KLUBAS SUSIRINKO PER ATVELYKĮ

Prezidentės žodis

Atvelykis – pirmasis sekmadienis po Velykų, aštuntoji diena po Kristaus prisikėlimo, užbaigianti velykinę savaitę.
Tradiciškai iki Atvelykio būtinai reikėdavo aplankyti savo krikštavaikius, apdovanoti juos margučiais ir kitomis dovanomis. Per Atvelykį pasimatoma su giminėmis, jeigu dėl kažkokių priežasčių nepavyko pasimatyti per Velykas. Šią dieną vėl dažomi kiaušiniai (anksčiau kaime dažydavo visus kiaušinius, kuriuos per savaitę sudėjo vištos), ridenami margučiai, supamasi sūpynėse. Kiaušinius per Atvelykį daužo tik vaikai.
Tądien daugiausiai dėmesio skiriama vaikams, todėl Atvelykis kartais vadinamas vaikų Velykomis arba Velykėlėmis.

Giedame kupiškėnų himną

Kupiškėnų klubo susitikimas įvykęs 2015-04-12 (Atvelykio dieną)
Visus susirinkusius klubo narius prezidentė pasveikino su praėjusiomis Velykomis ir palinkėjo linksmai švęsti Atvelykį bei pakvietė į mokytojų namų saviveiklininkų koncertą ir į valdovų rūmus paminėti neseniai anapilin išėjusių signatarų A. Patacko ir R. Ozolo. 
Sugiedojus kupiškėnų himną, Vilniaus krašto moterys – Agata Granicka ir Anna Adamovič, demonstravo verbų rišimo techniką. Pastaroji buvo pasidabinusi močiutės (babcės) sijonu, gana išsamiai papasakojo Vilniaus krašto verbų atsiradimo ir pynimo istoriją. Verbos dar vadinamos palmėmis – Vilniaus krašto simboliu. Čekoniškių seklyčioje (20km. nuo Vilniaus) veikia verbų muziejus. Verbų rišimui naudojami sausi augalai, kartais ir popierinės gėlytės. Anksčiau verboms gaminti augalai augo natūralioje gamtoje, dabar juos pynėjos sėja darželiuose, laukuose, o kartais važiuoja į kitus rajonus ieškoti retesnių augalėlių. Verbų rišimui naudojama apie 50 įvairių laukinių ir kultūrinių augalų rūšių, o viršūnėms apie 11 augalų. Verbos kotui dažniausiai naudoja lazdynas. Iki XX amžiaus  pradžios verboms buvo naudojami natūralių spalvų augalai, o dabar, kaip sakė p. Anna, augalų dažymui naudoja tuos dažus, kuriais „Pergalės“ gamykloje dažė saldainių popierėlius. Verbų formos labai įvairios: plokščios, apvalios, figūrinės ir kt. Anna Adamovič apgailestavo, kad  nepavyksta įtikinti valdžios biurokratus, kad būtų leista Kriaučiūnuose, savo žemėje statyti Vilniaus verbų pynimo centrą. 
Mus nustebino verbų pynimo technika: Agata po kaire ranka – pažastyje laikydama siūlų ritę, permetusi siūlą per kaklą, dešine ranka dėliojo augalėlius aplink kotą, apsukdama siūlu. Džiovinti augalai buvo sudėti į didžiulį krepšį, pintą iš medžio šaknų. Apie verbų populiarumą byloja tai, kad jau 1847m žymus lietuvių

tapytojas Kanutas Ruseckas nutapė savo garsųjį paveikslą „Lietuvaitė su verbomis“. Mes verbomis gėrimės Vilniuje populiarioje „Kaziuko mugėje“. Šiais metais nerealiai didelė verba buvo parduota už solidžią sumą ir išgabenta į užsienį. Baigusi pasakojimą p. Anna uždainavo lenkiškai, mes kiek mokėjome – tiek pritarėme.
Kol p. Anna pasakojo verbų istoriją, p. Agata surišo nuostabią verbą, kurią padovanojo verbų rišimu ypač susidomėjusiai Zitai. 
„Dijūtos“ moterys sudainavo dvi sutartines, o paskui moterys, vyrai ir visi dainininkai „traukė“ daugiausia Kupiškio krašto dainas su šmaikščiais linksmojo vadovo Arvydo Kirdos „intarpais“. Už tai Arvydas buvo apdovanotas gėlių puokšte. Visus nustebino nuostabiai kruopščiai ir spalvingais siūlais papuoštų Onutės Gasparavičiūtės margučių „puokštė“.
Sveikinome ir giedojome Ilgiausių Metų klubo jubilijatams Vytautei ir Jonui.
Šį kartą apart skambių dainų buvo ir šokių.
Buvo linksmas margučių ridenimas.
Iš susitikimo skirstėmės su šypsenomis veiduose ir pilnomis gerumo širdimis.

Regina su anūkės Ugnės technine pagalba

Vilniaus krašto verbų rišimo  meistrė AGATA GRANICKA per pusvalandį surišo gražuolę verbą. O šio meno istorijos žinovė ANNA ADAMOVIČ per tas minutes labai įdomiai ir informatyviai pasakojo apie niekieno pasaulyje nepralenktą Vilniaus verbų rišimo ir pynimo meną.

ANNA

AGATA

Verba (nuo žodžio virbas) – tai iš augalų šakelių ir gėlių kuriamos puokštės, kurias katalikai Verbų sekmadienį šventina bažnyčioje. Pirmą kartą verbos lietuvių kalba paminėtos 1573 m.

Reikšmė

Katalikai Verbų sekmadienį švenčia Kristaus įžengimą į Jeruzalę. Žmonės Kristų pasitiko su palmių šakelėmis, šaukdami: „Osana!“ Tikėta, kad į verbas supinti anksti pavasarį išsprogę augalai saugo namus nuo perkūno, žemę – nuo graužikų ir sausros, gyvūnams suteikia vaisingumo ir sveikatos.

Rūšys

• Padarytos iš kadagio ir blindės šakelių – labiausiai Lietuvoje paplitusi verbų rūšis.
• Drožlinės verbos – iš lazdyno, ožekšnio ar šaltekšnio nuspalvintų drožlių padarytos verbos.
• Žolinės verbos – supintos iš džiovintų lauko ar naminių gėlių, smilgų, samanų, rugių varpų. Norintys ryškiaspalvės verbos kai kuriuos augalus dažo.
• Popierinės verbos – supintos iš popierinių gėlių.
• Aukštos verbos – tai 1-1,5 m. aukščio verbos, skirtos interjero puošybai.

Papročiai

• Ankstų rytą buvo skubama su verba išplakti dar lovoje gulinčius šeimos narius, deklamuojant eilėraštį:

„Ne aš mušu – verba muša, tolei muš, kol suluš. Už savaitės viena diena Tegul linksmina kiekvieną“.

• Verbų sekmadienį, po mišių, verbomis vieni kitus plakė ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Visi tikėjo, kad tuomet bus sveiki ir gražūs.
• Vidurio Lietuvoje vargingiau gyvenantys žmonės verbų atnešdavo vienišiems žmonėms į namus – už tai gaudavo margučių.
• Vakarų žemaičiai verbomis apkaišiodavo namų sienas – tikėta, kad šventintos verbos atneš laimę.
• Per Jurgines šventintomis verbų šakelėmis smilkydavo gyvulius, kad jie būtų sveiki.
• Verbų šakelę įdėdavo ir į bičių avilį – kad neštų daugiau medaus.

Koncertavo folkloro ansamblis DIJŪTA, su linksmuoju vadovu Arvydu Kirda.

Šį folkloro ansamblį 1979 m. sukūrė būrelis entuziastų – Lietuvos mokslų akademijos mokslinių institutų darbuotojų. Tą žingsnį laimino tuometinis LMA akademijos prezidentas akademikas Juozas Matulis. Nuo 1989 m. ansamblis vadinasi „Dijūta“ – šiaurės rytų Lietuvos pakraštyje stūksančio nedidelio kalno, apdainuoto sutartinėje „Dijūta kolnali”, vardu. Trisdešimt metų folkloro ansamblis „Dijūta“ priklausė Lietuvos mokslų akademijai. 2009 m., netekęs LMA paramos, ansamblis įkūrė asociaciją „Dijūta“ ir šiuo metu yra nepriklausomas, save išlaikantis Vilniaus miesto folkloro kolektyvas.

Pagerbti jubilijatai Vytautė Eidukaitienė ir Jonas Glemža

Ilgiausių metų jubilijatams užtraukė visa salė,  kartu su vadovais.

Onutė su Valda

Puikiai sekėsi Reginai

Skamba graži daina

Visi mokėsi Virbališkiuose

Gal pasiseks ir man

Vidmanto T. foto

Rimo Vaitonio foto:

Kolegos pagal profesiją

Klubo nario mokestis - šventas reikalas

Stropi mokesčių inspektorė

Margučių karalienė

"Dijūta" kupiškėnų klube (VIDEO)