MŪSŲ UNĖ

Prisiminimų trupinėliai apie Unę Babickaitę Graičiūnienę

Į kovo tradicinį mėnesinį Vilniaus kupiškėnų susitikimą klubo valdyba pakvietė rinktis kovo 11 d. ir drauge švęsti Nepriklausomybės atkūrimo šventę. Tokia valdybos nuostata visiems patiko, nes šventė šeimoje ar tarp artimų žmonių būna prasmingesnė, „šventesnė“, todėl Mokytojų namų svetainėje rinkosi ne tik Vilniaus kupiškėnai, bet ir tikri kupiškėnai: Kupiškio Etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė, mokytojos Janina Puronienė ir Danutė Sokienė, su monospektaklio „Unė“ fragmentais apsilankė aktorė režisierė, choreografė ir poetė Birutė Marcinkevičiūtė-Mar, iš Kauno atvyko Indrė, VytautoBabicko dukra.

Šventė pradėta ne tradiciškai kupiškėnų himnu „Oi jūs susiedai, mieli susėdėliai...“, o Kovo 11-osios proga Lietuvos himnu, po kurio sekė pasisakymai, spektaklis. Išskirtinai buvo prisiminta Babickų šeima, iš kurios sesuo Unė ir brolis Vytautas sovietmečiu gyveno Tėvynėje be laisvės, o broliai Petras ir Kazys – laisvėje, už Atlanto, be Tėvynės.

Teko pasisakyti ir šių eilučių autoriui, nes dalį Babickų giminės pažinojau, su Une Babickaite-Graičiūniene teko artimiau bendrauti. Taigi prisiminimų trupinėliais, mokytojos Danutės Sokienės paskatintas, dalinuosi su skaitytoju.

Man, studijuojant Kauno Politechnikos institute, Unė pasiūlė pas ją mokytis anglų kalbos, nes ji duodavo anglų ir prancūzų kalbų pamokas aspirantams besiruošiantiems laikyti kalbos egzaminą. Vaikščiodavau pas ją kartą ar du per savaitę ir mokiausi kalbos pagal pagreitintą metodiką „Basic Englich“. Dėl didelio krūvio institute, kur mane mokė prancūzų kalbos, žinoma anglų kalbos neišmokau, tačiau greta kalbos pamokų ji davė itin reikalingas ir įsimintinas bendravimo bei elgesio pamokas, įtvirtino nuostatas tikroms gyvenimo vertybėms atpažinti ir jų laikytis. Kai ką savo ranka užrašydavo ir tam tinkama proga įteikdavo. Tebesaugau jos užrašytus pamokymus: Yra nelengva atsiprašyti, pradėti iš naujo, prisipažinti suklydus, būti nesavanaudžiu, pakelti ironiją (aš nepajėgiu šito), būti užjaučiančiu, pakelti pasisekimą neapsvaigus, pasimokyti iš klaidų, atleisti ir užmiršti, pagalvoti, o tada veikti (irgi nepajėgiu, nes klausau širdies), nepasiduoti rutinai, pasitenkinti mažu arba būti harmonijoje su aplinka, pakęsti pelnytą apkaltinimą, apvaldyti pyktį. Regis, tokių nuostatų Unė laikėsi, nors kai ko nepajėgė.

Ji itin griežtai laikėsi duoto žodžio, pabrėždama japonų admirolo Togo mokymą: „Nežadėk daugiau pusės to, ką tvirtai esi nusiteikęs padaryti“; jei padarysi pusę – padarysi tarsi viską, jei padarysi kitą pusę, ką žadėjai, padarysi dvigubai. Pastebėjo, kad Amerikoje kol laikaisi žodžio, nors esi prasčiokas, nekilmingas, net gangsteris, su tavimi skaitosi, bet, jei sulaužei duotą žodį, esi niekas. O čia, tarkim kokioje įstaigoje ar parduotuvėje, pasako: „palaukite minutėlę“, o ta minutėlė gali tęstis ne vieną ir ne dvi minutes, o visą valandą.

- Atsargiai, vaike, elkis prieš bučiuodamas moters ranką; jei kartą pabučiuosi, turėsi ją sutikęs bučiuoti visą gyvenimą, nes, jei bent kartą nepabučiuosi, moteris gali įsižeisti dėl dingusios pagarbos. Lietuvoje bučiuojant ranką dažnas vyras, stovėdamas kaip stulpas, moters ranką kelia, o reikia prie jos pasilenkti.

Unė, gerai pažinojusi ne tik teatrą, bet ir dailę, muziką, literatūrą, mylėjusi poeziją, stengėsi supažindinti su prieškarinės Lietuvos ir pasaulio poetais ir rašytojais, kuriuos ji pažinojo. Ji asmeniškai pažinojo Julių Janonį, Vaižgantą, Adomą Jakštą-Dambrauską, Balmontą, Rabindranatą Tagorę, Majakovskį... Kai paklausiau, kodėl ji Majakovskio portretą laiko pakabinusi ant durų, ji paaiškino, kad jo poezija patinka, o ideologija – ne.

Išvykusi iš Laukminiškių ir Kupiškio, gyvenusi miestuose ir užsieniuose, nepamiršo kupiškėnų tarmės, ją labai gerbė, o, atvykusi į Kupiškio kraštą, kalbėdavo tik tarmiškai. Kai kartą Laukminiškiuose pobūvyje kai kurios moterys bandė pagražbyliauti „grynai lietuviškai“, ji įsakmiai pareikalavo neišsidirbinėti.

Apsilankiusi mūsų sodyboje, pagauta iš vaikystės likusio vaizdinio (su mano mama drauge ganė žąsis), gryčioje pareiškė: „kom nudožėt zoslonų ir obrozdų kiton vieton pėrkabinot?“. Daugelį metų Laukminiškiuose nebuvusi, nebeatkreipė Unė dėmesio, kad ne tik zoslonas ir obrozdas nebe tie, bet ir gryčia nebe ta, iš „ulyčios“ į „vienasėdį“ perkelta, perstatyta. Gražu tąsyk buvo klausytis kaip Unė su mano tėvuku pakaitomis deklamavo lietuviškas ir rusiškas eiles, už ką vėliau Unė tėvuką pavadino „Šorkalėknio perliuku“.

Plataus akiračio Unė domėjosi ne vien menais, bet ir būties dalykais, politika (mėgo politinius anekdotus, šaipėsi iš Stalino, Hitlerio ir Musolinio, kurį asmeniškai pažinojo). Tikėjo, kad kiekvienas žmogus turi savo aurą ir emanaciją (spinduliavimą). Tarkim, pirmą kartą susitikus nepažįstamiems žmonėms, jų spinduliai arba pasiglamonėja, arba atsimuša, todėl ir tas pirmas žvilgsnis būnąs neapgaulingas; tie žmonės toliau arba draugiškai bendrauja, arba jaučia nesuderinamumą. Todėl ir „meilė iš pirmo žvilgsnio“ esanti galima.

Nebuvo Unė užsisklendusi savo bute, pasikviesdavo senus ir naujus pažįstamus, čia pat svečių akivaizdoje paruošdavo kokią užkandėlę, pavaišindavo. Pakviesdavo ir mane su bičiuliais studentais, o neretai, eidama į miestą, pas bendrabučio budintį studentą ji palikdavo man lauknešėlį.

Kai 1961 m. rugpjūčio pradžioje Kaune prie Unės karsto susirinko grupelė žmonių ją išlydėti į Palėvenės kapines, jos bičiulis Linas Broga pasakė: „Jei žinotų Lietuva ką mes laidojame, tai kitokiomis sąlygomis čia suplauktų minia žmonių...“. O tuomet laidojome žuvusio lageryje politinio kalinio Vytauto Graičiūno našlę, buvusią politinę kalinę...

Garbė ir padėka susipratusiems kupiškėnams, kad kraštiečių Babickų atminimą saugo Laukminiškių muziejus, paminklas Unės tėvui Jurgiui Babickui Laukminiškių kapinėse, paminklai Unei, jos motinai Agotai ir kenotafas jos vyrui Vytautui Palėvenės kapinėse.

Algimantas Zolubas