Klubas pasikvietė rašytoją Renatą Šerelytę

Kovo 1 visi Vilniaus kupiškėnai suskrido į Vilniaus karininkų ramovę susitikti su rašytoja, šimoniete Renata Šerelyte, paklausyti Mokytojų namų mišraus choro atliekamų dainų, pagerbti klubo jubiliatus.

Sueiga pradėjo klubo prezidentė Filomena M.
Foto reportaže matysite visą klubo sueigą. Linkiu sekmingo pasižiūrėjimo.

Mums koncertavo Mokytojų namų mišrus choras. Mokytojų senjorų klubas „Versmė” sudaro ir tokiu pačiu pavadinimu pavadinto mišraus choro branduolį. Choras aktyviai koncertuoja bendroje Mokytojų namų veikloje, yra vieni iš Senjorų dainų šventės „Mes vėl kartu” organizatorių. Taip pat klubo nariai vieną kartą per mėnesį renkasi į savo popietes, kuriose dalyvauja žymūs Lietuvos žmonės. Choro vadovas Gintaras Skapas, vedančioji Regina Sabaliauskienė - Dundulytė, ji taipogi klubo pirmininkė, ji kupiškietė ir dar kuosėnietė.

Renata Šerelytė gimė 1970 m. Šimonyse (Kupiškio raj.). Baigusi Šimonių vidurinę mokyklą, įstojo į Vilniaus universitetą, baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo vaikų žurnale „Žvaigždutė“, žurnale „Jaunimo gretos“ bei savaitraštyje „7 meno dienos“. R. Šerelytė – prozininkė, poetė, dramaturgė, kritikė. Debiutavo 1986 m., kai žurnale „Moksleivis“ buvo išspausdinti jos eilėraščiai. 1995 m. išleistas pirmasis novelių rinkinys Žuvies darinėjimas. 1997 m. jai buvo įteikta Šarūno Marčiulionio premija už geriausią knygą vaikams – Jundos lemtis. 1999 m. išleistas romanas Ledynmečio žvaigždės 2000 m. gavo Žemaitės premiją. 2001 m. už novelistiką, išspausdintą literatūros mėnraštyje „Metai“, Renatai Šerelytei įteikta A. Vaičiulaičio premija. Kūrybos bruožai: „Rašytojystė yra ne tik amatas, bet ir Dievo dovana. Amato galima išmokti, o dovaną gauni iš Dievo malonės. Už nieką. Be priežasties. Ir jeigu jinai nereikalinga žmonėms, atsiras ją priimanti gailestinga erdvė.“, - sako Renata Šerelytė.

O kupiškėniškai sokunt : kom Dėvulis dovą, o kom tėsiog drabtalajo ba mėros. (apie Dievo duotą talentą).

Jos prozos tematinis laukas – daugiausia mažo miestelio buitis (taip pat kaimo, sodybos, retkarčiais – miesto). Ši buitis yra visiškai deromantizuota – amžini lietūs, šlapi burokų lapai vagose, kiečiai padaržiuose, pelynai, dulkės ir voratinkliai, pūvančių žolių ir dumblo kvapas. Bet kartu – gimtų namų įprastinis jaukumas. Centrinė figūra dažniausiai moteris, jauna mergina, mokytoja, bibliotekininkė, jautri humanitarė, cituojanti Tysliavą ir mininti Godo… „Šerelytės romanas – tipiškas postmodernizmo kūdikis“, - teigia Audinga Peluritytė.

Sveikinam mūsų klubo jubiliatę Aldoną Jonušytę - Adomonienę

Darbas sekcijose : kartu su choristais kalbamės, debatuojam, dainuojam, vaišinamės