PRISIMINĖME MOKYTOJĄ FELICIJĄ JAKUTYTĘ
Balandžio 6 dieną Vilniaus mokytojų namuose rinkosi Kupiškėnų klubo nariai ir svečiai. Šį kartą susitikimas buvo skirtas mūsų mylimai Auklėtojai, Lietuvos nusipelniusiai mokytojai, Kupiškio garbės pilietei, Felicijai Jakutytei prisiminti. Jos nuoširdumas, pagarba mokiniams, meilė lietuvių literatūrai paliko neišdildomą pėdsaką buvusių mokinių širdyse.
Susitikimą pradėjome
Kupiškėnų himnu, kurio skambesys suvienijo visus susirinkusius. Po to visi žiūrėjome
filmą, sukurtą apie mokytoją Feliciją Jakutytę ,,Tiesa,kuri saugo“. Ekrane matėme
Auklėtoją, kaip visada besišypsančią. Šypsena iš praeities, kupina švelnumo ir
išminties, žiūrovų širdis pripildė šiltų, nostalgiškų jausmų.
Filmui pasibaigus, buvę
auklėtiniai ir mokiniai skaitė ištraukas iš Auklėtojos parašytos knygos ,,Prisiminimai
apie Kupiškio kraštą ir jo žmones“, dalijosi asmeniniais prisiminimais, dėkodami
ne tik už gautas žinias, bet ir
gyvenimiškas tiesas.
Mokytojos Felicijos Jakutytės auklėtinė Vitalija Valuckienė (Galvanauskaitė)
 |
| Pradžioje, kaip ir visada, giedojome kupiškėnų himną |
 |
| Žiūrėjome filmą |
 |
| Nuotaikos salėje |
 |
| Atsiminimais pasidalijo ir ištraukas iš Felicijos Jakutytės knygos paskaitė trečiosios mokytojos abiturientų laidos auklėtinė, Kupiškėnų klubo prezidentė Danutė Kutrienė |
 |
| Atsiminimus apie Auklėtoją papasakojo pirmosios mokytojos laidos auklėtinis Albinas Čiurlys |
 |
| Mokytojos F. Jakutytės auklėtinė Vitalija Valuckienė (Galvanauskaitė) |
 |
| Mokytojos Felicijos auklėtinė Regina Danauskaitė su Auklėtojos dovanota servetėle. |
 |
| Auklėtojos dovana ir auklėtinės kepiniai |
 |
| Kalbėjo Trečiosios mokytojos Felicijos abiturientų laidos auklėtinis Linusis Alekna |
 |
| Kupiškėnų klubo eksprezidentas Vilius Bartulis |
 |
| Pirmosios mokytojos Felicijos abiturientų laidos auklėtinė Nijolė Kinderytė |
 |
| Gidė Aldona Mikulionienė kvietė į būsimas ekskursijas |
 |
| Kupiškėnas, etnomuzikologas Arvydas Kirda atėjo su dovanomis |
 |
| Muzikantas pradėjo groti... |
 |
| ...senjorai pradėjo šokti |
 |
| Dovanos muzikantui |
 |
| Vaišės... |
 |
| ... pokalbiai, |
 |
| ... ir fotografijos atminčiai. |
Mieli, brangūs kupiškėnai,
Pirmiausia noriu padėkoti organizatoriams, suruošusiems tokią gražią mūsų mokytojos ir auklėtojos Felicijos Jakutytės šventę.
Negalėjau nesijaudindama sėdėti salėje. Mintyse buvau mokykloje su XIII-osios laidos draugais, iš kurių tik 9 likę gyvi.
„Ir tų metų eilės, kur į praeitį tiesias,
Nei pamiršt, nei išbraukt iš širdies negalėsi!”
Sakoma, kad mokykla išaugina sparnus, o skirst turim išmokti patys. Mes visi, kuriuos augino, mokė ir auklėjo Felicija, esame kažkuo pakylėti. Mes mylime savo mokyklą, prisimename mokytojus, draugaujame ir mokame džiaugtis.
Pasidalinsiu keliais prisiminimais. Vilniaus kupiškėnų klube dalyvauja 3-jų Felicijos laidų auklėtiniai. Prieš keletą metų kažkam išsprūdo linksma mintis, kad mes visi klasės draugai. Vieno eilinio klubo susitikimo metu nusifotografavom. Vėliau nuotrauką padovanojom Auklėtojai. Ji labai apsidžiaugė – vartė, apžiūrinėjo, ir prasitarė, kad vieno neatpažįsta. Sakau, tai Vidmantas Tubelis. „Kaip gi galėjau nepažinti, jis toks ryškus buvo mokykloje?!“ Papasakojau, kad jis ryškus ir Kupiškėnų klube. Be jo neįsižiebia joks aparatas...
Auklėtoja labai apsidžiaugė, kad jos auklėtiniai, būdami skirtingų kartų ir Vilniuje, yra „ klasiokai“. Patylėjusi, tarė: „Žinok, kad esu labai laiminga mokytoja”. Būti laiminga mokytoja - prabanga. Ne visi taip galėtų pasakyti.
Dažni mūsų susitikimai būdavo Auklėtojos namuose. Čia būdavo daug šurmulio, linksmų ir liūdnų pokalbių. Vos sutilpdavome jos salonėlyje. Vaišes ruošdavome pačios. Kartą pasigirsta skardus Zitos balsas: “ Nejudinkite bufete esančio oranžinio arbatos servizo, nes būtinai ką nors sudaužysite. Šis servizas buvo pirktas 1927 metais, išsaugotas sveikas per karą, ir pokario negandas, Auklėtojos buvo labai mėgstamas ir brangus. Ją pralinksmino Zitos apsauga, nes mūsų kompanija buvo per didelė…
Auklėtoja mėgdavo prisiminti praeitį, sutiktus žmones, iš kurių daug ko pasimokė. Ji norėjo, kad ir mes pažintume Kupiškio kraštą ir jo žmones. Ji mus turtino ir prusino. O kokie gražūs ir prasmingi įrašai mūsų atminimų albumėliuose!
Jos lietuvių kalbos pamokos buvo ramios, niekada nepakels tono, klasėj tyla. Vadovėlių nebuvo, dažniausiai diktuodavo, labai mylėjo poeziją. Daug gerų minčių įkrisdavo į mūsų širdis.
Kartą Auklėtojos literatūros pamokoje išgirdome posakį : “ Žodis - geriausias ginklas, nes jis visuomet pataiko į žmogaus širdį.” Atminkite tai. Ypač ne laiku ir ne vietoje pasakytas. Šis posakis buvo skirtas mūsų berniukams, kurie mėgdavo vesti iš kantrybės jauną mokytoją, mums dėsčiusią istoriją, tik baigusią Universitetą. Pastaba buvo padaryta taip subtiliai ir gražiai, kad praėjo jiems noras kvailioti.
Baigsiu savo pasakojimą posmeliu, kurį Auklėtoja mėgdavo atsisveikindama pasakyti :
“Skirias keliai ir mūsų laimė prabėga.
Tu savuoju keliu kažin kur išeini.
Tiktai tavo širdies dalelytė ilgam man palieka.
Kaip po saulės laidos šiluma akmeny.“
Ačiū visiems! Sėkmės naujai prezidentei, mūsų klasiokei Danutei. Ačiū Viliui už tą šviesų, dviejų kadencijų laikotarpį. Buvo puiku čia būti! Gyvuokite, Vilniaus kupiškėnai, dar ilgai, ilgai!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą