EKSKURSIJA Į VILEIŠIŲ RŪMUS

 

2025 m. spalio 5 d. Vilniaus kupiškėnų klubo renginys – ekskursija į Lietuvos kultūros paminklo statusą turinčius  puošniuosius Vileišių rūmus.  Rūmuose veikiantis Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas  prisijungė  prie kultūros bendruomenės inicijuotos protesto akcijos, todėl ir mus, ekskursantus, rūmai   pasitiko  plačiai atvertomis durimis ir  iš  garso kolonėlių   sklindančiu kūriniu - Mikalojaus Konstantino Čiurlionio  simfonine poema „Jūra“.  Institutas – tai arti šimto kvalifikuotų darbuotojų vienijanti šalies mokslinių tyrimų bazė, turinti turtingą archyvą, leidybos centrą.  Mokslų daktarė  etnologė, tautosakininkė Gražina Kadžytė nepaprastai įdomiai papasakojo  apie Vileišių rūmų ansamblį – XX a. pradžios pastatus su neobaroko ir moderno bruožais.  Akį traukiantis savo grožiu rūmų ansamblis susideda iš rūmų, gyvenamojo namo prie gatvės, ūkinio pastato ir tvoros su vartais. Rūmus pasistatydino rašytojas, inžinierius  Petras Vileišis 1904-1906 m. ant specialiai suformuotos šlaito terasos, architektas - Augustas Kleinas.  Vakarinėje terasos dalyje įrengta apžvalgos aikštelė,  iš kurios  buvo galima grožėtis Neries upe.  Šiuose rūmuose jau beveik 30 metų dirbanti Gražina Kadžytė mus pakvietė į  salę, kurioje  rinkdavosi  žymūs  Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjai, Vileišių svečiai. Ant sienų – šeimininkų portretai, M.K. Čiurlionio žmonos Sofijos Kymantaitės Čiurlionienės, daktaro Jono Basanavičiaus portretai.  Jie lankėsi šiuose rūmuose, žadino lietuvių kultūrą. Apsilankėme rūmų bibliotekoje, sužinojome, kad į ją galima užeiti kiekvienam, paskaityti ar net įsigyti instituto leidžiamų knygų.  Ypatingai sužavėjo pastate esančios krosnys. Jos priminė Valdovų rūmų krosnis,  kurios ir buvo sukurtos pagal Vileišių rūmų krosnių pavyzdžius. 

Didžiausią  įspūdį  visiems paliko  M.K. Čiurlionio  150 metinėms    skirta paroda. Tai, kad šiuose rūmuose įvyko pirmoji lietuvių dailės paroda, kurioje savo kūrinius pirmą kartą viešai demonstravo M.K. Čiurlionis, o šiandien lankytojai gali pamatyti šiuos ir kitų dailininkų eksponuotus kūrinius vaizdo projekcijoje,  toje pačioje salėje,  kur vyko paroda 1906-1907 m., yra tiesiog  nuostabu.  Ant trijų sienų rodomi  dalininkų  paveikslai ir parodą rengusių dailininko Antano  Žmuidzinavičiaus   ir  Sofijos Gimbutaitės  pokalbis, įrašytas aktorių, atrodo perkėlė mus į  tuos  parodos atidarymo  metus,  atrodo, persikėlėme,  kaip filmuose būna,  šimtu ir daugiau metų atgal.  Kas nuostabu, kad kambaryje išlikęs tas pats parketas, kuriuo vaikščiojo ir Čiurlionis, rūpindamasis, kad paveikslai būtų iškabinti taip, kad juos geriausiai galėtų pamatyti parodos lankytojai. Belieka tik padėkoti už  visa tai, ką galėjome pamatyti ir išgirsti,  nes praturtėjome  žiniomis,   pajutome bendrystės šilumą.

Tekstas ir nuotraukos Danutės Kutrienės