2012-03-24

JURGIUI USINAVIČIUI - 80


GIMĘS PO LAIMINGA ŽVAIGŽDE
Jurgis Usinavičius gimė 1932 m. kovo 27 d. Pimpičkų km. Skapiškio valsčiuje. 1943 m. baigė Skapiškio pradžios mokyklą. 1959 m. Šiaulių vidurinėje žemės ūkio mokykloje įgijo agronomo specialybę. 1973 m. baigęs (neakivaizdžiai) LŽŪA tapo diplomuotu agronomu.
Baigiantis karui, tėvo partizano Alfonso Augulio paskatintas rinko šovinius ir ginklus tėvo vadovaujamam būriui, buvo ryšininkas. 1945 m. su mama ir broliu, kaip partizano šeimos nariai ištremti į Permės sritį. 1947 m. pabėgo į Lietuvą ir ilgai gyveno nelegaliai. (Nuo 1950 m. iki šiol gyvena svetima - J. Usinavičiaus pavarde). Šią savo gyvenimo paslaptį paviešino tik Atgimimo metais.
Dirbo literatūrinį darbą daugiausia žemės ūkio krypties laikraščiuose ir žurnaluose. Nuo 1977 m. Lietuvos žurnalistų o nuo 1999 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys . Baltarusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos konkursų laureatas. Parašė apie 700 straipsnių, reportažų apybraižų sodininkystės, bitininkystės ir visuomeninėmis temomis.
Jubiliatas aktyvus Atgimimo metų įvairių renginių dalyvis. Išleido apysaką „Matau tavo vardą“ (1983 m. brailio raštu), romanus „Išskridusios bitės“ (1995), „Akmenėjantis angelas“ (1998), „Amžių dialogas“ (2001), „Karalių kaimas“(2004), „Likimai“ (2004) ir kt.
Sūnus Virgilijus – fotografas, sausio 13 d. jo nuotraukos apie okupantų žiaurumus perduotos nuotraukos apskriejo viso pasaulio informacijos priemones. Žmona Irena – medikė. Jurgis aktyvus Vilniaus kupiškėnų klubo narys, mėgsta gamtą sodą ir bites.
Sveikiname p. Jurgį su garbingu jubiliejumi ir linkime toliau nenuilstamai dirbti Tėvynės labui.
Vilniaus kupiškėnų klubas

VAIKYSTEI
Kodėl aš žvyrkeliais šitaip skubėjau,
Vaikyste, iš tavo gimtųjų namų,
Kai viskas tenai pasiliko:
Ir grybai,
Ir uogos,
Ir miško ošimas tylus.
Ir gandro lizdas ant liepos,
Ir pėdos įspaustos sniege...
Ratukai nusviesti pakluonėj,
namai sugriauti...
Kodėl taip bėgau,
Vaikyste, iš savo gimtųjų namų?
Kodėl taip skubėjau,
Net šiandien aš to nežinau...(J.U.)

2012-03-20

RIMANTUI ANTANUI SKAISČIUI- 70




















Rimanto jubiliejaus paminėjimas prasideda šv. Mišiomis Katedroje. Po mišių giminės, pažįstami, draugai, kolegos renkasi greta esančiose Sąjūdžio patalpose. Sveikinimai, poetiški palinkėjimai, gėlės, dovanėlės - Rimantui. Muzikuoja Trakų Vokės ansamblis. Rimantas nuoširdžiai visiems dėkoja ir pažada nemažinti tempo, nes daug darbų dar nepadaryta. Visi jam linki ilgiausių metų ilgiausių ...

Reportažas nuotraukose.



Gimiau 1942m. kovo mėn. 19d. Kupiškio raj. Stubūrų kaime pažangaus ūkininko Povilo Skaisčio ir žmonos Emilijos Medžiūtės šeimoje. Kūdikystėje likau našlaitis. Mane augino močiutė Magdalena Mėdžiuvienė. Po metų tėvas vedė antrą žmoną Emiliją Likaitę, pas kurią augau iki 1949 metų, iki jos ištrėmimo į Sibirą. Trėmimo naktį su dviems metais jaunesniu broliu Vitaliumi slapstėmės pas kaimynus miegodami klėtyje aruode ant grūdų, taip išvengdami tremties. Dėka gerų kaimynų likome gyvi, nes tolimą Irkutsko sritį ne visi vaikai pasiekė gyvi. Vėliau augome pas savo močiutes. Tėvą Povilą Skaistį, aktyvų šaulį, 1941 metų sukilimo Antašavos būrio vadą jau 1944 metais nuteisė 10 metų kalėjimo. Kalėjo Intos, Uchtos lageriuose. Tikėjimas, Viltis ir draugystė su Monsinjoru Kazimieru Vasiliausku padėjo išlikti, išgyventi badą, šaltį ir grįžti į Lietuvą, su sąlyga, kad ne į savo namus ir ne į Lietuvą. Su žmona Emilija ir sūnumi Vitaliumi tėvelis nelegaliai apsigyveno Joniškyje pasistatė namus. 1978 metais išėjo į Amžinybę nesulaukus Nepriklausomos Lietuvos.

Aš augau, mokiausi močiutės Magdalenos Mėdžiuvienės šeimoje Ūsiškio vienkiemyje Panevėžio rajone. Baigiau Subačiaus vidurinę mokyklą. Mokykloje plėčiau akiratį bendradarbiaudamas Kupiškio rajoninėje spaudoje. Vėliau įstojau į Ž.Ū. Akademiją žemėtvarkos specialybę. Baigęs akademijos pirmą kursą, 3 metus tarnavau armijoje Vologdoje, saugodamas kalinius juos pervežant žemės, vandens ir oro linijomis. Po karo tarnybos tęsiau studijas Ž.Ū.A. 1970 metais baigiau Ž.Ū.A. ir pagal paskyrimą dirbau želdynų ir tertorijų projektuotoju Vilniaus žemėtvarkos projektavimo institute. Vėliau dirbau dujinių įrengimų derinimo valdyboje, UAB „Čečeta“. Nuo 1996 -2005 metų dirbau valstybės tarnyboje Vilniaus m. Panerių seniūnijoje seniūno pavaduotoju.

1970 metais sukūriau šeimą. Vedžiau tremtinę Oną Mockutę. Užauginome tris vaikus. Visi turi aukštąjį juridinį išsilavinimą. Sūnūs Gediminas ir Audrius nuo 1989 metų Šaulių sąjungos nariai, Parlamento gynėjai. Dukra Ieva judėjimo už NATO plėtrą aktyvistė. Su žmona į Tėvynės Sąjungos gretas įstojome 1994 metais. Tam ruošiausi seniai, nes buvau visuomenininkas. Gyvenimo pažinimo mokytojais ir asmeniniu veiklos pavyzdžiu man tapo dėdė mokytojas, buvęs ikikarinės Lietuvos karininkas Povilas Mėdžius ir dėdė Juozas Mėdžius, poetas kurie jaunystėje man įteigė, kad prievartos sistema ilgai nesilaikys, ji bus pasmerkta žlugti.

Studijuodamas Ž.Ū.A. trečiame kurse, kaip aktyviai sportuojantį ir rašinėjantį į studentišką spaudą, Žemėtvarkos ir Hidromelioracijos fakultetas mane išrinko studentų profsąjungos pirmininku. Vadovauti sekėsi neblogai, fakultetas mokslo, saviveiklos ir sporto srityje buvo pirmaujantis Akademijoje. Antrais darbo metais profsąjungoje, fakultete įvykdžiau perversmą komjaunimo veikloje. Mano iniciatyva fakulteto komjaunimo sekretorius, studentų nemylimas pagyrūnas, Juozas Baltaduonis nebuvo perrinktas antrai kadencijai. Tai buvo didžiulis smūgis Dekanatui.

Vėliau, dirbdamas Žemėtvarkos projektavimo institute, aktyviai rašiau į respublikinę spaudą želdynų projektavimo temomis. Pastoviai bendradarbiavau ir diskutavau su skulptoriais, architektais, nes laisvalaikiu uždarbiavau dirbdamas akmentašiu Užupio skulptūrų dirbtuvėse. Pabendravęs ir prisiklausęs menininkų laisvos minties, drąsiai pasitikau Sąjūdžio 1988 metus. Tuo metu, dirbdamas Dujinių įrengimų derinimo valdyboje inžinieriumi, tapau Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu, vėliau Sąjūdžio pirmojo suvažiavimo delegatu. Giminėms ir draugams platinau Sąjūdžio spausdintą žodį. Tai buvo galimybė pasipriešinti Sistemai, nuo kurios nukentėjo tėvai, mano darbo karjera. Pamenu, dirbdamas Žemėtvarkos projektavimo institute, gavau pasiūlymą eiti Čepkelių raisto direktoriaus pareigas. Sutikau. Bet greitai teko nusivilti. Aplinkos apsaugos ministerija gavo iš Varėnos rajono partijos komiteto atsakymą, kad esu nepatikimas, nes tėvas buvo politkalinys. Vėliau siūlė vyriausiojo projekto inžinieriaus pareigas. Ir vėl tas pats neigiamas atsakymas.

Mano svajonė tarnauti Valstybei, Tautai išsipildė Nepriklausomoje Lietuvoje. 1986 metais laimėjau konkursą į valstybės tarnybą ir tapau Vilniaus miesto Panerių seniūnijos seniūno pavaduotoju. Šiam žingsniui paskatino Seimo narė Elvyra Kunevičienė. Už tai aš esu jai dėkingas. Dirbdamas seniūnijoje pirmasis mieste įgyvendinau šias iniciatyvas : pradėjau organizuoti gražiausių sodybų ir įmonių organizacijų geriausiai tvarkomų teritorijų konkursus, vėliau nugalėtojus pagerbdamas Derliaus šventėje. Vilniaus mieste vienas iš pirmųjų tapau visuomeninio judėjimo „Stabdyk nusikalstamumą“ kūrėjų, Panerių skyriaus pavaduotoju, pirmininku. Vienas iš pirmųjų paskatinau Vilniaus miesto Trakų Vokės mikrorajone bendruomenės įsikūrimą – savivaldos pamatą ir seniūnijos pagalbininką. Padėjau sukurti bendruomenės įstatus, kurie tapo pavyzdiniais respublikoje. Pirmasis Vilniaus mieste seniūnijos mastu pradėjau organizuoti iškilmingą Kovo vienuoliktosios minėjimą į jį pakviečiant ir mokyklų moksleivius. Seniūnijos mastu pradėjau organizuoti rankdarbių konkursus įvairiose gyventojų amžiaus grupėse.

Būdamas Lietuvos Sąjūdžio Lazdynų klubo nariu, iškėliau idėją, subūriau komandą ir organizavau moksleivių tarpe Panerių ir Lazdynų seniūnijose rašinių, piešinių, tautinių dainų konkursus. Šįmet vyks jau eilinis šešioliktasis konkursas. Konkursų prizininkams ir dalyviams kasmet organizuoju pažintinę – poilsinę kelionę į Lietuvos pajūrį. Tuo skatinu pažinti ir pamilti savo kraštą, jo istoriją ir tapti savo krašto tūkstantmetės istorijos kūrėjais.

TS – LKD partijoje jau eilę metų esu grupės seniūnas. Šiame darbe išminties ir patirties sėmiausi iš šių partijos bičiulių : Gedimino Kaluinos, Algimanto Zolubo ir kt. Mano iniciatyva partijos Lazdynų skyriuje pradėjome sveikinti padėkos raštais jubiliatus, organizuoti išvykas į Trakus, Trakų Vokę, Kernavę ir kitur. Esu aktyvus Vilniaus Kupiškėnų klubo narys. Kitų Kupiškėnų klubo narių pavyzdžiu akmeniniu atminimo paminklu 2008 metais įamžinau buvusią savo tėvų sodybos vietą Stubūrų kaime. Stubūrų kaime Žybartas Simonaitis suprojektavo ir renkame lėšas paminklo, skirto Lietuvos vardo tūkstantmečiui pažymėti statybai. Esu iniciatyvinės grupės narys, renkant žinias apie Salamiesčio apylinkėse pokaryje veikusius ir žuvusius partizanus. Genocido ir rezistencijos centrui įtekta paraiška paminklo statybai, įamžinant jų atminimą.

Dirbdamas Panerių seniūno pavaduotoju, inicijavau paminklo statybą Aukštuose Paneriuose švietėjo – knygnešio Enzio Jagomasto nužudytos šeimos atminimui. Vilniaus miesto savivaldybėje tarpininkavau, A.Paneriuose sušaudytų savanorių - Plechavičiukų, paminklo statybai .

Dirbant Panerių seniūnijoje buvau Trakų Vokės bendruomenės pirmininko pavaduotoju. Vėliau tapau bendruomenės Garbės nariu. Esu buvęs Lazdynų bendruomenės pirmininko pavaduotojas. Esu bitininkas mėgėjas.

Mano devizas – tarnauti ir padėti kitiems, dalintis džiaugsmais ir jų rūpesčiais. Žmonėse matyti šviesiausias gyvenimo puses, jas parodyti kitiems. Tai ir yra mano didžiausia gyvenimo laimė.

1

2012-03-19

SVEIKINAM RIMANTĄ SKAISTĮ


Mielas Rimantai!
Sveikiname Tave su Gražiu Jubiliejiniu Gimtadieniu!
Gimei tokią gražią pavasario dieną – Juozapinės, Pempės diena, gamta sparčiai bunda...
Gimtadienio proga linkime gražiausio dalyko – meilės, geriausio jausmo – optimizmo, vidinės taikos, kūnui ir sielai – sveikatos.

Laimės linkėti įprasta nuo seno,
Linkėt sveikatos įpratome visi.
Linkim ugnies, kur širdyje rusena,
Kad niekad neužgestų gyvenimo kely.


Vilniaus kupiškėnai

2012-03-16

UKMERGIŠKIŲ PRAŠYMU

MŪSŲ UNĖ

Prisiminimų trupinėliai apie Unę Babickaitę Graičiūnienę

Į kovo tradicinį mėnesinį Vilniaus kupiškėnų susitikimą klubo valdyba pakvietė rinktis kovo 11 d. ir drauge švęsti Nepriklausomybės atkūrimo šventę. Tokia valdybos nuostata visiems patiko, nes šventė šeimoje ar tarp artimų žmonių būna prasmingesnė, „šventesnė“, todėl Mokytojų namų svetainėje rinkosi ne tik Vilniaus kupiškėnai, bet ir tikri kupiškėnai: Kupiškio Etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė, mokytojos Janina Puronienė ir Danutė Sokienė, su monospektaklio „Unė“ fragmentais apsilankė aktorė režisierė, choreografė ir poetė Birutė Marcinkevičiūtė-Mar, iš Kauno atvyko Indrė, VytautoBabicko dukra.

Šventė pradėta ne tradiciškai kupiškėnų himnu „Oi jūs susiedai, mieli susėdėliai...“, o Kovo 11-osios proga Lietuvos himnu, po kurio sekė pasisakymai, spektaklis. Išskirtinai buvo prisiminta Babickų šeima, iš kurios sesuo Unė ir brolis Vytautas sovietmečiu gyveno Tėvynėje be laisvės, o broliai Petras ir Kazys – laisvėje, už Atlanto, be Tėvynės.

Teko pasisakyti ir šių eilučių autoriui, nes dalį Babickų giminės pažinojau, su Une Babickaite-Graičiūniene teko artimiau bendrauti. Taigi prisiminimų trupinėliais, mokytojos Danutės Sokienės paskatintas, dalinuosi su skaitytoju.

Man, studijuojant Kauno Politechnikos institute, Unė pasiūlė pas ją mokytis anglų kalbos, nes ji duodavo anglų ir prancūzų kalbų pamokas aspirantams besiruošiantiems laikyti kalbos egzaminą. Vaikščiodavau pas ją kartą ar du per savaitę ir mokiausi kalbos pagal pagreitintą metodiką „Basic Englich“. Dėl didelio krūvio institute, kur mane mokė prancūzų kalbos, žinoma anglų kalbos neišmokau, tačiau greta kalbos pamokų ji davė itin reikalingas ir įsimintinas bendravimo bei elgesio pamokas, įtvirtino nuostatas tikroms gyvenimo vertybėms atpažinti ir jų laikytis. Kai ką savo ranka užrašydavo ir tam tinkama proga įteikdavo. Tebesaugau jos užrašytus pamokymus: Yra nelengva atsiprašyti, pradėti iš naujo, prisipažinti suklydus, būti nesavanaudžiu, pakelti ironiją (aš nepajėgiu šito), būti užjaučiančiu, pakelti pasisekimą neapsvaigus, pasimokyti iš klaidų, atleisti ir užmiršti, pagalvoti, o tada veikti (irgi nepajėgiu, nes klausau širdies), nepasiduoti rutinai, pasitenkinti mažu arba būti harmonijoje su aplinka, pakęsti pelnytą apkaltinimą, apvaldyti pyktį. Regis, tokių nuostatų Unė laikėsi, nors kai ko nepajėgė.

Ji itin griežtai laikėsi duoto žodžio, pabrėždama japonų admirolo Togo mokymą: „Nežadėk daugiau pusės to, ką tvirtai esi nusiteikęs padaryti“; jei padarysi pusę – padarysi tarsi viską, jei padarysi kitą pusę, ką žadėjai, padarysi dvigubai. Pastebėjo, kad Amerikoje kol laikaisi žodžio, nors esi prasčiokas, nekilmingas, net gangsteris, su tavimi skaitosi, bet, jei sulaužei duotą žodį, esi niekas. O čia, tarkim kokioje įstaigoje ar parduotuvėje, pasako: „palaukite minutėlę“, o ta minutėlė gali tęstis ne vieną ir ne dvi minutes, o visą valandą.

- Atsargiai, vaike, elkis prieš bučiuodamas moters ranką; jei kartą pabučiuosi, turėsi ją sutikęs bučiuoti visą gyvenimą, nes, jei bent kartą nepabučiuosi, moteris gali įsižeisti dėl dingusios pagarbos. Lietuvoje bučiuojant ranką dažnas vyras, stovėdamas kaip stulpas, moters ranką kelia, o reikia prie jos pasilenkti.

Unė, gerai pažinojusi ne tik teatrą, bet ir dailę, muziką, literatūrą, mylėjusi poeziją, stengėsi supažindinti su prieškarinės Lietuvos ir pasaulio poetais ir rašytojais, kuriuos ji pažinojo. Ji asmeniškai pažinojo Julių Janonį, Vaižgantą, Adomą Jakštą-Dambrauską, Balmontą, Rabindranatą Tagorę, Majakovskį... Kai paklausiau, kodėl ji Majakovskio portretą laiko pakabinusi ant durų, ji paaiškino, kad jo poezija patinka, o ideologija – ne.

Išvykusi iš Laukminiškių ir Kupiškio, gyvenusi miestuose ir užsieniuose, nepamiršo kupiškėnų tarmės, ją labai gerbė, o, atvykusi į Kupiškio kraštą, kalbėdavo tik tarmiškai. Kai kartą Laukminiškiuose pobūvyje kai kurios moterys bandė pagražbyliauti „grynai lietuviškai“, ji įsakmiai pareikalavo neišsidirbinėti.

Apsilankiusi mūsų sodyboje, pagauta iš vaikystės likusio vaizdinio (su mano mama drauge ganė žąsis), gryčioje pareiškė: „kom nudožėt zoslonų ir obrozdų kiton vieton pėrkabinot?“. Daugelį metų Laukminiškiuose nebuvusi, nebeatkreipė Unė dėmesio, kad ne tik zoslonas ir obrozdas nebe tie, bet ir gryčia nebe ta, iš „ulyčios“ į „vienasėdį“ perkelta, perstatyta. Gražu tąsyk buvo klausytis kaip Unė su mano tėvuku pakaitomis deklamavo lietuviškas ir rusiškas eiles, už ką vėliau Unė tėvuką pavadino „Šorkalėknio perliuku“.

Plataus akiračio Unė domėjosi ne vien menais, bet ir būties dalykais, politika (mėgo politinius anekdotus, šaipėsi iš Stalino, Hitlerio ir Musolinio, kurį asmeniškai pažinojo). Tikėjo, kad kiekvienas žmogus turi savo aurą ir emanaciją (spinduliavimą). Tarkim, pirmą kartą susitikus nepažįstamiems žmonėms, jų spinduliai arba pasiglamonėja, arba atsimuša, todėl ir tas pirmas žvilgsnis būnąs neapgaulingas; tie žmonės toliau arba draugiškai bendrauja, arba jaučia nesuderinamumą. Todėl ir „meilė iš pirmo žvilgsnio“ esanti galima.

Nebuvo Unė užsisklendusi savo bute, pasikviesdavo senus ir naujus pažįstamus, čia pat svečių akivaizdoje paruošdavo kokią užkandėlę, pavaišindavo. Pakviesdavo ir mane su bičiuliais studentais, o neretai, eidama į miestą, pas bendrabučio budintį studentą ji palikdavo man lauknešėlį.

Kai 1961 m. rugpjūčio pradžioje Kaune prie Unės karsto susirinko grupelė žmonių ją išlydėti į Palėvenės kapines, jos bičiulis Linas Broga pasakė: „Jei žinotų Lietuva ką mes laidojame, tai kitokiomis sąlygomis čia suplauktų minia žmonių...“. O tuomet laidojome žuvusio lageryje politinio kalinio Vytauto Graičiūno našlę, buvusią politinę kalinę...

Garbė ir padėka susipratusiems kupiškėnams, kad kraštiečių Babickų atminimą saugo Laukminiškių muziejus, paminklas Unės tėvui Jurgiui Babickui Laukminiškių kapinėse, paminklai Unei, jos motinai Agotai ir kenotafas jos vyrui Vytautui Palėvenės kapinėse.

Algimantas Zolubas

2012-03-11

KOVO 11 IR UNĖ BABICKAITĖ




Mokytojų namų SVETAINĖ pilna kupiškėnų ir svečių. Šventės Kovo 11 proga giedame Lietuvos himną.
Atvyko svečiai iš Kupiškio: Etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė, mokytojos Janina Puronienė ir Danutė Sokienė.






Gražias kalbas sakė, prisiminimais dalinosi: Romualdas Gudas, Roma Brogienė - Dambrauskaitė, Algimantas Zolubas, Violeta Aleknienė, Vytautė Eidukaitienė.

Fragmentais iš monospektaklio UNĖ mus sužavėjo Birutė Marcinkevičiutė - Mar. Lietuvos aktorė režisierė, choreografė ir poetė.

Ji 1993 m. baigė Sankt Peterburgo teatro akademiją. Nuo 1994 m. Lietuvos akademinio dramos teatro (nuo 1998 m. Lietuvos nacionalinis dramos teatras) aktorė. 1993 m. stažavo R. fon Labano judesio ir šokio centre Londone, 1999 m. – pas E. Barbą Tarptautinėje teatro antropologijos mokykloje Holstebro (Danija). 19971998 m. Tokijuje studijavo tradicinį japonų šokį, no teatrą Kita No mokykloje. Sukūrė monospektaklių, juose vaidino, vaidmenų J. Vaitkaus ir kitų režisierių spektakliuose. Dalyvavo Europos, Šiaurės ir Pietų Amerikos, Azijos, Afrikos teatro festivaliuose. Sukūrė vaidmenų kino filmuose.












































Uršulė Babickaitė gimė Kupiškio valsčiuje, ūkininkų šeimoje, tėvas mirė anksti. Uršulė nuo vaikystės mėgo chorus, teatro vaidinimus ir muzikos ratelius. Artėjant Pirmam pasauliniam karui, Uršulė su broliais Petru, Kaziu ir Vytautu pasitraukė į Peterburgą.

Lietuvių pabėgėlių stovykloje virė intensyvus kultūrinis gyvenimas, ten ji sutinka draugą iš Panevėžio laikų, to laiko „hipį“ Balį Sruogą ir pamažu įsitraukė į kultūrinę, meninę veiklą.

Pirmas U. Babickaitės pasirodymas scenoje – 1914 m. „Lietuviškas pulkas“.

B. Sruogos pastangomis iš komiteto karo pabėgėliams šelpti buvo išrūpinta finansinė parama. Poetas Uršulę skatino siekti ne tik vaidybos mokslų, bet ir pakrikštijo nauju vardu „Unė“, privertė įstoti į Peterburgo Imperatoriškąją konservatoriją. Mokslai čia jai trūko nepilnus metus, bet paskatino Unę rimtai užsiimti teatro menais.

1918 m. sugrįžusi į Lietuvą prisistatė kaip režisierė-artistė. Gavo leidimą iš Kauno apskrities įsteigti artistų dramos kuopą. Vaidinimai sulaukė publikos, bet buvo kritikuojami.

1919 m. gruodį išvyko į JAV. Unė manė, kad „didieji vyrai“ (Konstantinas Glinskis, Juozas Vaičkus ir Borisas Dauguvietis) neįsileis jos į valstybės teatro sceną ir ji liks tik artistų kuopos vadove.

Čikagoje įsitraukė į lietuvių išeivių veiklą. Unės globėja tapo tuo metu JAV gyvenusi Julija Žemaitė.

Subūrė lietuvių dramos kursus, pati statė pjeses ir vaidino jose. Vaidino (Niujorko, Vašingtono) teatruose. Susipažinusi su Paramount Pictures kino studijos režisieriumi, suvaidino trijuose begarsiuose kino filmuose. Paskutiniame „Lapių medžioklė“ gavo pagrindinį vaidmenį, bet gana greitai pasitraukė iš filmavimo, nes filmo finansuotojai, atvykę į filmavimą, liko nepatenkinti, kad JAV prezidento mylimąją vaidina ne amerikietė, bet emigrantė. Unė buvo pakeista kita aktore.

Kaip ir daugelis lietuvių JAV, trumpino vardą ir pavardę – tapo Unė Baye.

1924 m. ištekėjo už savo pusbrolio Vytauto Andriaus Graičiūno. Inžinieriaus išsilavinimą turintis V. Graičiūnas buvo gabus vadybai ir susirado darbą Europoje, kur abu išvyko dirbti ir gyventi.

Unės teatrinėje veikloje įvyko didžiausios permainos, kai ji susipažino su vienu žymiausiu XX a. režisieriumi Teodoru Komisarževskiu ir ne mažiau įžymiu Nikolajumi Jevreinovu. Vaidino Paryžiaus ir Londono scenose.

Į Lietuvą grįžo 1936 m., vadovavo Šaulių sąjungos teatrui, dirbo Panevėžio teatre, pastatė tris spektaklius.

Po Antrojo pasaulinio karo V. Graičiūnas dėstė Kauno universiteto Statybos fakultete. Amerikietišką pasą turintis dėstytojas negalėjo būti palankus tuometinei valdžiai. Graičiūnai apkaltinami, kad namuose laiko Amerikos vėliavą. Vyras nuteisiamas 10 metų, o Unė – 5 metams tremties. Vyras tremtyje nusižudo, o Unė reabilituojama ir į Lietuvą sugrįžta jau N. Chruščiovo laikais. Skaudžiai išgyveno vyro netektį, apsigyveno pas uošvius Kaune.

1961 m. mirė, pagal oficialią versiją nuo kraujo užkrėtimo įsidūrus į pirštą.

2012-03-09

SU KOVO 11

Mieli kupiškėnai,

Sveikiname visus su kovo 11 – ąja – Nepriklausomybės atkūrimo diena.

Į šią datą mes atėjome per skausmingus išbandymus, tikėjimą ir pasiryžimą turėti laisvą ir nepriklausomą valstybę.

Saugokime ir puoselėkime savo kraštą kilniais darbais, žodžiais, jausmais, būkime verti iškovotos laisvės. Didžiuokimės savo Tėvyne, būkime pilietiškai aktyvūs ir vieningi.

Klubo valdyba

2012-03-03

SUVĖJIMAS

Brungūs kupiškėnai,

Kviečiam suvėjiman ne par Kaziukų, o po nedėliai, kovo 11 d. mūsų Valstybąs švintaj, 15 val. Mokytojų namų svatainaj. Prisminsma kupiškietį iš Laukminiškių, artistį Unių Babickoičių (Unę Babickaitę - Graičiūnienę, 1897 - 1961m.). Po prisminimų, matysma ištraukų iš monospektaklio "Unė" (aktorė Birutė Mar).
Lauksma visų su gėru ūpu, tautiška vėliavali ir su pinigini narystąs mokesčiui.
Ataikit, pasilgom ir laukiam.

Klubo valdyba