Vilniaus kupiškėnai

2026-10-01

SKELBIMAS

2026-09-21

ATSISVEKINAME SU ALFONSU ŽILINSKU

Kai medžiai ima mesti lapus, tai metas, kuris pasirenka žmones, taip mylėjusius gamtą, atsisveikinimui.

Ilgametis Vilniaus kupiškėnų klubo Skapiškio padalinio narys Alfonsas Žilinskas, gimęs 1941 m. balandžio 8 d. Laukelių kaime, Skapiškio valsčiuje, baigęs Skapiškio vidurinę mokyklą 1960 m., atitarnavęs tarybinėje armijoje, mokslus tęsė Vilniaus politechnikume, ten įgijo fototechniko specialybę. Nors nuolatine gyvenamąja vieta tapo Vilnius, prie kurio pririšo šeima ir optiko darbas eksperimentinėje gamykloje “Precizika”, pamiršti gimtų laukų grožio, gimtojo krašto ramybės jam nebuvo lemta. Ir pasirinkta specialybė leido įamžinti šį grožį taip mėgiamose meninėse fotonuotraukose apie gamtą.

Alfonsas buvo aistringas keliautojas. Didelio pasirinkimo, kur keliauti, jaunystės ir sveikatos metais nebuvo, todėl išmaišytos Sibiro platybės buvo atgaiva sielai, prisiminimais apie šias keliones jis dalinsis dar ilgai, klubo suvėjimuose susitikęs su klasės draugėmis, darniame skapiškėnų būrelyje. O klasiokai bus dėkingi ir prisimins Alfonsą ne tik už jo gerumą, nuoširdumą, bet ir už klasės susitikimus, kurių pati smagiausia vieta visiems buvo Alfonso tėvelių – Antano Žilinsko ir Marijonos Bačiūnaitės - Žilinskienės namai Skapiškio geležinkelio stotyje. Svetingumu pasižymėjęs Alfonsas, dažnai kviesdavo susitikimams klasiokus. Tėvų namų, kurie Alfonsui buvo tokiais artimais, nes jie - tėvų namai, jis negalėjo atsisakyti ir mirus tėvams. Maloniausia vasaras buvo leisti čia, kur viskas sava, kur išsvajota ramybė nuo miesto šurmulio, kur galima buvo rasti tokių neįkainojamų gamtos grožio kadrų. Palaidojęs žmoną, Alfonsas gyveno vienas, nors sūnaus Mindaugo erdvūs namai visada buvo atviri, tačiau būti ten, kur įprasta, kur prabėgo jo didžioji gyvenimo dalis, buvo smagiausia.

Nuoširdžiai užjaučiame sūnų Mindaugą, anūkus dėl Alfonso Žilinsko mirties. Amžinąjį jam atilsį.

Urna su mirusiojo palaikais bus pašarvota Laidojimo paslaugų centro, esančio Kalvarijų g. 329, Vilniuje, 2 salėje 2026 m. rugsėjo 21 d. 15 val. Gedulingos mišios bus aukojamos tą pačią dieną, 19 val. šalia esančioje Šv. Kryžiaus atradimo (Kalvarijų) bažnyčioje. Laidotuvės - rugsėjo 22 d. 13 val., Kairėnų kapinėse. Klubo nariai atsisveikinimui su Alfonsu renkamės 2026 m. rugsėjo 21 d. 17.30 val. Laidojimo paslaugų centre.

2026-09-09

KELIONĖ Į ILZENBERGO DVARĄ

Viskas taip, kaip kadais palikau -

Nors tiek metų čia mano nebūta.

Gal tik stogo skarda pakeista,

Kitas kunigas, įvestas šildymas.

/R.Stankevičius/

Kelionė - tai ne tik dovana sau, kelionė- tai dar vienas universitetas, kuriame prisiaugini save ir kitus, arba - ne.

Šeštadienio rytas, tikrai ne kelionės metas. Lyja juodai, lietaus lašai bėga per patogaus automobilio langus, iš po ratų vandens srovės šauna negailestingai, aptaškydamos viską, kas pakeliui.

Ir mes, pasivadinę Vilniaus kupiškėnais, leidžiamės į tą patį ir kitokį rudenį, nes kitos mados, adresai, kainos… , ir mes patys - kiti, kitokie. Bet nepabūgę nieko, leidžiamės į kelią. Susirenkame laiku, visi. Vairuotojas paslaugus, autobusas patogus, prezidentė ponia Danutė tvarko, rikiuoja, pasakoja, jai padeda Regina, papasakodama apie Rokiškio krašto istoriją, įžymybes. Kelias neprailgsta.

Važiuojam į šiaurės Lietuvą pro miestelius, kapinaites, kur ilsisi Strazdas, Vaižgantas. Ponia Danutė pasakoja apie gimtąsias vietas, sunkius darbus, Juodupės audinius, mažus miestelius su žydinčiomis senovinėmis gėlėmis, ir naujoviškomis gražuolėmis hortenzijomis. Stabterime prie atrestauruotos medinės Onuškio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios, kultūros paveldo objekto. Buvusi avarinės būklės, ji 2023-2024 m. kapitaliai suremontuota Ilzenbergo dvaro savininko Vaido Barakausko paaukotomis lėšomis. Valstybės saugoma kaip viena seniausių medinių ir seniausia šventovė Rokiškio rajone.

Toliau važiuojame Komarų gatve, pavadinta vieno iš Onuškio dvaro savininkų garbei. Didingą Astikų, Rajeckių, Chominskių ir Komarų praeitį iki šiol tebesaugo ir liudija stilingiausio Lietuvos dvaro įspūdingi griuvėsiai, primenantys Graikijos akropolį.

Pagaliau Ilzenbergo dvaras. Rūpi išsiaiškinti žodžio etimologiją. Pasirodo, tai vokiškų žodžių „salos kalnas – inselberg“ sanplaika. Dvaro didybė ir unikalumas pavergė iki kaulų smegenų.Senovė- virš 500 metų, o žemės dydis netelpa į galvą. Viskas čia dera sumanaus filantropo Vaido Barakausko ir jo žmonos Rūtos sumanumo, energijos, padorumo, pasidalijimo užgyventais turtais, dėka. Neįtikėtina, kiek daug gali padaryti darni šeima, užauginusi 3 vaikus ir neprašanti iš valstybės jokių dotacijų.

Čia ganosi karvių banda, šokinėja šunes ( aš jų prisibijau) , straksi triušiai, žydi vynuogės... Gi dirba tik 7 darbuotojai. Dvaras yra kultūrinių jungčių vieta. Komercinė veikla tik neryškus aksesuaras. Man tai prilygsta stebuklui.

Pasukame į parką, į meilės salą. Nelabai smagu eiti siūbuojančiu tilteliu, bet ko neįveiksi, lydimas smalsumo. Plaukiame katamaranu per didžiulį ežerą, vaišinamės iš krepšelių traukiamais gardumynais, šnekučiuojamės, bendraujame. Laikas sustoja. Norisi jį visai sustabdyti. Gidas Evaldas toks iškrakmolintas, gražus...

Atsisveikiname. Laukia Rokiškio dvaras. Pasirodžiusi saulė kviečia į tolį. Dvaras puošnus. Klasicizmas. Esame smalsūs. Viską norime pamatyti, įsiminti. Kažin, ar tai įmanoma, nors ekskursijos vadovė pasakoja išsamiai, nuoširdžiai.

Liongino Šepkos salėse užima kvapą nuo drožinių subtilumo, meilės, fantazijos, mažo, nuskriausto žmogaus menininko didybės, padorumo, ne reiklumo, kuklumo. Ir jautrumo paukščiui, gyvūnui, lietuvei moteriai, laikančiai 4 namų kampus.

Taigi dar nulekiame į bažnyčią, pasimelsti už nebūtas ir būsimas nuodėmes. Įspūdingi medžio dirbiniai: bažnyčios vargonai, suolai, šventorius, bokšto aukštis.

O lauktuvės ... Kaip be jų - reikia duonos, pyragų gaminių, Rokiškio sūrių, barankų. Visur spėjame.

Saulė nušvito. Grįžtame be bambėjimų, pamokymų, pavydo. Kelionė mus apdovanojo naujomis patirtimis, pamąstymais apie save ir kitą, padėka žmonėms, kurie mumis rūpinosi. O kiek dainų išdainuota- ir tarmiškai, ir bendrąja kalba. Jau ta ponia Danutė visur spėja, moka, gali bendrauti su 3 asmenimis vienu metu. Ačiū. Tikras aukštaitiškas dakui. Net iki namų atvežė „nusipelniusius“.

Atsivėrė „ tiksliukas‘“ Julius, deklamuodamas P. Širvį, pasakodamas apie bendrystę su kultūros žmonėmis. Kitame suvėjime jam reikėtų skirti laiko.

Ar vertėjo keliauti? O taip. Pagyvenome be rūpesčių, pažiūrėjome į kitus, pasirodėme patys. Ir pasisekė vairuotojas Arnis – atidus, išsilavinęs, organizatorės puikios.

Gražaus rudens visiems – be didelių rūpesčių ir naujų ligų!

` Pagarbiai- Zita Pareikienė

Nuotraukos Danutės Kutrienės ir Albino Čiurlio

2026-08-14

AMŽINĄ ATILSĮ DALEI GIEDRYTEI

Eidama 86-uosius gyvenimo metus, mus paliko Skapiškio krošto kupiškietė, Vilniaus kupiškėnų klubo narė DALĖ GIEDRYTĖ.

Kazio Giedrio ir Adelės Giedrienės (Merkytės) šeimoje 1941 m. gegužės 9 d. , gyvenusioje Bajorų kaime, Skapiškio valsčiuje, gimė dukra, kuriai tėveliai išrinko gražų vardą - Dalė. Arčiausiai namų buvo Skapiškio geležinkelio stoties pradinė mokykla, kurioje Dalė mokėsi nuo 1948 m. iki 1952 m. , o nuo 1952-1959 m. mokslus tęsė Skapiškio vidurinėje mokykloje. Pasirinkusi tikrai sudėtingą fizikės specialybę, 1959-1963 m. Dalė studijavo Vilniaus pedagoginiame institute.

Baigusi mokslus, dirbo Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos Specialiajame konstravimo biure inžiniere. Mėgo gamtą, skaityti knygas.

Dalė Giedrytė amžinam poilsiui atgulė Vilniaus, Rokantiškių kapinėse, 2026 m. rugpjūčio 15 d.

Reiškiame nuoširdžią užuojautą mirusios artimiesiems - dukrai Janinai, anūkui Mantui.

2026-06-27

NETEKOME LAIMUTĖS JONUŠIENĖS

Eidama 95-uosius gyvenimo metus mirė Vilniaus kupiškėnų ir panevėžiečių klubų narė, gydytoja Laimutė Jonušienė (Pankevičiūtė).

Laimutė gimė 1931 m. rugsėjo 12 d. Kupiškio mieste, pakrikštyta Kupiškio bažnyčioje. Tėvelis dirbo felčeriu ir vertėsi privačia praktika. Mama – tvarkė namų ūkį ir rūpinosi 9 vaikais ( 8 seserys ir brolis).

Panevėžio II-oje mergaičių gimnazijoje Laimutė mokėsi iki 1948 m. gegužės 22 d., jau buvo aštuntoje klasėje, kai tą dieną tėvus ir tris seseris okupacinė valdžia išvežė į Sibirą. Šeima buvo apgyvendinta Buriat-Mongolijoje, miško kirtavietėje Tibigutai. Laimutė kartu su tėvu dirbo medicinos punkte. Nuo 1952 m. tremtiniams jau buvo leidžiama mokytis. Laimutė pasirinko tėvelio profesiją ir pradėjo mokytis Ulan –Udės felčerių-akušerių mokykloje. Mokyklą baigė su pagyrimu, todėl mokyklos direktorė išrūpino jai siuntimą į Vilniaus universitetą. Tačiau į universitetą ne tik kad nepriėmė, bet neleido net gyventi Vilniuje. Tik gerų žmonių dėka pavyko Laimutei likti gyventi Vilniuje, kur gydytoja jau dirbo jos sesuo. Po dvejų metų bandymo, kariškių ir rektorato komisija leido mokytis. 1960 metais ji įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, kurį baigė 1967 metais ir įgijo gydytojo pediatro specialybę. Dirbo ligoninėse, poliklinikoje. Dešimt metų išdirbo Respublikiniame tuberkuliozės dispanseryje. Su vyru Julijonu Jonušiu išaugino du sūnus – Valdą ir Darių. Abu lenktynininkai, daugkartiniai Lietuvos ir Baltijos šalių čempionai kartingų ir formulių varžybose.

Močiutės rūpestingų rankų, šypsenos ir apkabinimų pasiges keturi anūkai. Paguoda tik tai, kad močiūtė spėjo papasakoti jiems, ką teko išgyventi tremties metais, kaip svarbu žmogui nepalūžti ir siekti tikslo, net patiriant didžiulę neteisybę, draudimus okupacinės valdžios metais, kokia didžiulė vertybė yra savos šalies laisvė.

Prisimindami Laimutės nuoširdžią šypseną, jos gerumą ir meilę žmonėms, dalijamės skausmu dėl ilgametės klubo narės, dalyvavusios jo veikloje beveik nuo klubo įsikūrimo metų, netekties ir reiškiame nuoširdžią užuojautą jos sūnums Valdui ir Dariui, sesutei Danutei, anūkams ir visiems artimiesiems.

Atsisveikinti su Laimute Jonušiene klubo nariai renkamės laidojimo namuose „ Nutrūkusi styga“ ( Ąžuolyno 10, Vilniuje) 2026 m. birželio 28 d. 13.30 val. Atsisveikinimas nuo 10 iki 15 val.

2026-06-02

ESKURSIJA

Gegužės mėnesio trisdešimtos dienos, grožų, bet šaltokų besibaiginčio pavosario, rytų, sėdį traukinin atvyko Kaunan gol kokių vienuolika Vilniaus kupiškėnų. Aš su pačia, atvažiovį čia iš vokaro, prie jų irgi prisidvailjom. Klubo prezidenta Danuta ir kultūros vadova Irena pasistorojo ir iš unksto užsokė ekskursijas Maironio ir Kauno pilės muziejos. Jauna muziejo gida mums paroda muziejaus svarbiausių dolį, Maironio memorialinį butų, naujai įrengtų 1992 ir naujai suremontuotų 2016 matais. Mas pamotam Maironio priimamąjį kambarį, poilsio ir dorbo kambarius, Didžiųjų svetainį, namų virtuvį, kurioj šeimininkaudavo Maironio seso Marcelia Mačiulyčia, ir kitas gražiai išdažytas, brungiais baldais apstatytas su patogiom sieninam šėpom įrengtas potalpas, su daugybi poeto naudotų daiktų Pasvoikščiojom ir nusifotkinom gražiam sodėli, kuriam mėgo darbuotis pats Maironis.

Toliau pasiskaitykit ne kupiškėniškai, o lietuviškai kų aš apie muziejų radau parašyta internėti:

Maironio lietuvių literatūros muziejus įkurtas 1936 06 28 Kaune, vėlyvojo baroko stiliaus rūmuose, Kauno teismo seniūno Simono Siručio pastatytuose 18 a. viduryje. Valdant S. Siručiui, rūmai pasižymėjo itin puošniu interjeru. Antrojo aukšto kambarių sienos buvo apmuštos šilko audiniais, kambarius puošė prabangūs baldai, veidrodžiai, laikrodžiai, dailės kūriniai. Pirmojo aukšto patalpos naudotos pagalbinėms reikmėms. Išlikę gotikiniai XV–XVI a. rūsiai yra vieni seniausių Kaune. Sklype dar stovėjo oficina, arklidė, vežiminė, svirnas.

1779 m. namas ir ūkiniai trobesiai atiteko Starodubo teismo seniūnui Juozapui Chrapovickiui. Kiek vėliau Chrapovickių iniciatyva namas rekonstruotas: užmūrytas įvažiavimas, pristatytas klasicistinis prieangis, pagal Rotušės pavyzdį įrengtas balkonas, iš dalies pakeistas fasadas. Po 1812 m. name kurį laiką buvo ligoninė. 1847 m. kieme pastatytas medinis namas. Per 1863 m. sukilimą veikė karo lauko teismas, rūsiai paversti kalėjimu. Čia buvo kalinamas sukilimo organizatorius ir vadas Antanas Mackevičius. 1903 m. įsikūrė Kauno tvirtovės štabas, kareivinės, pastato viduje įrengtos arklidės.

1910 m. namą įsigijo poetas Jonas Mačiulis-Maironis, per metus juos rekonstravo, kiek pakeitė pirmojo aukšto langus, frontono dekorą, jame įrašė „1910. Maironis“. Poetas gyveno aštuoniuose šio namo antro aukšto kambariuose. Didžiąją svetainę dekoravo dailininkas Tadas Daugirdas. Butas apstatytas vertingais, iš Peterburgo parvežtais baldais, nugriauti menkaverčiai kiemo trobesiai, užveistas sodas. Pirmame aukšte veikė knygų leidykla „Sakalas“, žurnalo „Garnys“ redakcija, Katalikių moterų draugija, dailiųjų amatų mokykla, pirmoji Kaune viešoji lietuviška biblioteka ir skaitykla, kitos kultūrinės organizacijos. 1919–1924 m. gyveno kompozitorius ir dirigentas Juozas Tallat-Kelpša. 1922 m. Maironis rūmus su visa žemės valda dovanojo Kauno kunigų seminarijai. Maironio bute įrengti ir atidaryti trys memorialiniai kambariai. 1940 m. pastatas nacionalizuotas, jame įrengti butai, vaikų darželis, tačiau buvusiame Maironio bute nuolat veikė muziejus.

Pirmas šio muziejaus vedėjas 1936-1940 m. buvo kupiškėnas Jonas Balys: lietuvių etnologas, folkloristas, spaudos darbuotojas, vienas žymiausių Lietuvos tautosakininkų, istorijos daktaras, LMA užsienio narys. Gimė 1909-07-02 Krasnavoje (Kupiškio valsčius). 1940 m. pasitraukęs į Vokietiją, vėliau į JAV. Mirė 2011-09-09 Napervilyje (Ilinojaus valstija), palaidotas Šarlotesvilyje (Virdžinijos valstija).

Antruoju muziejaus vedėju 1940–1944 m. dirbo poetas Bernardas Brazdžionis. Jo iniciatyva pradėta kaupti ir kitų rašytojų archyvinė medžiaga. Iš pradžių Maironio bute buvo įrengti 3 memorialiniai kambariai, o vadovaujant B. Brazdžioniui pradėtas kaupti ir kitų rašytojų kūrybinis palikimas. Po 1989 fonduose kaupiami, saugomi ir tyrinėjami išeivijos rašytojų eksponatai ir tremtinių rašytojų archyvai.

Pasikaičius šitus parošymus mon kilo tokia mislia. Ar tik ne Krapavickų iš Račiupanų giminių šitų Chrapovickių būta? Aš ligtai internėti, Krapavickų Vido genologiniam mėdį, esu motįs labai daug tokių pavardžių. Raikės jo paklaust.

Taigi, šitam muziejuj, nei seniausios miesto skepuos, kur 1863–64 matais kaleimi sėdėjo sukilaliai, nei posmertinių rašytojų kaukių ekspozicijoj, mas nebebuvom. Matyt priseis atvažiuoti kitų rozų.

Nusifotkinį prie muziejaus, pro paminklų pastatytų Maironiui 1984 matais irgi bais garsaus kupiškėno, Jakubonių Gedimino, nuvėjom prie Kauno rotušas, kur no 1965 lig 1973 matų daug savo dorbo įdėjo buvįs mūsų klubo prezidentas, omžinų otilsį jom, Simonoičių Žybartas. Pagal savų projektų vadovovįs šito postato rekonstrukcijai ir pirmųjų jo aukštų atstotymui. Vidun užėjį nebuvom, tik nusifotkinom. Taip ir liko nebaaišku, kiek ti mūsų Žibarto dorbo znokų belikį po preš beviek du matus už setynius milijonus aurų padaryto naujo rotušas remonto.

Paskum skaniai ir sočiai pavolgį “Bernėlių Užeigoj” išėjom pasiviokščiot po Kauno sėnojį miestų, kur mums apie pastatų arkitetūrų vis posakojo ir posakojo mūsų klubo nara, profesionali gida Aldona. Buvom Vytauto bažnyčioj, prė Nėmuno upas, nesanai naujai atremontuotoj švintojo Jurgio bažnyčioj.

Paskutina mūsų kelionas vieta buvo Kauno pilis. Raikia paminat, kai 2009-2011 matais, kai vyko šitos pilės atstotymas, mūsų visų gerbiamas arkitektas, Simonoičių Žybartas, buvo vienas iš aktyviai nepritarančių tokiom rekonstrukcijos projėktui. Šioj svetainaj, 2009 spolio 4-tos dienos repotaži, golit pasižiūrėt kelias fotografijas ir labai trumpų parošymų apie to matu klubi vykusį Žybarto padaryto pilės atstotymo projekto pristotymų.

Muziejo gidas, sužinojįs kas ir iš kur mas asam, ir kad gerai pažystam Žybartų, pokvieta apsilunkyt Kauno rotušan ekskursijon. Jis interesnai paposakojo pilės istorijų, aproda sklepo ir visų trijų jos aukštų ekspozicijas. Kas, prisivoikčiojįs po miestų, do galajo nusilaist sklepan ar užlipt bokšto viršun, pasižiūrajo naujoviškų, intraktynių, muziejaus įdomybių, pasigrožajo gražiais Kauno vaizdais no pilės bokšto.

Tai tiek aš norėjau papoistat apė šitų grožų mūsų pasbuvimų Kauni. Mon tai šitas pasižmonajimas labai prė širdės. Aš misliu kad ir kitem taip pot. Bo, kai vienos kupiškėnų klubo tavorškos paklausiau, ar jai patiko ir pasiūliau mūsų mašinu parvėšt atgol Vilniun, tai ji atsokė kad ekskursija buvus gera, o važiuot su mum mašinu kategriškai atsisokė. Asų, tokiu geram dvejų aukštų traukiny ir do su atskirom saliom, važiuot vienas malonumas, žymiai geriau nei lengvojoj.

Taigi, už tai raikia padakavot mūsų prezidentai Danutai ir laukt kitos kupiškėnų kelionas Lenkijon.

Dakui! Iki kitos kelionas!

O dabar, jei norit sužinot apė tai, kaip Lietuvos kunigoikščio Kęstučio sūnus,irgi kunigoikštis, Vaidotas, gyną šitų tvirtovį ir apė kitus Kauno istorinius įvykius, prošom pasiguglint ir pasiskaityt viskų žinančiam internėti.

Žemiau možna pasižiūrat mono ir mono pačios padarytų vaizdėlių apie mūsų šitų pasibendrovimų Kauni. Sakmas!

Tubelių Vidmantas iš Smilgių