ŽYBARTO REPORTAŽAS

Darbais – ne žodžiais ...

Vieno 2011 metų šeštadienio išvyka į ten,

kur gimėm, kur augom, kur žemė šventa

Susirinkome aštuntą ryto prie Gedimino automobilio Lazdynuose. Kaip jau seniai įprasta, nes jis yra beveik visų paveldo įamžinimo darbų per 20 klubo gyvavimo metų iniciatorius ir organizatorius. Ir, deja, - dažniausiai vienintelis fundatorius. Ir dar, tik jis vienas iš mūsų turi priekabą, kuri, kol tik reikėjo, riedėjo ir teberieda asfaltu, žvyrkeliais ar padirviais, gabendamas žvyrą, akmenis, cementą, lentas, gruntą ar velėnas. Šios išvykos darbų tema lengvesnė – apleisti pakelių kryžiai.Pralekiame Uteną, Šimonis, Kupiškį, ir laukminiškietis Gediminas išlaipina mus, savo priesiegą Gražiną, stuburietį Rimantą, jo pagalbininką Valerijų ir juodžiūnietį Žybartą – Virbališkiuose.

Prie ką tik Gedimino pastatyto paminklinio akmens pirmajai Virbališkių pradžios mokyklai. Jau penktajai jo įamžintų mokyklų sąraše.

Prieiga prie akmens dar nebaigta, tačiau šiandien dirbsime kitapus gatvės. Vaduosime iš užmaršties trečiame XIX a. ketvirtyje šio kaimo žmonių statytą kryžių. Jis tvirtas – špižinis ant akmeninio postamento, su nors jau sukrypusia, bet dar pataisoma špižine tvorele.

Tačiau dėl prie pat tvorelės kažkada pasodintų tujų bei kitų augmenų tankios lapijos ir jos metamų šešėlių kryžius tapo jau kelius dešimtmečius vos matomas pro jį praeinančiam ir visai nepastebimas pravažiuojančiam.

Kirviu įveikiamą žaliąją kryžiaus uždangą pašalinome prieš dvi savaites. Šiandien atsivežėme ir benzopjūklą. Gediminas dar kartą tikrina, ar kryžius jau pakankamai matomas iš toliau. Rimantas prilaiko ir stumia nupjaunamą paskutinę storą tują, kad ji neužvirstų ant gatvės. Tvorelė jau nudažyta, bet nevisai sutvarkyta, nes tik dabar atsiranda galimybė įrengti jos kampuose tinkamus betoninius pamatėlius.

Truputį pavažiavus, dešinėje prie pat gatvės – senosios Virbališkių kapinės. Medinių kryžių, palydėjusių Amžinybėn šio kaimo protėvius, jau nebėra.Paseno, nuvirto ir supuvo. Liko tik du metaliniai, įtaisyti ant akmeninių postamentų. Vienas – špižinis, gal Rygoj gal kitur lietas, kitas – vietinio kalvio kaltas. Pastarasis jau senokai vargsta pasviręs.

Sustosim pagelbėti ir jam. Po pusantros valandos jis stovi jau vertikaliai ir tvirtai. Špižinio kryžiaus poreikiai mažesni. Visus apsamanojusius jo paviršius teks apdoroti druskos rūgštimi ir pritvirtinti vos besilaikantį krucifiksą, čia matomą, Gedimino pirštais prilaikomą.

Dar neprivažiavus pirmųjų Laukminiškių trobų, kiekvieną atvykusį pasitinka čia gimusio Algimanto Zolubo, radiotechnikos inžinieriaus ir jau kelius dešimtmečius žymaus publicisto,1992 m. pastatytas medinis kryžius šio kaimo žmonių, žuvusių sovietų okupacijos metais už laisvę, atminimui.

Jis ir jo tvorelė nebuvo tinkamai apsaugoti nuo atmosferos poveikių, todėl laikui bėgant ėmė šerpėti ir apsamanoti.Teks rasti laiko ir šiai kosmetinei pagalbai. Juk ir šiame gana ištuštėjusiame kaime, ir Kupiškio savivaldybėje, vargu ar šiandien atsiras, kas tai atliktų. Nors kai kas, o gal ir pagal pareigas privalėtų.Išvažiuojant iš Laukminiškių, už posūkio dešinėn, prie pat kelio laukė dar vienas, jau trečiasis špižinis kryžius ant akmeninio postamento. Šiam užtenka tik atkasti dirvos akmenimis bei žeme užbertą tvorelės apačią, ją nudažyti ir pašalinti tvorelę ir kryžių liečiančius krūmus, medelius, nupjauti iki kryžiaus nusvirusią medžio šaką. Pritrūkom dažų ir dar kai ko nespėjom. Baigsim kitą kartą. Be to, čia dar ne kelio galas.Pasukam per Lebedžių kaimą, pro dar tebestovinčioje Jonuškų troboje buvusios pradžios mokyklos paminklinį akmenį, nuo kurios Gediminas pradėjo buvusių mokyklų įamžinimo akciją. Jis pats pirmąsyk peržengė mokyklos slenkstį čia, už poros kilometrų nuo tėvų gryčios.

Pusiaukelėje tarp Lebedžių ir Alizavos sustojome paskutinei išvykos užduočiai.

Prie, prieš keliolika metų laisvės kovotojų pasodintos eglučių alėjos, kuri vedė prie paminklinio akmens trylikai partizanų, žuvusių 1945.07.13 netoliese vykusiame mūšyje. Tačiau per tiek metų jau gerokai paplatėjusių augančių eglučių skaros uždengė paminklą pakeleivio akims ne tik jam artėjant prie paminklo, tarkime, nuo šimto metrų nuotolio, bet ir visai priartėjus prie alėjos. Nes ir iš jos paminklo matomumas pradėjo blogėti. Jį ėmė dengti eglutėms augant tarpusavyje susipinančios jų skaros alėjos tako šonuose ir viršuje. Taigi pro šalį važiuojantys ne vietiniai žmonės, ekskursantai ar turistai gali paminklo išvis nepastebėti.Ką daryti? Kad paminklas taptų geriau matomas važiuojant nuo Alizavos, dviem metrais patrumpinom toje pusėje prie pat paminklo nusitęsusią eglučių eilę. O nuo Kupiškio pusės – teko truputį pakeisti paminklą užgožiančios alėjos vaizdą – tos alėjos pusės eglutes iš apačios apgenėti.

Dienotvarkėje liko dar užsukti Kupiškin pasitarti su dviem akmenoriais dėl jiems užsakytų darbų ir riedėti namo.

Fotografavo ir rašė Žybartas Simonaitis