Petro Stankevičiaus apdovanojimas
Nuotraukos iš apdovanojimo ceremonialo:
PAGERBTAS SPORTO VETERANAS IŠ SUBAČIAUS
Kovo pradžioje Vilniaus kupiškėnų klubo visuotino susirinkimo įgaliota klubo prezidentė Filomena Marčiulionienė pateikė Lietuvos kilnaus sportinio elgesio komitetui kraštiečių klubo nario, Subačiuje gimusio ir augusio sporto mokytojo, krepšinio trenerio Petro Stankevičiaus kandidatūrą apdovanojimui kilnaus sportinio elgesio prizu už ilgametę nepriekaištingą ir rezultatyvią krepšinio trenerio veiklą, uolų krepšinio tradicijų puoselėjimą Lietuvoje, ypač kaimo jaunimo, moksleivijos, žmonių su negalia tarpe, už toleranciją etninėms mažumoms sporte, kūno kultūros propagavimą bendrosios tautos kultūros, sveikatinimo labui. Kovo 19 d. nacionalinių kilnaus sportinio elgesio laureatų apdovanojimų ceremonijos metu Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete Petrui Stankevičiui šį garbingą apdovanojimą įteikė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentas Artūras Povili0nas ir Lietuvos kilnaus sportinio elgesio komiteto prezidentas Arvydas Juozaitis.
Neseniai 82-truosius atšventęs sporto pedagogas, Petras Stankevičius, kadaise su pagyrimu baigęs Kauno kūno kultūros institutą, visą savo gyvenimą pašventė krepšiniui. Pirmoji jo sėkmingai įgyvendinta idėja buvo – kurti provincijoje stiprias krepšinio komandas. Po keturių darbo metų Joniškėlyje Petro treniruojama komanda moksleivių spartakiadoje savo pogrupyje pasirodė geriausiai, o du žaidėjai buvo pakviesti į respublikinę rinktinę. Du metus Petro treniruota Panevėžio rusų vidurinės mokyklos krepšinio komanda tapo miesto spartakiados nugalėtoja. Ne be asmeninių Petro Stankevičiaus iniciatyvų ir pastangų Panevėžio 5-oje vidurinėje mokykloje buvo įsteigta sustiprinto sporto ir fizinio ugdymo klasė, kur kūno kultūros pamokos vykdavo kiekvieną dieną. Petras Stankevičius, sėkmingai treniravęs Panevėžio moterų krepšinio komandą, ne mažiau širdies ir jėgų skyrė šio miesto vaikų, jaunučių ir jaunių rinktinių treniravimui, išvesdamas juos ne tik į savo šalies, bet ir Baltijos šalių regiono ar net tuometinės Sovietų Sąjungos pirmenybių nugalėtojus.
Šalia sportinių įgūdžių pedagogas gražiai skiepijo savo auklėtiniams toleranciją, pagarbą varžovams, kitataučiams, kitų tradicijų ar kitas religijas išpažįstančių žydų ar rusų šeimų vaikams, kurie, savo ruožtu, dėl to rinkdavosi krepšinį ir išaugdavo iki kandidatų į „Kibirkšties“ ar kitas garsias prestižines rinktines.
Gimtajam Subačiaus miesteliui taip pat buvo skirtas krepšinio populiarinimo provincijoje programos etapas. Čia dar dešimtmetis būsimasis treneris nepagydomai susirgo meilės krepšiniui liga. Tuometiniai įvykiai krepšinio pasaulyje įspaudė jo pasąmonėje krypties rodyklę. Tai buvo kelio į krepšinį pradžia. Pirmąsyk iš Kauno per radiją transliuotas reportažas apie Lietuvos krepšinio komandą, Europos čempionę, buvo visų pradžių pradžia. Pirmasis krepšinio kamuolys Subačiuje- šiaudų ir šieno kietai prikimštas maišelis, mėginantis įkristi į prie pušies kamieno tvirtinamą krepšį. Krepšinį imta žaisti šeimomis. Subačiaus komandoje žaidė trys broliai Kiaulėnai. Petras Stankevičius pirmą sykį už Subačiaus komandą žaidė Kupiškyje. Jam tada buvo trylika metų. Jis žaidė jau pirmajame penketuke šiose draugiškose rungtynėse su Kupiškyje besibazuojančia Lietuvos kariuomenės komanda ir jo metimas buvo lemiamas, persveriant rezultatą 13:12. Treneris iš prigimties, dabar jau šešiolikmetis vaikinukas, organizuodavo turnyrus su Kupiškio, Radviliškio, Šeduvos, Panevėžio krepšinio komandomis. Beje, pokario laikotarpiu okupacinė valdžia netoleravo krepšinio varžybų, kaip žmones buriančio ir vienijančio faktoriaus. Kaip nenurimstančiam krepšinio varžybų organizatoriui už tai teko net kalėjimo duonos paragauti. Tačiau tai vaikino neatgrasė nuo krepšinio. Petras toliau organizuodavo varžybas net ir pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis. Būdamas 40-metis grįžo mokytojauti į Subačių, mokė kitus ir pats žaidė įvairiais laikotarpiais už Panevėžio „Spartaką“, už Anykščius ir Kupiškį. Anksčiau, dar būdamas pirmo kurso studentu, žaidė kartu su Lagunavičiumi, Petkevičiumi, Jakubausku, kurie veržliai kilo krepšinio karjeros įkalnėn. Petrui gi koją pakišo persitreniravimas, tačiau trenerio kelias taip pat padėjo pilnai realizuotis Petro Stankevičiaus siekiams krepšinyje,- kad krepšinis paplistų visoje Lietuvoje kaip išskirtinis žaidimas.
Sąjunginės ir tarptautinės pergalės vedžiojo trenerį Stankevičių karjeros laiptais ir sudėtingais to meto šio sporto užkulisiais. Kurį laiką Petras sėkmingai treniravo Sąjungos rinktinę. Vėliau dirbo specializuotoje vaikų-jaunių krepšinio mokykloje Vilniuje, kol buvo pakviestas treniruoti Lietuvos kurčiųjų moterų krepšinio komandą, išvedė ją į aukščiausią lygį. Per 28 darbo su šia komanda metus iškovojo begalę tarptautinių pergalių, laimėjo daug Europos ir pasaulio čempionatų. Treneris savo auklėtines sugebėjo inkorporuoti ir į Sąjungos rinktinę. Jo sugebėjimai ir strategija lėmė daugelio sportininkių likimą. 1993 metais kurčiųjų Olimpinėse žaidynėse Sofijoje buvo iškovoti sidabro medaliai, 1997 metais Kopenhagos Olimpinėse žaidynėse laimėta bronza.
Trys sportininkių kartos skelbia Petrą Stankevičių garbingu vedliu į įsimintiniausias XX amžiaus Lietuvos kurčiųjų krepšinio pergales. Didžiausia jo asmeninė pergalė iki šiol likusi už kadro,- tai nesavanaudiškas, dažnai visuomeniniais pagrindais dirbtas milžiniškas darbas krepšinio plėtros labui, sportininko įvaizdžio visuomenėje gerinimo labui.
Petras Stankevičius, kuklus sporto darbuotojas, nusipelno būti pastebėtas bent jau iš XXI-ojo amžiaus tribūnų. Be tokių kaip jis, lietuviškasis krepšinis nebūtų toks, koks yra dabar.
Vytautas Pivoriūnas
Vilniaus Kupiškėnų klubo viceprezidentas
Kovo pradžioje Vilniaus kupiškėnų klubo visuotino susirinkimo įgaliota klubo prezidentė Filomena Marčiulionienė pateikė Lietuvos kilnaus sportinio elgesio komitetui kraštiečių klubo nario, Subačiuje gimusio ir augusio sporto mokytojo, krepšinio trenerio Petro Stankevičiaus kandidatūrą apdovanojimui kilnaus sportinio elgesio prizu už ilgametę nepriekaištingą ir rezultatyvią krepšinio trenerio veiklą, uolų krepšinio tradicijų puoselėjimą Lietuvoje, ypač kaimo jaunimo, moksleivijos, žmonių su negalia tarpe, už toleranciją etninėms mažumoms sporte, kūno kultūros propagavimą bendrosios tautos kultūros, sveikatinimo labui. Kovo 19 d. nacionalinių kilnaus sportinio elgesio laureatų apdovanojimų ceremonijos metu Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete Petrui Stankevičiui šį garbingą apdovanojimą įteikė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentas Artūras Povili0nas ir Lietuvos kilnaus sportinio elgesio komiteto prezidentas Arvydas Juozaitis.
Neseniai 82-truosius atšventęs sporto pedagogas, Petras Stankevičius, kadaise su pagyrimu baigęs Kauno kūno kultūros institutą, visą savo gyvenimą pašventė krepšiniui. Pirmoji jo sėkmingai įgyvendinta idėja buvo – kurti provincijoje stiprias krepšinio komandas. Po keturių darbo metų Joniškėlyje Petro treniruojama komanda moksleivių spartakiadoje savo pogrupyje pasirodė geriausiai, o du žaidėjai buvo pakviesti į respublikinę rinktinę. Du metus Petro treniruota Panevėžio rusų vidurinės mokyklos krepšinio komanda tapo miesto spartakiados nugalėtoja. Ne be asmeninių Petro Stankevičiaus iniciatyvų ir pastangų Panevėžio 5-oje vidurinėje mokykloje buvo įsteigta sustiprinto sporto ir fizinio ugdymo klasė, kur kūno kultūros pamokos vykdavo kiekvieną dieną. Petras Stankevičius, sėkmingai treniravęs Panevėžio moterų krepšinio komandą, ne mažiau širdies ir jėgų skyrė šio miesto vaikų, jaunučių ir jaunių rinktinių treniravimui, išvesdamas juos ne tik į savo šalies, bet ir Baltijos šalių regiono ar net tuometinės Sovietų Sąjungos pirmenybių nugalėtojus.
Šalia sportinių įgūdžių pedagogas gražiai skiepijo savo auklėtiniams toleranciją, pagarbą varžovams, kitataučiams, kitų tradicijų ar kitas religijas išpažįstančių žydų ar rusų šeimų vaikams, kurie, savo ruožtu, dėl to rinkdavosi krepšinį ir išaugdavo iki kandidatų į „Kibirkšties“ ar kitas garsias prestižines rinktines.
Gimtajam Subačiaus miesteliui taip pat buvo skirtas krepšinio populiarinimo provincijoje programos etapas. Čia dar dešimtmetis būsimasis treneris nepagydomai susirgo meilės krepšiniui liga. Tuometiniai įvykiai krepšinio pasaulyje įspaudė jo pasąmonėje krypties rodyklę. Tai buvo kelio į krepšinį pradžia. Pirmąsyk iš Kauno per radiją transliuotas reportažas apie Lietuvos krepšinio komandą, Europos čempionę, buvo visų pradžių pradžia. Pirmasis krepšinio kamuolys Subačiuje- šiaudų ir šieno kietai prikimštas maišelis, mėginantis įkristi į prie pušies kamieno tvirtinamą krepšį. Krepšinį imta žaisti šeimomis. Subačiaus komandoje žaidė trys broliai Kiaulėnai. Petras Stankevičius pirmą sykį už Subačiaus komandą žaidė Kupiškyje. Jam tada buvo trylika metų. Jis žaidė jau pirmajame penketuke šiose draugiškose rungtynėse su Kupiškyje besibazuojančia Lietuvos kariuomenės komanda ir jo metimas buvo lemiamas, persveriant rezultatą 13:12. Treneris iš prigimties, dabar jau šešiolikmetis vaikinukas, organizuodavo turnyrus su Kupiškio, Radviliškio, Šeduvos, Panevėžio krepšinio komandomis. Beje, pokario laikotarpiu okupacinė valdžia netoleravo krepšinio varžybų, kaip žmones buriančio ir vienijančio faktoriaus. Kaip nenurimstančiam krepšinio varžybų organizatoriui už tai teko net kalėjimo duonos paragauti. Tačiau tai vaikino neatgrasė nuo krepšinio. Petras toliau organizuodavo varžybas net ir pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis. Būdamas 40-metis grįžo mokytojauti į Subačių, mokė kitus ir pats žaidė įvairiais laikotarpiais už Panevėžio „Spartaką“, už Anykščius ir Kupiškį. Anksčiau, dar būdamas pirmo kurso studentu, žaidė kartu su Lagunavičiumi, Petkevičiumi, Jakubausku, kurie veržliai kilo krepšinio karjeros įkalnėn. Petrui gi koją pakišo persitreniravimas, tačiau trenerio kelias taip pat padėjo pilnai realizuotis Petro Stankevičiaus siekiams krepšinyje,- kad krepšinis paplistų visoje Lietuvoje kaip išskirtinis žaidimas.
Sąjunginės ir tarptautinės pergalės vedžiojo trenerį Stankevičių karjeros laiptais ir sudėtingais to meto šio sporto užkulisiais. Kurį laiką Petras sėkmingai treniravo Sąjungos rinktinę. Vėliau dirbo specializuotoje vaikų-jaunių krepšinio mokykloje Vilniuje, kol buvo pakviestas treniruoti Lietuvos kurčiųjų moterų krepšinio komandą, išvedė ją į aukščiausią lygį. Per 28 darbo su šia komanda metus iškovojo begalę tarptautinių pergalių, laimėjo daug Europos ir pasaulio čempionatų. Treneris savo auklėtines sugebėjo inkorporuoti ir į Sąjungos rinktinę. Jo sugebėjimai ir strategija lėmė daugelio sportininkių likimą. 1993 metais kurčiųjų Olimpinėse žaidynėse Sofijoje buvo iškovoti sidabro medaliai, 1997 metais Kopenhagos Olimpinėse žaidynėse laimėta bronza.
Trys sportininkių kartos skelbia Petrą Stankevičių garbingu vedliu į įsimintiniausias XX amžiaus Lietuvos kurčiųjų krepšinio pergales. Didžiausia jo asmeninė pergalė iki šiol likusi už kadro,- tai nesavanaudiškas, dažnai visuomeniniais pagrindais dirbtas milžiniškas darbas krepšinio plėtros labui, sportininko įvaizdžio visuomenėje gerinimo labui.
Petras Stankevičius, kuklus sporto darbuotojas, nusipelno būti pastebėtas bent jau iš XXI-ojo amžiaus tribūnų. Be tokių kaip jis, lietuviškasis krepšinis nebūtų toks, koks yra dabar.
Vytautas Pivoriūnas
Vilniaus Kupiškėnų klubo viceprezidentas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą