ATSISVEKINAME SU ALFONSU ŽILINSKU

 

Kai medžiai ima mesti lapus, tai metas, kuris pasirenka žmones, taip mylėjusius gamtą, atsisveikinimui. 

Ilgametis Vilniaus kupiškėnų klubo Skapiškio padalinio narys Alfonsas Žilinskas, gimęs 1941 m. balandžio 8 d. Laukelių kaime, Skapiškio valsčiuje, baigęs Skapiškio vidurinę mokyklą 1960 m., atitarnavęs tarybinėje armijoje, mokslus tęsė Vilniaus politechnikume, ten įgijo fototechniko specialybę. Nors nuolatine gyvenamąja vieta tapo Vilnius, prie kurio pririšo šeima ir optiko darbas eksperimentinėje gamykloje “Precizika”, pamiršti gimtų laukų grožio, gimtojo krašto ramybės jam nebuvo lemta. Ir pasirinkta specialybė leido įamžinti šį grožį taip mėgiamose meninėse fotonuotraukose apie gamtą.

Alfonsas buvo aistringas keliautojas. Didelio pasirinkimo, kur keliauti, jaunystės ir sveikatos metais nebuvo, todėl  išmaišytos Sibiro platybės buvo atgaiva sielai, prisiminimais apie šias keliones jis  dalinsis dar ilgai, klubo suvėjimuose susitikęs su klasės draugėmis, darniame skapiškėnų  būrelyje. O klasiokai bus dėkingi ir prisimins Alfonsą ne tik už jo gerumą, nuoširdumą, bet ir už klasės susitikimus, kurių pati smagiausia vieta visiems buvo Alfonso tėvelių – Antano Žilinsko ir Marijonos Bačiūnaitės - Žilinskienės namai Skapiškio geležinkelio stotyje. Svetingumu pasižymėjęs Alfonsas, dažnai kviesdavo susitikimams klasiokus. Tėvų namų, kurie Alfonsui buvo tokiais artimais, nes jie - tėvų namai, jis negalėjo atsisakyti ir mirus tėvams. Maloniausia vasaras buvo leisti čia, kur viskas sava, kur išsvajota ramybė nuo miesto šurmulio, kur galima buvo rasti tokių neįkainojamų gamtos grožio kadrų. Palaidojęs žmoną, Alfonsas gyveno vienas, nors sūnaus Mindaugo erdvūs namai visada buvo atviri, tačiau būti ten, kur įprasta, kur prabėgo jo didžioji gyvenimo dalis, buvo smagiausia.

Nuoširdžiai užjaučiame sūnų Mindaugą, anūkus dėl Alfonso Žilinsko mirties. Amžinąjį jam atilsį.

Urna su mirusiojo palaikais bus pašarvota Laidojimo paslaugų centro, esančio Kalvarijų g. 329, Vilniuje, 2 salėje 2026 m. rugsėjo 21 d. 15 val. Gedulingos mišios bus aukojamos tą pačią dieną, 19 val. šalia esančioje Šv. Kryžiaus atradimo (Kalvarijų) bažnyčioje. Laidotuvės - rugsėjo 22 d. 13 val., Kairėnų kapinėse.  Klubo nariai atsisveikinimui su Alfonsu renkamės 2026 m. rugsėjo 21 d. 17.30 val.  Laidojimo paslaugų centre.

KELIONĖ Į ILZENBERGO DVARĄ

 

Viskas taip, kaip kadais palikau -

Nors tiek metų čia mano nebūta.

Gal tik stogo skarda pakeista,

Kitas kunigas, įvestas šildymas.

 

/R.Stankevičius/

 

 

Kelionė - tai ne tik dovana sau, kelionė- tai dar vienas universitetas, kuriame prisiaugini save ir kitus, arba - ne.

 Šeštadienio rytas, tikrai ne kelionės metas. Lyja juodai, lietaus lašai bėga per patogaus automobilio langus, iš po ratų  vandens srovės šauna negailestingai, aptaškydamos viską, kas pakeliui.

Ir mes, pasivadinę Vilniaus kupiškėnais, leidžiamės į tą patį ir kitokį rudenį, nes kitos mados, adresai, kainos… ,  ir mes patys - kiti, kitokie. Bet nepabūgę nieko, leidžiamės į kelią. Susirenkame laiku, visi. Vairuotojas paslaugus, autobusas patogus, prezidentė ponia Danutė tvarko, rikiuoja, pasakoja, jai padeda Regina, papasakodama apie Rokiškio krašto istoriją, įžymybes. Kelias neprailgsta. 

Važiuojam į šiaurės Lietuvą pro miestelius, kapinaites, kur ilsisi Strazdas, Vaižgantas. Ponia Danutė pasakoja apie gimtąsias vietas, sunkius darbus, Juodupės audinius, mažus  miestelius su žydinčiomis senovinėmis gėlėmis,  ir naujoviškomis  gražuolėmis hortenzijomis. Stabterime prie atrestauruotos  medinės  Onuškio Šv. arkangelo  Mykolo bažnyčios,  kultūros paveldo objekto. Buvusi avarinės būklės, ji 2023-2024 m. kapitaliai suremontuota  Ilzenbergo dvaro savininko Vaido Barakausko  paaukotomis lėšomis. Valstybės saugoma kaip viena seniausių medinių ir seniausia šventovė Rokiškio rajone.

Toliau važiuojame  Komarų gatve, pavadinta  vieno iš Onuškio dvaro savininkų garbei. Didingą Astikų, Rajeckių, Chominskių ir Komarų  praeitį iki šiol tebesaugo ir liudija stilingiausio Lietuvos dvaro įspūdingi griuvėsiai, primenantys Graikijos akropolį.  

Pagaliau Ilzenbergo dvaras. Rūpi išsiaiškinti žodžio etimologiją. Pasirodo, tai vokiškų žodžių   „salos kalnas – inselberg“ sanplaika.  Dvaro didybė ir unikalumas pavergė iki kaulų smegenų.Senovė- virš 500 metų, o žemės dydis netelpa į galvą. Viskas čia dera sumanaus filantropo Vaido Barakausko ir jo žmonos Rūtos sumanumo, energijos, padorumo, pasidalijimo užgyventais turtais, dėka. Neįtikėtina, kiek daug gali padaryti darni šeima, užauginusi 3 vaikus ir neprašanti iš valstybės jokių dotacijų.

Čia ganosi karvių banda, šokinėja šunes ( aš jų prisibijau) ,  straksi triušiai, žydi vynuogės... Gi dirba tik 7 darbuotojai. Dvaras yra kultūrinių jungčių vieta.  Komercinė veikla tik neryškus aksesuaras. Man tai prilygsta stebuklui.

Pasukame į parką, į meilės salą. Nelabai smagu eiti siūbuojančiu tilteliu, bet ko neįveiksi, lydimas smalsumo. Plaukiame katamaranu per didžiulį ežerą, vaišinamės iš krepšelių traukiamais gardumynais, šnekučiuojamės, bendraujame. Laikas sustoja. Norisi jį visai sustabdyti. Gidas Evaldas toks iškrakmolintas, gražus...

Atsisveikiname. Laukia Rokiškio dvaras. Pasirodžiusi saulė kviečia į tolį. Dvaras puošnus. Klasicizmas. Esame smalsūs. Viską norime pamatyti, įsiminti. Kažin, ar tai įmanoma, nors ekskursijos vadovė pasakoja išsamiai, nuoširdžiai.

    Liongino Šepkos salėse užima kvapą nuo drožinių subtilumo, meilės, fantazijos, mažo, nuskriausto žmogaus menininko didybės, padorumo, ne reiklumo, kuklumo. Ir jautrumo paukščiui, gyvūnui, lietuvei moteriai, laikančiai 4 namų kampus.

Taigi dar nulekiame į bažnyčią, pasimelsti už nebūtas ir būsimas nuodėmes. Įspūdingi medžio dirbiniai: bažnyčios vargonai, suolai, šventorius, bokšto aukštis.

O lauktuvės ... Kaip be jų - reikia duonos, pyragų gaminių, Rokiškio sūrių, barankų. Visur spėjame.

Saulė nušvito. Grįžtame  be bambėjimų, pamokymų, pavydo. Kelionė mus apdovanojo naujomis patirtimis, pamąstymais apie save ir kitą, padėka žmonėms, kurie mumis rūpinosi. O kiek dainų  išdainuota- ir tarmiškai, ir bendrąja kalba. Jau ta ponia Danutė visur spėja, moka, gali bendrauti su 3 asmenimis vienu metu. Ačiū. Tikras aukštaitiškas dakui. Net iki namų atvežė „nusipelniusius“.

Atsivėrė „ tiksliukas‘“ Julius, deklamuodamas P. Širvį, pasakodamas apie bendrystę su kultūros žmonėmis. Kitame suvėjime jam reikėtų skirti laiko.

Ar vertėjo keliauti? O taip. Pagyvenome be rūpesčių, pažiūrėjome į kitus, pasirodėme patys. Ir pasisekė vairuotojas Arnis – atidus, išsilavinęs, organizatorės puikios.

 

Gražaus rudens visiems – be didelių rūpesčių ir naujų ligų!

 

`    Pagarbiai- Zita Pareikienė

Nuotraukos Danutės Kutrienės ir Albino Čiurlio