2012-01-31

ŽYBARTO REPORTAŽAS






















Darbais – ne žodžiais ...

Vieno 2011 metų šeštadienio išvyka į ten,
kur gimėm, kur augom, kur žemė šventa



Susirinkome aštuntą ryto prie Gedimino automobilio Lazdynuose. Kaip jau seniai įprasta, nes jis yra beveik visų paveldo įamžinimo darbų per 20 klubo gyvavimo metų iniciatorius ir organizatorius. Ir, deja, - dažniausiai vienintelis fundatorius. Ir dar, tik jis vienas iš mūsų turi priekabą, kuri, kol tik reikėjo, riedėjo ir teberieda asfaltu, žvyrkeliais ar padirviais, gabendamas žvyrą, akmenis, cementą, lentas, gruntą ar velėnas. Šios išvykos darbų tema lengvesnė – apleisti pakelių kryžiai.Pralekiame Uteną, Šimonis, Kupiškį, ir laukminiškietis Gediminas išlaipina mus, savo priesiegą Gražiną, stuburietį Rimantą, jo pagalbininką Valerijų ir juodžiūnietį Žybartą – Virbališkiuose.

Prie ką tik Gedimino pastatyto paminklinio akmens pirmajai Virbališkių pradžios mokyklai. Jau penktajai jo įamžintų mokyklų sąraše.

Prieiga prie akmens dar nebaigta, tačiau šiandien dirbsime kitapus gatvės. Vaduosime iš užmaršties trečiame XIX a. ketvirtyje šio kaimo žmonių statytą kryžių. Jis tvirtas – špižinis ant akmeninio postamento, su nors jau sukrypusia, bet dar pataisoma špižine tvorele.

Tačiau dėl prie pat tvorelės kažkada pasodintų tujų bei kitų augmenų tankios lapijos ir jos metamų šešėlių kryžius tapo jau kelius dešimtmečius vos matomas pro jį praeinančiam ir visai nepastebimas pravažiuojančiam.

Kirviu įveikiamą žaliąją kryžiaus uždangą pašalinome prieš dvi savaites. Šiandien atsivežėme ir benzopjūklą. Gediminas dar kartą tikrina, ar kryžius jau pakankamai matomas iš toliau. Rimantas prilaiko ir stumia nupjaunamą paskutinę storą tują, kad ji neužvirstų ant gatvės. Tvorelė jau nudažyta, bet nevisai sutvarkyta, nes tik dabar atsiranda galimybė įrengti jos kampuose tinkamus betoninius pamatėlius.
Truputį pavažiavus, dešinėje prie pat gatvės – senosios Virbališkių kapinės. Medinių kryžių, palydėjusių Amžinybėn šio kaimo protėvius, jau nebėra.Paseno, nuvirto ir supuvo. Liko tik du metaliniai, įtaisyti ant akmeninių postamentų. Vienas – špižinis, gal Rygoj gal kitur lietas, kitas – vietinio kalvio kaltas. Pastarasis jau senokai vargsta pasviręs.

Sustosim pagelbėti ir jam. Po pusantros valandos jis stovi jau vertikaliai ir tvirtai. Špižinio kryžiaus poreikiai mažesni. Visus apsamanojusius jo paviršius teks apdoroti druskos rūgštimi ir pritvirtinti vos besilaikantį krucifiksą, čia matomą, Gedimino pirštais prilaikomą.
Dar neprivažiavus pirmųjų Laukminiškių trobų, kiekvieną atvykusį pasitinka čia gimusio Algimanto Zolubo, radiotechnikos inžinieriaus ir jau kelius dešimtmečius žymaus publicisto,1992 m. pastatytas medinis kryžius šio kaimo žmonių, žuvusių sovietų okupacijos metais už laisvę, atminimui.

Jis ir jo tvorelė nebuvo tinkamai apsaugoti nuo atmosferos poveikių, todėl laikui bėgant ėmė šerpėti ir apsamanoti.Teks rasti laiko ir šiai kosmetinei pagalbai. Juk ir šiame gana ištuštėjusiame kaime, ir Kupiškio savivaldybėje, vargu ar šiandien atsiras, kas tai atliktų. Nors kai kas, o gal ir pagal pareigas privalėtų.Išvažiuojant iš Laukminiškių, už posūkio dešinėn, prie pat kelio laukė dar vienas, jau trečiasis špižinis kryžius ant akmeninio postamento. Šiam užtenka tik atkasti dirvos akmenimis bei žeme užbertą tvorelės apačią, ją nudažyti ir pašalinti tvorelę ir kryžių liečiančius krūmus, medelius, nupjauti iki kryžiaus nusvirusią medžio šaką. Pritrūkom dažų ir dar kai ko nespėjom. Baigsim kitą kartą. Be to, čia dar ne kelio galas.Pasukam per Lebedžių kaimą, pro dar tebestovinčioje Jonuškų troboje buvusios pradžios mokyklos paminklinį akmenį, nuo kurios Gediminas pradėjo buvusių mokyklų įamžinimo akciją. Jis pats pirmąsyk peržengė mokyklos slenkstį čia, už poros kilometrų nuo tėvų gryčios.
Pusiaukelėje tarp Lebedžių ir Alizavos sustojome paskutinei išvykos užduočiai.
Prie, prieš keliolika metų laisvės kovotojų pasodintos eglučių alėjos, kuri vedė prie paminklinio akmens trylikai partizanų, žuvusių 1945.07.13 netoliese vykusiame mūšyje. Tačiau per tiek metų jau gerokai paplatėjusių augančių eglučių skaros uždengė paminklą pakeleivio akims ne tik jam artėjant prie paminklo, tarkime, nuo šimto metrų nuotolio, bet ir visai priartėjus prie alėjos. Nes ir iš jos paminklo matomumas pradėjo blogėti. Jį ėmė dengti eglutėms augant tarpusavyje susipinančios jų skaros alėjos tako šonuose ir viršuje. Taigi pro šalį važiuojantys ne vietiniai žmonės, ekskursantai ar turistai gali paminklo išvis nepastebėti.daryti? Kad paminklas taptų geriau matomas važiuojant nuo Alizavos, dviem metrais patrumpinom toje pusėje prie pat paminklo nusitęsusią eglučių eilę. O nuo Kupiškio pusės – teko truputį pakeisti paminklą užgožiančios alėjos vaizdą – tos alėjos pusės eglutes iš apačios apgenėti.
Dienotvarkėje liko dar užsukti Kupiškin pasitarti su dviem akmenoriais dėl jiems užsakytų darbų ir riedėti namo.



Fotografavo ir rašė Žybartas Simonaitis

2012-01-30

SUVĖJIMAS

Brungūs kupiškėnai,

kviečiam suvėjiman, katras bus vasario 5 d. 15 val. Mokytojų namų svėtainaj. Labai prošom atait visus, bus ataskaitinis susrinkimas ažu 2011 matus.
Galasta visi pasisakyt, pamislikit apė mūsų suvėjimus 2012 matais, pasakykit sovo pageidovimus.
Po to mum dainos Trėčio omžiaus universiteto koras (choras). Lauksma.

Klubo valdyba


2012-01-19

2012-01-12

SU JUBILIEJUMI PETRAI


1927m. sausio 16d. Panevėžio apskrities Subačiaus geležinkelio stoties miestelyje Mykolo Stankevičiaus ir Stasės Mackevičiūtės – Stankevičienės šeimoje gimė dvynukai. Tėvai juos pavadino šventais- Petro ir Antano vardais.

1940 m. broliai, baigę pradinės mokyklos šešis skyrius, jau riedant Raudonosios armijos tankams įstojo į Panevėžio vyrų gimnaziją. 1942 m. mokėsi Kupiškio gimnazijoje , čia pasižymėjo kaip aktyvūs krepšininkai, stalo tenisininkai. Nuo 1945 sausio- jau Panevėžio mokytojų seminarijos moksleiviai. Tų metų liepos 1 d. Petras, su didele grupe draugų, areštuojamas ir tampa politiniu kaliniu (LLArmija 58- 1a ir 58-11str.) Po vienuolikos mėnesių visi paleidžiami.

1948 – 1952 m. Kūno kultūros instituto (dabar Kūno kultūros akademijos) studentas. Keturis metus dirba Joniškėlio vidurinės mokyklos mokytoju. Respublikinėje moksleivių spartakiadoje P. Stankevičiaus treniruojama berniukų krepšinio komanda iškovoja penktą vietą, o du krepšininkai pakviečiami į Respublikos moksleivių rinktinę. 1956 m. dirba Panevėžio vidurinėse mokyklose mokytoju ir treneriu Vaikų-jaunimo sporto mokykloje. 1962 m. I-se Sovietų sąjungos pionierių žaidynėse mūsų kraštiečio paruošta krepšinio komanda Voroneže iškovojo pirmą vietą. Panevėžio sporto mokykloje išaugo žinomos krepšininkės R. Vansevičiūtė, V. Šefeldaitė, L. Šemetaitė, V. Brūkštaitė, o Larisa Vinčaitė tapo pasaulio čempione (Sovietų sąjungos rinktinės sudėtyje).

1971 m. P. Stankevičius pakviečiamas į Vilniaus m. Specializuotą vaikų ir jaunių krepšinio sporto mokyklą dirbti treneriu, paruošė Respublikos ir Sovietų sąjungos rinktinės narę R. Šidlauskaitę.

Apart jaunųjų krepšininkų ruošimo 1971 – 2001 m. P. Stankevičius treniravo Vilniaus m. ir respublikos moterų kurčiųjų krepšinio komandą. Jo treniruojamos krepšininkės miesto, respublikos ir Pabaltijo varžybose lygių neturėjo. Sovietų sąjungos pirmenybėse tik vieną kartą buvo ketvirtos, visą laiką užimdavo prizines vietas, o keturis kartus tapo nugalėtojomis.

1990 m. Sovietų sąjungos krepšinio rinktinė (kurčiųjų) ruošėsi Europos čempionatui .Treneriu pakviestas P. Stankevičius, nes penkios pagrindinės žaidėjos –lietuvės. Buvo aišku, kad treneris nevažiuos į Prancūziją (liaudies priešų į užsienį neleisdavo) Komanda užėmė antrą vietą, penkios lietuvaitės pasipuošė sidabro medaliais.

Atgavus Lietuvos nepriklausomybę 1993 m. iš pasaulio kurčiųjų žaidynių Sofijoje lietuvaitės grįžo su sidabro medaliais, 1997 m. iš Kopenhagos – bronza.

Už nuopelnus sportiniame darbe, ruošiant aukšto meistriškumo sportininkus Kūno kultūros ir sporto departamentas apdovanojo Petrą Stankevičių daugelių pasižymėjimo raštų ir medalių. O 2008 m. Lietuvos Tautinis Komitetas suteikė „Kilnaus sportinio elgesio“ laureato garbės vardą.

Sveikiname šaunųjį mūsų kraštietį, aktyvų klubo narį, krepšinio populiarintoją su garbingu jubiliejumi. Tikime, kad jo neblėstanti energija dar ilgai tarnaus kupiškėnų ir Lietuvos labui. Ilgiausių metų.

Vilniaus kupiškėnai

2012-01-10

SU GRAŽIU JUBILIEJUMI, GERBIAMAS ALGIRDAI


Štai ką rašo jubiliatas apie save

Gimiau 1927m. sausio 12d. Kuosėnuose, to kaimo pradžios mokyklos mokytojo Aleksandro Šukio ir Marijos Petrylaitės-Šukienės, šeimoje. 1931-aisiais metais mano tėvas buvo paskirtas į Pušaloto valsčiaus Jakūbonių pradžios mokyklą. Baigęs tą mokyklą, aš 1938 – 1939-aisiais mokslo metais mokiausi namuose, eksternu išlaikiau egzaminus ir 1939-ųjų metų rudenį įstojau į Panevėžio berniukų gimnaziją.

1941m. birželio 14d. aš, mano sesuo Danutė ir mano motina buvome suimti ir ištremti į Altajaus kraštą: pradžioje į Barnaulo miestą, o vėliau – į Ustj-Pristanės rajono taigą – į 67-ąjį miško kvartalą. 1943m. mūsų motina buvo areštuota ir etapu varoma į lagerį. Tačiau jai pavyko pabėgti į Ustj-Kalmankos rajoną ir pasislėpti pas tremtinius lenkus. 1945m. motina slapta išsivedė ir mus. ir 1939-ųjų metų rudenį įstojau į Panevėžio berniukų gimnaziją.

1946m., kai lenkams buvo pasiūlyta vykti iš Altajaus į Gdanską, mes grįžome į Lietuvą. Tų pačių metų rudenį aš įstojau į Kupiškio gimnazijos trečiąją klasę. Kupiškio gimnazijos vadovai leido eksternu laikyti papildomus egzaminus ir „šokinėti“ iš klasės į klasę. 1949m. pavasarį jau mokiausi paskutinėje gimnazijos klasėje. Tačiau tų metų balandžio 14-ąją mūsų šeima buvo areštuota ir apkaltinta pabėgimu iš tremties.

Būdamas Panevėžio kalėjime, paskelbiau bado streiką ir, patekęs į karcerį, pasiekiau, kad mums būtų atšauktas kaltinimas pabėgimu ir panaikinta mums grėsusi 3m. lagerio bausmė. Mūsų šeima per kalėjimus buvo grąžinta į Altajaus krašto Ustj-Kalmankos rajono Čaryšo tarybinį ūkį, kur aš, dirbdamas transporte, Ustj-Kalmankos vidurinėje mokykloje išlaikiau vidurinės mokyklos baigiamuosius egzaminus ir gavau brandos atestatą. Man nebuvo leista išvažiuoti į Tomsko sritį ir įstoti į Tomsko universitetą, į kurį aš buvau priimtas. Buvo pasiūlyta stoti į Barnaulo pedagoginio instituto fizikos ir matematikos fakultetą. Kai jį baigiau, pasiūlė stoti į aspirantūrą Maskvos universitete, bet su sąlyga, kad bendradarbiausiu su KGB. Man atsisakius, buvau paskirtas į Ustj-Kalmankos vidurinę mokyklą, kurioje dirbau iki 1958m.

Tais metais buvau iš tos mokyklos pašalintas, tačiau Altajaus krašto švietimo skyrius įdarbino Mokytojų tobulinimo institute, iš kurio 1960 metais pakvietė į Altajaus politechnikos institutą, kuriame man buvo pavesta organizuoti skaičiavimo centrą, naujos specialybės katedrą ir mokslinių tyrimų laboratoriją. Prieš priimdamas šį pasiūlymą, nuvykau į Lietuvą, tačiau mūsų šeimai nebuvo leista gyventi Sovietų Sąjungos europinėje dalyje, nes mano tėvas Aleksandras Šukys 1945-aisiais metais pasitraukė į Vakarus ir dirbo lietuviškoje Vasario 16-sios gimnazijoje Hiutenfelde. Teko priimti Altajaus politechnikos instituto pasiūlymą.

Tame institute dirbau iki 1983 metų. Už pedagoginę ir mokslinę veiklą man buvo suteiktas Taikomosios matematikos katedros docento vardas. 1983m. balandžio 14-ąją mūsų skaičiavimo centre atlikta krata. Buvau apkaltintas antitarybine veikla ir atleistas iš visų pareigų. Mano buvę studentai iškvietė korespondentus ir aukštesnės valdžios atstovus iš Maskvos, ir visi kaltinimai buvo atšaukti. Gavau paskyrimą į Vilniaus universitetą, kur tebedirbu iki šiol.

Dalyvavau Sąjūdžio veikloje ir buvau sužeistas prie Televizijos bokšto 1991m. sausio 13-ąją. Esu apdovanotas Sausio 13-osios ir Zigmo Žemaičio medaliais bei ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ riterio kryžiumi.

Turiu tris sūnus: Vytautą, Gediminą ir Mindaugą.

Sveikiname ne eilinio likimo žmogų, aktyvų Vilniaus kupiškėnų klubo narį su garbingu jubiliejumi. Linkime nenuilstamai dirbti mūsų Tėvynės labui.

Vilniaus kupiškėnai

2012-01-08

PAS MUS SALAMIESČIO KAPELA "DVARAS"

Mokytojų namų svetainė pilna pilnutėlė. Prezidentui pasiūlius visi giedame kupiškėnų himną ir plojimais sutinkame sklaitlingą Salamiesčio kapelą su vadovu Almantu Totoriu priešaky.





Kai kapela užgrojo- visi mokytojų namai kilnojosi ...


-














MUS LINKSMINO :
Almantas Totoris
: kapelos vadovas, jo moto - dainuosiu kol numirsiu.
Dėja Tunaitytė: smuikininkė, mokinė.
Silvija Baniulytė: smuikininkė, mokinė, jos moto - dūk, būk, nesupūk.
Petras Stepanavičius: bosas, - bedarbis, kol kas, - grojau, groju ir grosiu.
Vitas Dyra: dainininkas, - ūkinininkas-profesijos mokytojas.
Lionė Totorienė: pasakorė, - pensininikė, - kad turėčiau šiaudų kūlį, nusipirkčiau ridikulį, kur tik aičia kur važiuočia, ridikuliu maskatuočia.
Kazys Laucius: akordeonas, - vairuotojas, - dainuoju sovo krošto dainas.


Lauktuvės- puikios, skanios, stiprios ....

Ramunė Jarmalavičiūtė: kapeloje - dainininkė, gyvenime - mokytoja, moto - gyvenk ir dainuok.
Zita German: dainininkė, - pardavėja, - gyvenk linksmai.
Alvydas Stauga: bugnas, - elektrikas, - visada su muzika.
Daiva Mieldažienė: dainininkė, - muzikantė ant ...
Saulius Razgūnas: dainininkas, - vadovas ...
Dominika Trainytė: pasakorė, - mokinė, - žaisk su pasauliu kaip su kamuoliu.
Edvardas Povilauskas: akordeonas, armonika, -ūkininkas.
Regina Vilunskienė: daininikė, - bibliotenininkė, - grok, šok, nenustok.
Vilius Strička: saksofonininkas, - laisvas senjoras.




Ar ne per rimtos šios ponios ...




Gražus buvo vakarėlis, aiškiai švietė mėnesėlis ..... Anksčiau vakaruškose taip - duodavo į ragus ...


Važiuosim broleliai namo namo ..... uždainavo salamiestiečiai.
Dar nevažiuokite, dar pabūkite... traukė vilniečiai.



2012-01-05

SU GRAŽIU JUBILIEJUM, BOLESLOVAI


Boleslovas Vaitiekūnas gimė 1932m sausio 7 d. Samarskos kaime Alizavos parapijoje žemdirbių Antano Vaitekūno ir Marijonos Vilkaitės-Vaitekūnienės šeimoje. Boleslovas mokėsi Lebedžių ir Virbališkių pradžios mokyklose. 1945m įstojo į Pandėlio gimnazijos antrą klasę, tačiau 1950m dėl sveikatos mokslą turėjo nutraukti. 1958m Boleslovas baigė Kupiškio darbininkų jaunimo vidurinę mokyklą. 1977m baigė Vilniaus Finansų ir Kredito technikumą ir įgijo techniko-planuotojo kvalifikaciją.

1954m kovo 22d., baigęs CSV Panevėžio filialo pramonės buhalterių paruošimo kursus, pradėjo dirbti Kupiškio Pramkombinate buhalteriu.1960m buvo perkeltas dirbti į Kupiškio Tarpkolūkinę statybos organizaciją vyr. buhalterio pareigoms. 1973m. pagal Respublikinio TSO susivienijimo valdybos įsakymą perkeltas šios valdybos vyriausiojo buhalterio pavaduotoju Vilniuje. 1981m perkėlimo tvarka dirbo Visasąjunginio PT instituto vyriausiuoju buhalteriu. o 1983m priimtas į Lietuvos Statybos ministerijos Apskaitos ir atskaitomybės valdybą vedančiojo ekonomisto pareigoms. 1990m priimtas vyriausiojo metodisto pareigoms į asociaciją „Lietuvos statyba“. Nuo 1991m dirbo UAB „Stata“ vyriausiojo buhalterio pareigose. 1999m gegužės 31d., išdibęs 45 metus, išeina į užtarnautą poilsį senjoro pareigose.

Boleslovas Kupiškėnų klubo narys nuo įsikūrimo 1991m vasario 21d. Dešimt metų dirbo šio klubo iždininku. Su kitais klubo nariais dalyvavo atkuriant Alizavos ir Bajorų vokiečių karių kapines, Skapiškio miestelio Švedukalnio pilkapyje sutvarkant suomių kapines. Prisidėjo statant Laukminiškių kaime enkavedistų sudegintų Rasiulių ir Kaluinų sodybų atminimo ženklų statyboje. Dalyvavo organizaciniame darbe Lebedžių pradžios mokyklos atminimo įamžinime.

Šiame ilgame gyvenimo kelyje jį lydėjo žmona Genovaitė /a.a.2009m/ medicinos darbuotoja . Kartu su ja pragyventa 50 metų. Vaitiekūnai Išaugino dvi dukras - ekonomistę Ritą ir buhalterę Irmą. Turi tris anūkus: Vaidutę - ekonomistę, Žilviną - studentą, būsimą ekonomistą ir Dominyką –moksleivę. Prieš pusantrų metų sulaukė ir proanūkės Deimantės.

Vilniaus kupiškėnų klubo valdyba, klubo nariai mielam kolegai linki geros sveikatos ir ilgų gyvenimo metų - dukrų, vaikaičių ir visų klubo narių džiaugsmui. Sėkmės Tau Boleslovai.

O klubietės Boleslovą sveikina ir linki:

Sveikiname mielą Boleslovą gražaus Jubiliejaus proga ir linkime: kūnui - sveikatos, sielai - džiaugsmo, širdžiai - juoko, lūpoms - šypsenos, o visam gyvenimui - laimės ir vilties.

2012-01-03

ATAIKIT

BRUNGŪS KUPIŠKĖNAI,

Sveiki sulaukį Naujų matų ir laimingai sulaukt kitų! (tėp sveikino mūsų senėliai)

Mislikim, kad šitė matai bus grožūs, sveiki ir laimingi.

Norim pranėšt, kad mūsų suvėjimas bus sausio 8 dienų, 14 ad. ti pot Mokytojų namų svetainėj. Mum koncertos Salomėsčio kapėla „Dvoras“. Ataikit su geru ūpu, pasiruoškit, goli tėkt ir pasišokt.. Lauksma.

Do norim paprašyt, atajus užmokėt narystąs mokestį.

Mūsų klubas labai prošo visus kupiškėnus, giminas ir draugus pavoserį paaukot mum 2% pajamų mokesčio. Prošom niekom nežadėt. Dakavojam.

Klubo valdyba