EKSKURSIJA "VILNIAUS GINYBINĖ SIENA"

 

Birželio vienuoliktosios rytą lietus nesutrukdė  Vilniaus kupiškėnų klubo nariams gausiai susirinkti į ekskursiją „Vilniaus gynybinė siena.“ Ją profesionaliai vedė  klubo narė gidė Aldona Mikulionienė.

Aldona pasakojo, kad iki XVI a. pradžios  Vilnius nebuvo aptvertas mūrine siena, o sostinės gynyba koncentravosi aukštutinėje ir žemutinėje Vilniaus pilyse. Tik 1503 m. Vilniaus gyventojų įbaugintų totorių įsiveržimais prašomas LDK kunigaikštis Aleksandras  savo privilegija išleista Gardine leido aptverti sostinę siena, o joje įrengti penkerius vartus prie svarbiausių kelių: Vilniaus, kuris ėjo per Neries tiltą, pro Šnipiškių kaimą į Ukmergę, Trakų, Medininkų, Spaso, ėjusių į Užupio priemiestį bei Polocką, ir Pilies.

Pagrindinė sienos statyba užtruko metus, tačiau ir toliau ji buvo tvirtinama, statoma įrengiant naujus vartus ir bokštus. 1522 m. statybos baigėsi, visa siena buvo mūrinė su 10 įtvirtintų vartų ir dar 5 bokštais. Be jau minėtų pirmųjų 5 vartų atsirado dar penki: Rūdininkų, Totorių, Marijos Magdalietės (Šlapieji), Bernardinų vartai ir labiausiai įtvirtinti Subačiaus vartai, pro kuriuos vedė trumpesnis kelias į Medininkus, Krėvą ir LDK rytus. Vilniaus gynybinė siena  juosė dabartinę Senamiesčio teritoriją, buvo apie 3 km ilgio. 

Ekskursiją  pradėjome Trakų ir Pylimo gatvės sankryžoje ir ėjome gynybinės sienos maršrutu, užsukant į kiemus ir ieškant išlikusių sienos mūrų dar tebestovinčiuose pastatuose ir išlikusiuose sienos fragmentuose. Trakų vartus, vienerius iš devynerių istorinių miesto vartų, žymi Trakų ir Pylimo gatvių nišoje esanti S. Kuzmos skulptūra, pavadinta miesto vartų sargybinio vardu. Pamatėme iki šių dienų išlikusius sienos fragmentus: Trakų gatvėje 2 (su užmūrytomis šaulių nišomis tapo gyvenamojo namo sienos fragmentu), Pylimo gatvėje (apie 40 m), prie A. Strazdelio ir Subačiaus gatvių sankryžos (apie 30 m), Bokšto gatvėje (apie 150 m), Šventosios Dvasios ir Bazilijonų gatvėje (215 m) ir

Pasigrožėjome vieninteliais išlikusiais  Vilniaus gynybinės sienos vartais – Medininkų (Aušros) vartais. Juose įsikūrusioje Aušros vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčioje laikomas Šv. Mergelės Marijos paveikslas, kuris krikščionių garbinamas kaip stebuklingas. Manoma, kad jis ir padėjo išlikti Aušros vartams iki šių dienų.

Maršrutas vedė toliau link Subačiaus vartų. Visus sudomino  gidės pasakojimas apie Subačiaus vartų patalpose gyvenusius Vilniaus budelius, kurie prie miesto Rotušės buvusioje aikštėje vykdydavo mirties bausmę nuteistiesiems. Juos dažniausiai samdydavo iš Vakarų Europos valstybių. Budeliai buvo baigę specialius mokslus, gaudavo didžiulę algą, bet pagarbos už savo darbą dažniausiai nenusipelnydavo, o tik  miestiečių panieką.

Subačiaus vartai ir Vilniaus gynybinės sienos bastėja – vartų bokštas stovėjo dabartinių Bokšto, Subačiaus ir Strazdelio gatvių sankryžoje. Išliko tik jo pamatų likučiai po Subačiaus gatvės važiojamąja dalimi. XVII a. Subačiaus vartai buvo rekonstruoti ir su bastėja sudarė vientisą gynybinę liniją Vilniaus pietryčiuose. Architektūriniu požiūriu Subačiaus vartų bokštas buvo bene vertingiausias Vilniaus miesto gynybinėje sienoje. 1987m. bastėją atkasus ir restauravus, joje buvo  atidarytas muziejus.

Ekskursiją baigėme maloniu pabendravimu ir atsipūtimu socialiniame restorane „Pirmas blynas“, kuris įkurtas  Šv. Marijos Ramintojos bažnyčios patalpose. Jis vykdo socialinę ir kulinarinę misiją. Gardžius blynus ir kitus patiekalus čia kepa ir pateikia žmonės su negalia.  „Pirmo blyno” meniu pasididžiavimas - sotūs ir dideli, net 36 cm skersmens, blynai su pikantiškais bei saldžiais pagardais.

Padėkojome mielai mūsų klubo narei Aldonai Mikulionienei už informatyvią, įdomią ir įsimintiną ekskursiją.  Pabendravome ir skaniai papietavome. Išsiskirstėme su naujų žinių bagažu ir vildamiesi, kad ir toliau keliausime, pažinsime ir bendrausime.

 

Regina Katkevičienė

Nuotraukos Vidmanto Tubelio