KNYGOS "PELYNAS" PRISTATYMAS

„Auksinės ir apsnigtos

Švies chrizantemos

Lyg gyvieji žibintai

Prie žvakių

Nuo vėlinių

Ligi advento.“

 (Judita Vaičiūnaitė)

 

Lapkritis. Dienos tokios trumpos, o naktys tokios ilgos. Rudens lapų kilimas jau sugrūstas į maišus, laukia, kol kada nors kas nors išveš. 

Lapkričio 8-osios dienos popietę mes, Vilniaus kupiškėnai, rinkomės į Vilniaus mokytojų namų Baltąją salę. Buvome pakviesti į novelių romano „Pelynas“ pristatymą. Salė pilnutėlė. Klubo pirmininkė ponia Danutė supažindino su autorės, kupiškėnės iš Žadeikių km., Reginos Valkiūnaitės-Rasimienės novelių romano „Pelynas“ turiniu. Prisistato ir pati rašytoja  Regina. 

Vartau scenarijų. Dievulėliau, kiek ten kruopštaus darbo įdėta. Teko būti daugelio knygų pristatyme (J.Vaičiūnaitės, T.Venclovos, V.Kukulo, Tapinų: Laimono, Andriaus, Violetos, I.Staškevičiaus–Dilio, D. Teišerskytės, L.Degėsio...). Tai ne pasipuikavimas, o mano gyvenimo būdas ir profesija nuo pirmo studijų kurso.

Todėl, manau, kad turiu teisę pareikšti savo nuomonę. Vieni  knygas pristato moderatorių pagalba, kiti savo draugų, treti taip pavergia savo iškalba, kad prikausto salės dėmesį. Šį kartą buvo kitaip, pristatymas vyko pagal autorės scenarijų. Naujiena, scenoje profesionalai: Lietuvos operos solistė – pirmoji Vilniaus ponia Vismantė Benkunskienė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos koncertmeisterė Gražina Grigaitė-Zalatorienė, Alytaus teatro aktoriai: Erika Jasinskaitė-Salickienė ir Eugenijus Rakauskas. Knygos autorė pasakoja apie knygos parašymo motyvus, naratyvą. Tai knyga apie našlaičio dalią, tėvo, patyrusio moters išdavystę, kančią, trėmimus, iškirstą sodą, mūsų „geležinės kartos“ pasirinkimus ribinėse situacijose, gebėjimą griūti, keltis, išgyventi. Atpažįstami kaimai, miesteliai kelia graudulį. Knygos neskaičiau, ištraukos liudija apie paprastą kalbinę raišką, atpažįstamus įvykius, netektis, išgyvenimus. Manau, kad kraštiečiams ji turėtų patikti.

Maloniai nustebino operos solistės Vismantės Benkunskienės dainavimas. Nuo kopozitoriaus G. Kuprevičiaus kūrinių  iki poeto J. Marcinkevičiaus tekstų. Viską išdainavo pagarbiai, profesionaliai, be pasipuikavimo. Pagarba. Buvo kai ko per daug, patys girdėjote ir suprantate, apie svečius prastai kalbėti menkas etiketas.

Po pristatymo, kaip visada, trečioji dalis, pati laukiamiausia, skaniausia ir linksmiausia. Pasibuvome ilgokai, suvokdami, kad salė ne visam gyvenimui mūsų. Stebiuosi, kaip mūsų pirmininkė sugeba prisikviesti profesionalius atlikėjus, juk esame neturtingi, mažai mokūs. Dėkojame šeimininkėms už šventinių stalų paruošimą.

O dabar galvoju, kaip būtų gerai, jei kas nors, vietoj gėlių, sumokėtų visas sąskaitas. Bet kurgi pensiją dėsi? Vėl bėda. Būtų įdomu pasidalinti kitų kupiškėnų mintimis apie vakarą. Nebesu renginių organizatorė, rašau tai, ką truputį išmanau.

 

        „Artėja žiema,

        Tai, kas būta,

        Toli ir trapu“ (J. Vaičiūnaitė)

 Ačiū už dėmesį.     Pagarbiai, Zita Pereikienė.

Evangelikų reformatų dvasininkas ir Bažnyčios vadovas, kunigas Raimundas Stankevičius

Nuotraukos Vidmanto Tubelio

 

IN MEMORIAM LIUCIJA RIBOKIENĖ

  

Ruduo. Deja, krentantys medžių  lapai pasikvietė išeiti mūsų klubo narę - Liuciją Ribokienę  (Petravičiūtę).

Liucija  gimė 1938m. lapkričio 7d.  Rudelių kaime Radviliškio rajone.  Mokėsi Sidabravo vidurinėje mokykloje.  1954m. įstojo studijuoti  Kauno finansų-kredito institute. 1957m. baigė. Buvo paskirta į Valstybinio banko Kupiškio skyrių kredito inspektore, vėliau - vyr. ekonomiste, kredito skyriaus viršininke.  Kupiškio banke išdirbo 29m.  1986m. buvo perkelta į Vilnių, Valstybinio banko Lietuvos respublikinės kontoros Žemės ūkio finansavimo ir kreditavimo departamentą vyr. ekonomiste.  Po bankų reorganizavimo  1989m. dirbo Agropramoniniame ir Žemės ūkio bankuose Žemės ūkio perdirbamosios pramonės Kreditavimo skyriaus vadove.  Į pensiją išėjo 1993m.

Kupiškyje  1963m.  ištekėjo už  kupiškėno  Praciškaus Riboko. Jis visą laiką dirbo renkamuose organuose.

Užaugino sūnų Vidmantą,  gyvena ir dirba  Vilniuje.   Auga  4 anūkės: Austė, Goda, Emilė, Liepa.

Tapusi senjore 9 metus visuomeniniais pagrindais dirbo Vilniaus miesto savivaldybės Pensininkų reikalų tarybos nare ir revizore.  Lankė Antakalnio "Bočių" chorą,  Mokytojų namų chorą "Versmė" ir ansamblį  "Prisiminimai".

Vilniaus kupiškėnų klubas liūdi dėl narės mirties ir reiškia gilią užuojautą velionės Liucijos Ribokienės  sūnui Vidmantui, anūkėms, artimiesiems.

 

Urna su velionės palaikais bus pašarvota lapkričio 10d. 11.30  iki 14.30val.  Olandų laidojimo namuose 9-toje salėje. Išlydima į Kairėnų kapines  14.30val.

                Klubo nariai renkasi atsisveikinimui  lapkričio 10d. 13val.

Mirė ARNOLDAS PAŽEMYS

 

Lapkričio 5 dieną, baigdamas 88-uosius, mirė inžinierius, dėstytojas, ilgametis Vilniaus kupiškėnų klubo narys Arnoldas PAŽEMYS.

Gimė 1938 m. gruodžio 3 d. Kupiškyje. Tėvai – Juozapas Pažemys ir Viktorija Blaževičiūtė. Tėvas – kalvis, šaltkalvis, geležinkelininkas, dažytojas, motina – buhalterijos darbuotoja.

 

Pažemių pavardė Palėvenės bažnyčios knygose sutinkama nuo .XVII a. antros pusės. Visi tėvo pusės seneliai, proseneliai, proproseneliai, proproproseneliai gimę Kupiškio, Palėvenės ir Šimonių parapijose. Arnoldas augo sunkiais pokario metais, mieste trūko maisto, buvo ilgos eilės prie duonos. Mokėsi neblogai, todėl buvo spaudžiamas stoti į pionierius, vėliau į komjaunuolius. Tekdavo dažnai per ilgąją pertrauką eiti į mokytojų kambarį „pokalbiui“. Paliko ramybėje tik paskutinėse klasėse. Baigęs vidurinę mokyklą Kupiškyje, įstojo mokytis į Kauno politechnikos instituto Mechanikos fakultetą, mašinų gamybos technologijos specialybę. Ją pasirinko pagal senelius ir tėvą Juozapą Pažemį, kalvį, gamyklų Rygoje, Liepojoje, Amerikoje darbininką ir Arnoldą Blaževičių, geležinkelininką. Nelengvi mokslai ir laisva Kauno atmosfera jaunuolį suformavo kaip asmenybę. Baigęs studijas, 1961 m. pagal paskyrimą atvyko į Vilnių. Dirbo Liaudies ūkio tarybos Centrinio konstravimo biuro konstruktoriumi, Staklių gamybos technikumo dėstytoju. Nuo 1964 m. buvo Eksperimentinio mokslinio–tiriamojo metalo pjovimo staklių instituto Vilniaus filialo (nuo 1991 05 01 Valstybinė mokslinė-gamybinė įmonė „Precizika“) darbuotoju: vyr. moksliniu bendradarbiu, sektoriaus vedėju, laboratorijos vedėju, direktoriumi mokslui ir technikai. Nors įmonė buvo sąjunginio pavaldumo (priklausė Maskvai), kolektyvas buvo  lietuviškas, pažangiai nusiteikęs, jame dirbo daug buvusių tremtinių, aktyviai veikė kraštotyros būrelis. Arnoldas įsitraukė į kraštotyrininkų gretas, visam gyvenimui pamėgo keliones, ypač po Lietuvą. 1975 m. be aspirantūros apsigynė technikos mokslų kandidato (dabar atitinka mokslų daktaro) disertaciją tema „Cilindrinių ir kūginių sujungimų standumo, jo įtakos metalo pjovimo staklių standumui ir apdirbimo tikslumui tyrimas“. Parašė mokslinių straipsnių ir išradimų iš metalo apdorojimo staklių srities. 1995–1999 m. dirbo dėstytoju valandininku VGTU (tada – Vilniaus inžinerinis statybos institutas). Nuo 1996 m. dirbo Darbų saugos centro prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Norminių aktų ir ekspertizių skyriaus viršininku. Nuo 2002 m. - pensininkas.

Nuo 1989 m. dalyvavo Sąjūdyje, nuo 1993 m. - Tėvynės Sąjungos narys, 1995–2010 m. - TS–LKD Justiniškių skyriaus pirmininkas, nuo 2011 m. – pirmininko pavaduotojas. 1974 m. vedė Ireną Neverauskaitę, matematikę mechanikę, kilusią iš Sūduvos krašto. Užaugino du sūnus – Mindaugą (mirė 2016 m.) ir Vytenį, turi anūkę Viliją ir anūką Naglį.

Arnoldas Pažemys – aktyvus Vilniaus kupiškėnų klubo narys, pora kadencijų buvo Klubo valdybos narys. Neblogai žinodamas Lietuvos istoriją, turėdamas kraštotyrininko patirties, apsiskaitęs ir daug keliavęs, jis buvo puikus Klubo ekskursijų po Kupiškio kraštą ir visą Lietuvą organizatorius ir gidas. Ekskursijoms visada atsakingai pasiruošdavo ir mums kelionės metu pasakodavo ir apie lankomas vietoves, ir apie žymesnes tų vietų asmenybes, istorinius įvykius. Ir visada, padedamas žmonos Irenos, irgi mūsų Klubo narės, iš anksto susitardavo dėl pietų pusiaukelėje. Visada korektiškas, nuoširdus, visada su šypsenėle, visada žvalus ir pasiruošęs patarti, padėti Arnoldas buvo puikus kolega. Mes Klube jo jau keletą metų pasigesdavome, nes pablogėjus sveikatai, į suėjimus retai beateidavo. Deja, jau ir nebeateis.

Dėl netekties nuoširdžiai užjaučiame Arnoldo žmoną Ireną, sūnų Vytenį, anūkus Viliją ir Naglį, visus gimines, artimuosius, draugus, linkime stiprybės ir sveikatos.

    Arnoldas Pažemys bus pašarvotas Laidojimo paslaugų centre (3 salėje) prie palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčios Viršuliškėse (J. Matulaičio 3) lapkričio 6 d. 16.00 val.

Karstas išnešamas lapkričio 7 d. 11.30 val.

Laidojamas Kairėnų kapinėse.

Šv. Mišios – lapkričio 6 d. 18.30 val. Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčioje.

Vilniaus kupiškėnų klubo nariai atsisveikinti su Arnoldu renkamės lapkričio 6 d. 17.45 val.

 

 

IN MEMORIAM ONA RENĖ NAUJOKAITIENĖ

  

 

  Eidama 90-uosius metus mirė aktyvi  Vilniaus kupiškėnų klubo ir valdybos narė  Ona Rėnė  Naujokaitienė (Kukulaitė), artimieji ir dauguma pažinojusių ją vadino Regina.

    Regina gimė 1937 m. spalio 7 dieną Kupiškio raj., Gyvakarų kaime, ūkininkų šeimoje.

    1945 metais, baigusi Gyvakarų pradinę mokyklą, įstojo į Kupiškio vidurinę mokyklą, kurią baigusi 1955 m. mokslą tęsė Kauno politechnikos instituto (dabartino KTU) Chemijos fakultete. Vėliau, po pirmo kurso perėjo į Mechanikos fakultetą, medienos mechaninio apdirbimo specialybės studijas.

1960 m., baigusi mokslus institute, buvo paskirta dirbti į Klaipėdos statybos tresto, Klaipėdos medžio apdirbimo kombinatą inžinieriumi technologu.

 Velionė Regina, 2014-taisias, prieš dvylika metų,  apie save rašė knygoje “Mes kupiškėnai”:

    „Taip aš tapau medinuke statybininke. Mes buvome pirmieji šios specialybės inžinieriai…

    1961 m. ištekėjau už inžinieriaus, grupės draugo, Arvydo Naujokaičio, kuris dirbo Vilniuje. Aš buvau perkelta dirbti į Vilnių, į Statybos ministeriją, kurioje dirbau nuo 1961 m. iki ministerijos panaikinimo 1991 m. ...

    Su vyru laimingai pragyvenome 45 metus (vyras mirė 2006 m.), susilaukėme dukros Rūtos... Turiu puikią anūkę Ugnę...Esu laiminga, turiu mylimą šeimą, nemažą būrį draugų...

    Vasaras pagal galimybes leidžiu sodyboje, Alytaus rajone. Visą gyvenimą dirbau visuomeninį darbą, dainavau. Štai šiemet Kauno technologijos universiteto choras „Jaunystė“ švenčia 90 metų jubiliejų. Ruošiuosi dalyvauti iškilmėse, nes penkerius metus dainavau šiame chore... 

Lankau koncertus, spektaklius, nepamirštu įvairių parodų, skaitau periodinę ir grožinę  literatūrą....“

    Netekome jautraus, nuoširdaus, labai draugiško, mylinčio gyvenimą ir žmones, mėgstančio ir mokančio  su visais bendrauti,  nenuilstančio optimisto, darbštaus, žingeidaus žmogaus.            Velionei dirbant Statybos ministerijos skyriaus vedėja ne kartą buvo išreikštos padėkos, įteikti apdovanojimai, suteiktas Lietuvos nusipelniusio statybininko garbės vardas. Velionė Regina buvo aktyvi visuomenininkė, mėgo dainą. Ir studentavimo laikais, ir sulaukusi senjorų amžiaus, dainuodavo įvairiuose choruose.

    Vilniaus kupiškėnų klubas liūdi dėl visų gerbiamos ir mylimos narės mirties ir reiškia gilią užuojautą velionės Onos Renės Naujokaitienės šeimai ir artimiesiems. Šviesus josios atminimas amžiams išliks gyvas mūsų, velionę pažinojusių, širdyse.

    

    Su velione atsisveikiname š. m. spalio  25 d. nuo 15 iki 20 val. Vilniaus pranciškonų vienuolyno Siuzinų koplyčios šarvojimo salėje, Trakų g. 9. Laidotuvės vyks spalio 26 d., Antakalnio kapinėse. Urna su velionės palaikais išnešama 11 val.

VĖLINĖMS ARTĖJANT

 

Vėlinės, Visų mirusiųjų paminėjimas, katalikų liturgijoje – maldos už mirusiuosius diena; iškilmė. Pirmą kartą bendruomeninė malda už mirusiuosius paminėta IV amžiuje.  IX a. Ispanijoje ši praktika įvesta daugelyje vienuolynų (švęsta lapkričio 14). Netrukus išplito Italijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Anglijoje. Šventės diena įvairavo – lapkričio 17, sausio 1 ar sausio 14. Cluny benediktinų vienuolyno abatas Odilonas 998 m. įvedė tradiciją iškart po Visų Šventųjų melstis už mirusius vienuolijos narius. XIII a. ji išplito visoje Katalikų Bažnyčioje.

Artėjant Vėlinėms, Vilniaus kupiškėnų klubas tradiciškai aplanko kurias nors Vilniaus kapines. Pagerbiame ten palaidotus į Lietuvos istoriją įėjusius, jai nusipelniusius, ją gynusius asmenis, uždegame po žvakelę. Beveik visose jose atgulę ir buvusių kupiškėnų. Šį kartą lankėmės Antakalnio kapinėse. XVII−XVIII a. tai buvo nuošali vieta, miškas, priklausęs įtakingiausiems didikams − Sapiegoms. Ilgainiui šioje vietoje susiformavo keturi atskiri plotai, kurie vėliau susijungė į vienas kapines. Antakalnio kapinių plotas dabar - 15,6 hektaro.

Per 1794 m. sukilimą nukentėjusius rūmus Sapiegos pardavė Juozui ir Liudvikai Kosakovskiams. Jie juos suremontavo ir 1808 m. kartu su parku pardavė miestui. Caro pareigūnai rūmus rekonstravo, 1809 m. juose įsteigė laikiną karo ligoninę, kuriai Vilniaus miesto dūma tuo pat metu ir tuo pačiu generalgubernatoriaus nurodymu netoliese paskyrė plotą kapinėms. To meto mirties metrikų knygose tos kapinės vadinamos vienuolių trinitorių kapinėmis. Tai buvo katalikų parapinės kapinės, ir pagal to meto papročius kitų religinių konfesijų žmonių jose nelaidojo. Nuolat kariaujanti Rusija išlaikė nemažą kariuomenę, kurioje tarnavo įvairių tautybių ir tikėjimų žmonių. Rusijoje karių kapinės buvo įprastas reiškinys, tačiau Vilniuje naujosios, karo ligoninei priklausiusios kapinės buvo pirmosios pasaulietinės kapinės. Jos vadinosi Ligoninės kapinėmis.

1809 m. kapinėms paskirtas 3,93 ha plotas. 1844 m. gegužės 25 d. Vilniaus gubernijos valdybos nurodymu Dūma pridėjo dar 2,18 ha miesto žemės. Ligoninės kapinės buvo ir tebėra už pagrindinių vartų į dabartines kapines, abiejose plokštėmis iškloto tako, vedančio memorialinio ansamblio link, pusėse. Jose laidojo katalikų, stačiatikių, protestantų tikybų karius, mirusius karo ligoninėje, ir jų šeimų narius. Atskiras plotas buvo paskirtas musulmonams. Kapinės buvo pavaldžios ligoninės komitetui, jas kontroliavo Vilniaus miesto valdyba. Iš to laikotarpio jokių antkapių neliko. XIX a. pradžioje Vilniaus katalikų konsistorija ne kartą kreipėsi į Vilniaus gubernijos valdybą, prašydama paskirti atskirą plotą karių katalikų kapinėms. 1850 m. sausio 23 d. valdybos nurodymu Dūma Antakalnio karo ligoninei buvusiame Sapiegų miške paskyrė 2,06 ha miesto žemės. Tais pat metais buvo sudarytas kapinių planas, kurį vėliau patikslinus pasirodė, kad naujųjų kapinių plotas yra didesnis ir siekia 2,32 ha. Šios, antrosios, kapinės buvo perduotos Trinitorių vienuolynui, o 1864 m. jį uždarius, liko be priežiūros ir buvo apleistos. Matyt, tada joms ir prigijo Našlaičių kapinių pavadinimas. Čia laidojo ne tik katalikus karius, bet ir mirusius kalėjimuose, Šv. Jokūbo ligoninėje, miesto elgetas, neturtingus aplinkinių kaimų gyventojus, taip pat buvusius Trinitorių bažnyčios parapijiečius.

XIX a. pabaigoje dabartinėje teritorijoje įkurtos trečiosios kapinės. Jos atiduotos Vilniaus įgulai (kartais vadinamos Įgulos, formaliai - Karių kapinėmis), laidoti tik kariškiai. Pagal įgulos karinių dalinių skaičių kapinių plotas buvo suskirstytas į 9 dalis, skiriamas takų. Jomis disponavo karo vadovybės sudaryta administracija.

Karių kapinės neišliko. Vietoj jų XX a. viduryje įrengtas Antrojo pasaulinio karo dalyvių memorialinis ansamblis. Jį rengiant senieji kapai ardyti, žmonių palaikai užkasami bendrose duobėse ar grioviuose Našlaičių kapinių ar gretimose teritorijose.

Šių didelių kapinių teritorijoje įsteigtos ketvirtos kapinės. Prasidėjo karas, vėl iškilo karių kapinių būtinybė. Vilniaus gubernatorius pareikalavo, kad Vilniuje, kaip ir kituose miestuose, būtų įsteigtos ypatingos „broliškos“ kapinės, kuriose būtų laidojami Pirmajame pasauliniame kare žuvę Rusijos kariuomenės kariai. Pirmojo pasaulinio karo dalyvius Ligoninės kapinių šiaurinėje dalyje pradėta laidoti 1916 metais. Didžiausios Vilniaus kapinės tada vadintos Antakalnio (Vilniaus karių) kapinėmis.

Vokiečių armijos kariai buvo palaidoti vienoje vietoje, šiaurės rytinėje dalyje.Vokiečių armijos užnugario inspekcija 1918 m. šiose kapinėse pastatė betoninį paminklą su įrašu vokiečių kalba: „Vokiečių ir rusų kariams. 1914−1915“. Tikriausiai tuo pat metu, kaip ir paminklas, buvo pastatytas ir obeliskas iš natūralių lauko akmenų su užrašu „Deutsche Helden“ (vok. Vokiečių didvyriai), atrodo, dabar esantis ne savo pirmykštėje vietoje.

Į pietryčius nuo Pirmojo pasaulinio karo dalyvių kapavietės yra palaidoti 1919−1921 m. žuvę kovose ar mirę ligoninėse Lenkijos kariai. Tai tarsi atskira didelė kapavietė, įsteigta ir sutvarkyta po 1921 metų.

1944−1945 m. laidoti Sovietinės armijos kariai. 2 ha memorialinio ansamblio teritorijoje yra ir buvusių okupuotos Lietuvos vadovų, garsenybių, kultūros darbuotojų kapų. Kapinėse yra nemažai žymių žmonių kapų. Nuošaliose vietose palaidoti rašytojai Kazys Inčiūra, Juozas Baltušis ir jo antroji žmona aktorė Monika Mironaitė, tapytojas Justinas Vienožinskis, skulptorius Bronius Pundzius ir kiti. 1972 m. netoli karių memorialinio ansamblio pradėjo formuotis žymių kultūros veikėjų − rašytojų, dailininkų, aktorių ir kitų memorialinis ansamblis. Pradžia buvo šioje kapinių dalyje 1964 m. palaidoto skulptoriaus Juozo Mikėno kapas. Šalia jo, žemumoje ir ant kalvelės, palaidoti Augustinas Gricius, Elena Čiudakova, Stasys Krasauskas, Ieva Simonaitytė, Paulius Širvys, Pranas Gudynas, Eduardas Balsys, skulptorius kupiškėnas Gediminas Jokūbonis… Dabar čia – Menininkų kalnelis. Čia palaidota ir prieš 15 metų mirusi kupiškėnė, gimusi Mirabelėlio kaime, garsi aktorė Eugenija Bajorytė-Adomaitienė ir jos vyras Regimantas Adomaitis, ir pora savaičių vėliau už Eugeniją miręs poetas kupiškėnas Valdemaras Kukulas.

1991 m. žiemą priešingoje kultūros veikėjų ir pagrindinio tako pusėje, šlaite, parinkta vieta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo kovų dalyviams, (Rasose nebuvo kur laidoti). 1991 m. rugpjūčio pradžioje čia palaidotos liepos 31 d. ankstyvą rytą vykusių Medininkų žudynių aukos. 2010 m. liepos 1 d. Prezidentų panteone palaidotas pirmasis Lietuvos prezidentas po Nepriklausomybės atkūrimo Algirdas Mykolas Brazauskas, 2018 m. – partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.

2015 m. įrengtas Lietuvos kariuomenės karių memorialas.

Vilniaus Antakalnio kapinėse yra palaidota apie 2 tūkstančiai Napoleono Didžiosios armijos karių. Šie kariai žuvo 1812 m. Prancūzijos–Rusijos karo metu, kuomet imperatoriaus kariuomenė traukėsi per Lietuvą ir tūkstančiai vyrų mirė nuo stingdančio šalčio, bado, išsekimo bei plintančių ligų.

 Didžioji dalis šių palaikų buvo aptikta visiškai netikėtai 2001 m. rudenį Vilniuje, Šiaurės miestelio teritorijoje, kasant tranšėjas inžineriniams tinklams. Archeologinių tyrimų metu buvo atkasta viena didžiausių masinių to laikotarpio kapaviečių Europoje.

Tyrinėjimai parodė, kad čia buvo suguldyti ne mažiau kaip 2 724 asmenys. Rasti uniformų fragmentai ir sagos patvirtino, kad kariai priklausė net 40-čiai skirtingų Napoleono pulkų. Tarp žuvusių vyrų buvo rasta ir apie 20 jaunų moterų (paprastai lydėjusių armiją kaip skalbėjos ar pagalbininkės) kūnų.

Pagrindinė iškilminga perlaidojimo ceremonija įvyko 2003 m. birželį. Vėliau, 2010 m., Antakalnio kapinėse buvo papildomai perlaidoti dar keli šimtai vėliau Vilniaus apylinkėse rastų prancūzų karių palaikų.

Pakeliui nuo Menininkų kalnelio link Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo kovų dalyvių Panteono, beveik pačiame kapinių centre, yra ir mūsų Klubo narės, kupiškėnės, gimusios Vėžionių kaime, Julijos Pėžaitės-Vaicekauskienės kapas. Julija - bene ilgiausio amžiaus sulaukusi Klubo narė. Mirė pernai, likus dešimčiai dienų iki 98-ojo gimtadienio. Jos tėtis Povilas Pėža tarpukariu buvo Kupiškio valsčiaus sekretorius, Vėžionyse turėjo gražius namus, 14 hektarų žemės, kurią nuomojo “pusininkams”, ir tris dukteris. Julija – jauniausia. Jai buvo 14 metų, kai 1941 metų birželio 14 su visa šeima buvo ištremta į Tolimąją šiaurę, amžinojo įšalo žemę, į Bykov Mys, kur Lenos upė įteka į Laptevų jūrą. Tėtį nuo šeimos atskyrė dar Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje ir išvežė į Rešiotų lagerį. Moterys žvejojo, o sugautos žuvys buvo vežamos į frontą kareiviams. Pasiimti žuvies sau prižiūrėtojai neleisdavo... Vis tik moterys išgyveno, Julija baigė mokyklą, institutą Jakutske, ir tik 1960 metais su tremtyje sukurta šeima – vyru Ričardu ir dukra Rita grįžo į Lietuvą...

Vilius Bartulis su interneto pagalba

Nuotraukos iš Kupiškėnų klubo ekskursijos po Antakalnio kapines

 

Ekskursiją vedė mūsų klubo narė, gidė Aldona Mikulionienė

Aplankėme mūsų klubo  narių ir žinomų kraštiečių kapus

Foto Vidmanto Tubelio