REMGINYS APIE KUPIŠKĖNŲ KRAŠTO ARCHITEKTUS

Renginys kiekvieną kartą prasideda "Kupiškėnų himnu"

Renginio vedančioji, Kupiškėnų klubo prezidentė Danutė Kutrienė, pakvietė atvykti į paminklinio akmens atidengimą kalbininkui Kazimierui Šauliui, Šimonių seniūnijos Juodžiūnų kaime 

Klubo prezidentė pasveikino Joną Rimantą Glemžą ir kitus klubo narius su jubiliejiniais gimtadieniais.

Jubiatas Antanas Galvanauskas

Jubliatė Gražina Kaušakienė

Klubo prezidentė sveikina Gendutę Skerevičienę su jubiliejumi

Jubiliatė Gendutė su vaišėmis 

Lietuvos architekto, paveldosaugininko, humanitarinių mokslų daktaro Jono Rimanto Glemžos paskaita apie Kupiškio krašto architektus.  

Susirinkę klubo nariai ir svečiai klausosi įdomios paskaitos

J.R. Glemžos paskaita

Lainutis Čepelė pasisakė apie architektą Lauryną Stuoką Gucevičių.

Mūsų klubo narė Aldona Mikulionienė patikslino informaciją apie L. Stuoką Gucevičių ir papasakojo atsiminimus apie Žybartą Simonaitį.

Pasidalinome atsiminimais apie mūsų klubo įkūrėją, buvusį Kupiškėnų klubo prezidentą, architektą Žybartą Simonaitį.

Pasisako Filomena Marčiulionienė...

Albinas Čiurlys...

Vilius Bartulis

Žiūrėjome dokumentinį filmą apie Žybartą Simonaitį "Pažinti tėtę". (Režisierė Virginija Vareikytė, operatorius Maximilien Dejoie)

Filmo apie Žybartą Simonaitį reklaminis plakatas

Žybartas Simonaitis (1929–2019) – vienas žymiausių Lietuvos architektų restauratorių, prisidėjusių prie svarbių Lietuvos istorinių objektų – Kauno pilies ir rotušės, Panemunės pilies, Vilniaus artilerijos bastėjos, pirklio namų Vilniuje, Didžiojoje g. 24, Mažosios gildijos namų Vilniuje, Didžiojoje g. 26, ir kitų objektų – tyrimų ir restauravimo. Architektas buvo žinomas ir kaip visuomenininkas – organizuodavo įvairius piketus ir šviečiamąsias pilietines akcijas. Jo iniciatyva rašyta daug raštų, kreipimųsi, pasiūlymų prezidentui, Seimui, Vyriausybei, Lietuvos vyskupų konferencijai įvairiais šalies gyvenimo klausimais. O kiek darbų atlikta įamžinant istorinę-kultūrinę atmintį, paveldą, buvusias mokyklas gimtajame krašte ir už jo. Daug dėmesio skyrė savo gimtajam Kupiškio rajonui. Projektavo ir dažnai savo lėšomis statė atminimo paminklus čia gyvenusiems ir kūrusiems kraštiečiams.

Mūsų klubo prezidentas buvo nepaprastai atsidavęs paminklotvarkos darbui, didelis šios srities žinovas. Visada jo galvoje sukdavosi šimtai idėjų, bet mažai kam žinoma, kad architektas buvo meniškos sielos žmogus: filosofas, fotografas, dokumentinio kino kūrėjas. Žybartui Simonaičiui dokumentinio kino kūrimas buvo mielas širdžiai užsiėmimas. Jis mąstė per filmus ir rodydavo, kas jam atrodė svarbu. Buvo pasiryžęs įamžinti gyvenimo tėkmę. Norėjo viską nufilmuoti ateities kartoms. Suprato, kad unikalūs gyvenimiškos aplinkos vaizdai išnyksta ir jų nebematyti. Jis savo filmams scenarijus rašydavo pats. Yra pluoštas scenarijų, skirtų Lietuvos ir užsienio architektūros paminklams, bet yra ir tokių, kurie apima žmogaus būtį, šventes, tradicijas ir papročius. Vilniaus regioniniame valstybės archyve yra saugomi Ž. Simonaičio scenarijų projektai filmams „Marytė“, „Po Lietuvą“, „Panemunės pilis“, „Estetika, antiestetika. Gamtos apsauga, antikultūra, blaivybė“, „Filosofija. Žmogaus apsauga, laimė, laikas, erdvė“, „Šventės (Žolinė) papročiai, tradicijos“ ir kt.

Vienas iš Žybarto gyvenimo dokumentavimo būdų buvo ir fotografija. Jis daug dešimtmečių stebėjo žmones, jų darbus. Užfiksuoti išraiškingi fotoportretai atskleidžia žmogaus vidų, jų kūno kalbą, mąstyseną. Tai nežinomi asmenys, paprasti žmonės. Ž. Simonaičio fotoportretai tarsi kalba apie žmogų, jo unikalumą ir nepakartojamumą.

Filme, kuris buvo parodytas Kupiškėnų klube, pasakojama apie vieno žymiausių Lietuvos architektų-restauratorių paliktą darbų, kino filmų ir asmeninių užrašų archyvą, kurį po kūrėjo mirties imasi tvarkyti Žybarto dukra Agnė Kuntrotienė.

Filmo scenarijaus autorė ir režisierė Virginija Vareikytė kurdama pastebėjo: „Žybartas kėlė klausimą istorinių pastatų restauravimo kontekste: ką išsaugoti, o ką leisti laikui pasiglemžti. Kai Agnė rado savo tėvo archyvą, – dokumentus, juostas, fotografijas – jai teko beveik toks pats klausimas: ką iš savo tėvo gyvenimo išsaugoti, o kam leisti nugrimzti į užmarštį. Tokia atsiminimų restauracija išėjo, tuo pačiu užsimezgė ir gražus dialogas tarp dukros ir anapilin išėjusio tėvo. Ir visas jis – per paliktus daiktus.“

Prie vaišių stalo

 Vidmanto Tubelio fotoreportažas

Vi