ATSVEIKINAME SU VITU KRIŠČIŪNU.....(PAPILDYTA)

.
Eidamas 93 gyvenimo metus, š.m. liepos13 d. mirė Vitas Kriščiūnas. 
VITAS gimė 1922 11 26 Meižiuose, Šiaulių aps. Pedagogas, tremtinys, visuomenės veikėjas. Pradžios mokyklą lankė Kupiškyje, 1933–1941 m. mokėsi Kupiškio gimnazijoje. 
Areštavus tėvą, gydytoją Vladą Kriščiūną, mokytis Kupiškyje pasidarė pavojinga ir 1941m. vasarį persikėlė į gimnaziją Pasvalyje, kur klebonavo dėdė Kazimieras Kriščiūnas. 
1941 06 20 gavo brandos atestatą. 1941 Birželio sukilimo dalyvis Pasvalyje. 1941 m. birželį  grįžo į Kupiškį ir pradėjo dirbti viešosios biblio­tekos vedėju. Nuo rudens mokytojavo Kupiškio gimnazijoje. 1942 m. pava­sarį išvyko į darbo tarnybą Vokietijoje. 1943 m. išvakarėse grįžo į Lietuvą ir kelis mėnesius dirbo Kupiškio vls. savivaldybėje vertėju. 
1943 10 vėl priimtas mokytoju į Kupiškio gimnaziją. 1944 m. kovą komandi­ruotas į Tiubingeną  susipažinti su vokiečių mokytojų darbu. Grįžo prieš pat antrąją sovietinę invaziją. 
Nors 1946 m. iš tremties į Kupiškį grįžo tėvas, bet 1948 05 22 visa šeima ištremta į Altajaus krašto Talcų miško paruošų ūkį. V.Kriščiūnas iš pradžių dirbo lietuvių trem­tinių vaikų mokytoju Kardono pradinėje m-loje, nuo 1951 m. – miškų ūkyje. 
 1957 m. paleistas be teisės grįžti į Lietuvą. Tėvus, kaip medikus, perkėlus į Novogrudinino žvejų kaimelį prie Angaros, V. Kriščiūnas grįžo pas juos ir iki 1961 m. dirbo sanitaru. 
Dar metus padirbėjęs Irkutsko medienos plukdymo kontoroje, 1962 rudenį išvyko į Batumį (Gruzija) miestą, į kurį, išėję į pensiją, buvo persikėlę tėvai, kur gyveno jaunesnysis sūnus. 
Mašinų gamybos fabrike V. Kriščiūnas 25 metus dirbo frezuotoju. 1987 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Vilniuje, amžinajam poilsiui Batumio kapinėse palikęs tėvus. Jaunesnis brolis Liudvikas Rimvydas  ir jo žmona palaidoti irgi Batumyje. Jų sūnus Rolandas gyvena JAV, duktė Elena - Gruzijoje.
Vitas buvo aktyvus Vilniaus kupiškėnų klubo narys, bei Pašilaičių seniūnijos bendruomenės narys, karių artimųjų - sąjungos narys.
Vilniaus kupiškėnai liūdi dėl Vito mirties, nuoširdžiai užjaučia žmoną Gražiną ir artimuosius.
V.J., L.V., A.Č. 

Kupiškėno Vito Kriščiūno bute su žmona Gražina.   



Vitas Kriščiūnas 2015.08 13 d. palaidotas Karveliškių kapinėse tremtinių ir politinių kalinių kvartale, toje vietoje, kurią  prieš kelis metus buvo pasirinkęs  savo tėvams perlaidoti, amžinojo poilsio atgulusiems Batumyje. Anuomet į Lietuvą grįžti Jiems nebuvo leista.

Palydėti AtA Vito, susirinko Vilniaus kupiškėnai,  Lietuvos karių nukentėjusių nuo sovietinio ir nacių artimųjų sąjungos atstovai, velionio pažįstami, su  kun. Gediminu Kijausku

Žmona Gražina į kapo duobę išpila žemelę nuo Tėvų kapo Batumyje ir žemelę nuo Jeruzalės miesto šventyklų.

APIE VITO TĖVUS IR ŠEIMĄ IŠ "KUPIŠKIO MINČIŲ"

KARO GYDYTOJAS, PASIŠVENTĘS MEDIKO PROFESIJAI

Aušra JONUŠYTĖ

2012−11−22

Lietuvos karininkai. Pirmoje eilėje iš kairės sėdi: Taruška, karo gydytojas Vladas Kriščiūnas, Antanaitis, karo kapelionas Balandis.

Ukmergė 1923/24 metai.

Nuotrauka iš

Vito Mindaugo Kriščiūno albumo.

Kupiškio etnografijos muziejaus archyvas

Vladas Kriščiūnas ilgus metus gyveno ir dirbo Kupiškyje. Buvo aktyvus Lietuvos tautininkų sąjungos narys. Už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. Sovietų valdžios suimtas ir kalintas, ištremtas į Uzbekiją, vėliau į Sibirą kartu su šeima.

Būsimasis gydytojas gimė 1891 metais Panevėžio apskrities Krekenavos valsčiaus Deveikiškio kaime pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Augo kartu su dar aštuoniais broliais ir seserimis. Tėvai, Petronėlė ir Mykolas Kriščiūnai, labai vertino mokslą, stengėsi, kiek pajėgia, leisti į mokslus visus savo vaikus.

Vladas Kriščiūnas mokėsi Panevėžio realinėje gimnazijoje, vėliau - įstojo į Saratovo universiteto medicinos fakultetą, 1914 metais iš Saratovo persikėlė arčiau namų, į Dorpato (Tartu) universitetą. Mokantis paskutiniame kurse, dar neišlaikius valstybinių egzaminų 1917 metų gegužės mėnesį mobilizuojamas į Rusijos kariuomenę. Patekęs į nelaisvę 1918 metų sausio mėnesį išbūna joje iki birželio, kuomet per vieną vokietį gauna dokumentus pervažiuoti austrų-vokiečių sieną. Grįžęs į Panevėžį pašaukiamas į besikuriančią Lietuvos kariuomenę kaip karo medikas. Kariuomenėje tarnaudamas veda Jadvygą Banytę, pažįstamą dar iš studijų laikų, kuomet Jadvyga kaip ir jis mokėsi Tartu universitete Medicinos fakultete akušerijos kursuose. Lietuvoje nuo 1919 m. Kaune dirbo operacinės sesele.

Kupiškio įgulos karininkai. Pirmoje eilėje antrasis iš kairės karo gydytojas Vladas Kriščiūnas.

Nuotrauka iš Vito Mindaugo Kriščiūno albumo. Kupiškio etnografijos

muziejaus archyvas

Šeima 1922 metais susilaukia pirmagimio Vito Mindaugo, o 1928 m. - antrojo sūnaus Liudviko Rimvydo.
V. Kriščiūnas nuo 1926 metų yra Tautininkų sąjungos narys. Aktyviai dalyvauja sąjungos rengiamuose renginiuose, šventėse, rūpinasi naujų narių paieška. 1929-ųjų rudenį paskiriamas Kupiškio vidurinės mokyklos gydytoju, o nuo 1935 metų spalio 10 d. - 4 pėstininkų pulko 1 bataliono sanitarijos karininku kuopos vado teisėmis. Visa šeima Kupiškyje įsikuria ilgam, iki pat Sovietų sąjungos okupacijos ir persekiojimų.

Dirbdamas savo darbą V. Kriščiūnas domėjosi naujais gydymo metodais, vykdavo tobulintis į Kauną. Sukauptas žinias nuolat pritaikydavo praktikoje. Artimiausi kaimynai sunegalavę bet kuriuo paros metu kreipdavosi į daktarą. Pasak Vandos Jokantienės - „kai aš maža buvau, taip ir prisimenu palinkusį prie mano lovos ir drąsinantį, kad viskas bus gerai ir kad aš gera, kantri mergaitė.“ Medikas buvo paprastas, švelnus pacientams, ypač mažiausiems, linkęs konfliktus spręsti taikiai ir ramiai. Net kai jo sūnus Vitas Mindaugas netyčia išdaužė kamuoliu mokyklos langus, už juos sumokėjo be jokių išsisukinėjimų, ir jokių bausmių sūnus negavo.

Lietuvos karininkai su prezidentu Kaziu Griniumi pirmoje eilėje centre. Paskutinėje eilėje antrasis iš kairės karo gydytojas Vladas Kriščiūnas.

Nuotrauka iš Vito Mindaugo Kriščiūno albumo. Kupiškio etnografijos muziejaus archyvas

Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą 1940 m. rugpjūčio 17 d. atleidžiamas iš kariuomenės, nors jau daugiau kaip mėnesį buvo suimtas ir tardomas Panevėžio kalėjime. Panevėžyje V. Kriščiūnas pasakojo tik apie savo veiklą, apie kitus saugumo darbuotojus dominančius asmenis žinių neteikė.

Baigus tardymus nuteisiamas 5 metams administracinės tremties į Uzbekiją. Žmona su sūnumis liko Kupiškyje. Vertėsi sunkiai, tačiau niekada neatsisakydavo padėti prašantiems pagalbos. Sunkiai susirgus difteritu sesutėms Urbonaitėms tekina parskubėjo ieškoti Vlado turėtų vaistų, reikalingų ligos gydymui. Greitai grįžo suplukusi, bet suradusi reikiamus medikamentus, ir mergaičių tėvams paaiškino, kad „tai veršiuko serumas, Dievo valia, kad suspėjau, kaip gerai, kad aš suspėjau“ - pasakė. Pasibaigus karui J. Kriščiūnienė pagelbėdavo Kupiškio krašte sužeistiems partizanams, teikė jiems medikamentus.

Grįžęs iš tremties 1945 metais, 1948-aisiais Vladas, Jadvyga ir sūnus Vitas Mindaugas Kriščiūnai ištremiami į Sibirą. 1958 tremtis panaikinama, tačiau Vladui Kriščiūnui neleidžiama grįžti į Lietuvą, šeima apsigyvena Batumyje pas antrą sūnų Liudviką Rimvydą.
Mums lieka tik senųjų kupiškėnų prisiminimai ir pasakojimai apie nesavanaudiškus mediko poelgius ir pasišventimą darbui.

    1  iš  4    

Jadvyga Banytė-Kriščiūnienė ir Vladas Kriščiūnas.

Aušra JONUŠYTĖ

2012−11−22

         

.

.