KOVO 11 IR UNĖ BABICKAITĖ

Mokytojų namų SVETAINĖ pilna kupiškėnų ir svečių. Šventės Kovo 11 proga giedame Lietuvos himną.
Atvyko svečiai iš Kupiškio: Etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė, mokytojos Janina Puronienė ir Danutė Sokienė.






Gražias kalbas sakė, prisiminimais dalinosi: Romualdas Gudas, Roma Brogienė - Dambrauskaitė, Algimantas Zolubas, Violeta Aleknienė, Vytautė Eidukaitienė.

Fragmentais iš monospektaklio UNĖ mus sužavėjo Birutė Marcinkevičiutė - Mar. Lietuvos aktorė režisierė, choreografė ir poetė.

Ji 1993 m. baigė Sankt Peterburgo teatro akademiją. Nuo 1994 m. Lietuvos akademinio dramos teatro (nuo 1998 m. Lietuvos nacionalinis dramos teatras) aktorė. 1993 m. stažavo R. fon Labano judesio ir šokio centre Londone, 1999 m. – pas E. Barbą Tarptautinėje teatro antropologijos mokykloje Holstebro (Danija). 1997–1998 m. Tokijuje studijavo tradicinį japonų šokį, no teatrą Kita No mokykloje. Sukūrė monospektaklių, juose vaidino, vaidmenų J. Vaitkaus ir kitų režisierių spektakliuose. Dalyvavo Europos, Šiaurės ir Pietų Amerikos, Azijos, Afrikos teatro festivaliuose. Sukūrė vaidmenų kino filmuose.

Uršulė Babickaitė gimė Kupiškio valsčiuje, ūkininkų šeimoje, tėvas mirė anksti. Uršulė nuo vaikystės mėgo chorus, teatro vaidinimus ir muzikos ratelius. Artėjant Pirmam pasauliniam karui, Uršulė su broliais Petru, Kaziu ir Vytautu pasitraukė į Peterburgą.

Lietuvių pabėgėlių stovykloje virė intensyvus kultūrinis gyvenimas, ten ji sutinka draugą iš Panevėžio laikų, to laiko „hipį“ Balį Sruogą ir pamažu įsitraukė į kultūrinę, meninę veiklą.

Pirmas U. Babickaitės pasirodymas scenoje – 1914 m. „Lietuviškas pulkas“.

B. Sruogos pastangomis iš komiteto karo pabėgėliams šelpti buvo išrūpinta finansinė parama. Poetas Uršulę skatino siekti ne tik vaidybos mokslų, bet ir pakrikštijo nauju vardu „Unė“, privertė įstoti į Peterburgo Imperatoriškąją konservatoriją. Mokslai čia jai trūko nepilnus metus, bet paskatino Unę rimtai užsiimti teatro menais.

1918 m. sugrįžusi į Lietuvą prisistatė kaip režisierė-artistė. Gavo leidimą iš Kauno apskrities įsteigti artistų dramos kuopą. Vaidinimai sulaukė publikos, bet buvo kritikuojami.

1919 m. gruodį išvyko į JAV. Unė manė, kad „didieji vyrai“ (Konstantinas Glinskis, Juozas Vaičkus ir Borisas Dauguvietis) neįsileis jos į valstybės teatro sceną ir ji liks tik artistų kuopos vadove.

Čikagoje įsitraukė į lietuvių išeivių veiklą. Unės globėja tapo tuo metu JAV gyvenusi Julija Žemaitė.

Subūrė lietuvių dramos kursus, pati statė pjeses ir vaidino jose. Vaidino (Niujorko, Vašingtono) teatruose. Susipažinusi su Paramount Pictures kino studijos režisieriumi, suvaidino trijuose begarsiuose kino filmuose. Paskutiniame „Lapių medžioklė“ gavo pagrindinį vaidmenį, bet gana greitai pasitraukė iš filmavimo, nes filmo finansuotojai, atvykę į filmavimą, liko nepatenkinti, kad JAV prezidento mylimąją vaidina ne amerikietė, bet emigrantė. Unė buvo pakeista kita aktore.

Kaip ir daugelis lietuvių JAV, trumpino vardą ir pavardę – tapo Unė Baye.

1924 m. ištekėjo už savo pusbrolio Vytauto Andriaus Graičiūno. Inžinieriaus išsilavinimą turintis V. Graičiūnas buvo gabus vadybai ir susirado darbą Europoje, kur abu išvyko dirbti ir gyventi.

Unės teatrinėje veikloje įvyko didžiausios permainos, kai ji susipažino su vienu žymiausiu XX a. režisieriumi Teodoru Komisarževskiu ir ne mažiau įžymiu Nikolajumi Jevreinovu. Vaidino Paryžiaus ir Londono scenose.

Į Lietuvą grįžo 1936 m., vadovavo Šaulių sąjungos teatrui, dirbo Panevėžio teatre, pastatė tris spektaklius.

Po Antrojo pasaulinio karo V. Graičiūnas dėstė Kauno universiteto Statybos fakultete. Amerikietišką pasą turintis dėstytojas negalėjo būti palankus tuometinei valdžiai. Graičiūnai apkaltinami, kad namuose laiko Amerikos vėliavą. Vyras nuteisiamas 10 metų, o Unė – 5 metams tremties. Vyras tremtyje nusižudo, o Unė reabilituojama ir į Lietuvą sugrįžta jau N. Chruščiovo laikais. Skaudžiai išgyveno vyro netektį, apsigyveno pas uošvius Kaune.

1961 m. mirė, pagal oficialią versiją nuo kraujo užkrėtimo įsidūrus į pirštą.