ĮAMŽINTAS KAZIMIERO ŠAULIO ATMINIMAS

 

Juodžiūnų kaime rugsėjo 14 dieną atidengtas paminklinis akmuo iš šio kaimo kilusiam kalbininkui Kazimierui Šauliui (Šaulinskui, 1905–1993). Šimonių bažnyčioje ta intencija aukotos šv. Mišios. Kupiškio kultūros centro Šimonių padalinio salėje renginio dalyviai galėjo apžiūrėti parengtą ekspoziciją apie K. Šaulio gyvenimą ir nuveiktus darbus, susipažinti su jo tarmiškai užrašytomis patarlėmis, priežodžiais ir mįslėmis, pabandyti jas įminti. Visus suartino ir tarmė, ir patriotinės dainos. Renginyje dalyvavo ne tik šimoniečiai, rajono kultūros įstaigų atstovai, bet ir nemažas būrys Vilniaus kupiškėnų klubo, kuris inicijavo šio paminklinio akmens pastatymą, narių.

UŽBAIGĖ PRADĖTĄ DARBĄ

Prieš atidengiant paminklinį akmenį kalbininkui K. Šauliui, renginio vedėja Inga Dovydėnienė, Kupiškio kultūros centro kultūrinės veiklos seniūnijose skyriaus vedėja, pabrėžė, kad kalba – tai tautos atmintis, jos širdis ir gyvastis. Per kalbą perduodamos žinios, tradicijos, vertybės ir, žinoma, jausmai. Ji jungia kartas, kuria bendruomenės stiprybę ir išsaugo tautinę tapatybę. Vilniaus kupiškėnų klubo prezidentė Danutė Kutrienė atskleidė, kam kilo mintis, kad toks paminklas, atminimo ženklas, pedagogui, tautosakos rinkėjui, etnologui būtų pastatytas būtent čia, Juodžiūnų kaime, jo gimtojoje žemėje. Vietoje, kur buvo jo tėvų sodyba, kur jis gimė ir užaugo. „Ši mintis kilo irgi šimoniečiui, taip pat kilusiam iš Juodžiūnų kaimo ir buvusiam Vilniaus kupiškėnų klubo prezidentui, šviesaus atminimo architektui Žybartui Simonaičiui. Jis puoselėjo idėją šiais atminimo ženklais pagerbti ir kitus žymius žmones. Būtent jo rankomis lašo formos granite iškaltas šio paminklinio akmens tekstas. Bet jam nepavyko įvykdyti šito darbo iki galo. Tą granito akmenį su iškaltu tekstu po Ž. Simonaičio mirties Vilniaus kupiškėnų klubui perdavė jo dukra. Norėdamas įgyvendinti buvusio prezidento idėją Vilniaus kupiškėnų klubas ir nusprendė, jog reikia imtis iniciatyvos, kad šis paminklinis akmuo būtų pastatytas“, – papasakojo D. Kutrienė. Pirmiausia ji padėkojo tautodailininkui akmentašiui Vytautui Jasinskui, kuris užbaigė Ž. Simonaičio pradėtą darbą, lašo formos granitą meistriškai įkomponavo į paminklinį akmenį.

EMIGRANTO DALIA

Vėliau prisiminta ir K. Šaulio biografija. Pasak D. Kutrienės, baisus dalykas – karas lėmė, kad 1944 metų liepos mėnesį jis turėjo emigruoti, pasitraukti į Vakarus, kai į Lietuvą vėl įžengė Sovietų armija. Iš pradžių gyveno pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. Ten mokė vokiečių ir anglų kalbos kitus pabėgėlius. Australijos vyriausybei 1948 metais pakvietus pabėgėlius persikelti į jų šalį, K. Šaulys tuo pasinaudojo. Persikėlėliai į Australiją dvejus metus privalėjo atidirbti atominių bombų bandymų poligone. Taigi būtent taip pradėjo savo gyvenimą Kazimieras Australijoje. Vėliau jis buvo geležinkelio darbininkas, pašto tarnautojas. Būdamas darbštus sugebėjo įsitvirtinti Adelaidėje, Australijoje. Turėjo savo namus ir tik išėjęs į pensiją galėjo užsiimti mėgstama veikla, savo gimtojo krašto kalbos tyrinėjimu. „Įvairius kelius rinkosi žmonės karo metu. Emigruoti ir neturėti galimybės sugrįžti į Tėvynę žmogui turbūt buvo irgi nepaprastai sunkus pasirinkimas ir nelengvas išbandymas. K. Šaulys vertas didžiulės pagarbos, kad būdamas tremtyje prisiminė savo kraštą, ėmėsi prasmingos tam kraštui veiklos. Džiugu, kad nors tokiu būdu jis primins ateities kartoms, kad ir būnant toli nuo Tėvynės galima savo kraštą pagerbti, dirbti jo labui“, – kalbėjo Vilniaus kupiškėnų klubo prezidentė.

Atidengti paminklinį akmenį buvo pakviestas jo autorius V. Jasinskas. Vėliau Šimonių bendruomenė padėkojo mokytojai Genovaitei Šimėnei už šio paminklinio akmens aplinkos sutvarkymo iniciatyvą. Pati mokytoja sakė, kad čia ne jos vienos nuopelnas, bet ir kitų pagalbininkų.

DUOKLĖ GIMTAJAI KALBAI

Apie K. Šaulio asmenybę ir jo gimtosios tarmės tyrinėjimo darbus papasakojo kraštotyrininkė Lina Matiukaitė. Ji sakė, kad pirmiausia K. Šaulio pavardė buvo Šaulinskas, tik vėliau ją sulietuvino. K. Šaulys buvo mokytojas, baigęs Panevėžio mokytojų seminariją. Daugiau kaip penkiolika metų dirbo Šimonyse, Gaigaliuose ir kitose mokyklose. Jau tada domėjosi savo tarme. Vaikams tarp įprastų namų darbų užduočių būdavo ir prašymų užrašyti tarmiškai žodžius, pasakymus, mįsles, taisykles. Ilgai šių dalykų jam nereikėjo. Tik išėjęs į užtarnautą poilsį atsidėjo gimtosios Juodžiūnų tarmės tyrinėjimams, siekė kuo daugiau jos žodžių surinkti. Taip 1988 metais atsirado 521 puslapio veikalo „Dialektologijos veikalas Juodžiūnų tarmė. Tyrimas, šaknys ir galūnės“ rankraštis, kurį atspausdino Adelaidės pensininkų klubas. „Pasirodo, yra tik 22 šio veikalo egzemplioriai. Vienas Kupiškio viešojoje bibliotekoje. Tas egzempliorius dovanotas Genutei Laužikienei (Dagytei), dirbusiai mokytoja. Jos tėvas buvo K. Šaulio pusbrolis. Jie visą gyvenimą susirašinėjo. Lygiai taip pat su K. Šauliu susirašinėjo ir Felicija Jakutytė. Jiedu penkerius metus dirbo mokytojais Šimonių mokykloje“, – pasakojo L. Matiukaitė. Tarmiškus tekstus sudėtinga užrašyti. Yra tam tikros fonetinės transkripcijos, kurias naudoja viso pasaulio mokslininkai kalbininkai. Pasak L. Matiukaitės, K. Šaulys apie jas žinojo, bet ne viską sekėsi užrašyti tiksliai. Tada jis susirado Tarptautinę fonetikų asociaciją IPA ir tapo jos nariu, išstudijavo visas transkripcijos galimybes, sudarė fonetinę abėcėlę. K. Šaulys kreipėsi pagalbos į žinomą profesorių Zigmą Zinkevičių. Jis prašė patarimo, nusiuntė abėcėlę ir jam Z. Zinkevičius atrašė: „Abėcėlė, mano supratimu, sudaryta gerai. Stengtasi atsižvelgti į smulkiausius garsus, jų niuansus. Iš pridėtų pavyzdžių matyti, kad rašmenys vartojami nuosekliai.“ „Taigi žmogus daug dirbo, rinko tarmiškus žodžius. Kai ką atsiminė iš savo jaunystės dienų. Taip pat nepaprastai daug padėjo ir kiti žmonės. Tai ir minėta F. Jakutytė, kuri atsiuntė daug vietovardžių, taip pat G. Laužikienė, Juozas Bočiulis, su kuriuo K. Šaulys bičiuliavosi Australijoje, o Šimonių laikais buvo jo mokinys. Šitame K. Šaulio darbe vertinama tai, kad yra pusantro tūkstančio vienetų smulkiosios tautosakos, t. y. mįslės, priežodžiai, visokie keiksmai, palinkėjimai“ – sakė L. Matiukaitė.

Žodį tarė šioje vietoje, kur buvo gimtoji K. Šaulio sodyba, ūkininkaujantis Juozas Buzas. Jis papasakojo, kaip ta vieta atrodė seniau, kur stovėjo dabar jau nugriauti pastatai.

Paminklinio akmens K. Šauliui atidengimo ceremonijos pabaigoje Kupiškio kultūros centro režisierė Vilija Morkūnaitė pakvietė visus sugiedoti Lietuvos himną.

Buvo uždegta atminimo žvakutė.

 

Banguolė Aleknienė-Andrijauskė

„Kupiškėnų mintys“

2025 m. rugsėjo 16 d. Nr. 71

 

Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotraukos

REMGINYS APIE KUPIŠKĖNŲ KRAŠTO ARCHITEKTUS

Renginys kiekvieną kartą prasideda "Kupiškėnų himnu"

Renginio vedančioji, Kupiškėnų klubo prezidentė Danutė Kutrienė, pakvietė atvykti į paminklinio akmens atidengimą kalbininkui Kazimierui Šauliui, Šimonių seniūnijos Juodžiūnų kaime 

Klubo prezidentė pasveikino Joną Rimantą Glemžą ir kitus klubo narius su jubiliejiniais gimtadieniais.

Jubiatas Antanas Galvanauskas

Jubliatė Gražina Kaušakienė

Klubo prezidentė sveikina Gendutę Kerevičienę su jubiliejumi

Jubiliatė Gendutė su vaišėmis 

Lietuvos architekto, paveldosaugininko, humanitarinių mokslų daktaro Jono Rimanto Glemžos paskaita apie Kupiškio krašto architektus.  

Susirinkę klubo nariai ir svečiai klausosi įdomios paskaitos

J.R. Glemžos paskaita

Laimutis Čepelė pasisakė apie architektą Lauryną Stuoką Gucevičių.

Mūsų klubo narė Aldona Mikulionienė patikslino informaciją apie L. Stuoką Gucevičių ir papasakojo atsiminimus apie Žybartą Simonaitį ir Živilę Mačionienę.

Kupiškėnų suėjime rugsėjo 7 d. Jonas Glemža gražiai pristatė iš Kupiškio krašto kilusius Lietuvos architektus. Pradėjo nuo garsiausio – Lauryno Gucevičiaus. Kai kuriems klubo nariams kilo klausimas kodėl jis nebevadinamas Laurynu Stuoka Gucevičiumi.

Primenu, kad Stuoka jis pavadintas tik sovietmečiu. Mat, tada atvažiavusiems iš sostinės į architekto gimtąjį Migonių kaimą kažkas paaiškino, kad jis gimęs Stuokos kieme, o bajoriška Gucevičiaus pavarde užrašiusi krikštamotė krikštijant Palėvenėje. Sovietmečiu tai labai tiko. J. Lebionka apie 1990 m. surado architekto krikšto metrikus. Nuo to laiko jis vėl vadinamas tik Laurynu Gucevičiumi.

Mano vyras Stanislovas Mikulionis dirbo Paminklų restauravimo projektavimo institute. Teko bendrauti ir su jo bendradarbiais Žybartu Smonaičiu bei Sigitu Lasavicku. Kai gyvenome Trakuose, dažnai mus aplankydavo. Kai susilaukėme sūnelio, jiedu nusprendė, kad be jų patarimo tinkamo vardo neišrinksime atvažiavo ir klausia - tai kaip mažąjį pavadinsit? Sakau, kad vardas turi būti trumpas, dviejų skiemenų, lietuviškas ir kad nebūtų galima pridėti rusiško „k“, nes man labai nepatinka kai Petriuką šaukia Petka ar Stasiuką Staska. Gal tegu bus Sauliukas?

Ėmė šaukti už galvų susiėmę...

„Ar visai išprotėjai? Žydišku vardu? Argi nežinai, kad žydai visiems užkliūva, kad nei vienai valdžiai neįtinka? Kodėl ne Kęstutis ar Gediminas?“

Visi trys išėjo pasidairyti po pilį. Grįžo išsišiepę, kaip geležėlę radę. Stasys ir klausia: „Ar atsimeni Kęstučio antspaudą, kabantį valdovo menėj? Kas ten parašyta? Skaistutis dux de Traken! Taigi sūnaus vardas -Skaistis!“

Žybartas rengė Panemunės pilies sutvarkymo projektą. Buvo neseniai nusipirkęs Moskvičių.

Panemunės pilyje vyko restauratorių šventė. Taigi jis atsakingas...

Mašinėlę pardavė ir nupirko jautį! Puota kaip viduramžiais! Bendradarbiai surinko pinigėlių, bet užteko tik motociklui. Algelės tai mažos...

Trakuose dirbau mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Vakare tikrinu mokinių rašto darbus. Vaikai jau miega. Kažkas beldžiasi duris. Už durų atsiliepia Žybartas. Sako, gal Stasys galėtų jį palydėti į Užutrakio dvarą. Patamsyje kelio nerandąs. Atsakau, kad Stasys dar negrįžo iš komandiruotės.

„Tai gal tu gali parodyti kaip nuvažiuoti?“

„Kaipgi mažus vaikus miegančius vienus paliksiu? Gal pablūdai?“

„Tai nors degtukų paskolink . Man ten reikia kai ką pasižiūrėti.“

Degtukų dėžutę padaviau, ir išvažiavo.

Teko bendrauti ir su kupiškėne Živile Mačioniene, kuri buvo ne tik mano vyro bendradarbė, bet ir sodo kaimynė. Ji parengė Klaipėdos senamiesčio, Aukštaitijos nacionalinio parko 3-jų kaimų regeneravimo projektus, dirbo prie senųjų dvarų ir parkų, senųjų kapinių, memorialinių sodybų restauravimo projektų. Su ja visada galėdavau pasikonsultuoti dėl paminklų senosiose Vilniaus Rasų, Bernardinų ir kitose kapinėse. Visada gerai nusiteikusi, maloni, draugiška man ir mano kolegoms gidams patardavo rengiant ekskursijas po kapines bei kitus memorialinius objektus. Buvo puiki, miela sodo kaimynė.

 

Aldona Mikulionienė

Pasidalinome atsiminimais apie mūsų klubo įkūrėją, buvusį Kupiškėnų klubo prezidentą, architektą Žybartą Simonaitį.

Pasisako Filomena Marčiulionienė...

Albinas Čiurlys...

Vilius Bartulis

Žiūrėjome dokumentinį filmą apie Žybartą Simonaitį "Pažinti tėtę". (Režisierė Virginija Vareikytė, operatorius Maximilien Dejoie)

Filmo apie Žybartą Simonaitį reklaminis plakatas

Žybartas Simonaitis (1929–2019) – vienas žymiausių Lietuvos architektų restauratorių, prisidėjusių prie svarbių Lietuvos istorinių objektų – Kauno pilies ir rotušės, Panemunės pilies, Vilniaus artilerijos bastėjos, pirklio namų Vilniuje, Didžiojoje g. 24, Mažosios gildijos namų Vilniuje, Didžiojoje g. 26, ir kitų objektų – tyrimų ir restauravimo. Architektas buvo žinomas ir kaip visuomenininkas – organizuodavo įvairius piketus ir šviečiamąsias pilietines akcijas. Jo iniciatyva rašyta daug raštų, kreipimųsi, pasiūlymų prezidentui, Seimui, Vyriausybei, Lietuvos vyskupų konferencijai įvairiais šalies gyvenimo klausimais. O kiek darbų atlikta įamžinant istorinę-kultūrinę atmintį, paveldą, buvusias mokyklas gimtajame krašte ir už jo. Daug dėmesio skyrė savo gimtajam Kupiškio rajonui. Projektavo ir dažnai savo lėšomis statė atminimo paminklus čia gyvenusiems ir kūrusiems kraštiečiams.

Mūsų klubo prezidentas buvo nepaprastai atsidavęs paminklotvarkos darbui, didelis šios srities žinovas. Visada jo galvoje sukdavosi šimtai idėjų, bet mažai kam žinoma, kad architektas buvo meniškos sielos žmogus: filosofas, fotografas, dokumentinio kino kūrėjas. Žybartui Simonaičiui dokumentinio kino kūrimas buvo mielas širdžiai užsiėmimas. Jis mąstė per filmus ir rodydavo, kas jam atrodė svarbu. Buvo pasiryžęs įamžinti gyvenimo tėkmę. Norėjo viską nufilmuoti ateities kartoms. Suprato, kad unikalūs gyvenimiškos aplinkos vaizdai išnyksta ir jų nebematyti. Jis savo filmams scenarijus rašydavo pats. Yra pluoštas scenarijų, skirtų Lietuvos ir užsienio architektūros paminklams, bet yra ir tokių, kurie apima žmogaus būtį, šventes, tradicijas ir papročius. Vilniaus regioniniame valstybės archyve yra saugomi Ž. Simonaičio scenarijų projektai filmams „Marytė“, „Po Lietuvą“, „Panemunės pilis“, „Estetika, antiestetika. Gamtos apsauga, antikultūra, blaivybė“, „Filosofija. Žmogaus apsauga, laimė, laikas, erdvė“, „Šventės (Žolinė) papročiai, tradicijos“ ir kt.

Vienas iš Žybarto gyvenimo dokumentavimo būdų buvo ir fotografija. Jis daug dešimtmečių stebėjo žmones, jų darbus. Užfiksuoti išraiškingi fotoportretai atskleidžia žmogaus vidų, jų kūno kalbą, mąstyseną. Tai nežinomi asmenys, paprasti žmonės. Ž. Simonaičio fotoportretai tarsi kalba apie žmogų, jo unikalumą ir nepakartojamumą.

Filme, kuris buvo parodytas Kupiškėnų klube, pasakojama apie vieno žymiausių Lietuvos architektų-restauratorių paliktą darbų, kino filmų ir asmeninių užrašų archyvą, kurį po kūrėjo mirties imasi tvarkyti Žybarto dukra Agnė Kuntrotienė.

Filmo scenarijaus autorė ir režisierė Virginija Vareikytė kurdama pastebėjo: „Žybartas kėlė klausimą istorinių pastatų restauravimo kontekste: ką išsaugoti, o ką leisti laikui pasiglemžti. Kai Agnė rado savo tėvo archyvą, – dokumentus, juostas, fotografijas – jai teko beveik toks pats klausimas: ką iš savo tėvo gyvenimo išsaugoti, o kam leisti nugrimzti į užmarštį. Tokia atsiminimų restauracija išėjo, tuo pačiu užsimezgė ir gražus dialogas tarp dukros ir anapilin išėjusio tėvo. Ir visas jis – per paliktus daiktus.“

Prie vaišių stalo

 Vidmanto Tubelio fotoreportažas

Vi