MIELI KLUBIEČIAI

Gerb. Vilniaus kupiškėnai.

Primename, kad š.m. rugsėjo 5 d. 15 val. Vilniaus Mokytojų namuose (svetainėje) įvyks klubo narių suėjimas.
Lektorius - mitybos specialistas, Vilniaus universiteto medicinos fakulteto profesorius, medicinos daktaras RIMANTAS STUKAS

KVIEČIAME AKTYVIAI DALYVAUTI

Klubo valdyba

B A J O R Ų K A I M U I 455 M E T A I

Bajoriečiai 2010 metais, jauni ir gražūs. Centre balta priklaupusi knygos autorė Alena Balytė - Grigaliūnienė. Ilsisi su bokalu alaus sodybos šeimininkas Algis Balys.

Bajoriečiai Janina ir Bronius

Bajoriečius sveikina vyriausia susitikimo dalyvė Nijolė iš Kinderių kiemo.

Aldutė K. su krikštasūniu Antanu Kadžiuliu.......Gerda Jankevičiūtė skaito savo eiles.

2010 m. rugpjūčio 7 d. susirinkome į Jubiliejinį susitikimą, kuris prasidėjo šv. Mišiomis Skapiškio bažnyčioje. O po to kaimo vėliava suplevėsavo vienintelėje autentiškoje Bajorų k. sodyboje – Balių kieme.

1555 m. rugpjūčio 2 d. Stanislovo Skopo rašte sakoma, kad iš savo valdomo dvaro bažnyčiai užrašo 13 Bajoriškių kaimo valakų. Bajoriškiai anksčiau dar vadinti Skiečiūnais. Taigi, jau prieš 500 metų šioje žemėje vaikščiojo mūsų protėviai. Jų atminimą pagerbėme tylos minute.

Šiame susitikime Alena Balytė – Grigaliūnienė pristatė knygą „Bajorų kaimo praeitis“. Medžiagą šiai knygai pradėjo rinkti 1989 metais, aprašė kiekvieną sodybą. Knygoje sudėti prisiminimai apie buvusį Bajorų kaimą ir jame per du šimtmečius gyvenusius žmones, jų istorijas.

Antrąją eilėraščių knygą „Laukimas“ kiekvienam dalyviui padovanojo Gerda Jankevičiūtė – Petraitienė.

„Už šią melodiją išaugusią iš žemės,

Kai vaivorykštė kyla po lietaus.

Už viską tau dėkoju, mano Žeme,

Už palytėjimą brangaus žmogaus.

Gyvenimas.

Lenkiuosi žemei.“

Dar ilgai klegėjo kalbos seniai nesimačiusių kaimynų, gerų vaikystės draugų. Išsiskirstėme, sakydami : „Iki pasimatymo gimtuose Bajoruose“.

N.K.

.

S T U B U R A I

Šiandien minime Stuburų kaimo bendruomenės 20-mečio jubiliejų. Tai ne eilinis Kupiškio rajono kaimas. Iš šio kaimo, apart daugelio savam kraštui nusipelniusių žmonių, kilęs aktyvus Vilniaus kupiškėnų klubo narys Rimantas Skaistis. Kupiškio laukų akmuo Skaisčio sūnų rūpesčiu įgavęs paminklo pavidalą, granite iškaltais žodžiais byloja: „Šioje Stuburų kaimo vietoje buvo pavyzdingo ūkininko, šaulio, 1941 m. sukilimo prieš sovietų okupaciją Antašavos būrio vado, politinio kalinio Povilo Skaisčio ir skaudaus likimo žmonų Emilijų sodyba, nugriauta okupantų 1969 m. Tėvo 100 metų sukakčiai – sūnūs Rimantas ir Vitalis 2008 m.“

Ne visų pėdsakai su žemiškojo gyvenimo baigtimi išnyksta. Priklausomai nuo žmonių gyvensenos, nuo jų valios bei pastangų perduoti palikuonims amžinąsias vertybes, pėdsakas tęsiasi į ateitį. Mokslo žmonės tvirtina, kad minimas gyvenimo būdas pereina į genus, išlieka būsimose kartose. Taigi, tikėdami, kad mūsų žemiškasis gyvenimas nesibaigia mirtimi, turime daugybę pavyzdžių, kad su mirtimi nesibaigia ir dorybėmis ženklintas žemiškasis gyvenimas; jis tęsiamas per palikuonis.

Dauguma susirinkusiųjų gerai pažįsta Rimantą Skaistį. Savyje įkūnijęs nepaprastą taurumą, norą ir gebėjimą bendrauti, pagelbėti negandai ištikus, Tėvynės meilę, - nuostabus šis žmogus. Be šių savybių, jo, kaip iškilios asmenybės, nebūtų. Panašus į jį brolis Vitalis. Jų rūpesčiu radosi pakelėje akmeninis istorijos puslapis, neleidžiantis užmaršties šešėliui užgožti praeities, vedančios į ateitį, pėdsako.

Viniaus kupiškėnų klubas sveikina Stuburų kaimo bendruomenę su garbingu jubiliejumi ir linki toliau puoselėti patriotinius jausmus savam krašte ypač jaunimo tarpe.

IR ŠVIESA IR TIESA MŪS ŽINGSNIUS TELYDI !

Vilniaus kupiškėnų klubo prezidentas

Vytautas Pivoriūnas

TRAKŲ VOKĖ IR SENIEJI TRAKAI

Senuose Trakuose aplankėme senąją bažnyčią. Onutė G. papasakojo apie Vytauto Didžiojo kelią su skulptūromis, užsukome į Benediktinių vienuolyną. Dalis vienuolių prancūzaičių neblogai išmokusių kalbėti lietuviškai.

Pasididinę šią nuotraukėlę pamatysite beveik visus išvykos dalyvius.

Trakų Vokė – Vilniaus miesto dalis, esantį į pietvakarius nuo miesto centro miesto pakraštyje. Rytuose prateka Vokė. Dabartinę Trakų Vokę sudaro centrinė gyvenvietė su daugiabučiais namais, Juozapo Tiškevičiaus, Andrė, Trampolio ir kitos gatvės.

Yra dvaro sodyba su Eduardo Andrė projektuotu parku, Švč. Mergelės Marijos koplyčia.

Pirmą kartą Vokės vardas minimas 1375 m., kai Prūsijos maršalas Godfridas fon Lindenas devynias dienas siautė aplink Trakus. Tuomet prie Vokės įvyko didelis mūšis tarp Lietuvos kunigaikščių Kęstučio ir Algirdo pulkų bei kryžiuočių ordino.

1996 m. Trakų Vokė prijungta prie Vilniaus.

[taisyti]

Trakų Vokės dvaro sodybos ansamblis - istorizmo architektūros paminklas, turintis neoklasicizmo, neogotikos, eklektikos elementų. Trakų Vokės dvaro rūmai statyti 1876–80 m. Vilniaus gubernijos bajorų maršalkos Jono Tiškevičiaus. Statybą vykdė italų architektas L. Marconi. Rūmai restauruoti 1971-1978 metais. Rūmuose išlikę arba pagal likusius pavyzdžius rekonstruoti vertingi interjerai. Dvarą supa upės vingis ir gražus parkas, suprojektuotas garsaus prancūzų architekto Eduardo Fransua Andre. Šiuo metu dvaro rūmus valdo Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga. Vedamos ekskursijos, nuomojamos patalpos renginiams.

Rūmų salės lubų fragmentas. Šiuose rūmuose italai suka filmus. Jie sako, kad viskas panašu į 17 a. Italijos šiaurę, tik nėra kalnų.

Bajorų rūmų direktorius Raimundas Bačėnas labai vaizdžiai pasakojo mums apie rūmus, jų architektūrą, grafą Joną Tiškevičių, bei italų kinematografininkų pamėgtą Trakų Vokės ansamblį ir tikrą, gyvą lietuvišką alų.

APLANKOME ŠILAUOGIŲ PLANTACIJAS DARGUŽIUOSE

Keliomis dienomis aplenkę Respublikos Prezidentę, Varėnos rajono Dargužiuose aplankėme šilauogių plantaciją.

Nuotraukose matote šilauogių plantaciją sujoje uogaujančiais Vilniaus kupiškėnais.

Litrą uogų apsukrus rinkėjas prirenka per 5 minutes, tokios jos derlingos. Sodinukai pirkti iš Naujosios Zelandijos. K

Kauno botanikos sodas išvedė naują labai derlingą ir saldesnę šilauogių rūšį, ir pavadino ją profesorės garbei - Danute. Tarptautiniam pripažinimui, jį bandymams perduota Vokietijai, kurie po 3 metų pripažins arba ne, nauja rūšimi. Visi smagiai pasiuogavome ir mokėjome pusę, parduotuvėje parduodamų šilauogių, kainos.

Mums gidu buvo Petras Basalykas, augalų auginimo UAB "Jūsų sodui" direktorius.Jis mums išaiškino gluosninių žilvičių, auginimo biokurui subtilybes, o šilauogių plantacijoje kaip auginti ir rinkti uogeles..

Pakeliui susipažinome su žilvičių atžalynu, skirtu biokuro gamybai.

Šilauogė – jaunystės uoga, mėgstama visame pasaulyje. Šilauogėse ypatingai gausu bioaktyvių junginių. Jokios kitos uogos neprilygsta jose esančiam antocianino kiekiui.

Antocianinai – tai vienas iš labai sudėtingų bioaktyvių junginių, kurie užtikrina natūralią gynybą prieš neigiamą aplinkos poveikį organizmui ir ligas. Šilauogės stiprina organizmo imuninę sistemą ir ypač efektyviai kovoja su oksidaciniu stresu.

Oksidacinis stresas panašus į senėjimą. Mūsų aplinkoje yra daug laisvųjų radikalų (vaistai, oro tarša, pesticidai, t.t.), ir mes beveik neturime galimybių išvengti kontakto su jais. Laisvieji radikalai kartu su natūraliais radikalais padidina oksidacinį stresą. Netinkamas balansas tarp oksidantų ir antioksidantų sukelia oksidacinę žalą arba nenormalias funkcijas: ligas, infekcijas, senėjimą.

Šilauogės pasižymi šiomis sveikatą stiprinančiomis savybėmis:

· Stiprina imuninę sistemą;
· Mažina cholesterolio kiekį kraujyje;
· Mažina riziką susirgti diabetu;
· Gerina medžiagų apykaitą;
· Saugo nuo žalingo saulės poveikio;
· Gerina regėjimą.

Kad tai patikrinti, reik kasdien bent po 150 gramų šilauogių suvalgyti. Kitaip rezultatai bus menki.

MES RIMO BITYNE

http://lt.wikipedia.org/wiki/Bitė (plačiau apie bites)

Svetingai Rimanto S. priimti aplankėme jo bityną. Ragavome medutį ir midutį. Visiems labai patiko midaus gėrimo ceremonija. Kiekvienam taurė midaus, o užkanda - centimetro storio svogūno "riekė" su šaukšteliu medaus. Ir skanu ir gardu ir aštru ir sotu.

Fotonuotraukose Rimas demonstruoja avilio įklotus bičių padailintus pikiu. Pajutai slogelę, pikiuotą marškelę kabini šalia pagalvės, trauki į plaučius pikiu prisodrintą orą ir slogos kaip nebūta.

O kiek naujienų apie bites, žinoma mums būsimiems bitininkams, papasakojo Rimas. Bičių motinėlės su savo tranukais vestuves kelia net 300 m. aukštyje, kad darbštuolėms bitelėms netrukdyti ir meilės scenų atvirai nerodyti. Rimo bitelės ramios. Rimtai cvaktelėjo tik vieną kartą, nors bandymų buvo ir daugiau ir vis dėl mūsų neatsargumo - atsistodavome jų kelyje į avilį.


O koks korio su medumi ir bičių duonele skanumėlis, kurį Rimantas visiems dosniai dalino.

Kas norėjo pasirūpino medučio atsargomis žiemai ar rudens negandoms. Giedame kupiškėnų himną ir atsisveikiname su svetinguoju Rimantu Skaisčiu.

Laimos Kriukelienės autorinė tapybos paroda

Maloniai kviečiu Jus į autorinės tapybos parodos, skirtos Žalgirio mūšio 600 metų Jubiliejui,pristatymą Seimo II rūmų parodų galerijoje 2010 m. liepos14 d. 14 val. Pagarbiai dailininkė Laima Kriukelienė nuo Skapiškio

Gavę tokį malonų kvietimą Vilniaus kupiškėnai susirinko pagerbti savo kraštietės tapytojos Laimos Kriukelienės bei pasigrožėti jos tapybos darbais.

Parodos pristatymui vadovavo seimo narys E. Pupinis. Tapytoją sveikino seimo narė M. Petrauskienė, kolegos, Vilniaus kupiškėnai, giminės ir pažįstami.

Detaliau apie tapytoją: www.artbaltica.com/lit/bio/kriuk.php

Laima Kriukelienė su tapybos parodos pristatymui vadovavusiu seimo nariu Edmundu Pupiniu

Iškilmingo parodos pristatymo dalyvių šeimyninė nuotraukėlė (dešinėje)

Dvi "bajoraitės" Laima Kriukelienė ir Nijolė Kinderytė viena kitos glėbyje. Gimė abi Bajorų kaime šalia Skapiškio, o susitiko pirmą kartą čia - Laimos tapybos parodoje. (nuotrauka dešinėje)

Laima palieka autografą savo knygoje "Dailės terapija"(kairėje). Skaitoma "Sakmė apie Žalgirio mūšį"
Laimos kolegės iš Utenos verslo kolegijos.
Trečias iš dešinės mūsų kraštietės tapytojos Laimos Tubelytės - Kriukelienės vyras Kęstutis - aukštaitis dusetiškis. Dukrytės: Birutė - architektė, bei Karolina - studentė išvykusios į užsienius.

Po parodos susirinkome kavinėje, atsigaivinome bei išvengėme lietučio, pylusio visą valandą.
KOMENTARAS:

Mieli Vilniaus kupiškėnai,
Nuoširdžiausias Jums ačiū už tai, kad taip gražiai pagerbėte mane per parodos, skirtos Žalgirio mūšio 600 metų Jubiliejui, pristatymą. Už viską labai ačiū. O kokios įdomios nuotraukos. Ačiū

Laima Kriukelienė

LIEPOS 17, 2010