2010-03-08

SIGNATARAS IŠ KUPIŠKIO


Klubo prezidentas Vytautas Pivoriūnas sveikina visus su artėjančiomis šventėmis, pristato susirinkusiems KOVO 11 AKTO signatarą LEONĄ APŠEGĄ. Visi iškilmingai giedame Kupiškėnų himną.

Apie signatarą Leoną Apšegą:
Gimė 1940 metų gruodžio 10 dieną Kupiškio rajone, Šimonių parapijoje, Kinderių kaime, valstiečių šeimoje. Tėvas Kazimieras Apšega ir motina Ona Žiūkaitė-Apšegienė turėjo gerą ūkį, išaugino ir išleido į gyvenimą penkis vaikus. Leonas Apšega 1947 metais pradėjo mokytis Gaigalių pradinėje mokykloje. Vidurinį išsilavinimą įgijo Šimonių mokykloje, kurią baigė 1959 metais. 1962 metais baigė Panevėžio Hidromelioracijos technikumą, o 1987 metais - Lietuvos žemės ūkio institutą, įsigydamas inžinieriaus hidrotechniko specialybę. 1962-1963 metais dirbo Vievio rajono melioracijos montavimo valdyboje meistru.
1966-1968 metais dirbo Kupiškio rajono Skodinių tarybiniame ūkyje inžinieriumi, 1968-1987 m. šio rajono "Tiesos" ir Žaidelių kolūkių valdybos pirmininku. 1987-1990 m. - Kupiškio rajono tarybos Vykdomojo komiteto pirmininko pirmuoju pavaduotoju, Žemės ūkio valdybos viršininku, 1990-1995 m. - rajono valdytojo pirmuoju pavaduotoju - Žemės ūkio valdybos viršininku. 1990 metais išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariu.
Nuo 1997 metų - Kupiškio rajono meras. Vedęs, turi žmoną Palmirą Balaišytę-Apšegienę ir du sūnus - Virginijų ir Audrių.
Mano kelias į 1990 m. Kovo 11-ąją, kaip ir visų mano bendraamžių, ėjo per sovietinius metus, kada kūrybai, laisvam žodžiui nebuvo vietos. Liūdnoka, jog gražiausi gyvenimo metai praėjo Lietuvą valdant okupantui. (…) Mano tėvelis visą sovietmetį tikėjo, kad tai laikina, kad ateis Lietuvai Laisvė. Kaip šiandien prisimenu mums vaikams nuolat kartotus jo žodžius: Lietuva švies, Lietuva bus laisva. Teko visą laiką vadovauti dideliems žmonių kolektyvams, vykdyti partijos suvažiavimų nutarimus. Taip turbūt buvo visiems mano kartos žmonėms, nors kai kas dabar bando parodyti save per daug dideliais kankiniais ar patriotais. Man, Kupiškio rajone gimusiam ir čia dirbančiam, kur mane visi pažįsta ir aš visus žinau, darosi juokinga ir liūdna žiūrint į šiuolaikinius patriotus ir jų panieką kitiems. Tėvų ir aplinkinių gerų žmonių mokomas gerumo kitam, doros ir tiesos, stengiausi kur bedirbdamas padėti žmonėms. ...
Kaip man tai sekasi, ne man spręsti. Visi mes klystantys ir turintys savo ydų žmonės. Taigi mano kelias į Kovo 11-ąją buvo kaip ir visų Lietuvos žmonių. Kuo aš tikiu - tai likimu. Niekada net nesapnavau, kad būsiu signataras, kad būsiu pirmas Nepriklausomos Lietuvos Seimo narys iš kupiškėnų - juk mūsų krašte tiek puikių žmonių. Suprantu, kad visa tai padarė mano žemiečiai kupiškėnai, balsavę už mane, ir aš jiems lieku skolingas iki paskutinės savo gyvenimo dienos. Kadangi Seime teko dirbti tik du su puse metų ir nuo to laiko prabėgo septyneri metai, galima daryti kai kurias išvadas. Pirmiausia - tai buvo visa galva pasinerta į neįprastą įstatymų leidėjo veiklą. Nuolatiniai ginčai, ieškojimai, bemiegės naktys diskutuojant ir gilinantis į dokumentus. Iki galo gyniau tai, kur maniau esu teisus, ir nesikišau į tuos dalykus, kurių nesupratau. Buvo liūdna, kai žemės ūkio klausimus už mane geriau išmanė mokytojai, mokslininkai, teisininkai, neatskiriantys kviečio nuo rugio. Jie darė pražūtingus sprendimus. To vaisius žemės ūkyje jau skiname....
Dirbant rajono meru ir dar šiek tiek domintis politika bei ekonomika, nebesuprantama, kodėl vieni tapo milijonieriais, o kiti skurdžiais. Mane kankina klausimas, į kurį nerandu atsakymo - kas dar gali Lietuvą atvesti į gražesnę ateitį? Buvo valdžioje ir vieni, ir kiti, ir treti. Ligos tos pačios - stulbinantis melavimas, išsisukinėjimas ir akiplėšiškumas. Turiu vieną, deja, neįgyvendinamą svajonę - atjauninti trisdešimčia, keturiasdešimčia metų monsinjorą Vasiliauską, kardinolą Sladkevičių, Tėvą Stanislovą ir jiems patikėti Lietuvos vairą. O gal reikia labai gerai paieškoti tarp mūsų tokių žmonių, kuriems dabar po 40-50 metų? Lietuva, Tau reikia labai intensyviai ieškoti tokių žmonių - jų tikrai Lietuvoje yra, ir ne trys, tik juos sunku surasti, bet surasti būtina!














Po rimto susikaupimo prasidėjo atokvėpio valandėlė, ragaunant mūsų šeimininkių gardumynus bei signataro ir buvusio ilgamečio Kupiškio mero dovanas.
















Mums koncertavo Vokalinis ansamblis KUOLINGA. Užsisvajoje klausėmės šaunaus kolektyvo atliekamų dainų apie Tėvynę Lietuvą, apie mūsų nuostabų kraštą, mylimas tėviškes. Buvęs Sporto muziejaus kolektyvas, prie kurio ištakų stovėjo garsi krepšininkė Aleksandra Batorienė, o dabar kelinti metai savarankiškas vokalinis ansamblis mus stebino ne tik puikiomis dainomis bet savo, pagarsėjusiais sporto pasaulyje,atlikėjais ir vadovais.
Ansamblio meno vadovė Margarita Noreikienė buvusi Pasaulio studentų lengvosios atletikos žaidynių čempionė.
Direktorė - Vanda Valkūnienė - Šefeldaitė krepšininkė, buvusi Lietuvos rinktinės narė. Gražias eiles deklamavo Irena Pilkauskaitė - Lietuvos tinklinio rinktinės narė. Ir taip dauguma vokalisčių - sportininkės, įvairių Lietuvos rinktinių narės. O Leonas Kleiba - vyrų choro SAKALAS tenoras.








Komentarų nėra:

Rašyti komentarą