ALDONOS REPORTAŽAS IŠ RICHMONDO

Safari parkas yra Virdžinijoje, Shenandouh slėnyje, už kurio matosi Blue Ridge (Melyni kalnai).Parke yra apie 1000 egzotinių gyvūnų iš 6 pasaulio kontinentų.Per parką eina 5 km kelias, kuriuo galima tik važiuoti ir iš automobilio maitinti gyvūnus.

Kitose nuotraukose matosi naturalus tiltas (Natural Bridge) taip pat Virdžinijoje.Tiltą išplovė Cedar Creek upė. Tiltas yra nacionalinis paminklas. Arka siekia 67 m aukščio.Viršuje eina automagistralė.

Krepšinį (LONDON 2012) žiūrėjom apsirėdę lietuviškais marškinėliais, užsimovę trispalvius rankogalius ir kas ką turėjom, o vis tiek pralaimejo.

Siunčiu dar keletą nuotraukų iš viešnagės Amerikoj. Vaikščiojau po patį didžiausią Šiaures Karolinos valstijos miestą Charlottec,  Džordžijos valstijos sostinėje Atlantoje,  aplankiau didžiausią pasaulyje akvariumą, Olimpinį parką, Coca-Cola pasaulį - muziejų ir pabuvojau CNN centre. Atlantos akvariumas yra vienintelis pasaulyje, kuriame gali pamatyti didžiausią žuvį bangininį ryklį ,begalę kitų retų žuvų ir egzotinių žuvyčių. Atlantoje randasi pagrindinė CNN būstinė. Stebėjau pro stiklą tiesioginę žinių transliaciją visam pasauliui. Coca-cola ekspozicijos apžiūra baigėsi gaiviųjų gėrimų ragavimu. Galima buvo paragauti virš 60 rūšių gėrimų iš 5 kontinentų.

ATSISVEIKINAME SU MOKYTOJA FELICIJA JAKUTYTE

Eidama 99 gyvenimo metus mirė nusipelniusi mokytoja, Kupiškio raj. garbės pilietė (2001) Felicija Jakutytė. 

Felicija gimė 1914m . balandžio 8 d, Kupiškyje, Anėlės ir Jono Jakučių šeimoje. Tėvas buvo apsišvietęs žmogus: auksarankis stalius, fotografas, motina – namų šeimininkė.1922 m. F. Jakutytė pradėjo lankyti Kupiškio pradžios mokyklos trečią skyrių.1923 m. įstojo į progimnazijos pirmą klasę, o po ketverių metų tęsė mokslą Panevėžio mokytojų seminarijoje, kurią baigė 1931 metais.1932-1946 metais mokytojavo Vabalninko valsčiaus Meilūnų, Palaimos ir Šimonių pradinėse mokyklose. Nuo 1946 iki 1979 m. dirbo Kupiškio vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja.1957 m. neakivaizdžiai baigė Vilniaus Pedagoginį institutą. Nuo 1979 iki 1992 – ųjų mokytojavo įvairiose Kupiškio rajono mokyklose, pavaduodama susirgusius ar trūkstamus mokytojus.

Paskutinius du dešimtmečius mokytoja garbingai ir aktyviai gyveno pensijoje - Kupiškyje.

Mokytoja Felicija per visą mokytojo darbą Kupiškyje turėjo daug auklėjamųjų klasių. Šimtai abiturientų, jos auklėtinių, baigė Kupiškio vidurinę mokyklą. Pirmoji auklėtojos F. Jakutytės laidą išleista į gyvenimą buvo tryliktoji - 1952 metais, paskutinė trisdešimt šeštoji - 1975m.

Vilniaus kupiškėnai, buvę Felicijos Jakutytės auklėtiniai, reiškia užuojautą sūnui Andriui, artimiesiems ir kartu su visais liūdi dėl šio brangaus žmogaus netekties.

Mirė kupiškėnas prof. Rimantas Karazija

Rugpjūčio 1 d. mirė kupiškėnas, iškilus Lietuvos veterinaras, mokslininkas, pedagogas, buvęs ilgametis Veterinarijos akademijos rektorius, diplomatas, politikas, žemės ūkio ministras Rimantas Karazija.

Gimęs 1936 metais, 1954 m. R. Karazija baigė Kupiškio vidurinę mokyklą, 1959 metais – su pagyrimu Lietuvos veterinarijos akademijos Veterinarijos fakultetą. Tais pačiais metais jis pradėjo dirbti pagal paskyrimą Lietuvos gyvulininkystės ir veterinarijos moksliniame tyrimo institute. 1961 m. jis buvo pakviestas dirbti į Lietuvos veterinarijos akademiją. 1967 m. Jis apgynė disertaciją,o 1970 metais jam buvo suteiktas docento vardas. 1968 – 1974 metais R. Karazija buvo Veterinarijos fakulteto dekanas. 1972 metais buvo išrinktas Fiziologijos, patologinės fiziologijos ir patologinės anatomijos katedros vedėju. 1974 metais buvo paskirtas Prorektoriumi mokslo ir mokymo reikalams. 1976 m. R. Karazija buvo paskirtas Akademijos rektoriumi. Per visus darbo metus Akademijoje R. Karazija skaitė studentams patologinės anatomijos ir teismo veterinarijos paskaitas, vedė praktinius užsiėmimus, atliko gyvulių ir paukščių ligų diagnozavimo darbą, dažnai išvykdamas į atokiausias Lietuvos vietoves konsultuoti veterinarijos gydytojų jų darbo vietose. R. Karazija kartu su bendradarbiais yra parašęs du vadovėlius – “Žemės ūkio gyvulių patologinė fiziologija ir patologinė anatomija” (1967) ir “Veterinarinė patologija” (1989), paskelbė daugiau nei 90 mokslinių straipsnių ir daugiau nei 100 kitokio pobūdžio straipsnių laikraščiuose ir žurnaluose. Parašė darbų Lietuvos veterinarijos mokslo ir mokyklų istorijos klausimais, jo rūpesčiu 1981 m. buvo įkurtas Lietuvos veterinarijos akademijos muziejus.

Rektoriaudamas R. Karazija neapsiribojo vien akademine veikla. 1983 – 1989 metais jis – Lietuvos aukštųjų mokyklų Rektorių tarybos pirmininko pavaduotojas; 1989 metais išrinktas pirmuoju Nepriklausomos Lietuvos aukštųjų mokyklų Rektorių konferencijos pirmininku, Lietuvos veterinarijos gydytojų sąjungos pirmininku. 1989 m. R.Karazijai buvo suteiktas profesoriaus vardas, 2011 metais jam suteiktas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Rektoriaus emerito vardas.

1992 m. R. Karazija buvo paskirtas Lietuvos žemės ūkio ministru. Šiose pareigose jis dirbo iki 1994 m. 1995 m. jam suteiktas Lietuvos Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ministro diplomatinis rangas ir jis buvo paskirtas dirbti ambasadoriumi Latvijoje. Šiose pareigose jis dirbo iki 1999 m. Baigęs diplomatinę tarnybą Latvijoje, R.Karazija sugrįžo į Kauną ir 1999 metais dirbo Akademijoje, Fiziologijos ir patologijos katedroje profesoriumi.

Jis buvo stebinančiai jautrus vadovas. Šeimoje buvo visų ramstis, pagalbininkas, bičiulis, ypatingas Tėtis ir labai atsakingas Vyras. Jis buvo visada nenusimenantis, kantrus, šypseną dovanojantis, pastebintis, kam reikia pagalbos, dėmesio, paramos... Buvęs labai darbštus, didelės pareigos, žodžio žmogus, pasiekęs karjeros aukštumų, bet visada likęs jautrus, mielas, geras, kitų bėdas suprantantis ir visomis išgalėmis besistengiantis padėti.


Mes, Vilniaus kupiškėnai, reiškiame gilią užuojautą velionio šeimai ir artimiesiems ir kartu liūdime dėl didelės netekties.

Velionis pašarvotas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos didžiojoje salėje, Tilžės g. 18, Kaunas. Lankymas ketvirtadienį nuo 12 valandos. Karstas išnešamas penktadienį 12 valandą. Velionis bus laidojamas Petrašiūnų kapinėse.

ATSISVEIKINAME SU AKADEMIKU, KUPIŠKĖNU VYTAUTU MERKIU

akad. Vytautas Merkys

Eidamas 84-uosius metus liepos 25 dieną Vilniuje mirė žymus istorikas, Lietuvos mokslų akademijos narys profesorius habilituotas daktaras Vytautas Merkys.
V. Merkys buvo vienas iš žymiausių lietuviškos spaudos draudimo laikotarpio tyrinėtojų - humanitarinių mokslų habilituotas daktaras (1968), profesorius (1991), Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys (1990), Gardino universiteto garbės daktaras (1993). Mokslininkas buvo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordino kavalierius, Mokslų akademijos Simono Daukanto premijos (1996) ir Lietuvos mokslo premijos (1997) laureatas.

V. Merkys gimė 1929 m. gegužės 5 d. Rokiškio apskrities Čivų kaime, dabar Kupiškio raj. Baigė Kupiškio gimnaziją, 1951 m. - Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. 1953-1986 m. buvo Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto aspirantas, jaunesnysis mokslinis bendradarbis, skyriaus vedėjas,  1887-1992 m. - Lietuvos istorijos instituto direktorius, nuo 1992 m. - vyriausiasis mokslinis bendradarbis, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius. Lietuvos mokslų akademijos žurnalo „Lituanistica“ ir tęstinio leidinio „Lietuvos istorijos metraštis“ redakcinių komisijų pirmininkas.

V. Merkys parašė monografijas apie Simoną Daukantą, Motiejų Valančių, Konstantiną Jablonskį, Igną Jonyną, Lietuvos knygnešius, draudžiamosios lietuviškos spaudos kelią ir kt., parengė S. Daukanto, M, Valančiaus, K. Jablonskio raštų leidimus.
Jau gyvenimo saulėlydyje Vytautas Merkys išleido ir savo atsiminimų knygą „Atminties prošvaistės“ (2009), kurioje atskleidė istoriko darbo okupacijos sąlygomis užkulisius. Tuo metu iškylančius sunkumus, suvaržymus reikėjo mokėti apeiti, tad stebina Vytauto Merkio ir jo kartos istorikų pasiryžimas, nepaisant visko, gilintis į Lietuvos praeitį, paisyti tautos interesų ir mokslinės etikos.

Pagal L.R.
Velionis pašarvotas šv. Jonų bažnyčioje. Lankymas nuo liepos 27 d. 14:30. Išlydėjimas liepos 28 d. 12:15

Sveikiname Petrą Pečiūrą su 85 jubiliejumi

Vilniaus kupiškėnai sveikina klubo narį, šimonietį, Petrą Pečiūrą su 85 - mečiu ir laukia pasirodant klubo suvėjimuose.

VAŽIUOJAME Į TRAKUS, AUKŠTADVARĮ

Važiuojame į Dalgedų kaimo turizmo sodybą įsikūrusią visai ant Vilkokšnio ežero pakrantės – jaukiame ir atokiame gamtos kampelyje.
Kaimo sodybos etnografiniame kambaryje, krosnyje išsikepsime naminės duonos,  susipažinsite su senoviniais rakandais, duonos kepimo tradicijomis ir papročiais.

 Mes kupiškėnai, visa bandome lyginti, kokie skirtumai ir tapatumai tarp sėlių ir dzūkų žodžių.

Visa panašu, bet yra ir skirtumų. Dzūkų žodžiai, kaip: kačerga, ližė, vėtyklė, spragilas, blėkelės, duonkubilis, girnos, rugių pėdas, guba, bezmėnas mums suprantami. Bet be paaiškinimų nelabai suprastume, kas yra: skujinė (šluotelė iš pušų šakelių krosnies pado pelenams šluoti), nekocia (medinė gelda), nekotėla (geldelė), mendelis (guba).

Suprasime, kas yra: andarokas, šienikas, paduška, lopšys, bet nelabai: laškos (lovos), rubaška (moteriška bliuska)

 

Aldutė, kaip ant delno, mums išklojo rugio grūdo kelią. Ji V. Universiteto  auklėtinė. Keturias   moterų kartas pamatėme sodyboje. Tai močiutė Ona, mama Aldutė, duktė Miglė ir jauniausioji anūkėlė Saulutė, kuriai dar tik šeši metukai.

Močiutė Ona . Jai  84 m.

O čia visos Dalgėdų sodybos moterys

Klausėmės ausis ištempę

Sesutės prie audimo staklių

tuoj šausim į krosnį

Mūsų Jonelis tikras dailininkas, kažin ką piršteliu piešia. 

Kiekvienam į  rieškučias tešlos ...

Dirbam išsijuosę 

Kiekvienas minkė savo kepaliuką, pažymėdamas savo ženklu

Atsakingas darbas teko p. Miglei - padalinti tešlą kaid visiems pakaktų

Duonytė iškepė, reik susirasti savo kepaliuką

Garbingoje vietoje Dievulio abrozdėliai

Malu, malu. Tokį darbą šeimoje darydavo vaikai, kai būdavo prariekiamas paskutinis praėjusio kepimo duonos kepalas

Daug ką sužinojome iš vyriausios sodyboje -  Aldutės

Onutė pabandė austi, kaip jai sekėsi pasakys ji pati ... 

Susėdome į valtis prie Vilkokšnio ežero

Skanūs buvo pietūs, ragavome ir velnio lašelių ... 

Graži sodybos aplinka 

Po velnio duobės apžiūros 

Velnio duobės nugalėtojai + fotografas

Kai kas Velnio duobei atsuko nugaras

Duobės šlaiteliai

Prie senosios Trakų kibininės 

Prie Senosios kibinės

Skanūs buvo kibinai, galėjome pasirinkti, kas su bėėė,bėėė, kas su kriūū, kriūū įdaru

Stalas platus, sutilpome visi

PRANEŠIMAS

Mieli kupiškėnai,

pranešame, kad antrą "Kupiškėnų enciklopedijos" tomą (K-P)  galite įsigyti Dailės akademijos knygyne  (Maironio 6), kaina - 142 Lt

Paskubėkite, tiražas tik 300

Malonaus skaitymo.

Klubo valdyba

PAJŪRIAIS ...

IŠLYDĖJIMAS

Pajūriais, pamariais

Vida Kisielienė, Lazdynų vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja

Lazdynų mikrorajono švietimo įstaigas ir „senjorus“ sieja glaudi draugystė jau daugelį metų. Tradiciniu tapo mikrorajono tautinių dainų konkursas, kurį kasmet rengia judėjimo „Stabdyk nusikalstamumą“ aktyvus dalyvis bei Vilniaus kupiškėnų klubo narys Rimantas Skaistis.

Šįkart tautinių dainų konkursas vyko gražioje renovuotoje Lazdynų vidurinėje mokykloje, į kurią atvyko „Ąžuolyno“ progimnazijos, „Minties“ gimnazijos, Trakų Vokės, Žėručio ir, žinoma, Lazdynų vidurinės mokyklos dainininkai. Dainavo solistai, duetai, ansambliai, skambėjo dainos įvairiomis kalbomis.

Mokyklos direktorė Marija Klimaševska pasveikino visus dalyvius sakydama, kad daina padeda gyventi, ir palinkėjo visiems kūrybiškumo ir nuostabios vasaros.

Visi su nekantrumu laukė komisijos sprendimo: „Kas gi šiais metais dainavo geriausiai?“ Kompetentingai komisijai nuspręsti buvo sunku, nes daina buvo viena už kitą skambesnė. Komisijos sprendimas ir įteiktos dovanos buvo suteiktos audringais plojimais. Bet visi laukė didžiojo prizo – kelionės į Pajūrį. Išaušo ilgai lauktoji diena, kai Erfurto gatvę iš ankstaus ryto užplūdo minia mokinių, tėvelių, mokytojų. Kai kas iš tėvelių savo atžalą gal ir pirmą kartą išleido į kelionę su nerimu širdyje…

Džiugu, kad išvykstančiųjų palydėti atvyko nepamirštantis bendruomenės buvęs Lazdynų seniūnas, dabar miesto tarybos narys Algis Srelčiūnas, kuris ilgai mojavo ranka ir linkėjo „gero vėjo“.

Autobusas skriejo Lietuvos keliais, keleliais: Kaunas, Kryžkalnis, Bijotai, Klaipėda, Palanga, pagaliau Šventoji… Trys dienos, praleistos kelionėje, prabėgo akimirksniu, bet įspūdžiai ilgai išliks atmintyje. Poilsio namuose „Limeta“ mūsų kelionės organizatorius R.Skaistis surengė dalyvių koncertą bei vaišino medumi. Koncerto metu dainavo ne tik mokiniai – dainą “Raskila” dainavo ir direktorė Marija Klimaševska su pavaduotoja Vida Kisieliene, o joms pritarė mergaitės. Koncertas buvo nuoširdus ir draugiškas, o atlikėjams negailėta aplodismentų.

Jūros bangos, besileidžianti saulė, karštos kopos, šviežiai rūkyta žuvis – ilgai išliks keliautojų atmintyje ir vaizdo juostoje.

Už viską norime padėkoti Rimantui Skaisčiui, kuris skatina nepamiršti tautinių dainų, jas dainuoti nuo mažens, nuo mokyklos suolo…

Kaip didžiausia padėka gimė eilės apie kelionę.

Į kelionę išvažiavus,

Rimantas mums vadovavo:

Suskaičiuoti kaip viščiukai,

Valentinas vairą suko...

                         Vilnius, Kaunas ir Bijotai,

Štai ir lauktoji Šventoji.

Saulė mums linksmai mojuoja,

Jūra laukia išsvajota.

Saulei šviečiant iš pat ryto

Mes susiruošėm į Nidą.

Nuotaika puiki puiki!

Kas mūs laukia pakely?

Žalios pušys, karštas smėlis,

Jūros bangos tiesiog žėri.

Gal sulauksim ir undinės

Ar nepaprasto delfino?

Ačiū, Rimantai, mielasis

Už bangas tas mėlynąsias,

Už kelionę, rūpesčius

Ir patirtus įspūdžius.

KVIETIMAS

SVEIKINAME VIDĄ ŽILINSKIENĘ

Vilniaus kupiškėnai sveikina  dr. doc. Vidą Žilinskienę – Augustinaitę iš Skodinių padangės, su gražiu jubiliejumi.

Vida, būk sveika ir graži kaip dabar, kad esi.


Skaitykite:
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-06-26-dr-vida-zilinskiene-tarp-matematikos-ir-kalbos/84521