ATSISVEIKINOME SU BRONIUMI BARZDŽIUKU
BARZDŽIUKAS BRONIUS. Gimė 1919 m. sausio 29 d. Virbališkiuose, Kupiškio raj. Mirė 2010.03.18 Vilniuje. Inžinierius architektas. 1947 m. baigė Kauno universitetą. 1945-1969 m. dirbo Šiaulių miesto vyriausiojo architekto valdyboje, Valstybinėje architektūros statybos kontrolės inspekcijoje viršininku. Šiauliuose projektuotavo sugriauto J.Janonio gimnazijos pastato atstatymą (su E.Budreika, 1950), parengė kino teatro rekonstrukciją, suplanavo centrinę miesto aikštę. Šiauliuose ilgai darbuotis neteko, nes Broniaus pėdomis slinko KGB veikėjai Todesas ir Dembo. Dirbta Panevėžyje ir vėliau Vilniuje. 1951 m. Bronius susekamas ir po ilgokų KGB procedurų atsiduria Gorkio srities Unžlage.
1955-69 m. dirbo Valst. statybos ir architektūros komitete, 1969-81 m. Kolūkių statybos institute vyr. architektu.
Lietuvos architektų sąjungos narys.
Iš Broniaus prisiminimų atspausdintų "VARPE" 2008.06 Nr.6(164)
Vykstant 1941 m. šv. Velykų atostogų į tėviškę, Kauno geležinkelio stotyje į portfelį įkišo lapelį. Išlipant iš traukinio Skapiškio geležinkelio stotyje, portfelio neberadau. Tik maždaug po mėnesio, gegužės pabaigoje du žydų tautybės tardytojai Todesas ir Dembo pakvietė mane į saugumo pusrūsį pasitikslinti, ar tai mano portfelis su lapeliu, ir pasiuntė į Kauno kalėjimą. Trečio aukšto kameroje, į kurią mane uždarė, jau buvo ELTOS darbuotojas P. Malinauskas, atkeltas iš Telšių išvengęs Rainių žudynių, šaulys Čipkus, gimnazistas Pocius, patekęs už vado portreto iš tepliojimą ir moksleivis, kurio pavardės neatsimenu.
Iš Kauno kalėjimo išsivadavome tik prasidėjus karui, 1941 m. birželio 23 d. Išsivadavimas buvo rizikingas. Tikėjome, kad kalėjimas bus išvežtas, kaliniai sušaudyti ar perkelti į kitus kalėjimus ar lagerius, todėl ieškojome net mažiausių galimybių pasilikti Kaune. Pirmiausia atjungėme elektrą, apsirengę sugulėme ant grindų, užsimaskavome ir meldėmės taip karštai, kaip niekad, ir su Viešpaties pagalba stebuklingai išlikome. NKVD budelis, atidaręs langelį, tamsoje gulinčiųjų šviestuvėliu neapšvietė, nematė, ištaręs „net“ nuėjo. Ar tai ne stebuklas?! Pasilikus, antras, mūsų manymu, žingsnis – galimai greičiau palikti kamerą. Anksti rytą, sulaukę signalų, kad tvarkdarių nėra, nes jie nesureagavo į triukšmingai numuštą lango dangtį, išlaužėme didžiulį radiatorių ir juo, po kelių smūgių, atidarėme kameros duris ir persikėlėme į pastogę. P. Malinauskas ir aš nusileidome į pirmą aukštą, suradome dalį raktų, atidarėme kelias kameras. Kai grįžome į pastogę, buvo pilnas kalinių kalėjimo kiemas, o aptvarai apkibę besikeliančiais kaliniais. Kalėjimo vartai buvo atidaryti vėliau.
Iš Broniaus prisiminimų atspausdintų "VARPE" 2008.06 Nr.6(164)
Vykstant 1941 m. šv. Velykų atostogų į tėviškę, Kauno geležinkelio stotyje į portfelį įkišo lapelį. Išlipant iš traukinio Skapiškio geležinkelio stotyje, portfelio neberadau. Tik maždaug po mėnesio, gegužės pabaigoje du žydų tautybės tardytojai Todesas ir Dembo pakvietė mane į saugumo pusrūsį pasitikslinti, ar tai mano portfelis su lapeliu, ir pasiuntė į Kauno kalėjimą. Trečio aukšto kameroje, į kurią mane uždarė, jau buvo ELTOS darbuotojas P. Malinauskas, atkeltas iš Telšių išvengęs Rainių žudynių, šaulys Čipkus, gimnazistas Pocius, patekęs už vado portreto iš tepliojimą ir moksleivis, kurio pavardės neatsimenu.
Iš Kauno kalėjimo išsivadavome tik prasidėjus karui, 1941 m. birželio 23 d. Išsivadavimas buvo rizikingas. Tikėjome, kad kalėjimas bus išvežtas, kaliniai sušaudyti ar perkelti į kitus kalėjimus ar lagerius, todėl ieškojome net mažiausių galimybių pasilikti Kaune. Pirmiausia atjungėme elektrą, apsirengę sugulėme ant grindų, užsimaskavome ir meldėmės taip karštai, kaip niekad, ir su Viešpaties pagalba stebuklingai išlikome. NKVD budelis, atidaręs langelį, tamsoje gulinčiųjų šviestuvėliu neapšvietė, nematė, ištaręs „net“ nuėjo. Ar tai ne stebuklas?! Pasilikus, antras, mūsų manymu, žingsnis – galimai greičiau palikti kamerą. Anksti rytą, sulaukę signalų, kad tvarkdarių nėra, nes jie nesureagavo į triukšmingai numuštą lango dangtį, išlaužėme didžiulį radiatorių ir juo, po kelių smūgių, atidarėme kameros duris ir persikėlėme į pastogę. P. Malinauskas ir aš nusileidome į pirmą aukštą, suradome dalį raktų, atidarėme kelias kameras. Kai grįžome į pastogę, buvo pilnas kalinių kalėjimo kiemas, o aptvarai apkibę besikeliančiais kaliniais. Kalėjimo vartai buvo atidaryti vėliau.
Amžinoji šviesa Jam tešviečia, Jo atminimą tesaugo tėviškėnai ir tėvynainiai.
AtsakytiPanaikinti