VILNIAUS KUPŠKĖNŲ KLUBO
ATASKAITA UŽ VEIKLĄ 2024 METAIS
Vilniaus kupiškėnų
klubo (toliau – Klubo) bendrajame narių sąraše yra beveik du šimtai pavardžių.
Deja, ne visus juos galime laikyti tikrais klubo nariais. Metiniams
susirinkimams, ataskaitiniams rinkiminiams susirinkimams, kur reikia balsuoti,
reikalingas kvorumas. Ir kai iš 200 balsuoti ateina tik kelios dešimtys, o
susirinkimas užskaitomas, kai balsuoja ne mažiau kaip pusė ar net du trečdaliai
klubo narių, susirinkimą reikia organizuoti iš naujo. Todėl įstatuose numatyta,
kad Klubo nariais laikomi asmenys, per pastaruosius dvejus metus bent kartą
sumokėję nario mokestį, kitaip sakant, jei žmogus pora metų nemokėjo nario
mokesčio, jis nebėra tikras Klubo narys ir patenka į rezervinį sąrašą. Taigi,
tikrųjų narių Klube dabar turime 73 (47 moteris ir 26 vyrus). Vyriausias Klubo
narys vyras – rašytojas Jurgis Usinavičius (Napalys Augulis ), jam kovo 27
sukaks 93, vyriausia moteris –pedagogė Nijolė Kinderytė, jai rugpjūčio 9 sukaks
92. Valio ištvermingiems ir ištikimiems Klubo nariams! Būkite sveiki. Jauniausi
klubo nariai – iš vienos šeimos - Saulius Sasnauskas, jam rugpjūčio 27 sukaks
53-eji, ir Giedrė Sasnauskienė, jai lapkričio 18 sukaks 45-eri. Džiaugiamės
gražiu jaunimu, linkime jiems rasti laiko ir noro šalia visų kitų veiklų
aktyviau įsijungti į Klubo reikalus, pritraukti bendraamžius.
Klubo organizacinis
komitetas:
Linusis Alekna
Rita Dailidonienė
Regina Katkevičienė
Filomena Marčiulionienė
Aldona Mikulionienė
Jolanta Skublickienė
Irena Ramanauskienė
Klubo veiklą galėsite rasti
Klubo Bloge – internetiniame dienoraštyje, adresu
https://vilniauskupiskenai.blogspot.com/2025/ , tik pavardinsiu labai
trumpai:
1. 2024 sausio 13 – Algirdo Šukio
prisiminimų knygos „Atminties dienoraščiai“ pristatymas.
2. 2024 vasario 4 – svečiai iš
Kupiškio – naujasis meras Algirdas Raslanas su komanda ir dviem meno
kolektyvais: Subačiaus moterų vokaliniu ansmbliu „Luknė“ ir Noriūnų kapela „Iki
ryto“.
3. 2024 04 14. Klubo ataskaitinis
susirinkimas. Atšviežinom Orgkomitetą, nutarėme, kad reikia organizuoti
papildomo Algirdo Vaitiekūno knygos
„Gimtinąs žėmąj“ tiražo leidimą, mums padainavo Vilniaus bočių bendrijos
vokalinis ansamblis „Vaivora“, vadovaujamas Ritos Jurgaitienės.
4. 2024 gegužės 9 d. Aldonos
Mikulionienės suorganizuota Ekskursija po Dubingius, Giedraičius bei Glitiškių,
Paberžės ir Pikeliškių dvarus
5. 2024 liepos 12 d. Aukštaitijos
klubų sueiga Rokiškis – Kamajai-Salos
6. 2024 spalio 16 d. Ekskursija į Trakus,
Trakų pusiasalio pilį.
7. 2024 gruodžio 8 d. Poezijos ir dainų popietė. Irenos Gildutytės-Navikienės poezijos
8. Knygos “Laikas sugėrė viską”
pristatymas. Kupiškio bibliotekai per Liną Matiukaitę perdavėme Algirdo
Vaitiekūno knygos “Gimtinąs žėmąj” 20 egzempliorių.
Keletą dainų
I.Navikienės žodžiais padainavo atlikėja Nijolė Ramanauskienė.
Mums koncertavo
Kupiškio kultūros centro moterų vokalinis ansamblis „Versmė“ su soliste Sandra
Guginiene, vadovaujamas Nidijos Sankauskienės.
Jau ne pirmą kartą mūsų
suėjimuose lankėsi Goda Kotryna, Aldonos Milevskienės anūkė, VDU studentė, kuri
rašo magistro baigiamąjį darbą apie regioninę tapatybę Lietuvoje.
Pirmasis 2024 metų
renginys Algirdo Šukio, buvusio Vilniaus kupiškėnų klubo nario, aktyvaus
Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio dalyvio, ilgamečio tremtinio Altajaus krašte,
tačiau patekusio į dešimtuką garbingų žmonių, padariusių didžiausią įtaką
Altajaus kraštui per pastaruosius keturis šimtmečius, prisiminimų knygos
„Atminties dienoraščiai“. Tiesą sakant, jį organizavo ir vedė A.Šukio našlė
Daiva Šukienė, ji Klubui padovanojo keletą knygos egzempliorių. Laikome juos
dovanoms. Renginys vyko šioje salėje sausio 13, dvigubai simbolinę dieną – ir
prie prisiminimų autoriaus gimtadienio (sausio 12 jam būtų sukakę 92), ir prie
nepamirštamos 1991 m. sausio 13-osios nakties įvykių. Buvome kviesti ir mes
visi. Renginys buvo ilgas, gerai parengtas, tikrai įsimintinas.
Autobiografinėje
knygoje – ir visa jo gyvenimo istorija, ir jį pažinojusių kolegų Barnaule ir
Lietuvoje, likimo draugų tremtyje, buvusių studentų, šeimos narių prisiminimai,
iliustruoti nuotraukomis, laiškų faksimilėmis. Prisiminimuose įtraukiai
aprašytas gyvenimas Sibire, įvairios peripetijos, buitis, gamta ir žmonės, su
kuriais – ir vietiniais, ir tremtiniais – Sibire pragyveno bene 40 metų. Yra ir
pafilosofavimų, ir papolitikavimų, ir nuotykių. Knyga parašyta vaizdinga kalba,
skaityti įdomu.
Leidinį sudarė, rusų
kalba parašytus laiškus ir tekstus išvertė į lietuvių kalbą, rankraštinius
tekstus surinko kompiuteriu ir knygą suredagavo Algirdo žmona Daiva Šukienė su
pagalbininkais. Ji pati ir „Dienoraščių“ pristatymą suorganizavo, ir vedė.
Vasario 4 d. KLUBE -
SVEČIAI IŠ KUPIŠKIO
Vasario 4 d. pasitikome
daug garbių svečių: atvyko naujasis Kupiškio rajono savivaldybės meras
habil.dr. profesorius Algirdas Raslanas, vicemeras Valdas Šateika,
administracijos direktorius Arūnas Valintėlis, mero patarėja Ausė Čepelė,
kultūros centro direktoriaus pavaduotoja Rasa Gudonienė. Meras Algirdas
Raslanas visus svečius pristatė, pasidžiaugė, kad turi gerą komandą ir
pasiraitoję rankoves darniai dirba, planuoja, nagrinėja. Dėmesys bus skiriamas
bendruomenių stiprinimui, Kupiškio miesto gražinimui, tvarkymui, pratęsimas
pradėtų darbų.
Kartu atvyko du gražūs
kolektyvai: Subačiaus padalinio moterų vokalinis ansamblis “Luknė” ir Noriūnų
padalinio liaudiškos muzikos kapela “Iki ryto”. Abiejų kolektyvų vadovė Irena
Jėčiuvienė. Pasiklausėme gražių dainų, darnaus muzikavimo. Pareiškėme
pageidavimą, kad dažniau mus aplankytų meniniai kolektyvai iš Kupiškio.
KLUBO ATASKAITINIS 2024
04 14
Verbų sekmadienį,
balandžio 14, Vilniaus kupiškėnai rinkosi Mokytojų namuose į Ataskaitinį. Klubo
prezidentas Vilius Bartulis atsiskaitė už Klubo veiklą 2023-iais. Tai padaryti
jam nepavyko vasario 5-tą dieną, kai koją pakišo ledas, ir vietoj pranešimo
teko laukti gipso.
Per praėjusius metus
buvo suorganizuoti keturi suėjimai salėje (knygų pristatymai, pranešimai,
proginės paskaitos...) su koncertine dalimi, dvi ekskursijos Vilniuje ir viena
– į Kupiškio kraštą, Kupiškyje pasveikinome Etnografijos muziejų ir Kultūros
centrą gražių sukakčių progomis, kartu su Klubo nariu rašytoju Jurgiu
Usinavičiumi (Napaliu Auguliu), pasidžiaugėme jam už visuomeniškai aktualią
publicistiką, ugdančią tautiškumą ir dvasines vertybes įteiktu Gabrielės
Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“, parašėme
rekomendaciją Etnografijos muziejaus projektui, kuris vis tik gavo dalinį
finansavimą... Susirinkimo dalyviai vienbalsiai pritarė Klubo prezidento
pasiūlymui inicijuoti Algirdo Vaitiekūno 2013 metais išleistos kupiškėnų tarme
parašytos knygos „Gimtinąs žėmąj“ papildomo tiražo išleidimą.
Ataskaitą Klubo nariai patvirtino,
„įleidome naujo kraujo“ į klubo organizacinį komitetą, išklausėme neilgą, bet
labai puikų Vilniaus Bočių bendrijos vokalinio ansamblio ,,Vaivora‘‘ (solistas
– Albertas Pincevičius), vadovaujamo Vilniaus rokiškėnės Ritos Jurgaitienės,
koncertą.
2024-05-09 Ekskursija po
Dubingius, Giedraičius bei Glitiškių, Paberžės ir Pikeliškių dvarus
Aldona Mikulionienė
parengė puikią ekskursiją po įspūdingas istorines Vilniaus krašto vietoves,
susitarė su gidėmis, parūpino autobusą ir skanius pietus.
Dubingiuose apžiūrėjome
Barborai Radvilaitei “kalėjimu” tapusios Dubingių pilies liekanas, Radvilų
laidojimo panteoną buvusios evangelikų reformatų bažnyčios vietoje…
Asvejos ežero saloje
(dab. pusiasalis) būta medinės pilies, 1412–1413 m. jos vietoje Lietuvos didysis
kunigaikštis Vytautas Didysis pastatydino naują pilį. Dubingių pilis
priklausiusi Vilniaus gynybinei sistemai. Valdant Vytautui Didžiajam, Dubingiai
tapo svarbia Lietuvos vietove.1415 m. Jogaila su savo karališkuoju dvaru
lankėsi Dubingiuose pas Vytautą. 1420 m.vasario 8 d. iš čia rašytas laiškas
didžiajam Ordino magistrui, kuriame pažymėta, kad didysis kunigaikštis
Dubingiuose pastatydino bažnyčią. XV–XVI a. Dubingius valdė paskirti
vietininkai.
XVI a. pradžioje
Dubingius perėmė Radvilų giminė, miestelis tapo vienu iš reformacijos centrų
Lietuvoje, Dubingių kunigaikštystės centras. XVI a. viduryje
Mikalojus Radvila Rudasis Dubingių katalikų bažnyčią perdavė evangelikams
reformatams. Apie 1620 m. piliavietėje pastatė naują, mūrinę, renesanso
stiliaus evangelikų reformatų bažnyčią. Šioje bažnyčioje buvo palaidoti
žymiausi Radvilų giminės žmonės, tarp jų Mikalojus Radvila Rudasis ir Jonušas
Radvila I.
XVII a. Dubingiuose
veikė drobės audyklos, viena pirmųjų Lietuvoje popieriaus dirbtuvių. Miestas
sunyko per 1655–1660 m. Šiaurės karą ir marą. 1651 m. buvo 67, 1661 m. – tik 12
dūmų. 1682 m. Dubingiuose įvyko Lietuvos evangelikų reformatų sinodas. XVII
a.-XVIII a. evangelikų reformatų bendruomenė miestelyje sunyko ir Dubingiai
palaipsniui perėjo į katalikybę. 1735 m. evangelikų reformatų bažnyčia sudegė. Dar XVI a. dėl
bažnyčios nusavinimo katalikai padavė Radvilas į teismą. XVII a. viduryje buvo
priteista, kad Radvilos turi pastatyti Dubingiuose katalikams bažnyčią. Tai
buvo padaryta apie 1672 m., tačiau naujoji katalikų bažnyčia pastatyta ne
piliavietėje, o ant kalvos, kitapus ežero.
XVIII a. antroje pusėje
Dubingiai ir jų apylinkės intensyviai lenkėjo. 1777 m. įkurta parapinė mokykla,
1870–1949 m. veikė valdinė pradžios mokykla.
1808 m. Radvilos už
skolas perdavė Dubingius Tiškevičiams. 1808 m. juose buvo 7, o 1838 m. jau 10
šeimų. XIX a. miestelio gyventojai buvo stipriai aplenkėję, todėl prasidėjus
Lietuvos atgimimui, prasidėjo ir nesutarimai tarp lenkų ir lietuvių. Vietos
gyventojai siekė, kad mokyklose ir mišių metu būtų kalbama lenkiškai ir buvo
nepatenkinti tuo, kad dauguma kunigų buvo lietuviai. XIX a. pabaigoje –
Vilniaus apskrities miestelis, Giedraičių valsčiaus Dubingių seniūnijos
centras.
Per Nepriklausomybės karą
Dubingių laukuose žuvo vienas Lietuvos karininkas ir 6 kariai, jie palaidoti
Dubingių kapinėse. Po karo Dubingių dvaro žemė išdalyta savanoriams. 1929 m.
įsteigta pašto agentūra.
Dubingių senosios
bažnyčios vietoje esančioje kapavietėje, rastoje 2004 m., aptikta žymių XVI a.
LDK didikų Radvilų, kurių tėvonija čia buvo, palaikų: Mikalojus Radvila
Juodasis ir jo žmona Elžbieta Šidlovecka, Mikalojus Radvila Rudasis ir jo sūnus
Mikalojus, taip pat ir anūkas Jonušas Radvila bei marti – Kristupo Radvilos
Perkūno pirmoji žmona Ana Sobkovna. Palaikai buvo saugomi VU ir M. Romerio
teismo medicinos institute. Ten buvo atlikti istoriniai, cheminiai, DNR
tyrimai, kaukolių ir portretų sulyginimai. 2009 m. rugsėjo 5 d. rastieji
Radvilų palaikai iškilmingai perlaidoti Dubingiuose.
Giedraičiai.
Minimi nuo 1338. Buvo
kunigaikščių Giedraičių valdų centras. 1410 pastatyta bažnyčia (perstatyta 1443
ir po 1676). 1514 minimas miestelis. XVIII a. pabaigoje beveik visas miestelis
priklausė bažnyčios jurisdikai. 1775 buvo 4 dūmai. 1777–82 veikė parapinė, 1874
įsteigta valdinė pradžios mokykla. 1831 miestelį buvo užėmę sukilėliai, įvyko
jų susirėmimas su Rusijos kariuomene. 1861–1950 buvo valsčiaus centras. 1863 06
prie Giedraičių sukilėlius (vadas A. Minskis) apsupo Rusijos kariniai daliniai,
per kautynes žuvo 15 sukilėlių, 45 (ir vadas) pateko į nelaisvę. 1892 atidaryta
vaistinė, iki 1897 – pašto skyrius. 1911–14 lenkai priešinosi lietuvių kalbai
bažnyčioje, keldavo riaušes.
1920 11 17–21 ties
Giedraičiais įvyko Lietuvos kariuomenės ir Lenkijos kariuomenės L.Żeligowskio
junginio kautynės (Giedraičių mūšis. 1920 11 17–21,Lietuvos kariuomenės mūšis
su Lenkijos kariuomenės L.Żeligowskio rinktine (vadinamosios Vidurinės Lietuvos
kariuomene).). Sovietų okupacijos metais Giedraičiai – apylinkės centras,
tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė. 1866 buvo 206, 1897 – 548, 1923 – 445, 1959
– 497, 1970 – 601, 1979 – 811, 1989 – 721, 2001 – 776, 2011 – 684 gyventojai.
Giedraičiuose aplankėme
paminklą Karžygiams, žuvusiem už Lietuvos laisvę 1920 m., Giedraičių mūšio aukų
kapus, bažnyčią, muziejų, įsikūrusį gimnazijos patalpose, skaniai papietavome
gimnazijos valgykloje.
Istoriniuose
šaltiniuose Glitiškių dvaras minimas nuo 1483 m. XVI–XVII a. priklausė
Petkevičiams, XVIII a. pirmoje pusėje – Stanevičiams, vėliau – Jelenskiams.
1622 m. buvo pastatyta evangelikų reformatų bažnyčia, 1700 m. ji perduota
katalikams. 1700–1774 m. veikė dominikonų, 1775–1810 m. – reguliariųjų kanauninkų,
1810–1832 m. misionierių vienuolynai. 1832 m. misionierių vienuolynas ir
bažnyčia uždaryti, mūrinė bažnyčia nugriauta 1864 m. XVIII a. antroje pusėje –
XIX a. pirmoje pusėje Glitiškės vadinamos miesteliu. 1775 m. buvo likę tik 3
sodybos. XVIII a. pabaigoje su pertraukomis veikė parapinė mokykla.
Kur kas mažiau žinoma
apie neseną Glitiškių istorijos laikotarpį, ypač Glitiškių tragediją. 1944 m.
birželio 20 d. per Armijos Krajovos (AK) susirėmimą su generolo Povilo
Plechavičiaus Lietuvos vietine rinktine (LVR) žuvo 4 kariai. Tą patį vakarą
buvo nužudyti 39 Glitiškių (Glinciszki) civiliai gyventojai. Šiuos įvykius
galima laikyti XX amžiaus pradžioje kilusios lietuvių ir lenkų nesantaikos
apogėjumi. Tik 2004 m. Lietuvos vietinės rinktinės ir Armijos Krajovos (AK)
veteranai Lietuvoje pasirašė Susitaikymo deklaraciją
Valstybės saugomas
architektūros paminklas – XVII amžiaus Glitiškių dvaro sodyba. Ją projektavo
architektas Augustinas Kosakauskis (1737–1803). Išliko dvaro sodybos vertingi
pastatai: originali 2 tarpsnių (žemutinis – akmenų mūro, viršutinis – medinis)
rūkykla su piramidiniu stogu, klasicistinių ir liaudies architektūros formų
lobynas, ilgo stačiakampio plano svirnas su pusapskričių arkų langais ir
nišomis bei 1860 m. Mozūrų maršalkos Kazimiero Jelenskio statyti rūmai,
oficina, ledainė, samdinių namas, pirtis, arklidė, kiaulidė, spirito raugykla.
Paskutinio dvaro savininko Kazimiero Jelenskio likimas tragiškas. 1943 metais
jis žuvo nacių koncentracijos stovykloje.
Prie Glitiškių ąžuolo, pasak legendos, 1831 metais sukilęs
prieš carinę priespaudą rinkdavęsis dvaro jaunimas. Nuo čia jie žygiavę į
Vilnių ir įsitraukę į sukilėlių gretas. Ne vieną amžių išgyvenęs galiūnas daug
matė, daug girdėjo. Apie jį sudėta daug padavimų ir legendų. Dabar ąžuolas pasitinka
kiekvieną, atvykusį aplankyti Glitiškių dvaro sodybos. Valstybės saugomas
gamtos paminklas – Glitiškių ąžuolas 25 m aukščio, 2,3 m skersmens, 7 m
apimties. Ąžuolas auga Širvio ežero krante dvaro rūmų parke. Apylinkių žmonės
spėja, kad šis ąžuolas turi daugiau kaip pusantro tūkstančio metų. 1960 metais
ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, o 1987 – priskirtas prie respublikinės
reikšmės paminklų.
Pikeliškių dvaras.
Dvaras atsirado XVIII
a., priklausė Pisankų giminei. Išlikę rūmai statyti XIX a. pradžioje. 1930 metais dvarą
įsigijo Aleksandra ir Juzefas Pilsudskiai. Pastarasis, tuometinis Lenkijos
valstybės vadovas, mėgo šią vietą (praleisdavo atostogas), dvarą prižiūrėjo,
tvarkė. Dvare svečiuodavosi kiti Lenkijos vadovai, užsienio ministrai.
Aukštaitijos klubų
sueiga Rokiškis – Kamajai-Salos
Liepos 12 dieną
Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ ilgamečio pirmininko Algio Naručio
iniciatyva ir pastangomis įvyko Vilniuje gyvenančių kraštiečių iš Aukštaitijos
klubų sueiga. Po ekskursijų Rokiškyje ir Kamajuose susirinkę Salų dvare,
kalbėjomės apie kraštiečių klubų problemas ir sutarėme parengti kreipimąsi į
rajonų savivaldybes, kuriame būtų trumpai išdėstyta mūsų vizija išeivių iš
rajonų pritraukimo bendrai veiklai klausimais. Dokumentas kol kas derinamas.
Susirinkę Rokiškyje, vedami muziejininko Valdo
Kazlausko, sužinojome Rokiškio istoriją, vietinių didikų nuopelnus miestui,
apžiūrėjome Šv. Evangelisto Mato bažnyčią, aikštę, drožėjo Šepkos darbų
muziejų. Persikėlę į Kamajus – šiemetinę Lietuvos kultūros sostinę –
apžiūrėjome išskirtinę bebokštę Šv. Kazimiero bažnyčią, čia kunigavusio Antano
Strazdo muziejėlį, įkurtą buvusioje koplytėlėje. Jau pavakare pasiekėme
kelionės tikslą – Salų dvarą. Jame ir įvyko minėtoji sueiga, kurią vedė
pragiedrulietis Donatas Smalinskas. Po Rokiškio valdžios atstovo – laikinai
einančio mero pareigas Vytauto Saulio, Salų dvaro valdytojos Birutės Dapkienės
pasisakymų trumpą pagrindinį pranešimą padarė Algis Narutis. Pranešimo idėja –
spręsti pastaruoju metu, ypač po Covid‘o bangos, sumažėjusį kraštiečių klubų
narių aktyvumą, jaunimo pritraukimo sunkumus... Diskusijoje dalyvavo Vilniaus
uteniškių, molėtiškių, zarasiškių, užpaliečių, kupiškėnų atstovai ir net
svečias iš Žemaitijos – šilališkis.
Buvo paliesti ir seniau
užkliūvantys, ir nauji sunkumai: klubų ryšiai su savivaldybėmis, matomumas,
finansai, jaunimo pritraukimas... Palankiai buvo sutiktas Algio Naručio
pasiūlymas atgaivinti anksčiau vykusius kasmetinius Aukštaitijos klubų
vakarones, tik jau ne Vilniuje, o vis kitame krašte. Šis, pirmasis, bandymas
parodė, kad tokie renginiai turėtų būti kompaktiškesni laike, bet visiškai
įmanomi. Smagu buvo matyti, kad Vilniaus rokiškėnai gražiai bendradarbiauja su
Rokiškio savivaldybe, jos remiami, o ir klubo komanda dirba puikiai. Nutarimas
kol kas nepriimtas, mintys turėtų susigulėti, reikėtų idėją suderinti su
savivaldybėmis.
EKSKURSIJA Į TRAKUS
2024 10 16
Šauniosios mūsų klubo
narės Aldonos Mikulionienės iniciatyva ir pastangomis pasinaudojome galimybe
apsilankyti neseniai atvertoje lankymui Trakų pusiasalio pilyje. Tai ji,
Aldona, mus informavo, kad visą spalį pilies lankymas senjorams nemokamas, o
antradieniais jiems nemokami net edukaciniai užsiėmimai. Gaila, antradienių
mums nebeliko, tad už paskaitėlę apie ženklus ir simbolius trečiadienį
susimokėjome po 4 eurus, bet sužinojome, ką reiškia simboliai šventųjų
paveiksluose, skulptūrose, kaip atskirti monstranciją nuo relikvijoriaus,
gavome net po užduotėlę – pagal gautoje nuotraukoje pavaizduotą paveikslo
fragmentą muziejėlyje surasti visą paveikslą.
Taigi, spalio 16,
trečiadienį, susirinkome Trakų autobusų stotyje ir vedami mūsų Aldonos,
profesionalios gidės, ilgai gyvenusios Trakuose, patraukėme link pusiasalio
pilies, vis sustodami prie įdomesnių objektų ir išklausydami gidės pasakojimų.
Pirmiausia buvome perspėti, kad miestelio pavadinimas „TrAkai“ kirčiuojamas kaip žodis „rAtai“
(tenka apgailestauti, kad slavakalbiams kirčiuojant antrąjį skiemenį, ne visi
pataisome, o jie mano, kad žodis yra vienaskaitoje, todėl vietininko linksnyje
sako: „buvau Trakajuje, Druskininkajuje, Šiauliajuje...(V.B)), sužinojome, kad
pilis stačiusių kunigaikščių laikais vandens lygis Trakuose buvo maždaug 1,8
metro aukštesnis, ir kad Trakai tada buvo saloje, kad buvo vasaros ir žiemos
keliai... Visko nepersakysime, bet galime pasakyti, kad tie, kurie ekskursijoje
nedalyvavo, nes „aš gi Trakuose daugybę kartų buvęs“, prarado nemažai.
Išgirdome, kodėl sovietmečiu pagrindinės gatvės namai buvo nudažyti žaliai,
kodėl išliko nenugriautas Nepomuko postamentas turgaus aikštėje, užėjome ir į
cerkvę, ir į bažnyčią, visur gidės dėka sužinodami kažką naujo. Trakų
pusiasalyje gide buvo irgi Aldona, mat jos vyras Stanislovas Mikulionis
(1935-1992), didžiąją savo gyvenimo dalį susiejęs su Trakais, tapo vienu
žymiausių Trakų pilių restauravimo, konservavimo ir naudojimo koncepcijos
kūrėjų, pilių bei Trakų miesto tyrinėtojų ir kultūros paveldo vertintojų ir
žinovų. 1955-1987 m. jis buvo vienas iš Trakų pilies atkūrimo idėjos ir
projekto autorių, gyveno Trakuose. Kaip jau minėjau ankstesnėje informacijoje,
jis sudarė Trakų salos pilies ir priešpilio, pusiasalio pilies, Senųjų Trakų
piliavietės pastatų restauravimo ir konservavimo projektus, Trakų senamiesčio
regeneracijos projektinius pasiūlymus. Iš ant sienos šalia įėjimo į pilies
teritoriją pritvirtintos informacinės lentelės sužinome, kad Stanislovas
Mikulionis buvo ir Trakų miesto garbės pilietis.
O ponia Aldona buvo
lietuvių kalbos mokytoja. Suprantama, ji daug žino apie Trakus, Trakų pilis,
matė jų pokyčius ir turi ką papasakoti. Pusiasalio pilis nuo miesto buvo
atskirta gynybiniu grioviu ir stora (apie 2 metrų )akmenine siena. Pilį sudarė
priekinė pilis, vadinama priešpiliu, ir aukštutinė pilis. Aukštutinė pilis
nerestauruota, tik makete ji pavaizduota įsivaizduojama. Restauruotas ir
lankomas tik priešpilis – priekinė pilis: atstatyti gynybiniai bokštai, siena
visu perimetru, bet ne visu aukščiu. Viename bokšte įkurdinta knygrišyklos
dirbtuvė, kurioje vedami edukaciniai knygų įrišimo užsiėmimai, demonstruojama
įranga. Pilimi buvo rūpinamasi iki XVI amžiaus vidurio. Priešpilio teritorijoje
buvo dominikonų vienuolynas. Dabar įrengta religinių atributų (bažnytinių rūbų,
apeiginių reikmenų, statulėlių, paveikslų... ) ekspozicija, čia vedami simbolių
ir ženklų edukaciniai užsiėmimai. Pusrūsyje atkurta vienuolių dominikonų
vyndarystės rekvizitų ekspozicija. Didelė tuščia priešpilio teritorija buvo
naudojama gynėjų treniruotėms, renginiams. Dabar joje – stendinė ekspozicija
apie pilies istoriją, radinių pilies teritorijoje nuotraukomis...Dėkojame
Aldonai Mikulionienei už įdomią ekskursiją, Vidmantui Tubeliui – už puikias
nuotraukas.
2024 12 08 POEZIJOS IR
DAINŲ POPIETĖ
Ne
suvaidintą rolę vaidinu,
Aš
gyvenu gyvenimą.
Noriu
ne imt, bet duoti,
Kiek žemėje įmanoma.
Irena
Gildutytė Navikienė
Gruodžio 8-ąją Vilniaus
kupiškėnai Vilniaus Mokytojų namų Baltojoje salėje rinkosi nusiteikę poezijos
popietei. Poetė kupiškėnė, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narė,
puikių eilėraščių, daugelio kurių žodžiais parašytos ir dainuojamos gražios dainos,
autorė Irena Gildutytė-Navikienė mums atvežė jau penktą savo eilėraščių knygą
„Laikas sugėrė viską“. Į ją atrinkti eilėraščiai iš bemaž 7000 Irenos
parašytųjų. Knyga jau pristatyta Kupiškyje š.m. lapkričio 16 d. Kaip ir
Kupiškyje, Irenai talkino Lina Matiukaitė, Kupiškio rajono literatų klubo
„Lėvens balsai“ kuratorė, pati parašiusi straipsnių apie Kupiškio kraštą, jo
žmones, sudariusi keletą knygų... Jos iniciatyva ir pastangomis ne vienas mūsų
klubo narys buvo pristatytas ir apdovanotas medaliu „Tarnaukite Lietuvai“, Lina
ne kartą čia viešėjusi pristatant kupiškėnų knygas. Lina gražiai pristatė
poetę, užduodama kartais ir provokacinius klausimus, o eilėraščius skaitė pati
autorė. Jos eiles lydėjo kaišiadorietės Nijolės Ramanauskienės atliekamos dainos
Irenos Gildutytės Navikienės žodžiais. Bene 900 dainų Irenos tekstais parašęs
ir daug jų įdainavęs kompozitorius Stasys Liupkevičius, deja, atvykti negalėjo.
Suėjimo programą
vainikavo puikus Kupiškio kultūros centro moterų vokalinio ansamblio „Versmė“
su soliste Sandra Guginiene, vadovaujamo Nidijos Sankauskienės, akompanuojamo
Editos Dobrickienės, koncertas. Nuo 2000-tųjų metų gyvuojantis kolektyvas yra
dažnas rajoninių, zoninių bei respublikinių dainų švenčių dalyvis, dalyvauja
respublikiniuose vokalinių ansamblių konkursuose, festivaliuose. Ansamblis
„Versmė“ – 2018 metų „Geriausio vokalinio ansamblio ir vadovo“ nominacijos
laureatas. 2019 m. kolektyvui įteiktas aukščiausias mėgėjų meno apdovanojimas
Lietuvoje - „Aukso paukštė“.
Už geras emocijas,
pakilią nuotaiką, už kraštiečiams Vilniuje parodytą dėmesį dėkojame visoms
viešnioms: Irenai Gildutytei Navikienei, Linai Matiukaitei, Nijolei
Ramanauskienei, „Versmės“ ansamblio vadovei Nidijai Sankauskienei, solistei
Kupiškio lakštingalai Sandrai Guginienei, visoms ansamblietėms. Dėkojame ir
Kupiškio kultūros centro direktorei, tegu ir „laikinai einančiai“ Ingai
Dovydėnienei, suorganizavusiai „Versmės“ išvyką, ir Ingos pavaduotojai Rasai
Gudonienei, ansamblio dalyvei, išvyką kuravusiai. Visoms linkime ramių artėjančių
švenčių.
Naudodamiesi proga, per
Liną Matiukaitę Kupiškio rajono savivaldybės bibliotekai perdavėme skodiniečio
Klaipėdos kupiškėno (amžiną jam atilsį) Algirdo Vaitiekūno knygos „Gimtinąs
žėmąj“ papildomo tiražo, išleisto Vilniaus kupiškėnų klubo iniciatyva, tiražo
dalį. Kupiškėnai, skaitykite tarmiškai parašytą knygą. Joje labai daug senųjų
kupiškėniškų žodžių, posakių, buities daiktų pavadinimų, darbų, nutikimų,
tradicijų aprašymų, etnografinės medžiagos iš šimtametės praeities...
IŠĖJUSIEJI 2024
LIUMINA ŠVELNIENĖ
(1946 01 02 – 2024 05 19)
Eidama 79-tus metus,
mirė Vilniaus kupiškėnų klubo narė Liumina Švelnienė.
Velionė gimė 1946 m.
sausio 2 d. Vainiškių k. Skapiškio valsčiuje. Mokėsi Vainiškių pradinėje.
Vėliau tęsė mokslus Skapiškio vidurinėje mokykloje. Liumina buvo baigusi
Vilniaus elektromechanikos technikumą, dirbo Vilniaus miesto elektros tinkluose
bei UAB „Šilėja“ inžiniere energetike.
Vilniaus kupiškėnų
klubas reiškia užuojauta sūnui Tadui ir anūkėms.
Laidojama gegužės mėn.
21d. 12 val. Sudervės kapinėse.
Eugenija VYTAUTĖ EIDUKAITIENĖ (1930 04 01 – 2024 01 28)
2024 sausio mėnesio 28
dieną, eidama 94-uosius metus, mirė Vilniaus kupiškėnų klubo narė, filologė,
lituanistė Eugenija Vytautė Širvinskaitė-Eidukaitienė
Velionė gimė 1930 m.
balandžio 1 d. Totoriškiuose (Švedukalnyje), Skapiškio parapijoje. Mokslo kelią
pradėjo 1938 m. Skapiškio pradžios mokykloje. Nuo 1945 m. dvejus metus mokėsi
Skapiškio progimnazijoje, 1947–1951 m. Biržų r. Papilio progimnazijoje. 1951 m.
įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, 1956 m. įgijo
filologės, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos specialybę (rašė diplominį
darbą „Skapiškio tarmės fonetika ir morfologija“). E. V. Eidukaitienė nuo 1956
m. dirbo Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros laborante, nuo 1964 m.
– vyr. laborante ir dėstytoja valandininke, mokslinių laipsnių teikimo tarybos
technine sekretore, dėstė lietuvių kalbą rusų grupėms, užsienio šalių
stažuotojams.
Nuo 1975 m. E. V.
Eidukaitienė – Vyriausiosios enciklopedijų redakcijos komplektavimo grupės
vedėja. 1985 m. išėjo į pensiją, bet ir toliau mokė lietuvių kalbos žmones,
atvykusius iš Čekijos, Italijos, Švedijos, Vokietijos. 1992 m. įsijungė į
Vilniaus Vytautų klubo veiklą, buvo tarybos narė, sekretorė, 1992–1999 m.
redagavo „Vytauto“ laikraštėlį.
Eugenija Vytautė
Eidukaitienė tyrinėjo kupiškėnų fonetiką, rinko žodžius „Kupiškėnų žodynui“,
jos darbai „Daiktavardžių linksniavimas Skapiškio tarmėje“ (1963), „Kupiškėnų
monoftongų priegaidės: audicinis tyrinėjimas“ (1977) išspausdinti žurnale
„Kalbotyra“. Šiame žurnale 1961–1977 m. filologė skelbė apžvalgas-kroniką apie
Vilniaus universiteto studentų ir dėstytojų mokslinį darbą. Eugenija Vytautė
Eidukaitienė buvo aktyvi Vilniaus kupiškėnų klubo narė, knygos „Keliai veda
Kupiškin“ redaktorė.
Vilniaus kupiškėnų
klubo nariai ir valdyba nuoširdžiai užjaučia Eugenijos Vytautės gimines ir
artimuosius.
ANTANAS KUBILIUS (1936
08 04 – 2024 05 26)
Eidamas 88-uosius, mirė
Vilniaus kupiškėnų klubo narys Antanas Kubilius. Gimė 1936 m. rugpjūčio 4 d.
Panevėžio apskrityje, Subačiaus valsčiuje, Čečelių kaime. Lankė Subačiaus
geležinkelio stoties pradinę mokyklą, paskui Subačiaus vidurinę. Traukė
lietuvių kalbos ir literatūros studijos Universitete. Mat buvo aktyvus literatų
būrelio narys, jo apsakymai, apysakos, novelės nuolat buvo spausdinamos
rajoninio laikraščio puslapiuose. Pasitaręs su tėvais, apsisprendė studijuoti
literatūrą. Ir staiga šaukimas tarnauti
kariuomenėje. Po kariuomenės pradėjo žurnalistikos studijas Vilniaus
valstybiniame universitete, Istorijos ir filologijos fakultete. Žurnalistikos
studentai nuo ketvirto kurso paprastai pradėdavo dirbti etatiniais kurios nors
redakcijos darbuotojais, kartu derindami ir studijas. Visiškai netikėtai gavęs
pasiūlymą, žurnalisto kelią pradėjo „Komjaunimo tiesos“ laikraščio redakcijoje,
Valstiečių jaunimo skyriuje. Vėliau dirbo laiškų, studentų gyvenimo skyriuose.
Antra darbovietė –
Radijo ir televizijos komitetas, Propagandos redakcija. Buvo etatinis vidaus
politikos komentatorius. Rašė pats, kitus komentarus užsakydavo parašyti kuriam
nors ūkio, mokslo, kultūros įžymiam veikėjui. Paskutinė darbo vieta – „Minties“
leidykla. Redakcijos vedėjo pareigos labiau biurokratinės negu kūrybinės.
Vadovavo aštuonioms moterims redaktorėms. Vedėjo pareigos – darbas su autoriais
organizuojant knygų rankraščius, o redaktorių – gautus rankraščius suredaguoti
iki gamybinio lygio. Vienas ir su kolegomis išvertė tokias, tada didžiulę paklausą
turėjusias, knygas: D. Volkogono tritomį „Triumfas ir tragedija“, V. Suvorovo
„Ledlaužis“, „M. Diena“, „Paskutinė respublika“, M. Kasvinovo „Dvidešimt trys
laipteliai žemyn“ ir kitas (apie dvidešimt knygų). Iš leidyklos ir į pensiją
išėjo, panaudodamas prisiminimus, parašė keletą knygų. Išleido publicistikos
rinkinį „Pastabos praeities paraštėse“, du romanus – „ Aidai iš gyvenimo
šulinio“ ir „Gyvenimas, paženklintas lemties“, taip pat autobiografinę apysaką
„Žurnalistinės praeities vingiai“…Į Žurnalistų sąjungą įstojo 1970 m.
Spaudai Antanas atidavė
40 metų. Dalyvavo Žurnalistų sąjungos Senjorų klubo veikloje, Vilniaus
kupiškėnų klubo suėjimuose.
Vilniaus kupiškėnų
klubas užjaučia velionio žmoną Stasę Kubilienę.
Vilius
Bartulis
Vilniaus
kupiškėnų klubo prezidentas
2025 02 09
