Vilniaus kupiškėnai

2015-09-06

KLUBAS PRIIMA PROF. J. MINKEVIČIŲ IR VITĄ VADOKLYTĘ

Skapiškio teatro artistų grupė

Profesorius Jonas Minkevičius ir kaunietė Irena Kerelytė

Salė pilnutėlė

Vyriausiajam Skapiškio teatro aktoriui Jonui Uzelai jau 94

"Migonių vinkšną" aptarė ir išgyrė Irena Kerelytė, kurios giminės šaknys Kereliuose.

Kupiškėnas Jonas Minkevičius neturėdamas nė šešerių jau lankė Didžprūdžių pradinę mokyklą. Profesorius mielai prisimena pradinės laikus – kaipgi kitaip, – gabiam Jonukui mokslai sekėsi itin gerai. Avinčiam suplyšusius batus, už rankos sesute vedinam jaunuoliui neretai iš alkio degdavo skrandis, tačiau matematika ir kiti mokslai buvo tikra atgaiva. Mano drabužėliai buvo lopas ant lopo“ [8, p. 100]. Nuoširdus Antašavos klebono, tikro pradinukų autoriteto, rūpestis gabiu vaiku (Jonas pradžios mokyklos egzaminus išlaikė vien penketais) davė savo rezultatų: „Tą atmintiną vasarą kelyje sutikęs tėvą, nepaisydamas jo prieštaravimų ir atsikalbinėjimų, primygtinai prisakė, tiesiog verste privertė pažadėti, kad nepaliks sūnaus kaime ir išleis mokytis“ [8, p. 100]. Taip kunigo Čepėno dėka Jonas tęsė kelią į savirealizaciją Kupiškio gimnazijoje, kur nuo 1943 metų įsitraukė į pogrindinę ateitininkų veiklą. Rezistencijos sąlygomis mokslus baigė Klaipėdos ir Panevėžio gimnazijose. Minkevičius nuolat pabrėžia, jog lietuvybė jam yra viena pagrindinių kelio gairių – šios pozicijos atspirtis glūdi patriotiškose mokyklose, susitikimuose su Lietuvos partizanais. Profesorius su ašaromis akyse pasakoja, kaip kartą po slaptos viešnagės jų vienkiemyje iškeliaudami Algimanto apygardos partizanai jam padovanojo didžiulį raudoną obuolį. Tai, pasak profesoriaus, yra vertingiausias ordinas jo gyvenime, ir jokie kiti įvertinimai jam negali prilygti.

Minkevičiaus teigimu, vaikystėje patirtas skurdas, „nedeklaracinis kunigo Čepėno patriotizmas ir širdies gerumas“ [8, p. 101], nacionalinio identiteto svarbos nuovoka, įprasminta ideologiniu pogrindžiu ir partizanų veikla, suformavo jo pasaulėžiūrą ir dabartinio pasaulio perspektyvas. Profesorius teigia lig šiol esąs minimalistas, nesiekiąs turtinės gerovės ir asmeninės prabangos ar puošeiviškumo [4].
1957 metais išlaikęs atvirus konkursinius aspirantūros egzaminus Maskvos architektūros teorijos, istorijos ir perspektyvinių problemų mokslo tiriamajame institute, pradėjo dirbti jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu Lietuvos MA Statybos ir architektūros institute ir dirbo jame iki 1967 metų. Čia Minkevičius turėjo galimybę plačiau susipažinti su architektūros mokslų teoriniais pagrindais, studijuoti Vakarų Europos architektūros kryptis. Remdamasis sukaupta medžiaga, 1961 metais parašė pirmąją disertaciją „Lietuvių liaudies architektūros pažangiosios savybės“, tačiau dėl ideologinių nuostatų nepaisymo negalėjo jos ginti [11, p. 382]. Nuveiktas darbas nenuėjo perniek – studija publikuota Architektūros paminklų apsaugos inspekcijos Metraštyje, o 1968 metais su bendraautoriais parengtas „Lietuvių liaudies architektūros“ antrasis tomas, vėliau –„Medinė architektūra Lietuvoje“ (2002).

Rašydamas naują mokslo darbą, Minkevičius pasirinko mažiau nuo ideologinių pančių priklausomą temą – „Architektūros ir monumentaliosios dekoratyvinės dailės kompoziciniai pagrindai šiuolaikiniame interjere“. Disertacija apginta 1967 metais, o jos pagrindu Maskvoje išleista monografija „Interjeras ir monumentalioji dekoratyvinė dailė“ (1974). Minkevičius pagrįstai didžiuojasi šiuo leidiniu. Jo esmė – pirmą kartą pasaulinėje architektūrologijoje sukurta ir paskelbta šių menų sintezės mokslinė metodologija. Tai Lietuvos indėlis į pasaulinį mokslą.

Vita Vadoklytė (g.1968 m. spalio 14 d. Boniškyje, Kauno raj.) 1986 m. baigė Širvintų raj. Gelvonų vidurinę mokyklą. 1990 m. Klaipėdos universitete baigė dramos režisūrą.

1991 m.Kupiškio kultūros centro Skapiškio kultūros namų režisierė.

2007 m.Klaipėdos universitete Menų fakulteto režisūros katedroje baigė dramos režisūros magistrantūros studijų programą, suteiktas teatro magistro kvalifikacinis laipsnis.

Vaikų teatro "Ku-kū", jaunimo studijos, styros ir humoro grupės "Kvailių kaimas", teatro "Stebulė", tarptautiniais tapusio vaikų teatrų festivalio "Pienių medus" sumanytoja bei režisierė.

Nuo 2007 m. Kupiškio rajono savivaldybės tarybos narė, kūrybos ir tarpregioninių kultūrinių ryšių palaikymo sambūrio "Lieptas" pirmininkė, programos "Veiklus Jaunimas " konsultantė, policijos rėmėja.

Skapiškio teatro "Stebulė" vaidinimo Povilo Zulono gyvenimo motyvais - vaizdeliai

Sveikiname jubiliatą Vilių Naujiką

Sveikiname antrąjį jubiliatą dr. Vladą Keršulį

Žybartas aiškina Irenai Kerelytei apie Kerelių pilies atstatymo projektą

Klubo valdybos narė Valda Simonaitienė, profesorė, kupiškėnė nuo Radžiūnų Vanda Šimonytė-Kašauskienė ir jos vyras rašytojas Raimondas Kašauskas vaišinasi kava.

Vidmanto Tubelio nuotraukos:

prof. dr. Jonas Minkevičius

"Jaunasis Poviliukas iš Čiovydžių"

"Poviliukas jau bernelis"

Zuloniada Skapiškio teatre

Naujausias klubo fotografas

Sėlių vaikis - Vilius Naujikas iš Rūdininkų girios

Interviu iš Vitos

Kalbamės su Liucija ...

2015-08-26

SUSIRINKIM KRŪVON

.
Sveiki, gyvi brungūs kupiškėnai

Pronešam, kad rugsėjo 6 d. 15 val. Mokytojų namų svetainaj vyks kupiškėnų
popietą.

Profesorius, architektas, kupiškėnas, hum. m. dr. Jonas Minkevičius, gyvenantis Kauni pristatis savo knygas "Prieštaringoji architektūra" ir "Migonių vinkšna"

Skopiškio teatras "Stebulė" parodis vaidinimų "Pasakoja kupiškėnai"
Vadovė Vita Vadoklytė

Labai lauksma, ataikit.

Filomena

2015-07-26

ANAPILIN IŠLYDĖJOME ROMUALDĄ BALČIŪNĄ .... (PAPILDYTA)

2015m. liepos 23 dieną eidamas 81 gyvenimo metus po sunkios ligos mirė kupiškėnas Romualdas Balčiūnas. Velionis gimė 1935 metų sausio 12 dieną Svidenių kaime, Kupiškio valsčiuje. Mokėsi Kupiškio pradinėje, vėliau Kupiškio vidurinėje mokykloje. Vidurinę mokyklą baigė 1955 metais. Studijavo Kauno politechnikos institute, Hidrotechnikos fakultete. 1960 metais baigė institutą, kuriame įgijo inžinieriaus santechniko specialybę. Pradėjo dirbti Vilniuje, projektavimo institute prie Kurortų valdybos. Po kurio laiko perėjo dirbti į Komunalinio ūkio projektavimo institutą, kuriame dirbo daugiau nei 20 metų, vyresniuoju inžinieriumi. Vėliau dirbo Miestų statybos projektavimo institute. Darbe buvo vertinamas kaip sumanus, darbštus ir pareigingas specialistas.

1965 metais velionis susituokė. Susilaukė dviejų atžalų: sūnaus Dariaus ir dukros Linos.

Vaikai baigė aukštuosius mokslus Vilniaus universitete – sūnus biologijos, o dukra medicinos.

Šiuo metu sūnus profesoriauja Temple universitete, JAV, o dukra, dirba gydytoja Čikagoje.

Velionis turėjo 5 vaikaičius, kuriuos yra lankęs JAV ir nekantriai jų laukdavo vasarą atvykstančių į Lietuvą.

Velionis nuoširdžiai rūpinosi savo motina, nuolat lankydavo ją tėviškėje, padėdavo nudirbti ūkio darbus, o susilpnėjus jos sveikatai, atsivežė ją į Vilnių, į nebaigtą statyti namą. Savo motiną rūpestingai slaugė iki pat jos mirties.

Velionis savo darbščiomis rankomis baigė namo statybą, gražiai sutvarkė aplinką: apželdino dekoratyviniais augalais, pasodino vaismedžių. Į šiuos savo jaukius namus velionis mielai kviesdavo klasės draugus kasmetiniams susitikimams.

Kol leido sveikata velionis nepamiršdavo pasveikinti artimųjų ir draugų gimtadienių ar švenčių progomis.

Velionis buvo aktyvus Kupiškėnų klubo narys, lankydavo klubo organizuojamus renginius, tol kol liga neatėmė jėgų.

Vilniaus kupiškėnų klubas ir 1955 – ųjų metų Kupiškio vidurinės mokyklos laidos klasės draugai reiškia gilią užuojautą dukters Linos ir sūnaus Dariaus šeimoms, giminėms ir artimiesiems.

2015-07-20

ATSVEIKINAME SU VITU KRIŠČIŪNU.....(PAPILDYTA)

.
Eidamas 93 gyvenimo metus, š.m. liepos13 d. mirė Vitas Kriščiūnas.
VITAS gimė 1922 11 26 Meižiuose, Šiaulių aps. Pedagogas, tremtinys, visuomenės veikėjas. Pradžios mokyklą lankė Kupiškyje, 1933–1941 m. mokėsi Kupiškio gimnazijoje.
Areštavus tėvą, gydytoją Vladą Kriščiūną, mokytis Kupiškyje pasidarė pavojinga ir 1941m. vasarį persikėlė į gimnaziją Pasvalyje, kur klebonavo dėdė Kazimieras Kriščiūnas.
1941 06 20 gavo brandos atestatą. 1941 Birželio sukilimo dalyvis Pasvalyje. 1941 m. birželį grįžo į Kupiškį ir pradėjo dirbti viešosios bibliotekos vedėju. Nuo rudens mokytojavo Kupiškio gimnazijoje. 1942 m. pavasarį išvyko į darbo tarnybą Vokietijoje. 1943 m. išvakarėse grįžo į Lietuvą ir kelis mėnesius dirbo Kupiškio vls. savivaldybėje vertėju.
1943 10 vėl priimtas mokytoju į Kupiškio gimnaziją. 1944 m. kovą komandiruotas į Tiubingeną susipažinti su vokiečių mokytojų darbu. Grįžo prieš pat antrąją sovietinę invaziją.
Nors 1946 m. iš tremties į Kupiškį grįžo tėvas, bet 1948 05 22 visa šeima ištremta į Altajaus krašto Talcų miško paruošų ūkį. V.Kriščiūnas iš pradžių dirbo lietuvių tremtinių vaikų mokytoju Kardono pradinėje m-loje, nuo 1951 m. – miškų ūkyje.
1957 m. paleistas be teisės grįžti į Lietuvą. Tėvus, kaip medikus, perkėlus į Novogrudinino žvejų kaimelį prie Angaros, V. Kriščiūnas grįžo pas juos ir iki 1961 m. dirbo sanitaru.
Dar metus padirbėjęs Irkutsko medienos plukdymo kontoroje, 1962 rudenį išvyko į Batumį (Gruzija) miestą, į kurį, išėję į pensiją, buvo persikėlę tėvai, kur gyveno jaunesnysis sūnus.
Mašinų gamybos fabrike V. Kriščiūnas 25 metus dirbo frezuotoju. 1987 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Vilniuje, amžinajam poilsiui Batumio kapinėse palikęs tėvus. Jaunesnis brolis Liudvikas Rimvydas ir jo žmona palaidoti irgi Batumyje. Jų sūnus Rolandas gyvena JAV, duktė Elena - Gruzijoje.
Vitas buvo aktyvus Vilniaus kupiškėnų klubo narys, bei Pašilaičių seniūnijos bendruomenės narys, karių artimųjų - sąjungos narys.
Vilniaus kupiškėnai liūdi dėl Vito mirties, nuoširdžiai užjaučia žmoną Gražiną ir artimuosius.
V.J., L.V., A.Č.

Kupiškėno Vito Kriščiūno bute su žmona Gražina.

Vitas Kriščiūnas 2015.08 13 d. palaidotas Karveliškių kapinėse tremtinių ir politinių kalinių kvartale, toje vietoje, kurią prieš kelis metus buvo pasirinkęs savo tėvams perlaidoti, amžinojo poilsio atgulusiems Batumyje. Anuomet į Lietuvą grįžti Jiems nebuvo leista.

Palydėti AtA Vito, susirinko Vilniaus kupiškėnai, Lietuvos karių nukentėjusių nuo sovietinio ir nacių artimųjų sąjungos atstovai, velionio pažįstami, su kun. Gediminu Kijausku

Žmona Gražina į kapo duobę išpila žemelę nuo Tėvų kapo Batumyje ir žemelę nuo Jeruzalės miesto šventyklų.

APIE VITO TĖVUS IR ŠEIMĄ IŠ "KUPIŠKIO MINČIŲ"

KARO GYDYTOJAS, PASIŠVENTĘS MEDIKO PROFESIJAI

Aušra JONUŠYTĖ

2012−11−22

Lietuvos karininkai. Pirmoje eilėje iš kairės sėdi: Taruška, karo gydytojas Vladas Kriščiūnas, Antanaitis, karo kapelionas Balandis.

Ukmergė 1923/24 metai.

Nuotrauka iš

Vito Mindaugo Kriščiūno albumo.

Kupiškio etnografijos muziejaus archyvas

Vladas Kriščiūnas ilgus metus gyveno ir dirbo Kupiškyje. Buvo aktyvus Lietuvos tautininkų sąjungos narys. Už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. Sovietų valdžios suimtas ir kalintas, ištremtas į Uzbekiją, vėliau į Sibirą kartu su šeima.

Būsimasis gydytojas gimė 1891 metais Panevėžio apskrities Krekenavos valsčiaus Deveikiškio kaime pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Augo kartu su dar aštuoniais broliais ir seserimis. Tėvai, Petronėlė ir Mykolas Kriščiūnai, labai vertino mokslą, stengėsi, kiek pajėgia, leisti į mokslus visus savo vaikus.

Vladas Kriščiūnas mokėsi Panevėžio realinėje gimnazijoje, vėliau - įstojo į Saratovo universiteto medicinos fakultetą, 1914 metais iš Saratovo persikėlė arčiau namų, į Dorpato (Tartu) universitetą. Mokantis paskutiniame kurse, dar neišlaikius valstybinių egzaminų 1917 metų gegužės mėnesį mobilizuojamas į Rusijos kariuomenę. Patekęs į nelaisvę 1918 metų sausio mėnesį išbūna joje iki birželio, kuomet per vieną vokietį gauna dokumentus pervažiuoti austrų-vokiečių sieną. Grįžęs į Panevėžį pašaukiamas į besikuriančią Lietuvos kariuomenę kaip karo medikas. Kariuomenėje tarnaudamas veda Jadvygą Banytę, pažįstamą dar iš studijų laikų, kuomet Jadvyga kaip ir jis mokėsi Tartu universitete Medicinos fakultete akušerijos kursuose. Lietuvoje nuo 1919 m. Kaune dirbo operacinės sesele.

Kupiškio įgulos karininkai. Pirmoje eilėje antrasis iš kairės karo gydytojas Vladas Kriščiūnas.

Nuotrauka iš Vito Mindaugo Kriščiūno albumo. Kupiškio etnografijos

muziejaus archyvas

Šeima 1922 metais susilaukia pirmagimio Vito Mindaugo, o 1928 m. - antrojo sūnaus Liudviko Rimvydo.
V. Kriščiūnas nuo 1926 metų yra Tautininkų sąjungos narys. Aktyviai dalyvauja sąjungos rengiamuose renginiuose, šventėse, rūpinasi naujų narių paieška. 1929-ųjų rudenį paskiriamas Kupiškio vidurinės mokyklos gydytoju, o nuo 1935 metų spalio 10 d. - 4 pėstininkų pulko 1 bataliono sanitarijos karininku kuopos vado teisėmis. Visa šeima Kupiškyje įsikuria ilgam, iki pat Sovietų sąjungos okupacijos ir persekiojimų.

Dirbdamas savo darbą V. Kriščiūnas domėjosi naujais gydymo metodais, vykdavo tobulintis į Kauną. Sukauptas žinias nuolat pritaikydavo praktikoje. Artimiausi kaimynai sunegalavę bet kuriuo paros metu kreipdavosi į daktarą. Pasak Vandos Jokantienės - „kai aš maža buvau, taip ir prisimenu palinkusį prie mano lovos ir drąsinantį, kad viskas bus gerai ir kad aš gera, kantri mergaitė.“ Medikas buvo paprastas, švelnus pacientams, ypač mažiausiems, linkęs konfliktus spręsti taikiai ir ramiai. Net kai jo sūnus Vitas Mindaugas netyčia išdaužė kamuoliu mokyklos langus, už juos sumokėjo be jokių išsisukinėjimų, ir jokių bausmių sūnus negavo.

Lietuvos karininkai su prezidentu Kaziu Griniumi pirmoje eilėje centre. Paskutinėje eilėje antrasis iš kairės karo gydytojas Vladas Kriščiūnas.

Nuotrauka iš Vito Mindaugo Kriščiūno albumo. Kupiškio etnografijos muziejaus archyvas

Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą 1940 m. rugpjūčio 17 d. atleidžiamas iš kariuomenės, nors jau daugiau kaip mėnesį buvo suimtas ir tardomas Panevėžio kalėjime. Panevėžyje V. Kriščiūnas pasakojo tik apie savo veiklą, apie kitus saugumo darbuotojus dominančius asmenis žinių neteikė.

Baigus tardymus nuteisiamas 5 metams administracinės tremties į Uzbekiją. Žmona su sūnumis liko Kupiškyje. Vertėsi sunkiai, tačiau niekada neatsisakydavo padėti prašantiems pagalbos. Sunkiai susirgus difteritu sesutėms Urbonaitėms tekina parskubėjo ieškoti Vlado turėtų vaistų, reikalingų ligos gydymui. Greitai grįžo suplukusi, bet suradusi reikiamus medikamentus, ir mergaičių tėvams paaiškino, kad „tai veršiuko serumas, Dievo valia, kad suspėjau, kaip gerai, kad aš suspėjau“ - pasakė. Pasibaigus karui J. Kriščiūnienė pagelbėdavo Kupiškio krašte sužeistiems partizanams, teikė jiems medikamentus.

Grįžęs iš tremties 1945 metais, 1948-aisiais Vladas, Jadvyga ir sūnus Vitas Mindaugas Kriščiūnai ištremiami į Sibirą. 1958 tremtis panaikinama, tačiau Vladui Kriščiūnui neleidžiama grįžti į Lietuvą, šeima apsigyvena Batumyje pas antrą sūnų Liudviką Rimvydą.
Mums lieka tik senųjų kupiškėnų prisiminimai ir pasakojimai apie nesavanaudiškus mediko poelgius ir pasišventimą darbui.