2009-04-05

Pas Gediminą ir Žybartą

Į Gedimino ir Žybarto jubiliejinę šventę prigužėjo pilna Mokytojų namų svetainė. Čia rasite Vilniaus ir Kauno kupiškėnus, garbingus svečius, kolegas, bendražygius, klubo vadovus. Pažiūrėkite, paieškokite rasite namažai pažįstamų, gal net senai matytų. Linkiu sekmės ...










O pradžioje buvo ... muzika. Smuikavo Gražinos ir Gedimino Kaluinų anūkė Aistelė.


Visi žiūrėjome Gedimino prisiminimus nuotraukose - iš viso gyvenimo




Jubiliatus sveikino klubo vadovybė, skaitė garbės adresus, teikė atminimo dovanas, vilniškes verbas, rišo jubiliejines juostas, bučiavo į skruostus, paraudusius nuo įtampos. Jubiliatai atsilygindavo padėkomis ir atsakomaisiai bučinukais.








O kai visi kartu su choristais užtraukėm "Ilgiausių metų", net salės langai drebėjo ... Jubiliatus sveikino Kauno kupiškėnai, profesorė O. Voverienė, kolegos. Jie kentėjo plakimo verbomis kančias, buvo apdovanoti kindziukais ...






















Vakare koncertavo Mokytojų namų dainorėliai









Svečiai, svečiai sakau jums stačiai, suvolgėt pyrogų, primynat padlogų ...









Jubiliatai atsisveikina su svečiais











.

.

komentarai (-ų):

Algimantas rašė...

Buvo puikus kraštiečių susitikimas, deramas jubiliatų pagerbimas, gražus muzikavimas ir dainavimas, šiltas bendravimas, galiausiai, - ALBOS profesionalus renginio pristatymas šioje svetainėje.
Renginio vedėjai Filomena ir Vytautas dar kartą pelnė dalyvių padėką ir pagarbą.


2009-03-19

Petro Stankevičiaus apdovanojimas

Nuotraukos iš apdovanojimo ceremonialo:








PAGERBTAS SPORTO VETERANAS IŠ SUBAČIAUS

Kovo pradžioje Vilniaus kupiškėnų klubo visuotino susirinkimo įgaliota klubo prezidentė Filomena Marčiulionienė pateikė Lietuvos kilnaus sportinio elgesio komitetui kraštiečių klubo nario, Subačiuje gimusio ir augusio sporto mokytojo, krepšinio trenerio Petro Stankevičiaus kandidatūrą apdovanojimui kilnaus sportinio elgesio prizu už ilgametę nepriekaištingą ir rezultatyvią krepšinio trenerio veiklą, uolų krepšinio tradicijų puoselėjimą Lietuvoje, ypač kaimo jaunimo, moksleivijos, žmonių su negalia tarpe, už toleranciją etninėms mažumoms sporte, kūno kultūros propagavimą bendrosios tautos kultūros, sveikatinimo labui. Kovo 19 d. nacionalinių kilnaus sportinio elgesio laureatų apdovanojimų ceremonijos metu Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete Petrui Stankevičiui šį garbingą apdovanojimą įteikė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentas Artūras Povili0nas ir Lietuvos kilnaus sportinio elgesio komiteto prezidentas Arvydas Juozaitis.

Neseniai 82-truosius atšventęs sporto pedagogas, Petras Stankevičius, kadaise su pagyrimu baigęs Kauno kūno kultūros institutą, visą savo gyvenimą pašventė krepšiniui. Pirmoji jo sėkmingai įgyvendinta idėja buvo – kurti provincijoje stiprias krepšinio komandas. Po keturių darbo metų Joniškėlyje Petro treniruojama komanda moksleivių spartakiadoje savo pogrupyje pasirodė geriausiai, o du žaidėjai buvo pakviesti į respublikinę rinktinę. Du metus Petro treniruota Panevėžio rusų vidurinės mokyklos krepšinio komanda tapo miesto spartakiados nugalėtoja. Ne be asmeninių Petro Stankevičiaus iniciatyvų ir pastangų Panevėžio 5-oje vidurinėje mokykloje buvo įsteigta sustiprinto sporto ir fizinio ugdymo klasė, kur kūno kultūros pamokos vykdavo kiekvieną dieną. Petras Stankevičius, sėkmingai treniravęs Panevėžio moterų krepšinio komandą, ne mažiau širdies ir jėgų skyrė šio miesto vaikų, jaunučių ir jaunių rinktinių treniravimui, išvesdamas juos ne tik į savo šalies, bet ir Baltijos šalių regiono ar net tuometinės Sovietų Sąjungos pirmenybių nugalėtojus.

Šalia sportinių įgūdžių pedagogas gražiai skiepijo savo auklėtiniams toleranciją, pagarbą varžovams, kitataučiams, kitų tradicijų ar kitas religijas išpažįstančių žydų ar rusų šeimų vaikams, kurie, savo ruožtu, dėl to rinkdavosi krepšinį ir išaugdavo iki kandidatų į „Kibirkšties“ ar kitas garsias prestižines rinktines.

Gimtajam Subačiaus miesteliui taip pat buvo skirtas krepšinio populiarinimo provincijoje programos etapas. Čia dar dešimtmetis būsimasis treneris nepagydomai susirgo meilės krepšiniui liga. Tuometiniai įvykiai krepšinio pasaulyje įspaudė jo pasąmonėje krypties rodyklę. Tai buvo kelio į krepšinį pradžia. Pirmąsyk iš Kauno per radiją transliuotas reportažas apie Lietuvos krepšinio komandą, Europos čempionę, buvo visų pradžių pradžia. Pirmasis krepšinio kamuolys Subačiuje- šiaudų ir šieno kietai prikimštas maišelis, mėginantis įkristi į prie pušies kamieno tvirtinamą krepšį. Krepšinį imta žaisti šeimomis. Subačiaus komandoje žaidė trys broliai Kiaulėnai. Petras Stankevičius pirmą sykį už Subačiaus komandą žaidė Kupiškyje. Jam tada buvo trylika metų. Jis žaidė jau pirmajame penketuke šiose draugiškose rungtynėse su Kupiškyje besibazuojančia Lietuvos kariuomenės komanda ir jo metimas buvo lemiamas, persveriant rezultatą 13:12. Treneris iš prigimties, dabar jau šešiolikmetis vaikinukas, organizuodavo turnyrus su Kupiškio, Radviliškio, Šeduvos, Panevėžio krepšinio komandomis. Beje, pokario laikotarpiu okupacinė valdžia netoleravo krepšinio varžybų, kaip žmones buriančio ir vienijančio faktoriaus. Kaip nenurimstančiam krepšinio varžybų organizatoriui už tai teko net kalėjimo duonos paragauti. Tačiau tai vaikino neatgrasė nuo krepšinio. Petras toliau organizuodavo varžybas net ir pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis. Būdamas 40-metis grįžo mokytojauti į Subačių, mokė kitus ir pats žaidė įvairiais laikotarpiais už Panevėžio „Spartaką“, už Anykščius ir Kupiškį. Anksčiau, dar būdamas pirmo kurso studentu, žaidė kartu su Lagunavičiumi, Petkevičiumi, Jakubausku, kurie veržliai kilo krepšinio karjeros įkalnėn. Petrui gi koją pakišo persitreniravimas, tačiau trenerio kelias taip pat padėjo pilnai realizuotis Petro Stankevičiaus siekiams krepšinyje,- kad krepšinis paplistų visoje Lietuvoje kaip išskirtinis žaidimas.

Sąjunginės ir tarptautinės pergalės vedžiojo trenerį Stankevičių karjeros laiptais ir sudėtingais to meto šio sporto užkulisiais. Kurį laiką Petras sėkmingai treniravo Sąjungos rinktinę. Vėliau dirbo specializuotoje vaikų-jaunių krepšinio mokykloje Vilniuje, kol buvo pakviestas treniruoti Lietuvos kurčiųjų moterų krepšinio komandą, išvedė ją į aukščiausią lygį. Per 28 darbo su šia komanda metus iškovojo begalę tarptautinių pergalių, laimėjo daug Europos ir pasaulio čempionatų. Treneris savo auklėtines sugebėjo inkorporuoti ir į Sąjungos rinktinę. Jo sugebėjimai ir strategija lėmė daugelio sportininkių likimą. 1993 metais kurčiųjų Olimpinėse žaidynėse Sofijoje buvo iškovoti sidabro medaliai, 1997 metais Kopenhagos Olimpinėse žaidynėse laimėta bronza.

Trys sportininkių kartos skelbia Petrą Stankevičių garbingu vedliu į įsimintiniausias XX amžiaus Lietuvos kurčiųjų krepšinio pergales. Didžiausia jo asmeninė pergalė iki šiol likusi už kadro,- tai nesavanaudiškas, dažnai visuomeniniais pagrindais dirbtas milžiniškas darbas krepšinio plėtros labui, sportininko įvaizdžio visuomenėje gerinimo labui.

Petras Stankevičius, kuklus sporto darbuotojas, nusipelno būti pastebėtas bent jau iš XXI-ojo amžiaus tribūnų. Be tokių kaip jis, lietuviškasis krepšinis nebūtų toks, koks yra dabar.

Vytautas Pivoriūnas
Vilniaus Kupiškėnų klubo viceprezidentas

2009-03-17

Žybartui Simonaičiui - 80







Architektas Žybartas Simonaitis gimė 1929 m. kovo 20 d., Juodžiūnų k., Kupiškio raj. Mokėsi Šimonių pr. mokykloje ir Kupiškio gimnazijoje, kurią baigė 1947 m. Kauno politechnikos institute, įgijo architekto-inžinieriaus specialybę.
1953 - 1966 m. dirbo architektu Mokslinėse-gamybinėse restauracijos dirbtuvėse, 1966- 67 metais Vilniaus kultūros paminklų inspekcijos viršininku, 1968–1989 metais - Paminklų restauravimo instituto architektu.
Žymesni objektai, kuriuose atliko architektūrinius tyrinėjimus, sudarė restauravimo projektus ir vedė restauravimo darbus: Kauno ir Panemunės pilys, Liškiavos pilies liekanos, Kauno rotušė, keletas Kauno gotikinių namų Rotušės a., Vilniaus artilerijos bastėja, Vilniaus miesto siena Bokšto g. ir kt. Atliko tyrimus ir sudarė restauravimo projektus: Vilniaus m. sienos atkarpų, eilės istorinių namų, Videniškių pilies, Subačiaus vartų. Kartu su bendraautoriais: Raudonės ir Biržų pilių, Vilniaus Šv. Dvasios dominikonų bažnyčios ir vienuolyno požemių. Žybartas dirbo ir prie šiandieninės architektūros projektų: Rokiškio santuokų rūmų, Kupiškio santuokos rūmų (neįgyvendintas) ir Utenos „Malūno“ restorano interjerų, Plokščių „Kančių keliai“ memorialo Šakių rajono savivaldybėje ir dešimtimis skaičiuojamų gyv. namų, poilsio vilų, antkapinių paminklų.
Žybartas Simonaitis Respublikinės premijos -- 1978 m., Sovietų Sąjungos Ministrų Tarybos -- 1988 m. laureatas. Vilniaus kupiškėnų klubo įkūrėjas, 1991-97 jam vadovavo. Jis net įgijo karo aviacijos mechaniko specialybę.
Įdomi Žybarto vaidybinė veikla. Daug ką sako jo suvaidintos rolės trumpametražiniuose kino ir reklaminiuose filmuose : fotoreporteris, žydas konclageryje, atvežtas iš vestuvių pokylio; turtingas miestietis, žydas medicinos profesorius, miestietis, bėgąs su pinigų dėžute iš miesto, patricijų luomo miestietis, vietinis „tuteišas“, alaus mėgėjas, pagonis, nešąs pagonybės simbolius, pagyvenęs žmogus tarp jaunų – džinsai tinka visiems, motociklininkas ir daug kitų.
Labai plati Žybarto Simonaičio visuomeninė veikla. Jis Lietuvos architektų sąjungos narys, Lietuvos restauratorių , ICOMOS narys. Mažosios Lietuvos reikalų tarybos, Čečėnijos nepriklausomybės gynimo Vilniaus komiteto narys. Ilgai dirbo Vilniaus miesto paminklotvarkos ekspertų taryboje ir Lietuvos piliečių chartijos tarybos valdyboje.
Žybarto iniciatyva rašyta daug raštų, kreipimųsi, pasiūlymų Respublikos Prezidentui, Seimui, Vyriausybei, Lietuvos vyskupų konferencijai įvairiais šalies gyvenimo klausimais.
O kiek darbų atlikta pažymint istorinės-kultūrinės atminties, paveldo, buvusių mokyklų gimtajame krašte ir už jo, įamžinimui, sunku net suskaičiuoti.
Žybartas visuomet žvalus, žingeidus, pilnas idėjų, geros sportinės formos. Nėra dienos, kad jis nenueitų keleto km. Suspėti su juo, net gerokai jaunesniems nelengva.
Tai toks tas mūsų architektas, šimonietis, kupiškėnas, Apolinaro Simonavičiaus ir Marijonos Laurinavičiūtės–Simonavičienės sūnus, kurių šeimoje be Žybarto užaugo dar du broliai: Valentinas – žemėtvarkininkas, Algis – hidromelioratorius ir sesutė Alina – vokiečių kalbos mokytoja.
Žybarto vaikai seka tėvo pėdomis: sūnus Dalius architektas dizaineris, dukra Agnė architektė.
Vilniaus kupiškėnų klubas garbingo jubiliejaus proga linki savo kolegai neišsenkamos energijos skiepijant meilę gimtajam kraštui, kovojant dėl tolimesnio Lietuvos suklestėjimo.

1 komentarai (-ų):

Algimantas rašė...

Žybartai,
Tau Dievulis davė ir dar drėbtelėjo: esi talentingas architektas, tarptautinio lygmens architektas ekspertas, kraštotyrininkas, etnokultūros puoselėtojas, pilietiškumo ir patriotiškumo grynuolis, aktorius, dainininkas, gaspadorius, Žybartu vadintas.

Gyvuok, klestėk, žydėk tarp kraštiečių ir visų Lietuvos piliečių!


2009-03-11

ŠVENČIAME KOVO 11


SU LIETUVOS NEPRIGULNYBĖS ATSTATYMO DIENA






LAIŠKAS IŠ AMERIKOS
Sveikinu Jus ir visus Vilniaus Kupiskenu klubo narius Kovo 11-os proga.
Kai gyvenome Denveryje,Colorado-ten visada budavo svenciama Vasario 16 ir Kovo 11 Denverio lietuviu bendruomeneje. Jei Jums pasirodys idomu-persiunciu nuoroda,kur galite rasti Colorado lietuviu laikrasti "Žynys" internete ir pasiskaityti kaip gyvena lietuviai Amerikoje.
http://www.coloradolithuanians.org/community_news.html
Gaila, bet Richmond, Virginia nera daug lietuviu. Lietuvius kartais sutinkame parduotuveje-isgirdus lietuviskai kalbant visada pakalbinam vieni kitus. Ir tik tiek. Artimiausia didele lietuviu bendruomene yra Baltimore. Mums iki jos apie 235km.

Labai aciu uz laiska ir nuotraukas. Grazaus pavasario-
Vita

Richmond, Virginia, USA


Vaizdeliai iš KOVO 11 minėjimo Nepriklausomybės aikštėje :

2009-03-02

Klubas pasikvietė rašytoją Renatą Šerelytę





Kovo 1 visi Vilniaus kupiškėnai suskrido į Vilniaus karininkų ramovę susitikti su rašytoja, šimoniete Renata Šerelyte, paklausyti Mokytojų namų mišraus choro atliekamų dainų, pagerbti klubo jubiliatus.


Sueiga pradėjo klubo prezidentė Filomena M.
Foto reportaže matysite visą klubo sueigą. Linkiu sekmingo pasižiūrėjimo.





































Mums koncertavo Mokytojų namų mišrus choras. Mokytojų senjorų klubas „Versmė” sudaro ir tokiu pačiu pavadinimu pavadinto mišraus choro branduolį. Choras aktyviai koncertuoja bendroje Mokytojų namų veikloje, yra vieni iš Senjorų dainų šventės „Mes vėl kartu” organizatorių. Taip pat klubo nariai vieną kartą per mėnesį renkasi į savo popietes, kuriose dalyvauja žymūs Lietuvos žmonės. Choro vadovas Gintaras Skapas, vedančioji Regina Sabaliauskienė - Dundulytė, ji taipogi klubo pirmininkė, ji kupiškietė ir dar kuosėnietė.











Renata Šerelytė gimė 1970 m. Šimonyse (Kupiškio raj.). Baigusi Šimonių vidurinę mokyklą, įstojo į Vilniaus universitetą, baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo vaikų žurnale „Žvaigždutė“, žurnale „Jaunimo gretos“ bei savaitraštyje „7 meno dienos“. R. Šerelytė – prozininkė, poetė, dramaturgė, kritikė. Debiutavo 1986 m., kai žurnale „Moksleivis“ buvo išspausdinti jos eilėraščiai. 1995 m. išleistas pirmasis novelių rinkinys Žuvies darinėjimas. 1997 m. jai buvo įteikta Šarūno Marčiulionio premija už geriausią knygą vaikams – Jundos lemtis. 1999 m. išleistas romanas Ledynmečio žvaigždės 2000 m. gavo Žemaitės premiją. 2001 m. už novelistiką, išspausdintą literatūros mėnraštyje „Metai“, Renatai Šerelytei įteikta A. Vaičiulaičio premija. Kūrybos bruožai: „Rašytojystė yra ne tik amatas, bet ir Dievo dovana. Amato galima išmokti, o dovaną gauni iš Dievo malonės. Už nieką. Be priežasties. Ir jeigu jinai nereikalinga žmonėms, atsiras ją priimanti gailestinga erdvė.“, - sako Renata Šerelytė.

O kupiškėniškai sokunt : kom Dėvulis dovą, o kom tėsiog drabtalajo ba mėros. (apie Dievo duotą talentą).

Jos prozos tematinis laukas – daugiausia mažo miestelio buitis (taip pat kaimo, sodybos, retkarčiais – miesto). Ši buitis yra visiškai deromantizuota – amžini lietūs, šlapi burokų lapai vagose, kiečiai padaržiuose, pelynai, dulkės ir voratinkliai, pūvančių žolių ir dumblo kvapas. Bet kartu – gimtų namų įprastinis jaukumas. Centrinė figūra dažniausiai moteris, jauna mergina, mokytoja, bibliotekininkė, jautri humanitarė, cituojanti Tysliavą ir mininti Godo… „Šerelytės romanas – tipiškas postmodernizmo kūdikis“, - teigia Audinga Peluritytė.






Sveikinam mūsų klubo jubiliatę Aldoną Jonušytę - Adomonienę



Darbas sekcijose : kartu su choristais kalbamės, debatuojam, dainuojam, vaišinamės








































2009-02-26

Aldona Jonušytė - Adomonienė

.

Aldona Jonušytė - Adomonienė gimė 1929 m. sausio 7 d. Kuosėnų k. Kupiškio parapijoje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Tėvas Napalys Jonušys grynas kuosėnietis, mama Julija iš Pyragių, Juozevičių giminės. Į Kuosėnus ji atitekėjo su nemaža pasoga, todėl jų namas Kuosėnuose išsiskyrė iš kitų kaimiškų namų, buvo išdažytas, skardiniu stogu.
Jonušių namo gerajame gale ilgą laiką veikė Kuosėnų pradžios mokykla. Julijos motina į Pyragius atitekėjo iš Jasiškių k., ten už Skapiškio. Ji yra kilusi iš šviesios Valentų giminės, kurią gražiai aprašė Vidmantas Jankauskas. Aldona baigė Kuosėnų pr. mokyklą, Kupiškio gimnaziją. Biblioteninkystę studijavo Vilniaus universitete. Baigusi aukštuosius mokslus 5 metus dirbo Kauno viešojoje bibliotekoje. Persikėlusi į Vilnių 20 metų darbavosi Respublikinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Po to, Aldona net 15 metų triūsė vaistinėje.
Dirbdama Kaune ištekėjo už bibliotekos direktoriaus Broniaus Adomonio. Susilaukė dukros Ilonos, pasirinkusios mokytojos profesiją. Turi dvi dukraites, moksleives. Jovita gabi šokėja, matyt turi močiutės genų, nes Aldona ilgai šoko bibliotekos ansamblyje. Dukraitė Aurelija ne tik šoka bet ir gabi dainininkė.Aldona buvo aktyvi visuomenininkė, profsąjungų veikėja.
Aldona turi jaunesnį brolį Julių, gyvenantį Vilniuje, keletą metų dirbusį Kupiškio r. švietimo skyriaus vedėju, ir sesutę Vandą, biologijos mokslų daktarę.
Aldona ilgametė kupiškėnų klubo narė, retai kada praleidžianti klubo narių susibūrimus.

2009-02-19

GEDIMINUI KALUINAI --80



Dr. Gediminas Kaluina

Gydytojas, medicinos mokslų daktaras

Gediminas Kaluina gimė 1929 m. vasario 16 d., Petrošiškių k. Alizavos parapijoje, šviesioje ūkininko ir pašto tarnautojo Albino ir jo žmonos Valės - kaimo šviesuolės, šeimoje. Vėliau šeima persikėlė į Laukminiškių k.

Gediminas mokėsi Lebedžių ir Virbališkių pradžios mokyklose. Baigęs pradžios mokyklą įstojo į Kupiškio gimnaziją.

1945 m. rugpjūčio 8 d. enkavedistai sudegino Kaluinų sodybą, o Gedimino tėvą suėmė. Gediminui teko nutraukti mokslus Kupiškyje ir persikelti į Panevėžį, kuriame jis gavo brandos atestatą. Mokytis Lietuvoje ir siekti išsvajotos gydytojo specialybės buvo beveik neįmanoma. Teko pasirinkti kitą kelią. Gediminas pašaukiamas į sovietų kariuomenę ir čia jam pavyksta įstoti į Charkovo karo medicinos akademiją. 1952 m. baigia akademiją įgydamas karo chirurgo specialybę. Šešis metus Gediminas tarnavo armijoje dirbdamas chirurgu. Po to jam pavyksta grįžti į Lietuvą. Čia jis dirba chirurgu, chirurginio skyriaus vedėju Antakalnio, Jokūbo ligoninėse. Bedirbdamas studijuoja aspirantūroje ir 1973 m. apgina medicinos mokslų daktaro disertaciją.

Vėliau Gediminas darbuojasi Vilniaus universitetinėje greitosios pagalbos ligoninėje, Naujamiesčio poliklinikoje, Elektrėnų ligoninėje. Daktaru Lietuvoje jis triūsė net 50 metų.

Gediminas Kaluina aktyvus visuomenininkas. Jis buvo Vilniaus miesto medikų sąjūdžio pirmininkas, yra Piliečių chartijos narys, Vilniaus kupiškėnų klubo narys, Lazdynų mikrorajono sąjūdžio klubo narys. O kiek knygų jis yra padovanojęs Vilniaus apskrities lietuviškoms mokykloms.

Gediminas nenuilstantis Kupiškio rajono pradžios mokyklų atminimo įamžinimo iniciatorius ir puoselėtojas, negailintis nei laiko nei lėšų tam reikalui. O kiek jo rankų ir širdies įdėta į Lebedžių, Alizavos mokyklų atminimo įamžinimui, šviesiam knygnešiui Gabriūnui, įžymiesiems Babickams atminti.
Savo iniciatyva ir lėšomis baigia statyti Kupiškyje paminklą 17 a. pradžioje įkurtai pirmajai parapinei mokyklai, kurioje greta kitų mokėsi ir žymusis kupiškėnas Laurynas Stuoka - Gucevičius.

Jo iniciatyva pastatyti iškilūs atminimo ženklai, enkavedistų sudegintų, gimtojo kaimo Rasiulių ir Kaluinų sodybų bei žuvusių žmonių atminimui.

Su žmona, istorijos - geografijos mokytoja ir skautų vadove Gražina išaugino dvi dukras, istorikę - filologę Gintarę ir medikę, LOR specialistę Birutę. Turi tris mielas dukraites : Mildą - ekonomistę, Liną - medikę, medikų dinastijos tęsėją ir Aistę - muzikę, jau skynusią laurus Italijoje, jaunųjų muzikų konkurse.



Vilniaus kupiškėnų klubas

Padarytų darbų fotonuotraukas žiūrėkite "Varpo" svetainės paskutiniame lape. Jos adresas : http://www3.lrs.lt/docs2/FLVCCJOC.PDF

2009-02-17

VASARIO 16 - TOJI


Plačiau žiūrėkite svetainėje : http://www.lietuvos.net/istorija/vasario_16/

Lietuvos išsilaisvinimo istorija : http://blip.tv/file/1770829