Vilniaus kupiškėnai: GEDULO IR VILTIES DIENOS MINĖJIMAS KUPIŠKYJE

1939 m. rugpjūčio 23 d. nacistinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasirašė Molotovo-Ribentropo paktą , kuriuo Rytų Europa buvo padalinta į įtakos zonas. Baltijos šalys buvo priskirtos Sovietų sąjungos zonai.

Netrukus NKVD (Sovietų sąjungos Vidaus reikalų liaudies komisariatas, vėliau pervadintas NKGB - Valstybės saugumo liaudies komisariatas) pradėjo registruoti ir sekti visus „antisovietinius elementus“, t. y. asmenis, kurie buvo laikomi turintys antisovietines pažiūras vien dėl jų socialinės padėties , politinių pažiūrų, religinių įsitikinimų ir panašių savybių. Buvo taikomasi į tarpukario Tautininkų sąjungos ir Lietuvos šaulių sąjungos narius, policijos pareigūnus bei įvairių katalikiškų organizacijų narius. Dar 1940 m. sausį NKVD skaičiavo, kad reikia nustatyti apie 320 000 asmenų arba apie 15% Lietuvos gyventojų, kurie skaičiuojant kartu su šeimos nariais sudarė apie pusę gyventojų. Siekiant pasiruošti operacijoms, NKVD sudarė sąrašus asmenų, kurie bus ištremti pirmosios bangos metu. Taip pat nustatė jiems inkriminuojamą priežastį, susekė jų šeimos narius ir nustatė jų gyvenamąją vietą.

1940 m. birželio 14 d. Lietuva sulaukė sovietų ultimatumo, o 1940 m. birželio 15 d., sulaužydama tarptautines sutartis ir pasiųsdama per 150 tūkstančių raudonarmiečių, Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvos Respubliką, Latviją ir Estiją. Prasidėjo 50 metų trukusi okupacija. Sovietai perėmė trijų valstybių politinio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo kontrolę. Jie sparčiai įgyvendino sovietizavimo politiką: privačių įmonių nacionalizavimą , žemės reformą ruošiantis kolektyvizacijai, politinių, kultūrinių ir religinių organizacijų slopinimą. Politiniai aktyvistai ir kiti žmonės, paskelbti „liaudies priešais“, buvo suimti ir įkalinti. Pirmoji operacija prasidėjo 1941 m. birželio 13 d., penktadienio naktį į keturioliktąją. Ją vykdė NKVD ir NKGB kareiviai iš Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos. Tačiau iškart numatyto masto represijoms neužteko pajėgų. Visgi jau birželio 19 d. parengtoje oficialioje NKVD ataskaitoje buvo suskaičiuoti 17 485 ištremti asmenys, tarp jų - į lagerius išvežta 7,5 tūkst. vyrų, virš 5 tūkst. Vaikų. Tačiau ši statistika buvo neišsami, o dokumentai nepilni. Tolimesnėms represijoms užkirto kelią nacių invazija į Sovietų Sąjungą.

Nacistinei Vokietija pralaimint karą, 1944 m. liepą Raudonoji armija perėmė didžiąją dalį Lietuvos teritorijos. Daugelis Lietuvoje buvo pašaukti į kariuomenę (apie 80 000 karių). Vyrai, išvengę šaukimo, dažnai prisijungė prie Lietuvos partizanų. Ginkluotas pasipriešinimas įkvėpė pilietinį ir politinį nepaklusnumą, į kurį sovietai atsakė persekiojimais: egzekucijomis, areštais, trėmimais ir kitomis represijomis. Iš viso iki 1952 m. rugsėjo iš Lietuvos į Sovietų sąjungos gilumą – Sibirą, Tolimuosius rytus, šiaurę buvo ištremti apie 132000 asmenų. Apie kupiškėnų trėmimus kolektyvinėje monografijoje “Lietuvos valsčiai. Kupiškis” rašo Aušra Jonušytė (https://llt.lt/pdf/kupiskis/kupiskis-8_istorija-2015.pdf ).

Dar sovietmečiu, jo eros pabaigoje prasidėjus „perestroikai“, LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1989 m. birželio 9 d. įsaku paskelbė birželio 14 d. Gedulo ir Vilties diena. Šią atmintiną dieną Lietuvoje vyksta įvairūs renginiai, pagerbiantys tremtinių atminimą. Nacionalinė gedulo ir vilties diena yra svarbus priminimas apie tamsiausius Lietuvos istorijos laikus, bet kartu ir apie tautos ryžtą išsaugoti laisvę, net ir esant didžiausioms neteisybėms. Tai diena, kai gedulas ir viltis susilieja į vieną – gedima prarastų gyvybių, bet viliamasi šviesesnės ateities, kurią kiekvienas gali kurti prisimindamas ir pagerbdamas praeitį.

Šiemet, nuo pirmųjų trėmimų praėjus 84 metams, ši diena minima jau 36-ą kartą. Dar yra gyvų buvusių tremtinių, parašyta nemažai prisiminimų knygų, tarp jų – ir Vilniaus kupiškėnų klubo nario Algirdo Šukio (amžiną jam atilsį) „Atminties dienoraščiai“, 2023 metais išleisti jo žmonos Daivos pastangomis. Šeštadienį Gedulo ir vilties dieną paminėjo ir kupiškėnai, dalyvavome ir būrelis Vilniaus kupiškėnų. Renginiai prasidėjo 10 val. pėsčiųjų žygiu „Eikime istoriją“ iš Kupiškio geležinkelio stoties. 11 val. Kupiškio Kristaus žengimo į dangų bažnyčioje Šv. Mišias už represuotus Lietuvos žmones aukojo klebonas Mindaugas Šakinis, jis pašventino jaunųjų šaulių atneštą Lietuvos valstybės istorinę vėliavą. Po mišių, stabtelėjus prie paminklo tremtiniams bažnyčios šventoriuje, Lauryno Stuokos Gucevičiaus aikštėje prie memorialinės lentos tylos minute buvo pagerbtas žuvusių partizanų atminimas, ir automobilių kolona pajudėjo link Stuburų kaimo, kur Vilniaus kupiškėnų klubo aktyvistų Gedimino Kaluinos, Žybarto Simonaičio, Rimanto Skaisčio, Algimanto Zolubo iniciatyva, pastangomis, dalinai ir jų lėšomis, remiant Kupiškio savivaldybei buvo pastatytas ir 2016 m. spalio 15 dieną iškilmingai atidengtas paminklas “Lietuvai ir žuvusiems partizanams“ (reportažas iš jo atidengimo: https://vilniauskupiskenai.blogspot.com/2016/10/stuburai-lietuvos-1000-mecio-paminklas.html ). Šalia jo šiemet vicemero Valdo Šateikos iniciatyva buvo įrengtas aukštas stiebas, ant kurio, skambant Lietuvos himnui, buvo iškilmingai pirmąkart iškelta pašventintoji vėliava. Lietuvos savanoriai trimis salvėmis Saliutavo už Lietuvą, už Kupiškio krašto žmones ir už savo gyvybes paaukojusius dėl Lietuvos laisvės. Renginyje apie būtinybę prisiminti ir pagerbti žuvusius tėvynės gynėjus, partizanus, tremtinius, apie šio renginio idėją, apie paminklo iniciatorius ir kūrėjus kalbėjo vicemeras Valdas Šateika, vienas iš paminklo iniciatorių ir statytojų Rimantas Skaistys papasakojo, kad nuo paminklo idėjos iki atidengimo organizaciniai, kūrybiniai ir techniniai darbai užtruko apie 10 metų, kad didžiulį akmenį 2008 metais padovanojo šio žemės sklypo savininkas Aleksas Vilutis su sąlyga, kad paminklas stovės jo žemėje, kad pirminė idėja buvo pastatyti paminklą Lietuvos paminėjimo tūkstantmečiui, tačiau darbams užtrukus, iniciatoriams kilo mintis idėją išplėsti ir pagerbti už Lietuvos laisvę žuvusius kraštiečius, tad šalia buvo įrengtas stendas su žuvusiųjų ir paminklą stačiusių bei rėmusių pavardėmis. Rimantas papasakojo ir apie paminklo kūrimo, statymo darbų eigą, prisiminė emocijas akmenį užkėlus ant pjedestalo, kai susikibę rankomis šoko pergalės šokį, finansų paieškas, paminėjo rėmėjus, padėkojo akmentašiui Vytautui Jasinskui, lauko akmenį pavertusiam įspūdingu paminklu, salamiestietei, partizanės dukrai, rajono tarybos narei Daliai Dyrienei, tvarkiusiai, organizavusiai paminklo aplinkos priežiūros talkas ir įteikė jai vėliavą pakeitimui – kai susidėvės dabar iškeltoji. Dalia priminė, kad Tėvynės gynėjus reikia prisiminti ir gerbti ne tik iškilmingomis progomis... Paminklą tašęs skulptorius akmentašys Vytautas Jasinskas prisiminė, kad akmuo buvo toliau nuo kelio, tad buvo nuspręsta jį pristumti arčiau kelio, čia patogiau prie jo prieiti, o ir lauko darbams mažiau trukdo. Paties skulptoriaus darbas užtruko apie metus laiko. Lietuvos šaulių sąjungos atstovas Audrius Skaistys padėkojo renginio iniciatoriui vicemerui Valdui Šateikai, rajono savivaldybei, Alizavos ir Antašavos seniūnijoms, savanoriams, atlikusiems salves, šauliams, globojusiems vėliavą nuo bažnyčios iki Stuburų. Po oficialiosios dalies Valdas Šateika pakvietė pasivaišinti jo paties net 6 valandas virta tikrai labai skania sriuba.

Renginys buvo įsimintinas, nuoširdus, ne „valdiškas“. Paminklas tapo oficialių renginių vieta, ir Salamiestyje, ir Antašavoje įrengtos nuorodos, informaciniai kelio ženklai. Vilniaus kupiškėnų klubo, paminklo iniciatorių ir kūrėjų Gedimino Kaluinos, Žybarto Simonaičio, Rimanto Skaisčio ir kitų pastangos nenuėjo veltui. Tvirtas paminklas ilgai primins ir vietiniams, ir pravažiuojantiems, ir specialiai apsilankantiems garbingą Tėvynės praeitį ir sunkius laikus, žmonių meilę tėvynei, kančias ir sudėtas aukas. Ir kad už laisvę tenka ir kovoti, ir kentėti, ir aukotis.

Vilius Bartulis