Biržai, Vabalninkas, Salamiestis

BIRŽAI

Greitu autobusu Vilniaus kupiškėnų grupė per Ukmergę, Panevėžį, Pasvalį atrūko į Biržus. Aplankome pilies muziejų, kitas žymias Biržų miesto vietas.

Biržai – miestas šiaurės Lietuvoje, Panevėžio apskrityje, 66 km į šiaurę nuo Panevėžio. Miestas yra 201 km į šiaurę nuo Vilniaus ir 90 km į pietus nuo Rygos, netoli Latvijos sienos. Rajono savivaldybės, miesto seniūnijos ir Širvėnos seniūnijos centras, taip pat parapijos centras, regioninio parko direkcija. Urbanistikos paminklas (senamiestis ir piliavietė). Miesto teritorijoje į Širvėnos ežerą Biržų šiauriniame pakraštyje įteka Agluona ir Apaščia. Miestas skirstomas į Naujamiestį (į vakarus nuo Agluonos), Senamiestį ir Astravą (Širvėnos šiaurinėje pakrantėje).

Buvusio ilgamečio Kupiškio parapijos klebono ir dekano kun. Vlado Kupsto kapas

su paminklu Biržų bažnyčios švetoriuje.

.
.

VABALNINKAS
Vabalninko seniūno Stepo Gudo priimti ir vedami aplankėme žymiausias Vabalninko vietas : skulptoriaus Ryto Belevičiaus skulptūrą "Svajonė" stovinčią miestelio centrinėje aikštėje, kurios mecenatai brolis ir sesuo Černiauskai.
Aplankėme gana turtingą Vabalninko muziejų, kurio vadovė nenuilstanti Onutė Šablinskienė, buvusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.

Vabalninkas – miestas Biržų rajone, 26 km į pietus nuo Biržų. Seniūnijos centras, stovi Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (nuo 1817 m.), yra B. Sruogos vidurinė mokykla, Šiauriniu pakraščiu teka Vabala, kuri Vakaruose įteka į Tatulą

Apsilankėme tautodailininkų Vido ir Aldonos Jatulevičių sodyboje ir čia jų įrengtoje galerijoje - a(kvadrate) v (kvadrate)

S A L A M I E S T I S

Salamiestis – miestelis Kupiškio rajone, į pietryčius nuo Vabalninko. Stovi Šv. Antano Paduviečio bažnyčia (nuo 1820 m.), medinė Salamiesčio evangelikų reformatų bažnyčia (nuo 1830 metų), išlikęs Salamiesčio dvaras, yra pagrindinė mokykla.

Mokykloje mokosi 106 mokiniai, dirba 21 mokytojas. 7 mokytojai vietiniai, kiti atvyksta iš Kupiškio. Mokinių kasmet mažėja, tad ateitis ...

Mums koncertavo Salamiesčio pagrindinės mokyklos etnografinis ansamblis "Vijunytė"vadovaujamas Almos Pustovaitienės.

Šeimyninė Salamiesčio bendruomenės ir Vilniaus kupiškėnų klubo narių susitikimo įvykusio 2009.06.17 d. Salamiestyje nuotrauka.

Karališkas Vilniaus kupiškėnų sutikimas, pagal geriausias Kupiškio KROŠTO tradicijas.

Pagerbiami nominantai, pasikeičiama dovanomis, suvenirais.

Kalbėjo Alizavos seniūnas Antanas Alkauskas, Salamiesčio bendruomenės pirmininkė Marytė Baniulienė, jos pavaduotoja Aldona Janilionienė, bei Vilniaus kupiškėnų klubo prezidentė Filomena Marčiulionienė.
Seniūnas išgyrė Salamiesčio bendruomenę kaip labai aktyvią ir daug nuveikusią, turinčią gerai įrengtas patalpas ir turtingas tradicijas.
Marytė Banelienė papasakojo, kad daugiau pasiekti pavyko bendru darbu, užsispyrimu, valdžios parama, kuri pati neatėjo, teko daug ir kantriai dirbti.
Aldona Janilionienė sakė, kad teko dirti ir vadybininku ir inžinieriumu ir vykdytoju ir sąmatininku ir finansininku. Ji mums parodė puikiai įrengtas patalpas ir pasibėdavojo, kad jas išlaikyti sunku - trūksta lėšų.

Lietuvišku, salamiestietišku vaišingumu mus stebino Salamiesčio moterys - pedagogės, medicinos darbuotojos, ūkininkės, senjorės.

Skaniu alučiu - šnekučiu mus vaišino verslininkas Vytautas Lukšys
O "pivoriumi" pasirodo buvo Vytautas Janilionis mums gerai pažįstamos Aldonos vyras.

Susitiko 3 matematikės : Dangutė Breskuvienė, Nijolė Kinderytė ir Jolanta Skeberdienė, ji ir Salamiesčio bendruomenės sekretorė.

Pas skulptorių H. Orakauską Kernavėje

Giedrą ir šiltą gegužės 21 d. rytą grupė Vilniaus kupiškėnų puikiu autobusu vyksta į Kernavę.
Pirmiausia aplankome kupiškėnams gerai žinomą skulptorių Henriką Orakauską, gyvenusį Kupiškyje 18 metų ir ten palikęs daugiau nei 20 skulptūrų. Mielai mus pasitinka ne tik Henrikas ir jo žmona Loreta, bet ir labai protingas ir visiems draugiškas vilkšunis Brudas.
Henrikas nuosekliai veda nuo skulptūros prie kitos skulptūros, įdomiai, filosofiškai papasakodamas kiekvienos kilmę, ką jis norėjo pasakyti ją sukurdamas. Kieme pasitinka skulptūra „Šulinys“ su sėdinčiu ant jo ir visus pasitinkančiu piligrimu.





Už jo stovi kėdė, ant kurios gali atsisėsti tik tie, kurie moka megzti kojines, plūgas su užrištu mazgu, bylojantis, kad vaikams jau jo neprireiks, nes tėvų žemė bus parduota. Kitam kieme stovi dar neužbaigta skulptūra – patranka su užrašu ‚Atlantida“.
Patranka turės įvairią paskirtį. Kiemas sutvarkytas, išpuoselėtas, pilna augalų įvairių, gėlių.

Apžiūrėję kiemą, Henriko vedami patraukiame į galerijos vidų.

Nepaprastas įspūdis. Čia ir piešiniai, grafika ir gausybė bronzinių ir marmurinių skulptūrų, skulptūrėlių. Skulptorius pats mielai pasakoja apie savo darbus ir ragina į kasdienius reiškinius pažvelgti nauju žvilgsniu. Autorius savo darbuose stengiasi parodyti ir šiek tiek erotikos, jo nuomone, suteikiančios darbams tam tikro „šarmo“. Linijų grakštumas, bronzinis spindesys, minčių ir filosofijos perteikimas ir įprasminimas darbuose prikausto dėmesį, nesinori išeiti.
Greitai prabėgo 2 val.nuoširdaus bendravimo su Henriku, padarom prisiminimui kolektyvinę nuotrauką prie „Angelo“ ir prie "Šulinio“atsisveikinę su svetingais galerijos šeimininkais, važiuojam susitikti su Kernavės gide Valda.

Ji apžvalgos aikštelėje, nuo kurios atsiveria gražiausias vaizdas Lietuvoje su vingiuojančia Nėrim ir keturiais piliakalniais, papasakoja Kernavės istoriją, atsako į klausimus ir atsisveikiname.
Pasivaikščioje po Kernavę, užkopiame ant Mindaugo sosto piliakalnio, pasigrožėti įspūdingais senosios Lietuvos Sostinės apylinkių vaizdais.








Šiek tiek palaukę sesės Zitos, patenkame į monsinjoro, Kernavės klebono Česlovo Krivaičio iniciatyva parapijos administraciniame pastate įkurtą Bažnytinių reliktų muziejų. Nuo stogo terasos pasigrožime Č.Krivaičio rūpesčiu ir lėšomis Kernavėje pastatytais kryžiumi „Jūs -mano rankos“ ir skulptūromis „Mozė“, „Vytautas Didysis“, kiemo statiniais. Užsukame į Kernavės bažnyčią. Čia sukurtas unikalus meno kūrinys – iš vietos akmenukų bažnyčios šventoriaus sienoje sudėliotos mozaikinės Kristaus kelio stotys (autorė J.Grišiūtė). Susipažįstame su bažnyčios istorija.

Važiuojam į Dūkštų ąžuolyno pažintinį taką, kur pietaujame ir ilsimės. Pažintinio tako ilgis 2,3 km, bet mes viso neapeiname. Susipažįstame su didžiausiu natūraliu ąžuolynu, prieiname prie vieno iš paslaptingausių pažintinio tako objektų Airėnų akmens su ženklais, kurio paprašome norų išsipildymo.
Vykstame link Vilniaus. Sustojame dar Sudervėje, aplankome garsiojo mūsų kraštiečio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus suprojektuotą Švč. Trejybės klasicistinio stiliaus rotondos tipo bažnyčią (1822 m.).
Gerai nusiteikę, pilni gražių įspūdžių grįžtame į Vilnių.