Vilniaus kupiškėnai: ESKURSIJA

Gegužės mėnesio trisdešimtos dienos, grožų, bet šaltokų besibaiginčio pavosario, rytų, sėdį traukinin atvyko Kaunan gol kokių vienuolika Vilniaus kupiškėnų. Aš su pačia, atvažiovį čia iš vokaro, prie jų irgi prisidvailjom. Klubo prezidenta Danuta ir kultūros vadova Irena pasistorojo ir iš unksto užsokė ekskursijas Maironio ir Kauno pilės muziejos. Jauna muziejo gida mums paroda muziejaus svarbiausių dolį, Maironio memorialinį butų, naujai įrengtų 1992 ir naujai suremontuotų 2016 matais. Mas pamotam Maironio priimamąjį kambarį, poilsio ir dorbo kambarius, Didžiųjų svetainį, namų virtuvį, kurioj šeimininkaudavo Maironio seso Marcelia Mačiulyčia, ir kitas gražiai išdažytas, brungiais baldais apstatytas su patogiom sieninam šėpom įrengtas potalpas, su daugybi poeto naudotų daiktų Pasvoikščiojom ir nusifotkinom gražiam sodėli, kuriam mėgo darbuotis pats Maironis.

Toliau pasiskaitykit ne kupiškėniškai, o lietuviškai kų aš apie muziejų radau parašyta internėti:

Maironio lietuvių literatūros muziejus įkurtas 1936 06 28 Kaune, vėlyvojo baroko stiliaus rūmuose, Kauno teismo seniūno Simono Siručio pastatytuose 18 a. viduryje. Valdant S. Siručiui, rūmai pasižymėjo itin puošniu interjeru. Antrojo aukšto kambarių sienos buvo apmuštos šilko audiniais, kambarius puošė prabangūs baldai, veidrodžiai, laikrodžiai, dailės kūriniai. Pirmojo aukšto patalpos naudotos pagalbinėms reikmėms. Išlikę gotikiniai XV–XVI a. rūsiai yra vieni seniausių Kaune. Sklype dar stovėjo oficina, arklidė, vežiminė, svirnas.

1779 m. namas ir ūkiniai trobesiai atiteko Starodubo teismo seniūnui Juozapui Chrapovickiui. Kiek vėliau Chrapovickių iniciatyva namas rekonstruotas: užmūrytas įvažiavimas, pristatytas klasicistinis prieangis, pagal Rotušės pavyzdį įrengtas balkonas, iš dalies pakeistas fasadas. Po 1812 m. name kurį laiką buvo ligoninė. 1847 m. kieme pastatytas medinis namas. Per 1863 m. sukilimą veikė karo lauko teismas, rūsiai paversti kalėjimu. Čia buvo kalinamas sukilimo organizatorius ir vadas Antanas Mackevičius. 1903 m. įsikūrė Kauno tvirtovės štabas, kareivinės, pastato viduje įrengtos arklidės.

1910 m. namą įsigijo poetas Jonas Mačiulis-Maironis, per metus juos rekonstravo, kiek pakeitė pirmojo aukšto langus, frontono dekorą, jame įrašė „1910. Maironis“. Poetas gyveno aštuoniuose šio namo antro aukšto kambariuose. Didžiąją svetainę dekoravo dailininkas Tadas Daugirdas. Butas apstatytas vertingais, iš Peterburgo parvežtais baldais, nugriauti menkaverčiai kiemo trobesiai, užveistas sodas. Pirmame aukšte veikė knygų leidykla „Sakalas“, žurnalo „Garnys“ redakcija, Katalikių moterų draugija, dailiųjų amatų mokykla, pirmoji Kaune viešoji lietuviška biblioteka ir skaitykla, kitos kultūrinės organizacijos. 1919–1924 m. gyveno kompozitorius ir dirigentas Juozas Tallat-Kelpša. 1922 m. Maironis rūmus su visa žemės valda dovanojo Kauno kunigų seminarijai. Maironio bute įrengti ir atidaryti trys memorialiniai kambariai. 1940 m. pastatas nacionalizuotas, jame įrengti butai, vaikų darželis, tačiau buvusiame Maironio bute nuolat veikė muziejus.

Pirmas šio muziejaus vedėjas 1936-1940 m. buvo kupiškėnas Jonas Balys: lietuvių etnologas, folkloristas, spaudos darbuotojas, vienas žymiausių Lietuvos tautosakininkų, istorijos daktaras, LMA užsienio narys. Gimė 1909-07-02 Krasnavoje (Kupiškio valsčius). 1940 m. pasitraukęs į Vokietiją, vėliau į JAV. Mirė 2011-09-09 Napervilyje (Ilinojaus valstija), palaidotas Šarlotesvilyje (Virdžinijos valstija).

Antruoju muziejaus vedėju 1940–1944 m. dirbo poetas Bernardas Brazdžionis. Jo iniciatyva pradėta kaupti ir kitų rašytojų archyvinė medžiaga. Iš pradžių Maironio bute buvo įrengti 3 memorialiniai kambariai, o vadovaujant B. Brazdžioniui pradėtas kaupti ir kitų rašytojų kūrybinis palikimas. Po 1989 fonduose kaupiami, saugomi ir tyrinėjami išeivijos rašytojų eksponatai ir tremtinių rašytojų archyvai.

Pasikaičius šitus parošymus mon kilo tokia mislia. Ar tik ne Krapavickų iš Račiupanų giminių šitų Chrapovickių būta? Aš ligtai internėti, Krapavickų Vido genologiniam mėdį, esu motįs labai daug tokių pavardžių. Raikės jo paklaust.

Taigi, šitam muziejuj, nei seniausios miesto skepuos, kur 1863–64 matais kaleimi sėdėjo sukilaliai, nei posmertinių rašytojų kaukių ekspozicijoj, mas nebebuvom. Matyt priseis atvažiuoti kitų rozų.

Nusifotkinį prie muziejaus, pro paminklų pastatytų Maironiui 1984 matais irgi bais garsaus kupiškėno, Jakubonių Gedimino, nuvėjom prie Kauno rotušas, kur no 1965 lig 1973 matų daug savo dorbo įdėjo buvįs mūsų klubo prezidentas, omžinų otilsį jom, Simonoičių Žybartas. Pagal savų projektų vadovovįs šito postato rekonstrukcijai ir pirmųjų jo aukštų atstotymui. Vidun užėjį nebuvom, tik nusifotkinom. Taip ir liko nebaaišku, kiek ti mūsų Žibarto dorbo znokų belikį po preš beviek du matus už setynius milijonus aurų padaryto naujo rotušas remonto.

Paskum skaniai ir sočiai pavolgį “Bernėlių Užeigoj” išėjom pasiviokščiot po Kauno sėnojį miestų, kur mums apie pastatų arkitetūrų vis posakojo ir posakojo mūsų klubo nara, profesionali gida Aldona. Buvom Vytauto bažnyčioj, prė Nėmuno upas, nesanai naujai atremontuotoj švintojo Jurgio bažnyčioj.

Paskutina mūsų kelionas vieta buvo Kauno pilis. Raikia paminat, kai 2009-2011 matais, kai vyko šitos pilės atstotymas, mūsų visų gerbiamas arkitektas, Simonoičių Žybartas, buvo vienas iš aktyviai nepritarančių tokiom rekonstrukcijos projėktui. Šioj svetainaj, 2009 spolio 4-tos dienos repotaži, golit pasižiūrėt kelias fotografijas ir labai trumpų parošymų apie to matu klubi vykusį Žybarto padaryto pilės atstotymo projekto pristotymų.

Muziejo gidas, sužinojįs kas ir iš kur mas asam, ir kad gerai pažystam Žybartų, pokvieta apsilunkyt Kauno rotušan ekskursijon. Jis interesnai paposakojo pilės istorijų, aproda sklepo ir visų trijų jos aukštų ekspozicijas. Kas, prisivoikčiojįs po miestų, do galajo nusilaist sklepan ar užlipt bokšto viršun, pasižiūrajo naujoviškų, intraktynių, muziejaus įdomybių, pasigrožajo gražiais Kauno vaizdais no pilės bokšto.

Tai tiek aš norėjau papoistat apė šitų grožų mūsų pasbuvimų Kauni. Mon tai šitas pasižmonajimas labai prė širdės. Aš misliu kad ir kitem taip pot. Bo, kai vienos kupiškėnų klubo tavorškos paklausiau, ar jai patiko ir pasiūliau mūsų mašinu parvėšt atgol Vilniun, tai ji atsokė kad ekskursija buvus gera, o važiuot su mum mašinu kategriškai atsisokė. Asų, tokiu geram dvejų aukštų traukiny ir do su atskirom saliom, važiuot vienas malonumas, žymiai geriau nei lengvojoj.

Taigi, už tai raikia padakavot mūsų prezidentai Danutai ir laukt kitos kupiškėnų kelionas Lenkijon.

Dakui! Iki kitos kelionas!

O dabar, jei norit sužinot apė tai, kaip Lietuvos kunigoikščio Kęstučio sūnus,irgi kunigoikštis, Vaidotas, gyną šitų tvirtovį ir apė kitus Kauno istorinius įvykius, prošom pasiguglint ir pasiskaityt viskų žinančiam internėti.

Žemiau možna pasižiūrat mono ir mono pačios padarytų vaizdėlių apie mūsų šitų pasibendrovimų Kauni. Sakmas!

Tubelių Vidmantas iš Smilgių