Biržai, Vabalninkas, Salamiestis

BIRŽAI

Greitu autobusu Vilniaus kupiškėnų grupė per Ukmergę, Panevėžį, Pasvalį atrūko į Biržus. Aplankome pilies muziejų, kitas žymias Biržų miesto vietas.

Biržai – miestas šiaurės Lietuvoje, Panevėžio apskrityje, 66 km į šiaurę nuo Panevėžio. Miestas yra 201 km į šiaurę nuo Vilniaus ir 90 km į pietus nuo Rygos, netoli Latvijos sienos. Rajono savivaldybės, miesto seniūnijos ir Širvėnos seniūnijos centras, taip pat parapijos centras, regioninio parko direkcija. Urbanistikos paminklas (senamiestis ir piliavietė). Miesto teritorijoje į Širvėnos ežerą Biržų šiauriniame pakraštyje įteka Agluona ir Apaščia. Miestas skirstomas į Naujamiestį (į vakarus nuo Agluonos), Senamiestį ir Astravą (Širvėnos šiaurinėje pakrantėje).

Buvusio ilgamečio Kupiškio parapijos klebono ir dekano kun. Vlado Kupsto kapas

su paminklu Biržų bažnyčios švetoriuje.

.
.

VABALNINKAS
Vabalninko seniūno Stepo Gudo priimti ir vedami aplankėme žymiausias Vabalninko vietas : skulptoriaus Ryto Belevičiaus skulptūrą "Svajonė" stovinčią miestelio centrinėje aikštėje, kurios mecenatai brolis ir sesuo Černiauskai.
Aplankėme gana turtingą Vabalninko muziejų, kurio vadovė nenuilstanti Onutė Šablinskienė, buvusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.

Vabalninkas – miestas Biržų rajone, 26 km į pietus nuo Biržų. Seniūnijos centras, stovi Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (nuo 1817 m.), yra B. Sruogos vidurinė mokykla, Šiauriniu pakraščiu teka Vabala, kuri Vakaruose įteka į Tatulą

Apsilankėme tautodailininkų Vido ir Aldonos Jatulevičių sodyboje ir čia jų įrengtoje galerijoje - a(kvadrate) v (kvadrate)

S A L A M I E S T I S

Salamiestis – miestelis Kupiškio rajone, į pietryčius nuo Vabalninko. Stovi Šv. Antano Paduviečio bažnyčia (nuo 1820 m.), medinė Salamiesčio evangelikų reformatų bažnyčia (nuo 1830 metų), išlikęs Salamiesčio dvaras, yra pagrindinė mokykla.

Mokykloje mokosi 106 mokiniai, dirba 21 mokytojas. 7 mokytojai vietiniai, kiti atvyksta iš Kupiškio. Mokinių kasmet mažėja, tad ateitis ...

Mums koncertavo Salamiesčio pagrindinės mokyklos etnografinis ansamblis "Vijunytė"vadovaujamas Almos Pustovaitienės.

Šeimyninė Salamiesčio bendruomenės ir Vilniaus kupiškėnų klubo narių susitikimo įvykusio 2009.06.17 d. Salamiestyje nuotrauka.

Karališkas Vilniaus kupiškėnų sutikimas, pagal geriausias Kupiškio KROŠTO tradicijas.

Pagerbiami nominantai, pasikeičiama dovanomis, suvenirais.

Kalbėjo Alizavos seniūnas Antanas Alkauskas, Salamiesčio bendruomenės pirmininkė Marytė Baniulienė, jos pavaduotoja Aldona Janilionienė, bei Vilniaus kupiškėnų klubo prezidentė Filomena Marčiulionienė.
Seniūnas išgyrė Salamiesčio bendruomenę kaip labai aktyvią ir daug nuveikusią, turinčią gerai įrengtas patalpas ir turtingas tradicijas.
Marytė Banelienė papasakojo, kad daugiau pasiekti pavyko bendru darbu, užsispyrimu, valdžios parama, kuri pati neatėjo, teko daug ir kantriai dirbti.
Aldona Janilionienė sakė, kad teko dirti ir vadybininku ir inžinieriumu ir vykdytoju ir sąmatininku ir finansininku. Ji mums parodė puikiai įrengtas patalpas ir pasibėdavojo, kad jas išlaikyti sunku - trūksta lėšų.

Lietuvišku, salamiestietišku vaišingumu mus stebino Salamiesčio moterys - pedagogės, medicinos darbuotojos, ūkininkės, senjorės.

Skaniu alučiu - šnekučiu mus vaišino verslininkas Vytautas Lukšys
O "pivoriumi" pasirodo buvo Vytautas Janilionis mums gerai pažįstamos Aldonos vyras.

Susitiko 3 matematikės : Dangutė Breskuvienė, Nijolė Kinderytė ir Jolanta Skeberdienė, ji ir Salamiesčio bendruomenės sekretorė.

Pas skulptorių H. Orakauską Kernavėje

Giedrą ir šiltą gegužės 21 d. rytą grupė Vilniaus kupiškėnų puikiu autobusu vyksta į Kernavę.
Pirmiausia aplankome kupiškėnams gerai žinomą skulptorių Henriką Orakauską, gyvenusį Kupiškyje 18 metų ir ten palikęs daugiau nei 20 skulptūrų. Mielai mus pasitinka ne tik Henrikas ir jo žmona Loreta, bet ir labai protingas ir visiems draugiškas vilkšunis Brudas.
Henrikas nuosekliai veda nuo skulptūros prie kitos skulptūros, įdomiai, filosofiškai papasakodamas kiekvienos kilmę, ką jis norėjo pasakyti ją sukurdamas. Kieme pasitinka skulptūra „Šulinys“ su sėdinčiu ant jo ir visus pasitinkančiu piligrimu.





Už jo stovi kėdė, ant kurios gali atsisėsti tik tie, kurie moka megzti kojines, plūgas su užrištu mazgu, bylojantis, kad vaikams jau jo neprireiks, nes tėvų žemė bus parduota. Kitam kieme stovi dar neužbaigta skulptūra – patranka su užrašu ‚Atlantida“.
Patranka turės įvairią paskirtį. Kiemas sutvarkytas, išpuoselėtas, pilna augalų įvairių, gėlių.

Apžiūrėję kiemą, Henriko vedami patraukiame į galerijos vidų.

Nepaprastas įspūdis. Čia ir piešiniai, grafika ir gausybė bronzinių ir marmurinių skulptūrų, skulptūrėlių. Skulptorius pats mielai pasakoja apie savo darbus ir ragina į kasdienius reiškinius pažvelgti nauju žvilgsniu. Autorius savo darbuose stengiasi parodyti ir šiek tiek erotikos, jo nuomone, suteikiančios darbams tam tikro „šarmo“. Linijų grakštumas, bronzinis spindesys, minčių ir filosofijos perteikimas ir įprasminimas darbuose prikausto dėmesį, nesinori išeiti.
Greitai prabėgo 2 val.nuoširdaus bendravimo su Henriku, padarom prisiminimui kolektyvinę nuotrauką prie „Angelo“ ir prie "Šulinio“atsisveikinę su svetingais galerijos šeimininkais, važiuojam susitikti su Kernavės gide Valda.

Ji apžvalgos aikštelėje, nuo kurios atsiveria gražiausias vaizdas Lietuvoje su vingiuojančia Nėrim ir keturiais piliakalniais, papasakoja Kernavės istoriją, atsako į klausimus ir atsisveikiname.
Pasivaikščioje po Kernavę, užkopiame ant Mindaugo sosto piliakalnio, pasigrožėti įspūdingais senosios Lietuvos Sostinės apylinkių vaizdais.








Šiek tiek palaukę sesės Zitos, patenkame į monsinjoro, Kernavės klebono Česlovo Krivaičio iniciatyva parapijos administraciniame pastate įkurtą Bažnytinių reliktų muziejų. Nuo stogo terasos pasigrožime Č.Krivaičio rūpesčiu ir lėšomis Kernavėje pastatytais kryžiumi „Jūs -mano rankos“ ir skulptūromis „Mozė“, „Vytautas Didysis“, kiemo statiniais. Užsukame į Kernavės bažnyčią. Čia sukurtas unikalus meno kūrinys – iš vietos akmenukų bažnyčios šventoriaus sienoje sudėliotos mozaikinės Kristaus kelio stotys (autorė J.Grišiūtė). Susipažįstame su bažnyčios istorija.

Važiuojam į Dūkštų ąžuolyno pažintinį taką, kur pietaujame ir ilsimės. Pažintinio tako ilgis 2,3 km, bet mes viso neapeiname. Susipažįstame su didžiausiu natūraliu ąžuolynu, prieiname prie vieno iš paslaptingausių pažintinio tako objektų Airėnų akmens su ženklais, kurio paprašome norų išsipildymo.
Vykstame link Vilniaus. Sustojame dar Sudervėje, aplankome garsiojo mūsų kraštiečio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus suprojektuotą Švč. Trejybės klasicistinio stiliaus rotondos tipo bažnyčią (1822 m.).
Gerai nusiteikę, pilni gražių įspūdžių grįžtame į Vilnių.

Algimantas Zolubas rašo ...

Žiupsnelis į tėviškių aruodą

Veiklesni, neatitrūkę nuo savo šaknų, Vilniaus kupiškėnai, nors ir sovietmečiu nebuvo abejingi savo krašto kultūros aktualijoms, su Lietuvos Atgimimu esmingai atsigręžė į savo tėviškes. Keletas tokių savo krašto patriotų savaitgaliais, pasitelkę savo šeimų narius bei kraštiečius, savo transportu su kirviais, pjūklais, kastuvais bei kitokiais įrankiais vykdavo į Kupiškio kraštą ką gera daryti.
1991 metais, įsisteigus Lietuvos Piliečių Chartijai, minimi tėviškėnai buvo priimti į Chartiją kaip „Kupiškėnų klubas“. Kai Piliečių Chartija sustabdė savo veiklą, „Kupiškėnų klubas“ veiklos nenutraukė, o ją išplėtęs, tapo nepriklausomu klubu „Vilniaus kupiškėnai“.
„Vilniaus kupiškėnai“ greta šviečiamosios kultūrinės, pilietinės patriotinės veiklos nevengia akmenyje, medyje ar kitais būdais savo krašte įamžinti iškilių krašto žmonių, kultūros židinių, tragiškų praeities įvykių atminimą. Ši veikla priskirtina buvusiam Piliečių Chartijos klubo „Vilniaus kupiškėnai“ branduoliui, kurį sudarė medicinos daktaras Gediminas Kaluina, architektas Žybartas Simonaitis ir inžinierius Algimantas Zolubas.
Kadangi ne visi nuveikti darbai išliko atmintyje, nebuvo protokoluojami ar net nuotraukose fiksuojami, chronologinę jų seką jau sunku atstatyti, juolab, kad kiti darbai buvo tęstiniai, prie jų iki šiol sugrįžtama. Čia pat reikia pabrėžti, kad ne vien tas „branduolys“ darbus atliko; geranoriškai prisidėjo vietos gyventojai, seniūnijos, Kupiškio savivaldybė, be kurių pagalbos daugelio darbų maža grupė nebūtų pajėgusi atlikti.
Taigi lieka pavardinti tuos darbus iš atminties, be datų.
1. Restauruotas ir atstatytas sudaužytas Laukminiškių kaimo kryžius (statytas 1892 m.)
2. Pagamintas ir pastatytas gale Laukminiškių kaimo atminimo kryžius per okupacijas tragiškai žuvusiems šio kaimo žmonėms (žalvario skydelyje įrašytos 8 pavardės).
3. Sutvarkytas Juodinių piliakalnis prie Alizavos: iškirsti menkaverčiai krūmai, atstatytas sunykęs Pirmojo pasaulinio karo kryžius, atstatytos plokštės su čia palaidotų žuvusiųjų pavardėmis.
4. Greta Zasinyčių buvusio dvaro (Alizavos seniūnija) Pirmo pasaulinio karo lauko ligoninės kapinės buvo itin apleistos, išvartyti ir žemėje prasmegę kryželiai, kapinių teritorija užžėlusi krūmais. Per kelias išvykas, drauge su Alizavos mokyklos mokiniais šios kapinaitės buvo sutvarkytos.
5. Bajorų kaime (Skapiškio seniūnija) sutvarkytos Pirmo pasaulinio karo kapinės (jų ribose iškirsti krūmai ir medžiai, atstatytas sunykęs medinis 5 m. aukščio kryžius.
6. Švedukalnyje (Skapiškio seniūnija) sutvarkyta kapinių aplinka, identifikuota ir nuvalyta suomių karių kapų vieta, atstatytas memorialas.
7. Išvalytos ir sutvarkytos žydų kapinės Skapiškyje.
8. Sutvarkytos senosios Adomynės ir Rapackių dvaro kapinės.
9. Sutvarkytos Šimonių Pirmojo pasaulinio karo kapinės.
10. Pasodintas Atgimimo ąžuolynas (107 ąžuoliukai) prie Kupiškio marių.
11. Pasodinti ąžuolai prie knygnešio Kazio Gabriūno gimtinės, prie buvusių Albino Kaluinos, Jono Rasiulio sodybų bei prie Virbališkių mokyklos.
11. Laukminiškių kaime, prie vieškelio pastatytas ąžuolinis koplytstulpis tragiškai žuvusiai Rasiulių šeimai.
12. Pastatytas akmeninis atminimo paminklas Albino Kaluinos sudegintai sodybai.
13. Pastatytas atminimo kryžius tremtinio Tito Zolubo buvusios sodybos vietoje.
14. Tvarkytos senosios Virbališkių kapinės.
15. Pastatytas akmeninis atminimo paminklas prie buvusios Lebedžių pradžios mokyklos (Pandėlio seniūnija).
16. Pritvirtinta memorialinė lenta prie mokytojo Leono Katelės gryčios Martikonių kaime, kurioje buvo ir jo mokykla.
17. Pastatytas akmeninis atminimo paminklas buvusiai Vėžinių pradžios mokyklai.
18. Pastatytas akmeninis atminimo paminklas buvusiai Alizavos mokyklai.
19. Baigiamas statydinti akmeninis atminimo paminklas buvusiai Kupiškio mokyklai
19. Pastatytas akmeninis atminimo paminklas Kalnagalių kaime (Alizavos seniūnija) kelių kartų Kaluinų giminei.
20. Išreikšta iniciatyva ir teikta pagalba įsteigiant Laukminiškių muziejų Babickų gimtinėje.
21. Pastatytas akmeninis atminimo paminklas patriotų Skaisčių buvusiai sodybai Stuburų kaime.

Lieka pridurti, kad paminklų statydinimą labiausiai inicijavo bei finansavo daktaras Gediminas Kaluina, paminklus bei jų aplinką projektavo Žybartas Simonaitis, o jųdviejų darbus kartais spaudoje „apdainavo“ šių eilučių autorius. Nepaliko „neapdainavęs-neišlinksniavęs“ ir savo gimtojo kaimo:
Gimtinės linksniavimas

Vardininkas Laukminiškiai – kaimas gimtasis,
Mintim aplankau dažną dieną.
Vaikystėj išvaikščiojau basas
Beržynus, laukus ir ražienas.

Kilmininkas Laukminiškių gryčios medinės,
Iš medžio lopšiai ten ir svirtys,
Ten buvo ir batai mediniai,
Ir klėtys, ir kluonai, ir pirtys.

Naudininkas Laukminiškiams visko užteko –
Laukuos ir aruoduos, ir gryčiose.
Skambėdavo dalgiai kai plakė
Ir staklės šviesiose seklyčiose.

Galininkas Laukminiškius garsino dainos,
Audėjos ir rūtų darželiai;
Į nieką pasauly nemainė,
Dėvėjo, grožėjos, skardeno.

Įnagininkas Laukminiškiais galim didžiuotis:
Artojais, verpėjom, audėjom...
Sunku juos visus išrokuoti, -
Iš čia garsenybės išėjo*.

Vietininkas Laukminiškiuos mąžta sodybų –
Pats kaimas nūnai susigūžęs;
Pakriko po svietą beribį
Vaikai iš gimtųjų bakužių.

Šauksmininkas Laukminiškiai mūsų mielieji!
Nutilo ir juokas ir dainos:
Senoliai išmirę, neliko jaunėlių –
Gimtinę į miestus išmainė.

Laukminiškiuose gimė knygnešys Kazys Gabriūnas, aktorė Unė Babickaitė-Graičiūnienė, rašytojas ir diplomatas, visuomenininkas Petras Babickas, mokslų daktarai Vytautas ir Gediminas Kaluinos.
Algimantas Zolubas
2009 m. gegužė 15 d.