Gyvosios archeologijos dienos KERNAVĖJE

Kernavė
From Wikipedia, the free encyclopedia
Kernavė Archaeological Site (Cultural Reserve of Kernavė)*
UNESCO World Heritage Site

Kernavė Church, built in 1920
Kernavė is situated near the bend of the Neris and the Pajauta valley, next to the area of historic hillfort mounds, piliakalnis.
Kernavė is situated on the right bank of the river Neris, on the upper Neris terrace. The distance to Širvintos is 21 kilometres, to Vilnius - 37 km. It is close to the Vilnius-Kaunas (18 km) and Vilnius-Panevėžys (17 km) highways. It is possible to travel to Kernavė from Vilnius by the river Neris.
Kernavė is at the center of one of the Lithuanian districts. The southern part of the town borders on a nature reservation.

The area of Kernavė was sparingly inhabited at the end of the Paleolithic era, with the number of settlements significantly increasing in the Mesolithic and Neolithic eras.
The town was first mentioned in 1279, when, as the capital of the Grand Duke Traidenis, it was besieged by the Teutonic Knights. In 1390, the knights burned the town and its buildings in the Pajauta valley, including the castle. After this raid, the town wasn't rebuilt, and the remaining residents moved to the top of the hill instead of staying in the valley.
In later years, the remains of city were covered with an aluvian earth layer, that formed wet peat. It preserved most of the relics intact, and it is a treasure trove for archaeologists, leading some to call Kernavė the "Troy of Lithuania".[2]
The site became the subject of wider interest again in the middle of 19th century, when a romantic writer, Feliks Bernatowicz, depicted the area in his novel "Pojata, córka Lizdejki" ("Pajauta, the Daughter of Lizdeika", Warsaw, 1826). The hillforts were soon excavated by the Tyszkiewicz brothers and then by Władysław Syrokomla (1859). After the Second World War, the excavation works were restarted by Vilnius University in 1979, and then again by the Lithuanian Institute of History between 1980-1983. The State Cultural Reserve of Kernavė was created in 2003.

Kernavė

Kernavė – mažas miestelis pietryčių Lietuvoje, Širvintų rajone (nuo jų nutolęs apie 19 km). Įsikūręs dešiniajame Neries krante, netoli Kernavės, dar vadinamu Pragarinės, ežero. Kernavė turi tik apie 300 gyventojų, bet yra seniūnijos centras, turi savo vėliavą, herbą.
Manoma, kad pirmieji gyventojai į dabartines Kernavės terotorijas atkeliavo dar 9-8 tūkstantmetyje pr. m. e., tačiau tik pirmaisiais m. e. amžiais Pajautos slėnyje ėmėsi kurtis stambios gyvenvietės. Gynybinę funkciją atliko penki įtvirtinti piliakalniai, XIX a. gavę Pilies kalno, Aukuro kalno, Mindaugo kalno, Lizdeikos kalno ir Kriveikiškio piliakalnio pavadinimus. XIII a. Kernavė, pagarsėjusi kaip pirklių ir amatininkų miestas, tapo vienu iš reikšmingiausių Lietuvos valstybės formavimosi centrų. Šis miestas, klestėjimo laikais turėjęs apie 3-4 tūkst. gyventojų (maždaug dešimtkart daugiau, nei jų yra dabar), laikomas pirmąja Lietuvos sostine.
1989 m., siekiant išsaugoti teritorinį kultūros paveldo objektų kompleksą, Kernavėje ir jos apylinkėse, 196,2 ha teritorijoje, įsteigtas Valstybinis Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus-rezervatas. 2004 m. Kernavės archeologinė vietovė įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Kernavė traukia lankytojus ne tik rezervato ekspozicija po atviru dangumi, bet ir įvairiomis šventėmis, festivaliais. Žymiausios iš jų – tai Rasos, arba Vasaros saulėgrįžos, šventė, minima birželio 23 d., ir Gyvosios archeologijos dienos, vykstančios liepos pradžioje, kurių metu suteikiama puiki galimybė iš arti susipažinti su proistorės, ankstyvųjų viduramžių amatais, senosios karybos menu.

Kernavė – miestelis Širvintų rajone, Neries dešiniajame krante, apie 50 km į vakarus nuo Vilniaus; seniūnijos centras. Istorinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė. Stovi mūrinė Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia (nuo 1920 m.), šalia yra paminklas Geležiniam Vilkui, parkas, Vytauto paminklas, išlikęs senosios bažnyčios pamatai. Miestelyje yra Juozo Šiaučiūno pradinė mokykla (įkurta 1929 m., dabar Musninkų mokyklos skyrius), bažnyčios reliktų muziejus (įkurtas 1995 m.).
Kernavė garsi piliakalniais, kuriems XIX a. sugalvoti vardai – Pilies kalnas, Aukuro kalnas, Mindaugo kalnas (arba Mindaugo sosto piliakalnis), Lizdeikos kalnas ir Kriveikiškio piliakalnis. Į šiaurės rytus nuo miestelio telkšo nedidelis Kernavės ežeras (arba Pragarinės ežeras). Kernavės archeologinė vietovė – valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas (įkurtas 1989 m.) yra UNESCO Pasaulio paveldo sąraše (nuo 2004 m.). Miestelyje vyksta Rasos šventė, rengiamos gyvųjų amatų dienomis.