EKSKURSIJA Į VILEIŠIŲ RŪMUS
2025 m. spalio 5 d.
Vilniaus kupiškėnų klubo renginys – ekskursija į Lietuvos kultūros paminklo
statusą turinčius puošniuosius Vileišių
rūmus. Rūmuose veikiantis Lietuvių
literatūros ir tautosakos institutas
prisijungė prie kultūros
bendruomenės inicijuotos protesto akcijos, todėl ir mus, ekskursantus,
rūmai pasitiko plačiai atvertomis durimis ir iš garso kolonėlių sklindančiu kūriniu - Mikalojaus Konstantino
Čiurlionio simfonine poema „Jūra“. Institutas – tai arti šimto kvalifikuotų
darbuotojų vienijanti šalies mokslinių tyrimų bazė, turinti turtingą archyvą,
leidybos centrą. Mokslų daktarė etnologė, tautosakininkė Gražina Kadžytė nepaprastai
įdomiai papasakojo apie Vileišių rūmų
ansamblį – XX a. pradžios pastatus su neobaroko ir moderno bruožais. Akį traukiantis savo grožiu rūmų ansamblis susideda
iš rūmų, gyvenamojo namo prie gatvės, ūkinio pastato ir tvoros su vartais. Rūmus
pasistatydino rašytojas, inžinierius Petras Vileišis 1904-1906 m. ant specialiai
suformuotos šlaito terasos, architektas - Augustas Kleinas. Vakarinėje terasos dalyje įrengta apžvalgos
aikštelė, iš kurios buvo galima grožėtis Neries upe. Šiuose rūmuose jau beveik 30 metų dirbanti
Gražina Kadžytė mus pakvietė į salę,
kurioje rinkdavosi žymūs
Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjai, Vileišių svečiai. Ant sienų –
šeimininkų portretai, M.K. Čiurlionio žmonos Sofijos Kymantaitės Čiurlionienės,
daktaro Jono Basanavičiaus portretai. Jie
lankėsi šiuose rūmuose, žadino lietuvių kultūrą. Apsilankėme rūmų bibliotekoje,
sužinojome, kad į ją galima užeiti kiekvienam, paskaityti ar net įsigyti
instituto leidžiamų knygų. Ypatingai
sužavėjo pastate esančios krosnys. Jos priminė Valdovų rūmų krosnis, kurios ir buvo sukurtos pagal Vileišių rūmų
krosnių pavyzdžius.
Didžiausią įspūdį
visiems paliko M.K. Čiurlionio 150 metinėms
skirta paroda. Tai, kad šiuose rūmuose įvyko
pirmoji lietuvių dailės paroda, kurioje savo kūrinius pirmą kartą viešai
demonstravo M.K. Čiurlionis, o šiandien lankytojai gali pamatyti šiuos ir kitų
dailininkų eksponuotus kūrinius vaizdo projekcijoje, toje pačioje salėje, kur vyko paroda 1906-1907 m., yra tiesiog nuostabu. Ant trijų sienų rodomi dalininkų
paveikslai ir parodą rengusių dailininko Antano Žmuidzinavičiaus ir Sofijos
Gimbutaitės pokalbis, įrašytas aktorių,
atrodo perkėlė mus į tuos parodos atidarymo metus,
atrodo, persikėlėme, kaip
filmuose būna, šimtu ir daugiau metų
atgal. Kas nuostabu, kad kambaryje
išlikęs tas pats parketas, kuriuo vaikščiojo ir Čiurlionis, rūpindamasis, kad
paveikslai būtų iškabinti taip, kad juos geriausiai galėtų pamatyti parodos
lankytojai. Belieka tik padėkoti už visa
tai, ką galėjome pamatyti ir išgirsti,
nes praturtėjome žiniomis, pajutome bendrystės šilumą.
