KLUBE NAUJA KNYGA IR SENOVĖS DRABUŽIAI

„Piliakalniai, senkapiai ir pilkapiai, kalnai, kalneliai, kalvos, ežerai, upeliai ir šaltiniai, dubenuoti ir kiti dideli ar mažesni akmenys, medžiai ir miškai, raistai, pievos ir laukai – legendomis ir padavimais, sakmėmis ar pasakojimais apipinti. Ir kiekvienas iš jų turi savąjį vardą, pavadinimą, kurį sugalvojo, pritaikė mūsų protėviai, akylai pastebėję to vietovardžio panašumą į kokį tai daiktą ar reiškinį, arba vadino taip, kaip girdėjo sekant sakmes, pasakojant padavimus ir legendas. Ir visa tai jie sekė ir pasakojo išskirtine krašto tarme – kupiškėniškai. Kaip gražiai skamba: PiktObalą, RaganYtą, DŪdkapys, MargOkriaušys,VarsmĄlą, INdubas...“

Tai ištrauka iš vaizdingai parašytos, gražiai iliustruotos knygos „Kupiškio krašto archeologinės ir mitologinės vertybės“, kurią parengė ir Vilniaus kupiškėnų klube pristatė jos rengėjai: Alma Totorytė-Pustovaitienė, folkloro ansamblis „Kupkėmis“ ir Kupiškio kultūros centro kolektyvas „Jaunimo Ramuva“. Recenzentas – Alvydas Totoris, trumpai joje aprašęs Kupiškio krašto archeologinių tyrinėjimų istoriją.

Knygoje aprašyti Kupiškio krašto piliakalniai, kapinynai, pilkapynai, senkapiai, yra skyrius „Mitologija“, kuriame aprašytos mitologinės vietos ir objektai, pateikti žmonių pasakojimai, padavimai, legendos, ekspedicijų aprašymai. Joje cituojama ir bene pirmoji Lietuvoje moteris poetė, plius -  rašiusi kupiškėnų tarme, Uršulia Tamošiūnaičia, gimusi Vėžionių kaime (rekomenduojame paskaityti Linos Matiukaitės parengtą knygelę „Uršulia Tamošiūnaičia. „Ailios“):

„Miesto lauki unt kalnalio, prė Mušteikio unt kelalio,

Motį žmonąs daugel kartų tinoj lokstunt orklį sartų.

Viseip, soko, pyškia, žvingia, žmonąs noktį aitėn vingia.

Žirgokalnys yr jom vardas, no jo aina toksai skardas.

Gražus kėlias smėliu piltas, pakalnąlaj yra tiltas.

Ir kažin kas ti boluoja, po tos krūmus vis dūluoja:

Nei tai žvėris, nei tai žmogus, šidinimus turi blogus.

Aš nei karto neregėjau, tik no kitų tėp girdėjau.

Kai Keršulį pasitiko, kas jom unt kėlio atstiko:

Vąlai noktį išvažiovo – kapt vaiduoklį ir sugovo.

Jau trupčiukų būvįs girtas, tik unt kojų būvįs tvirtas.

Drųsiai sokįs: aikš jimtynių, kas tu esi, aikš veltynių.

Toj parmėtįs kaip ir maišų, kaip ir kokį šlubų, raišų.

Sokįs:  brudai, toj suminsiu ir kėp šiaudus tau sutrinsiu.

Mon nežvingsi kėp arkliukas, ale čypsi kėp šuniukas.

Mono runkos stundžios, kietos, nepatrauksi man iš vietos...“

Kupiškėnai atvažiavo pasipuošę senoviniais sėlių drabužiais, kuriuos atkūrė, pagamino ir pristatė archeologė Daiva Steponavičienė su savo komanda.

Mokytojų namų Baltoji salė buvo pilnutėlė, renginys visiems labai patiko, esame dėkingi ir „Kupkėmio“ vadovei Almai Pustovaitienei, labai gražiai pristačiusiai knygą, ir „Kupkėmiui“, kartu su „Jaunimo Ramuva“, vadovaujama Daivos Palionienės, padainavusiems sutartines, pademonstravusiems sėlių drabužius, ir Kupiškio merui Dainiui Bardauskui, parėmusiam Kupiškio kolektyvų išvyką transportu.

Jūsų dėmesiui siūlome Vidmanto Tubelio fotoreportažą.

Vilius Bartulis

Popietę pradėjome giedodami kupiškėnų himną

Himną, padedant klubo prezidentui Viliui, užvedė Filomena

Pasveikinti  jubiliatai: Arnoldas Pažemys ir...

 Irena Kavoliūnaitė

Žiūrovų daug

" Kupkėmis"  Vilniaus kupiškėnų klubo popietėje 

Knygą pristatė Kupiškio kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėja, etnografė Alma Pustovaitienė

Folkloro ir paveldosaugos kolektyvas "Jaunimo Ramuva" 

Mobiliame kioskelyje kalendoriai ir atvirukai su sėlių aprėdų pavyzdžiais

Knygos autorė su savo pagalbininkais

 Klubo dovanos 

Dovanų buvo ir nuo atskirų klubo narių

Klube pristatoma archeologė, mokslų daktarė Daiva Steponavičienė, daugeliui pažįstama kaip postfolkloro  dainininkė - Rugiaveidė 

 D. Steponavičienė pasakoja apie vėlyvojo akmens amžiaus sėlių  genties drabužių archeologiją .

Senovės drabužių autorė ir Kupiškio kultūros centro ansamblio "Kupkėmio" folklorininkai demonstruoja jų pavyzdžius

Smalsaujam prieš tūstantį metų mūsų protėvių nešiotais aprėdais

Taip atrodė mūsų krašto protėviai 

Taip atrodė senovėje vyrai  

"Kupkėmio" moterys pasipuošę tūkstantmečiais aprėdais 

2019 metų kalendoriaus pristatymas

Kalendoriaus, su sėlių drabužiais, kūrėjai 

Ir man čia įdomu

Kupiškėniško alaus degustacija

Susitiko seni draugai 

Jubiliatams skambėjo "Ilgiausių metų"

  

Atsisveikinimo akimirkos

VISI KRŪVON

.
    Sveiki gyvi, brungūs kupiškėnai

Gruodžio 2 d. 14 val. Mokytojų namų Baltojoje salėje bus KUPIŠKĖNŲ POPETĄ

Knygos "Kupiškio krašto archeologinės ir mitologinės vertybės" (sudarytoja Alma Pustovaitienė).

IX-XII a. sėlių genties rūbų pristatymas (pristato archeologė dr. Daiva Steponavičienė).

Koncertos Kupiškio kultūros centro kolektyvai:

folklorinis ansamblis "Kupkėmis" (vadovė Alma Pustovaitienė),

folkloro ir paveldosaugos kolektyvas "Jaunimo Ramuva" (vadovė Daiva Palionienė).

Labai lauksma, ataikit.

MIRĖ DOC. DR. LINAS VIDUGIRIS

Eidamas 91 metus lapkričio 14 d. mirė ilgametis klubo narys doc. dr. Linas Vidugiris. Šį pasaulį Linas išvydo 1928 m. sausio 23 d.  Kupiškio valsčiaus Jutkonių kaime. Išskirsčius  į vienkiemius, jo tėvai gavo 8 ha žemės prie vaizdingų Mituvos, tekančios  iš Skapiškio ežero, krantų,  pasistatė namus, gražiai sutvarkė sodybą. Deja, sovietmečiu užtvenkus Lėvenį prie Kupiškio, beveik visa jų žemė atsidūrė didžiulių Kupiškio marių dugne.

Pradinę mokyklą lankė Virbališkių kaime. Linas maloniai prisimindavo pirmąją mokytoją Eleną Vanagienę, mokykloje dirbusią ilgus metus. Penktą skyrių baigė Kupiškio mokykloje. 1940 m. rugsėjo 1 dieną, tapo gimnazijos mokiniu. Gausiai  pirmokų klasei vadovavo biologijos mokytojas kupiškėnas Kazys Pajarskas, Kupiškio gimnazijoje išleidęs daugelį laidų abiturientų. Lietuvių kalbos mokytojo Martyno Stonio paragintas jau pirmoje klasėje pradėjo rinkti tautosaką, padėdavo mokytojui ją tvarkyti, vėliau tapo mokyklos būrelio literatu. Matematiką  dėstė gimnazijos direktorius Teodoras Blinstrubas. Direktoriaus pamokos būdavo įdomios, iliustruojamos gyvenimiškais  pavyzdžiais, gal todėl su matematika draugavo ir vėliau. Labai maloniai Linas prisimindavo ir baigiamosios klasės auklėtoją  Filomeną Jočienę,  mokiusią ne tik istorijos, bet ir gyvenimo sampratos. Tėviškėje labai dažnai buvo minimas  kaimynas, mirusiojo tėvo amžininkas Jurgis Čiurlys, Sankt Peterburgo technologijos instituto absolventas, vėliau Lietuvos geležinkelių direktorius, VDU profesorius, daug pasidarbavęs plėtojant mūsų krašto geležinkelius. Tada Jutkonyse  dažnai buvo kalbama apie kelius, geležinkelius, todėl kelių specialybė įsiminė ir jam. 
Taigi 1945 m. rudenį įstojo į VDU Statybos fakulteto kelių skyrių. Linas prisimindavo, kad universitete įdomios ir naudingos buvo žymių profesorių Prano Jodelės statybinių medžiagų ir Juozo Dalinkevičiaus gruntų mechanikos paskaitos, per kurias įgytas žinias vėliau dažnai teko taikyti tiriant kelius. Geležinkelių disciplinas skaitė katedros vedėjas docentas Jonas Kiškinas, jau 1911 m. pradėjęs dirbti carinės Rusijos Šiaurės–Vakarų geležinkelio inžinieriumi Virbalyje. 1950 m. universitete Linas apgynė diplominį projektą ir, dekanui Stasiui Vabalevičiui, vėliau KPI profesoriui, tarpininkaujant, buvo išsiųstas aspirantūron į Maskvos automobilių kelių institutą. Taip spalio pabaigoje atsidūrė Maskvoje! Nieko čia nepažinojo, nieko nežinojo, prastai kalbėjo rusiškai... Bet visi instituto katedros darbuotojai labai maloniai priėmė, padėjo įsikurti. Vadovu buvo paskirtas Kelių projektavimo katedros vedėjas profesorius Valerijus Babkovas, labai puikus specialistas ir nuostabus žmogus. Disertacijoje teko nagrinėti automobilių eismo sąlygas įvairaus pobūdžio kelių ruožuose ir pagal tyrimų rezultatus pateikti naujus kelių elementų projektavimo parametrus. Institute jis buvo vienintelis lietuvis. Iš pradžių buvo sunku, neįprasta. Laikui bėgant, studijos, darbas bibliotekose, tyrimų ruožuose įtraukė į tenykščio gyvenimo ritmą.

1954 m. balandį Linas apgynė technikos mokslų kandidato (daktaro) disertaciją ir netrukus grįžo jau į Kauno politechnikos institutą. Visą vasarą rengėsi paskaitoms, pratyboms, laboratoriniams darbams. 1958 m. jam buvo suteiktas mokslinis docento vardas, 1962−1967 m. vadovavo KPI Kelių katedrai. 1969 m. Kelių katedra ir kelių specialybė perkelti į naujai įsteigtą Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas). Čia, kaip rašė Linas,  buvo malonu bendrauti su studijų draugais profesoriais: Aleksandru Čyru, Bronium Sidauga, Vincu Vainausku, docentais: Vaclovu Pranaičiu, Evaldu Palšaičiu, Leonu Puodžiukynu. Liną visada domino kelionės, nematytos šalys. Pabuvojo visose Sovietų sąjungos respublikose.   Maloniai nuteikė Lenkijos miestas Krokuva, kuriame skamba ir Lietuvos istorijos aidai, Čekijoje savo didybe ir grožiu žavėjo Prahos hradas. Kartu su Kelių katedros bendradarbiais išleido knygas „Kelių tiesimas“ (1967 m. pirmoji, 1972 m. – antroji dalis) ir „Kelių eksploatacija“ (1991 m.). 1999 m. iš spaudos išėjo „Automobilių kelių projektavimo“ knyga, kuri parengta kartu su doc. E. Palšaičiu. Gimnazijos klasės draugams talkinant, 1997 metais išleido knygą apie Kupiškio gimnaziją „Ir mes kupiškėnai“, kuri susilaukė didelio ne tik kupiškėnų susidomėjimo, bet pasklido net ir užjūryje.

Studijų baigties 50-čiui teko rengti kurso draugų prisiminimų, biografijų, taip pat mūsų profesorių, dėstytojų biografijų  knygą „Studijų ir polėkių metai“ (2000 m). 2014 m. parengė knygą apie įžymų Lietuvos tiltų statytoją Alfonsą Meškinį „Gyvenimas, skirtas tiltams“, o 2016 m. išleista didelės apimties knyga apie Lietuvos sauskelių, geležinkelių  tiesėjus, tiltų statytojus „Kelininkai, susiję su Lietuva“ (800 puslapių). Paskutinė 1918 m. Lino išleista knyga "Jutkonys ir jutkoniečiai", tai Lino dovana savo gimtinei ir jos žmonėms.

Vilniaus kupiškėnų klubo nariai nuoširdžiai užjaučia velionio gimines ir artimuosius.

 

Velionis bus pašarvotas prie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios 
1-oje salėje (Paco 4).

Atsisveikinimas penktadienį (lapkričio 16 d.) 15-19 45 val.

Urna išvežama šeštadienį (lapkričio 17 d.) 10 val.

Laidotuvės 12 30 Kupiškio r. Jutkonių kapinėse.

EKSKURSIJA PO ANTAKALNIO KAPINES

Ekskursiją po kapines pradėjome nuo Ipolito Užkurnio medžio skulptūros

Prie paminklo Pirmo Pasaulinio karo aukoms

Apžiūrėjome sutvatytas vokiečių karių kapines

Tvarkingi, prižiūrimi lenkų karių kapai

Net kiekvienas musulmonų kario kapas įvardintas..

  ...
...o ant lietuvių karių kapų stovi tik toks "paminklas". Kryžiai buvo, tačiau apie 1970 metus jie buvo išgabenti į savartyną. 
Kodėl gi mes, lietuviai, negerbiame savo žuvusių tautiečių atminimo?

Kupiškėnų uždegta žvakutė ant lietuvių karių kapų

Klausomės gidės, M.Čioboto trečio amžiaus universiteto kultūros fakulteto dekanės, 
Aldonos Mikulionienės pasakojimo

Prie Lenkijos vyriausybės pastatyto paminklo 1919 - 1921 metais žuvusiems savo tautos kariams

Prie kapinių cerkvės

Granite iškaltos pavardės cerkvės statytojų ...

...ir čia atgulusių amžinam poilsiui

Prie Napeleono armijos karių, mirusių nuo bado ir ligų  Vilniuje, memorialo

Sovietinių Lietuvos vadų memorialas

Antrojo pasaulinio karo sovietų karių memoriale

Pakilome į  aukščiausią kapinių aikštelę

Prie Laisvės gynėjų memorialo

Prie Prezidento A.M.Brazausko kapo

Prie mūsų kraštiečio skulptorius G. Jokubonio kapo  jo dukra Eglė ir Kupiškėnų klubo prezidentas Vilius Bartulis.  

Maldos prie Adolfo Ramanausko Vanago kapo

Uždegėme žvakutes ant A. Ramanausko Vanago...

...ir poeto Justino Marcinkevičiaus kapų

Atsisveikiname su gide Aldona.

Vidmanto Tubelio foto reportažas