ĮAMŽINTAS KAZIMIERO ŠAULIO ATMINIMAS

 

Juodžiūnų kaime rugsėjo 14 dieną atidengtas paminklinis akmuo iš šio kaimo kilusiam kalbininkui Kazimierui Šauliui (Šaulinskui, 1905–1993). Šimonių bažnyčioje ta intencija aukotos šv. Mišios. Kupiškio kultūros centro Šimonių padalinio salėje renginio dalyviai galėjo apžiūrėti parengtą ekspoziciją apie K. Šaulio gyvenimą ir nuveiktus darbus, susipažinti su jo tarmiškai užrašytomis patarlėmis, priežodžiais ir mįslėmis, pabandyti jas įminti. Visus suartino ir tarmė, ir patriotinės dainos. Renginyje dalyvavo ne tik šimoniečiai, rajono kultūros įstaigų atstovai, bet ir nemažas būrys Vilniaus kupiškėnų klubo, kuris inicijavo šio paminklinio akmens pastatymą, narių.

UŽBAIGĖ PRADĖTĄ DARBĄ

Prieš atidengiant paminklinį akmenį kalbininkui K. Šauliui, renginio vedėja Inga Dovydėnienė, Kupiškio kultūros centro kultūrinės veiklos seniūnijose skyriaus vedėja, pabrėžė, kad kalba – tai tautos atmintis, jos širdis ir gyvastis. Per kalbą perduodamos žinios, tradicijos, vertybės ir, žinoma, jausmai. Ji jungia kartas, kuria bendruomenės stiprybę ir išsaugo tautinę tapatybę. Vilniaus kupiškėnų klubo prezidentė Danutė Kutrienė atskleidė, kam kilo mintis, kad toks paminklas, atminimo ženklas, pedagogui, tautosakos rinkėjui, etnologui būtų pastatytas būtent čia, Juodžiūnų kaime, jo gimtojoje žemėje. Vietoje, kur buvo jo tėvų sodyba, kur jis gimė ir užaugo. „Ši mintis kilo irgi šimoniečiui, taip pat kilusiam iš Juodžiūnų kaimo ir buvusiam Vilniaus kupiškėnų klubo prezidentui, šviesaus atminimo architektui Žybartui Simonaičiui. Jis puoselėjo idėją šiais atminimo ženklais pagerbti ir kitus žymius žmones. Būtent jo rankomis lašo formos granite iškaltas šio paminklinio akmens tekstas. Bet jam nepavyko įvykdyti šito darbo iki galo. Tą granito akmenį su iškaltu tekstu po Ž. Simonaičio mirties Vilniaus kupiškėnų klubui perdavė jo dukra. Norėdamas įgyvendinti buvusio prezidento idėją Vilniaus kupiškėnų klubas ir nusprendė, jog reikia imtis iniciatyvos, kad šis paminklinis akmuo būtų pastatytas“, – papasakojo D. Kutrienė. Pirmiausia ji padėkojo tautodailininkui akmentašiui Vytautui Jasinskui, kuris užbaigė Ž. Simonaičio pradėtą darbą, lašo formos granitą meistriškai įkomponavo į paminklinį akmenį.

EMIGRANTO DALIA

Vėliau prisiminta ir K. Šaulio biografija. Pasak D. Kutrienės, baisus dalykas – karas lėmė, kad 1944 metų liepos mėnesį jis turėjo emigruoti, pasitraukti į Vakarus, kai į Lietuvą vėl įžengė Sovietų armija. Iš pradžių gyveno pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. Ten mokė vokiečių ir anglų kalbos kitus pabėgėlius. Australijos vyriausybei 1948 metais pakvietus pabėgėlius persikelti į jų šalį, K. Šaulys tuo pasinaudojo. Persikėlėliai į Australiją dvejus metus privalėjo atidirbti atominių bombų bandymų poligone. Taigi būtent taip pradėjo savo gyvenimą Kazimieras Australijoje. Vėliau jis buvo geležinkelio darbininkas, pašto tarnautojas. Būdamas darbštus sugebėjo įsitvirtinti Adelaidėje, Australijoje. Turėjo savo namus ir tik išėjęs į pensiją galėjo užsiimti mėgstama veikla, savo gimtojo krašto kalbos tyrinėjimu. „Įvairius kelius rinkosi žmonės karo metu. Emigruoti ir neturėti galimybės sugrįžti į Tėvynę žmogui turbūt buvo irgi nepaprastai sunkus pasirinkimas ir nelengvas išbandymas. K. Šaulys vertas didžiulės pagarbos, kad būdamas tremtyje prisiminė savo kraštą, ėmėsi prasmingos tam kraštui veiklos. Džiugu, kad nors tokiu būdu jis primins ateities kartoms, kad ir būnant toli nuo Tėvynės galima savo kraštą pagerbti, dirbti jo labui“, – kalbėjo Vilniaus kupiškėnų klubo prezidentė.

Atidengti paminklinį akmenį buvo pakviestas jo autorius V. Jasinskas. Vėliau Šimonių bendruomenė padėkojo mokytojai Genovaitei Šimėnei už šio paminklinio akmens aplinkos sutvarkymo iniciatyvą. Pati mokytoja sakė, kad čia ne jos vienos nuopelnas, bet ir kitų pagalbininkų.

DUOKLĖ GIMTAJAI KALBAI

Apie K. Šaulio asmenybę ir jo gimtosios tarmės tyrinėjimo darbus papasakojo kraštotyrininkė Lina Matiukaitė. Ji sakė, kad pirmiausia K. Šaulio pavardė buvo Šaulinskas, tik vėliau ją sulietuvino. K. Šaulys buvo mokytojas, baigęs Panevėžio mokytojų seminariją. Daugiau kaip penkiolika metų dirbo Šimonyse, Gaigaliuose ir kitose mokyklose. Jau tada domėjosi savo tarme. Vaikams tarp įprastų namų darbų užduočių būdavo ir prašymų užrašyti tarmiškai žodžius, pasakymus, mįsles, taisykles. Ilgai šių dalykų jam nereikėjo. Tik išėjęs į užtarnautą poilsį atsidėjo gimtosios Juodžiūnų tarmės tyrinėjimams, siekė kuo daugiau jos žodžių surinkti. Taip 1988 metais atsirado 521 puslapio veikalo „Dialektologijos veikalas Juodžiūnų tarmė. Tyrimas, šaknys ir galūnės“ rankraštis, kurį atspausdino Adelaidės pensininkų klubas. „Pasirodo, yra tik 22 šio veikalo egzemplioriai. Vienas Kupiškio viešojoje bibliotekoje. Tas egzempliorius dovanotas Genutei Laužikienei (Dagytei), dirbusiai mokytoja. Jos tėvas buvo K. Šaulio pusbrolis. Jie visą gyvenimą susirašinėjo. Lygiai taip pat su K. Šauliu susirašinėjo ir Felicija Jakutytė. Jiedu penkerius metus dirbo mokytojais Šimonių mokykloje“, – pasakojo L. Matiukaitė. Tarmiškus tekstus sudėtinga užrašyti. Yra tam tikros fonetinės transkripcijos, kurias naudoja viso pasaulio mokslininkai kalbininkai. Pasak L. Matiukaitės, K. Šaulys apie jas žinojo, bet ne viską sekėsi užrašyti tiksliai. Tada jis susirado Tarptautinę fonetikų asociaciją IPA ir tapo jos nariu, išstudijavo visas transkripcijos galimybes, sudarė fonetinę abėcėlę. K. Šaulys kreipėsi pagalbos į žinomą profesorių Zigmą Zinkevičių. Jis prašė patarimo, nusiuntė abėcėlę ir jam Z. Zinkevičius atrašė: „Abėcėlė, mano supratimu, sudaryta gerai. Stengtasi atsižvelgti į smulkiausius garsus, jų niuansus. Iš pridėtų pavyzdžių matyti, kad rašmenys vartojami nuosekliai.“ „Taigi žmogus daug dirbo, rinko tarmiškus žodžius. Kai ką atsiminė iš savo jaunystės dienų. Taip pat nepaprastai daug padėjo ir kiti žmonės. Tai ir minėta F. Jakutytė, kuri atsiuntė daug vietovardžių, taip pat G. Laužikienė, Juozas Bočiulis, su kuriuo K. Šaulys bičiuliavosi Australijoje, o Šimonių laikais buvo jo mokinys. Šitame K. Šaulio darbe vertinama tai, kad yra pusantro tūkstančio vienetų smulkiosios tautosakos, t. y. mįslės, priežodžiai, visokie keiksmai, palinkėjimai“ – sakė L. Matiukaitė.

Žodį tarė šioje vietoje, kur buvo gimtoji K. Šaulio sodyba, ūkininkaujantis Juozas Buzas. Jis papasakojo, kaip ta vieta atrodė seniau, kur stovėjo dabar jau nugriauti pastatai.

Paminklinio akmens K. Šauliui atidengimo ceremonijos pabaigoje Kupiškio kultūros centro režisierė Vilija Morkūnaitė pakvietė visus sugiedoti Lietuvos himną.

Buvo uždegta atminimo žvakutė.

 

Banguolė Aleknienė-Andrijauskė

„Kupiškėnų mintys“

2025 m. rugsėjo 16 d. Nr. 71

Nuotraukos Banguolės Aleknienės-Andrijauskės