026 m. birželio 28 d. 13.30 val. Atsisveikinimas  nuo 10 iki 15 val.