Vilniaus kupiškėnai

KO TAIP GRAŽU, KO TAIP GERA, KO SKAUDU ŽEMAIČIUOSE?  

Prabėgusios vasaros kelionių aidai

Ir aš matau gimtinį šiaurės kelią

Į saule degančius namus.

            Vytautas Mačernis

„Kokia graži ta Žemaitija!“ – džiaugėsi vienas Vilniaus kupiškėnas, kai vasarą ištaigingu autobusu sukome net du ratus apie Žemaitiją. Pajutau dėkingumą bendrakeleiviui tartum jo pagyros būtų skirtos man pačiam. Nors nusipelniau tik tiek, kad ten gimiau, augau, mokiausi, kad iki šiol tebekalbu šiaurinių žemaičių – telšiškių - šnekta. Išvažiavau visiems laikams, tarsi kažin ką išsigabendamas su savim ir nesugrąžindamas, kad jausčiausi esąs ne ten, žinočiau, jog niekada nebesugrįšiu, kankinsiuos ilgesiu. Tokius jausmus išgyvena ne vienas išklydęs iš gimtinės žmogus. Tarsi bandau atsilyginti jai savo parašytomis knygomis, bet, kaip sakoma, habent fata sua libelli…

Galbūt svečiui Žemaitija patinka dėl gamtos, istorijos, dėl savito, šiek tiek mistifikuoto slėpiningumo? Apie tai yra pasakojęs ne vienas keliautojas, kūręs jai  mitus, dievus. Bet dabar, dvidešimt pirmame amžiuje, kai viskas ištirta, kad nebėra jokios paslapties skraistės, apie mistiką, dievus kalbėti lyg ir nebetinka.

Štai toks kasdienybės vaizdelis. Autobusas, atlingavęs į Telšius iš Panevėžio, perpildytas. Durys uždaromos. Bet ant lipinės kelia koją mažutis, apsmukęs žmogiukas su tuščiu pieno bidonėliu ir plonu balseliu sako vairuotojui:

„Prašom manęs nestumdyti… Vo tuojau atsiprašysu!“..

Ir įkelia kitą koją. Keleiviai stebi, šypsosi.

„Leisk“, pataria vairuotojui porininkas „Su žemaičiu nepasiginčysi“…

Keliaujame per pažįstamą žemę, aplinkui karaliauja šviesi, karšta vasara, šiek tiek vėdinama besiartinančios jūros. Ne tik į rytus, bet ir Vakarus nuo Nevėžio, laikomo Žemaičių riba, jau bąla ir svyra dar nepradėti kirsti javai. Žemaitijoje viskas auga ir noksta bent pora savaičių vėliau. Kai važiuosime kitą kartą, darbuosis kombainai, o gandrai, palikę lizdus, telksis būsimai kelionei. Žiemkenčių, vasarojaus, rapsų laukai terpiasi į žaliuojančią augmeniją iki pat juoduojančių girių. Džiugu, kad žemelė, išlaikiusi alinančias kolchozmečio chemijos injekcijas, skaidyta nevykusių reformų, sklypų perkilnojimo, jau pradėjusi apaugti krūmais, kone visa apsėjama. O juk nėra nieko liūdnesnio, kaip regėti apleistas, panašias į kryžiuočių antpuolių nusiaubtas dykras. Pasaulyje trūksta grūdų, ūkininkai, bendrovės sėja daugiau, per Klaipėdos uostą, sako, plukdo net į Kiniją, Skundžiamasi, kad menkai temokama už pieną, kad išparduodami gyvuliai, bet Žemaitijoje, rodos, to dar nėra – ganosi, gulinėja juodmargių ir žalų karvučių bandos. Ir daugėja gražių šiuolaikiškų sodybų, laukuose, kiemuose – vakarietiškos technikos. Matyt, įperkamos. Tai kasdieniškasis, praktiškasis, bet gyvasis žemės ir žmonių gyvenimo grožis.

Akį traukia ir kitoks – nekasdienis, estetinis. Seni, bet atsinaujinę, švarutėliai, linkstantys gėlėmis (Telšiai – bijūnų miestas!). Žemaičių - kaip ir visos Lietuvos – miestai, miesteliai, baltuojančios iščiustytų dvarų kolonos, nauji stogai. Iš akiračio, iš medžių guotų, ūksmingų girių į dangų stiebiasi bažnyčių bokštai, keldami aukštyn dvasią, užmindami amžinąsias mįsles, bylodami apie buvusias žmonių kartas, jų darbus, vargus, viltis. Tai ten, dilginami jei ne būsimo stebuklo, tai bent krašto praeities, kultūros slėpinių pažinimo ir keliaujame. Prisiminkime – bokštų papėdėje - Bijotai, Kaltinėnai, Laukuva, Rietavas, Plungė, Salantai, Skuodas, Židikai, Seda, Žemaičių Kalvarija, Alsėdžiai, Telšai, Varniai… Suksime ir antrąjį ratą: Viduklė, Kražiai, Kelmė, Tytuvėnai, Šiluva, Maironio gimtasis Pasandravys. Ar ne iš gausybės rago kupiškėnams tiek daug Žemaitijos?!. Ir kaip Arnoldas savo pasakojimuose pajėgs sutalpins šitiek istorijos? Ir šių eilučių autorius įtaria, kad irgi šiek tiek dėtas – pats agitavo perkirsti Nevėžį, riedėti toliau.

Kupiškėnų išvykose, neskaitant miestų, dvarų paveldo, daug dėmesio skiriama bažnyčioms. Ar kam nors teko vienąkart aplankyti šitiek bažnyčių? Tačiau, kita vertus, ką daugiau ir pamatysi, jei ne jas, puošnias ar kuklias, bet vis dėl to gražias, stilingas? Kunigaikščių laikus mena nebent koks sunykęs piliakalnis, apie kovas su kryžiuočiais byloja girdėtos sakmės, daug kur – vis tokia pati rinkos aikštė, pusiau mūriniai, pusiau mediniai namai ir nameliai, buvusios žydų krautuvės, na, dar stūkso griozdiškas, bet tuščias – nebėra žmonių! - kultūrnamis, kolchozo raštinė, apleistas mokyklos priestatas – irgi nebėra vaikų! – atstatytas nepriklausomybės paminklas. Nepriklausoma Lietuva nemažai pastatė tarpukariu, bet daugiausia  laikinojoje sostinėje, apskričių miestuose, tokiuose. kaip Telšiai, Raseiniai, Kretinga. Mažesnieji tebedvelkia sustingusia senove, pasitaiko, net baudžiavos laikais.

O bažnyčios savo aukštais bokštais, skliautais, fasadais prakalba jau iš tolo, iš vidaus – meistrų raižytais altoriais, skulptūromis, sienine tapyba. Šimtus metų jos stūkso ant kalvų ir lygumose, kariauja su nuožmiais Baltijos vėjais, audromis. Pavadintos šventais vardais. Telkiančias brolius žemaitėlius į krūvą ir gerais, ir blogais laikais. Jose sukauptą, aukštyn keliančią dvasią pajus kiekvienas – ir tikintis, ir netikintis – tiek per didžiuosius atlaidus, tiek per sekmadienio mišias, kai suklumpa vos  saujelė senyvų parapijiečių, tiek ir sustingusioje tyloje, kurioje kažkas tarsi gyvas kužda. Gal tai buvę mūsų tėvų, protėvių balsai, gal pati amžinybė, kurią mums sunku besuprasti?

Pažvelkime į jų stilistiką – tikrąją ar pseudo – klasikinę, barokinę, gotikinę, stačiai lietuvišką, liaudišką. Į tokią baltą ir didingą kaip Rietavo Švento arkangelo Mykolo, į masyvią Plungės Šv. Jono Krikštytojo, į raudonąją smailiabokštę Salantų, medinę, nupilkusią Sedos ar kuklią, bet žavią Židikų, kur melsdavosi rašytoja Šatrijos Ragana, ir prabils tokia įvairovė, toks dvasingumas. Neseniai iškilo modernių šiuolaikiškų formų. skaldytais laukų akmenim dekoruota Nemakščių šventovė, prie kurios statybos daug prisidėjo iš čia kilęs kunigas Petras Butkus. Daug apie jį girdėjau ir Australijoje, ir Lietuvoje, bet, deja, susitikti neteko. Taigi šimtmečius čia stūkso aukštieji bokštai, saugo ne tik tikėjimą, bet ir tautos laisvę, ir byloja keleiviui: čia Vakarų kultūra. Europos kultūra. Čia jos – ne bizantiškosios, ne agresyviosios kirilicos stilius, veidas, gyvenimo būdas. Pasitaikė, tą gyvenimo būdą žmonėms teko ginti krauju kaip Kražiuose. Jei Kražiai atsilaikė, tai Kęstaičius mena vien mediniai kryžiai. Sovietmečiu - kokia ironija!– čia būta net tankų poligono. Bet štai Šateikiuose patekome į netikėtą, anot automobiliais suvažiavusių žmonių. didelę šventę - prieš 110 metų čia tuokėsi M. K. Čiurlionis ir Vaižganto į lietuvių literatūrą atvesta žemaičių bajoraitė S. Kymantaitė. M. K. Čiurlionio likimas susijęs su Plunge, čia, pas Oginskius, jis mokėsi, o pas Sofijos dėdę kunigą V. Jarulaitį prabėgo bene laimingiausios jaunosios menininkų poros akimirkos.

Žemaitijoje esama ir vienuolynų. Vieną jų – garsiųjų Tytuvėnų, įkurtą 17 a., kaip ir jo iškilią Šv. Mergelės bažnyčią, kurios šventorių supa renesansinių arkų siena su Kryžiaus kelio freskomis, su maldos laiptų koplyčia. Šitoks ansamblis tikras architektūros perlas, papuoštų ne tik Žemaitiją, Lietuvą, bet ir Italiją, Prancūziją ar Ispaniją, kur suplūsta šimtatūkstantinės maldininkų, turistų minios. Vienuolynai – be Tytuvėnų dar buvo ir Kretingos, ir Ž. Kalvarijos, ir Telšių, ir Kražių - ne tik vykdė tiesiogines savo misijas, ypač drastiškai kariavo su reformacija (kažin, ar tai buvo mums į naudą?), bet ir puoselėjo kultūrą, bibliotekas, mokyklas, amatus, globė rašytojus, mokslininkus. Netoliese, Pagryžuvyje, vienuoliai garsėjo žemės darbais, sodininkyste. Bet dabar jie savo paslaptinga praeitim tebetraukia smalsuolius, taip maga įkišti nosį į celes, į tylos ir maldos vietą už didžiojo altoriaus. Bet ir gaila, ir gėda prisiminus neseną Tytuvėnų vienuolyno gaisrą, dėl kurio tebevyksta teismai. Kodėl jis, kaip ir kai kurios bažnyčios, statytos ne Vytauto laikais, vis dėlto užsidegė? Ir vėl prašoma pinigų joms atstatyti. Tik nereikia teisinti savo aplaidumo, kad, girdi, deganti ir Paryžiaus Katedra.

Iš Tytuvėnų įžengiant į plačią Šiluvos erdvę, kurios viename krašte – 17 a. bazilika, kitame - baltutėlė A. Vivulskio Apsireiškimo koplyčia, kur iškilęs įspūdingas Jono Pauliaus II paminklas, sakytumei pajunti ir tūkstančių maldininkų buvimą. Tik prie šventoriaus pasitinka įdėmus, klausiantis partizanų generolo Žemaičio žvilgsnis iš metalinio reljefo.

Kaip ir bažnyčios, vienuolynai, taip ir senieji dvarai patraukia kelionių rengėjų dėmesį. Jie irgi atstatyti, išgražinti už europinius paveldo ir kitokius pinigus. Tai šalies istorijos dalis. Šie architektūros paminklai mena ne tik garsiąsias didikų gimines, bet ir karus, sukilimus, juodus baudžiavos laikus, egzekucijas. Tiek klasikinė literatūra, tiek atgimimo idėjų veikiama visuomeninė mintis parodė dvaro, svetimtaučių jo valdytojų darytas skriaudas, lažo, mokesčių naštą, valstiečių išstūmimą į prastesnes žemes, baudžiauninko komplekso įdiegimą ilgiems laikams. Dabar sunku įsivaizduoti prie Kelmės dvaro vartų buvusį kalėjimą, virš kurio būta bibliotekos, (!), kaip ir išgirsti plakamų baudžiauninkų dejones... Ilgainiui medalis tarsi apsivertė ir pamatėme, kad mūsų krašto dvarai - tegu ir svetimi – nešė ne tik žalą, bet ir kitokią, aukštesnę, europinę kultūrą. Jų savininkai – savos (Kęsgailos, Goštautai, Pacai), rusėnų (Chodkevičiai, Sapiegos, Tiškevičiai, lenkų (Gorskiai, Kosakovskiai), vokiečių (Pliateriai, Tyzenhauzai), totorių (Glinskiai) kilmės, kalbėję lenkiškai, vokiškai, prancūziškai, kaip ir jų gyvenimo būdas, buvo ir tebėra svetimi mūsų tautai. Bet ar šiais laikais, stovėdami nuostabių Renavo dvaro rūmų ant aukšto Varduvos kranto terasoje, nepajutote pagarbos didikams Renne, jų įpėdiniams, sukūrusiems šitokį grožį? Kad ir iš mūsų protėvių prakaito, net ašarų? Neišgabenusiems svetur, neprauliojusiems, bet palikusiems mūsų kraštovaizdžiui, mums patiems. Beje, šiame dvare kurį laiką glaudėsi ir šviesuolis mokytojas, kalendorių leidėjas L. Ivinskis. O ką bekalbėti apie plungiškius, rietaviškius Oginskius, kurie tarsi pasiųsti paties Dievo šviesti, kultūrinti mūsų krašto? Net Platono Zubovo, Jekaterinos II favorito, po Respublikos padalijimų apdovanoto dvarais, palikuonys įaugo į mūsų kultūrą, savastį.

Žemaitijoje buvo ir nenutautusių, šaknų nepraradusių bajorų, tokių, kaip V. Putvinskis, S, Narutavičius, kai kurie kitų, anksti įsijungusių į tautos atgimimą, nepriklausomos valstybės kūrimą. Buvo ir neturtingų, nusigyvenusių, iškritusių iš savo luomo, tapusių paprastais kaimiečiais. Jie kalbėjo žemaitiškai, krimto tą pačią juodą plutą. Tokie būsimos rašytojos Žemaitės tėvai, tokia jos pačios, nuomininkų, šeima, ieškojusi laimes visame krašte - nuo Telšių iki Užvenčio. Iš tokių išėjo ir seserys Ivanauskaitės (L. Pelėdos), Marija Pečkauskaitė (Š. Ragana). Buvo ir tikrų nuskurdėlių, išgyvenusių net iki mūsų laikų. Atmenu tuos medinius, suzmekusius Žemaitijos dvaralius, jų ponus, pasitaikė, nestokojusius ir honoro. Kaip šiandien matau dvejetą senų, vėjo nupučiamų panų Lunskyčių, sekmadienį, per patį sovietinį  badmetį išsiropštusių iš Skurvydiškės lauželio, su juodais drabužiais, su lenkiškom maldaknygėm traukiančių į Telšius.

Taigi juk ir patys pajutote, kad Žemaičiuose, ne tik gražu, bet ir gera?.. Nors nelengva paaiškinti, kodėl. Tą gerumą pajunti atsidūręs prie srauniosios Minijos, prie Vaclovo Into surinktų akmenų, užveistų augalų Mosėdyje, prie Lūksto ežero ar ant Šatrijos kalno. Net žvelgdamas į raudoną, aukštą, per pusę dangaus saulėlydį, koks būna Žemaičiuose. Bet ir šiame buvime, tik gerokai giliau, tartum slypi kažin kokia dvasia, kelianti ramybės, ypatingo saugumo, net laimės pajautas. Rodos, stovi už sienos, saugančios nuo visokių pavojų, skamba tavo gimtoji šnekta, ir viskas čia taip, kaip buvo, kaip turi būti per amžius. Ir tokią akimirką - ne tik mintyse, bet ir balsu - norisi ištarti: kaip gerai, kad čia Žemaitija, kad tu pats - žemaitis!.. Tai primena ir Žemaitijos vėliavos, iškeltos 800 m. krašto paminėjimo proga, Bet tai joks separatizmas, šitaip gimtajame kampe, skambant vaikystės šnektai atsigauna ir tūlo kupiškėno, sėlių, senos baltų genties palikuonio, širdis. O juk Žemaičių herbe, rašoma PATRIA UNA!

Ir imi suvokti, kad taip yra todėl, jog per amžius čia būta mūsų pačių, kovota ir kentėta, kad patys stovime už tvirtų Simono Daukanto, Motiejaus Valančiaus pečių. Vienas jų sukūrė istorinę mūsų sąmonę, (nors raštai išleisti pavėluotai), kitas po vyskupo mantija saugojo, švietė, blaivino didelę dalį Lietuvos - nuo Kuršo iki Daugpilio, taip pat ir Kupiškio kraštą. Juk blaivybės sąjūdis prasidėjo Palėvenėje. Nors tiedu vyrai kartais ir nesutarė, Varniuose apsipyko, išsiskyrė - gal viskuo dėtos ambicijos, žemaitiškas užsispyrimas? – bet abu ėjo ir Lietuvą vedė į tą pačią pusę.

Kaip gerai, kad čia tebėra ir Daukantas, ir Valančius, ir Žemaitė!..

Bet čia skaudu ir dėl daugybės iš atminties neištrinamų netekčių. Dėl tų jaunuolių, vėlyvą keturiasdešimt ketvirtųjų metų rudenį padėjusių galvas prie Sedos, užspeistų rusų tankų, nuskendusių Varduvoje. Sako, kad ir pozicijos jiems buvusios parinktos ne kitapus, bet šiapus ištvinusios srovės. Dar viena tautos, atsidūrusios tarp istorijos girnų, tragedija? Koks keistas sutapimas – tuo pat metu nuo Sedos į Žemaičių Kalvariją atskriejo ir tas vienintelis sviedinys, kurio skeveldra nutraukė genialaus jaunuolio Vytauto Mačernio gyvybę.

Skaudu ir dėl Rainių kankinių, ir dėl sunaikintų, pamiškėse užkastų mūsų bendrapiliečių žydų. Ir dar daug dėl ko – juk šitiek visko čia būta!..

Tai gal ir ant Kryžkalnio kalvos, į kurią ilga žąsele kylame saulėtą rytą, galėjo tebestovėti lietuvės Motinos ąžuolo šakele rankose paminklas? Ne nutremtas į Grūtą, tarp leninų, stalinų, kitokių tamsos gaivalų, bet čia, kur sueina svarbūs krašto keliai, kur susitinka praeitis ir dabartis. Tai skulptoriaus Broniaus Vyšniausko kūrinys. Toks pat kaip ir Pirčiupio Motina, kaip didžiuma to prieštaringo laikotarpio kultūros paminklų. Bėgant laikui būt netekusi okupantų primestų funkcijų ir likusi tiktai Motina (šitokią, tikiu, ją kūrė pats menininkas), saugojusi ir tų daugiau nei tūkstančio Kęstučio apygardos vyrų, kurių pavardės įrėžtos naujajame memoriale, atminimą. Jie buvo ir jos vaikai!.. Tačiau ką bepakeisi, jei temokame tik taip barbariškai išsiskirti su savo pačių praeitim?

Skubėkime į Kražius. Štai ir jie, nusidriekę šviesioje vasaros erdvėje, apsupti žalumos, taikios ramybės, net snūdo, tokie garsūs praeityje. Skaisčiai apšviesta saulės baltuoja Šv. Mergelės Marijos Nekalto prasidėjimo bažnyčia, - kaip jai, tokiai baltutėlei it nuotakai, tinka šis vardas. Bet atstatyta tik dalis buvusios Kolegijos, kur įkurtas M. K. Sarbievijaus kultūros centras. Kitų, buvusių, statinių tik pamatų akmenys kyšo iš asfalto. Kur Kražių, nelyg kokių senovės Mikėnų, didybė, garsas? Kurių svarbą prieš daugel amžių suvokė pats Vytautas, atsiųsdamas vietininką Mykolą Kęsgailą? Vien mažas, nuošalus, gėlėse ir soduose paskendęs provincijos miestelis?

Stovėdamas prie praeities griuvėsių suvoki, kaip bėga laikas, kad daug kas, taip ir pat tu pats – ne amžina. Kadaise čia virė intelektualinis ir politinis gyvenimas, darbavosi didieji būsimo Vilniaus universiteto, tokie, kaip M. Sarbievijaus, protai, kurie, kai tapo nereikalingi, susikrovė mantą ir išdardėjo. Bet Kražiai liko. Ir jų šlovė. Ir žmonės. Nebe tie, jau kitos kartos, bet liko. Ir Žemaičių žemė liko. Gal jie ir suvokė, kad ji yra toji, kurioje ne tik lemta, bet ir reikia būti, nes ir niekur nėra jokios kitos. Kai reikėjo, krauju apgynė savo dvasios tvirtovę – bažnyčią. Kalbos, kad Lietuva (net globali!), esanti visur, kur tik susirenka būrelis lietuvių, kur, apsivilkę tautiniais drabužiais, jie sugieda tautos himną, parodomi per televiziją. Netiesa – ir Žemaitija, ir Lietuva yra tiktai čia ir niekur kitur. Ir niekas mūsų svetur nelaukia. O pasaulis jau seniai perdalytas. Čia tvirtas tautos kamienas, kad ir apdraskytas istorijos vėjų, tačiau išsilaikęs pat iki šiol. Pakelkime akis aukštyn ir pamatysime, ne, pajusime širdim, kiek daug čia, Žemaičiuose, kaip ir visoje šalyje, aukštos, šviesios, nuo amžių mums paskirtos erdvės, kiek gražios žalios žemės, dar neiškirstų girių, neužterštų vandenų. Ir kiek daug čia skaudaus gerumo, amžinosios, mus saugančios tėvų ir protėvių dvasios, jog, kaip rašo poetas Aistis:

Gera čia gyvent ir mirti!

Gera vargt čia Lietuvoj!

Raimondas Kašauskas, žemaičių kupiškėnas