2010-03-31

Su šv. Velykomis


Nuoširdžiausi sveikinimai gražiausios pavasario šventės - šv. Velykų proga.
Tegu atgimimas pasklinda visų mūsų širdyse, o prisikėlimo dvasia atneša viltį, ramybę ir džiaugsmą mūsų kraštiečiams ir visiems Lietuvos žmonėms


Gražios pavasario tėkmės,

Mažų stebuklų iš dangaus,

Naujiems darbams geros kloties

Ir laimės lyg gausaus lietaus.


Tegu Velykos dovanos

Ne tik margučių pintines,

Tegu širdis dainuos ir švęs

Prisikėlimo minutes!




Vilniaus kupiškėnų klubo valdyba

2010-03-20

ATSISVEIKINOME SU BRONIUMI BARZDŽIUKU


BARZDŽIUKAS BRONIUS. Gimė 1919 m. sausio 29 d. Virbališkiuose, Kupiškio raj. Mirė 2010.03.18 Vilniuje. Inžinierius architektas. 1947 m. baigė Kauno universitetą. 1945-1969 m. dirbo Šiaulių miesto vyriausiojo architekto valdyboje, Valstybinėje architektūros statybos kontrolės inspekcijoje viršininku. Šiauliuose projektuotavo sugriauto J.Janonio gimnazijos pastato atstatymą (su E.Budreika, 1950), parengė kino teatro rekonstrukciją, suplanavo centrinę miesto aikštę. Šiauliuose ilgai darbuotis neteko, nes Broniaus pėdomis slinko KGB veikėjai Todesas ir Dembo. Dirbta Panevėžyje ir vėliau Vilniuje. 1951 m. Bronius susekamas ir po ilgokų KGB procedurų atsiduria Gorkio srities Unžlage.
1955-69 m. dirbo Valst. statybos ir architektūros komitete, 1969-81 m. Kolūkių statybos institute vyr. architektu.
Lietuvos architektų sąjungos narys.


Iš Broniaus prisiminimų atspausdintų "VARPE" 2008.06 Nr.6(164)
Vykstant 1941 m. šv. Velykų atostogų į tėviškę, Kauno geležinkelio stotyje į portfelį įkišo lapelį. Išlipant iš traukinio Skapiškio geležinkelio stotyje, portfelio neberadau. Tik maždaug po mėnesio, gegužės pabaigoje du žydų tautybės tardytojai Todesas ir Dembo pakvietė mane į saugumo pusrūsį pasitikslinti, ar tai mano portfelis su lapeliu, ir pasiuntė į Kauno kalėjimą. Trečio aukšto kameroje, į kurią mane uždarė, jau buvo ELTOS darbuotojas P. Malinauskas, atkeltas iš Telšių išvengęs Rainių žudynių, šaulys Čipkus, gimnazistas Pocius, patekęs už vado portreto iš tepliojimą ir moksleivis, kurio pavardės neatsimenu.
Iš Kauno kalėjimo išsivadavome tik prasidėjus karui, 1941 m. birželio 23 d. Išsivadavimas buvo rizikingas. Tikėjome, kad kalėjimas bus išvežtas, kaliniai sušaudyti ar perkelti į kitus kalėjimus ar lagerius, todėl ieškojome net mažiausių galimybių pasilikti Kaune. Pirmiausia atjungėme elektrą, apsirengę sugulėme ant grindų, užsimaskavome ir meldėmės taip karštai, kaip niekad, ir su Viešpaties pagalba stebuklingai išlikome. NKVD budelis, atidaręs langelį, tamsoje gulinčiųjų šviestuvėliu neapšvietė, nematė, ištaręs „net“ nuėjo. Ar tai ne stebuklas?! Pasilikus, antras, mūsų manymu, žingsnis – galimai greičiau palikti kamerą. Anksti rytą, sulaukę signalų, kad tvarkdarių nėra, nes jie nesureagavo į triukšmingai numuštą lango dangtį, išlaužėme didžiulį radiatorių ir juo, po kelių smūgių, atidarėme kameros duris ir persikėlėme į pastogę. P. Malinauskas ir aš nusileidome į pirmą aukštą, suradome dalį raktų, atidarėme kelias kameras. Kai grįžome į pastogę, buvo pilnas kalinių kalėjimo kiemas, o aptvarai apkibę besikeliančiais kaliniais. Kalėjimo vartai buvo atidaryti vėliau.

2010-03-11

S V E I K I N I M A S "K U - K Ū"


Širdingai sveikiname Skapiškio vaikų ir jaunimo teatro studiją "Ku - kū" ( vadovė Vita Vadoklytė), pripažintą geriausiu 2009 metų Lietuvos vaikų teatru.

Linkime tolimesnės kūrybinės sėkmės ir asmeninės laimės puoselėjant gimtojo krašto meną.

Nuoširdus kupiškėniškas DAKUI !



Vilniaus kupiškėnų klubo valdyba

2010-03-09

SVEIKINIMAS KRAŠTIEČIAMS


.
Vilniaus kupiškėnų klubas sveikina visus tautiečius Tėvynėje ir išeivijoje, Nepriklausomybės atkūrimo 20-čio proga!
Su broliška meile apkabiname mums artimiausius žmones, gyvenančius Kupiškio krašte ir pasklidusius po miestus, miestelius bei pasaulį.
Tegul „geri žmonas“ būna dar tvirtesni, laimingesni, linksmesni ir dvasiškesni – savo krašto ir Tėvynės labui!
Klubo valdyba

KUPIŠKĖNAS PAS KAZIUKĄ

.
Kupiškėnas su siuvėju Kaziuko mugėje

Vaikščiodamas po Kaziuko mugę, sutikau pažįstamą, netolimą kaimyną siuvėją Martyną. Kadangi senokai į jį kreiptis beteko, nes dabar parduotuvėse bei įvairiuose salonuose gatavų naujų, o „humanose“ padėvėtų bei taip pat naujų rūbų perteklius, nebuvo ir reikalo lankytis. Apsilankau pas jį, jei reikia kelnių juosmenį ar švarką praplėsti (nuo pertekliaus). Susitikimu apsidžiaugiau, nes išmintingasis siuvėjas man ne tik rūbą pasiūdavo, bet pokalbiuose atskleisdavo tokius dalykus, kokių nei istorikai, nei sociologai, nei filosofai tarsi nepastebi.

Vaikščiojom, grožėjomės gausybe meno šedevrams prilygstančių gaminių, kalbinom kūrybingus gamybininkus ir drauge prekeivius. Pasirodo, dauguma tų deimančiukų yra formalūs bedarbiai, tačiau drožinėja, pina, mezga, siuvinėja, puodus žiedžia, iš įvairiausios vietinės medžiagos tikrus stebuklus kuria.
Grožėjaus ir stebėjaus, o Martynas staiga, tarsi nei iš šio, nei iš to, pradėjo aiškinti, kad vadinamas bedarbystės perteklius, išlaisvino labai daug sumanių, kūrybingų žmonių nuo monotoniško darbo pramonėje, prekyboje ar dar kokioje srityje, kurie dabar rado progą išreikšti savo kūrybines galias: Kaziuko mugė tikras kūrybingos tautos paveikslas! Daugelis dabar kalba tik apie trūkumus, nepriteklių, stoką, o aš įžvelgiu daug pertekliaus. Nesutiksi nuo bado išsekusio, nuskurusio ar lopiniuoto tautiečio, kalbėk ką nori, rašyk ką nori, važiuok kur nori, tarnauk ar netarnauk savo kariuomenėje, nedirbamos žemės perteklius – dirbk, jei nori, jei bedarbiu nenori būti. Tačiau, anot siuvėjo, ir gerų dalykų perteklius, kokį stebime Lietuvoje, gali virsti blogiu. Jo manymu, Lietuvoje taip sunkiai atgauta laisve jau persisotinta. Dalis jaunuomenės, galinčios tuoktis, gyvena nesusituokusi arba, kaip tie žvirbliai, kas pavasarį keičia „partnerį“, dar baisiau – adomai su adomais ir ievos su ievomis, kaip kai kuriose doroviškai smukusiose Europos šalyse, jau santuokas kurpia. Siuvėjas mato ir kitokio blogio perteklių.
Iš laisvės pertekliaus istorikai Edvardas Gudavičius lanksčiu ir blogai pririštu liežuviu drįstą Vytautą Didįjį šunsnukiu pavadinti, už lenkiškus pakabukus ne savos tautos ir jos valstybės istoriją viešai garbina Alfredas Bumblauskas, Česlovas Laurinavičius savo begėdiškais pasisakymais smerkia partizanus. O kiek dar kitokių didingos ir garbingos Lietuvos praeities niekintojų! Iš laisvės pertekliaus – iš nuklydimų iš tikrų vertybių lauko į raudonus dirvonus.
Iš nelaisvės pertekliaus 1987 m. radosi mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo. Atgavus Nepriklausomybę, iš laisvės pertekliaus kaip iš gausybės rago pasipylė protesto mitingai, piketai, eisenos. Reikėtų pridurti, anot siuvėjo, kad tie mitinguotojai, piketuotojai ir žygeiviai nesuvokia, kad nekultūringi, pikti, įžeidžiantis protestai prieš valdžias, negali sulaukti teigiamo atoveikio (“kaip šauksi, taip atsilieps“). Antai Kovo 11-sios šventę viena visuomeninė organizacija rengiasi minėti su protesto ženklais. Kalbą rėžti žada Regimantas Adomaitis, per Sąjūdžio dvidešimtmečio minėjimą iš Seimo tribūnos tvirtinęs, kad Sąjūdis jau atliko savo misiją ir siūlė jį palikti istorikams. Kas gi nutiko talentingam aktoriui, kad jam nebepatinka Sąjūdis, kad žada per Nepriklausomybės atgavimo šventę pasitikti ne dainomis „ant Vilniaus kalvų“, o protesto ženklais. Vėl iš pertekliaus, porino siuvėjas. Iš nuoskaudos pertekliaus. Juk buvo LTSR nusipelnęs artistas, galėjo tapti SSRS nusipelniusiu artistu, tačiau netapo, nes Lietuva – nebe LTSR ir SSRS nebėr...Nūnai daug buvusių veikėjų, panašių į minimą artistą, kurie galėjo būti apdovanoti ordinais, medaliais, privilegijomis, o dabar tapo eiliniais piliečiais, kuriuos dar pakibina koki liustracijos komisija ar net bedantis teismas. Pastarieji ir turi nuoskaudos ar net keršto perteklių nesusivokdami, kad tie dalykai labiausiai kenkia jiems patiems.
Ir mane ir siuvėją stebino mugės dalyvių ir lankytojų šviesūs, besišypsantys, šaltukui spaudžiant, šilti veidai. Anot Martyno, patekome į tikrą šviesiaveidžių susirinkimą, kai Lietuvoje rūgščiaveidžių perteklius. Iš tikrųjų, mūsų gėdai, užsieniečiai pastebi, kad šypsenų stokojame, kad čia, kas užsieniuose laikoma blogu tonu, viešai verkšlenama, žinoma, netikromis ašaromis, skleidžiamas neigiamų jausmų užkratas.
Įsigijome su siuvėju po pintinę kokiam nors pertekliui laikyti ir po inkilą čiulbuonėliams, kad nuo neigiamų jausmų saugotų. Keturių kilometrų ilgio kelias pėsčiomis iki namų neprailgo – iš patirtų įspūdžių ir gerų jausmų pertekliaus.
Algimantas Zolubas

P R O Š Y M A S

Gerbiami Vilniaus kupiškėnai ir jų palikuonys, kurie dar neužmiršo savo gimtų vietų, dainingos tarmės, nuostabaus aukštaičių krašto.
Kreipiamės į jus prašydami paremti mūsų – kupiškėnų klubą 2 procentų pajamų mokesčio suma.
Pervedimo formą galima rasti VMI puslapyje. Užpildžius išsiųsti į Mokesčių inspekciją elektroniniu paštu arba nunešti. Jei tokių galimybių neturite, formą galima gauti VMI arba balandžio 11 d. klubo suvėjime .

Klubo kodas ir jo registracijos adresas:
6 eilutė – 2009
10 eilutė - 300712374
11 eilutė – Vilniaus kupiškėnų klubas
12 eilutė – Arklių g. 20-11a. Vilnius
16 eilutė – 2,00

Didelis kupiškėniškas OČIŪ.
Klubo valdyba

2010-03-08

SIGNATARAS IŠ KUPIŠKIO


Klubo prezidentas Vytautas Pivoriūnas sveikina visus su artėjančiomis šventėmis, pristato susirinkusiems KOVO 11 AKTO signatarą LEONĄ APŠEGĄ. Visi iškilmingai giedame Kupiškėnų himną.

Apie signatarą Leoną Apšegą:
Gimė 1940 metų gruodžio 10 dieną Kupiškio rajone, Šimonių parapijoje, Kinderių kaime, valstiečių šeimoje. Tėvas Kazimieras Apšega ir motina Ona Žiūkaitė-Apšegienė turėjo gerą ūkį, išaugino ir išleido į gyvenimą penkis vaikus. Leonas Apšega 1947 metais pradėjo mokytis Gaigalių pradinėje mokykloje. Vidurinį išsilavinimą įgijo Šimonių mokykloje, kurią baigė 1959 metais. 1962 metais baigė Panevėžio Hidromelioracijos technikumą, o 1987 metais - Lietuvos žemės ūkio institutą, įsigydamas inžinieriaus hidrotechniko specialybę. 1962-1963 metais dirbo Vievio rajono melioracijos montavimo valdyboje meistru.
1966-1968 metais dirbo Kupiškio rajono Skodinių tarybiniame ūkyje inžinieriumi, 1968-1987 m. šio rajono "Tiesos" ir Žaidelių kolūkių valdybos pirmininku. 1987-1990 m. - Kupiškio rajono tarybos Vykdomojo komiteto pirmininko pirmuoju pavaduotoju, Žemės ūkio valdybos viršininku, 1990-1995 m. - rajono valdytojo pirmuoju pavaduotoju - Žemės ūkio valdybos viršininku. 1990 metais išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariu.
Nuo 1997 metų - Kupiškio rajono meras. Vedęs, turi žmoną Palmirą Balaišytę-Apšegienę ir du sūnus - Virginijų ir Audrių.
Mano kelias į 1990 m. Kovo 11-ąją, kaip ir visų mano bendraamžių, ėjo per sovietinius metus, kada kūrybai, laisvam žodžiui nebuvo vietos. Liūdnoka, jog gražiausi gyvenimo metai praėjo Lietuvą valdant okupantui. (…) Mano tėvelis visą sovietmetį tikėjo, kad tai laikina, kad ateis Lietuvai Laisvė. Kaip šiandien prisimenu mums vaikams nuolat kartotus jo žodžius: Lietuva švies, Lietuva bus laisva. Teko visą laiką vadovauti dideliems žmonių kolektyvams, vykdyti partijos suvažiavimų nutarimus. Taip turbūt buvo visiems mano kartos žmonėms, nors kai kas dabar bando parodyti save per daug dideliais kankiniais ar patriotais. Man, Kupiškio rajone gimusiam ir čia dirbančiam, kur mane visi pažįsta ir aš visus žinau, darosi juokinga ir liūdna žiūrint į šiuolaikinius patriotus ir jų panieką kitiems. Tėvų ir aplinkinių gerų žmonių mokomas gerumo kitam, doros ir tiesos, stengiausi kur bedirbdamas padėti žmonėms. ...
Kaip man tai sekasi, ne man spręsti. Visi mes klystantys ir turintys savo ydų žmonės. Taigi mano kelias į Kovo 11-ąją buvo kaip ir visų Lietuvos žmonių. Kuo aš tikiu - tai likimu. Niekada net nesapnavau, kad būsiu signataras, kad būsiu pirmas Nepriklausomos Lietuvos Seimo narys iš kupiškėnų - juk mūsų krašte tiek puikių žmonių. Suprantu, kad visa tai padarė mano žemiečiai kupiškėnai, balsavę už mane, ir aš jiems lieku skolingas iki paskutinės savo gyvenimo dienos. Kadangi Seime teko dirbti tik du su puse metų ir nuo to laiko prabėgo septyneri metai, galima daryti kai kurias išvadas. Pirmiausia - tai buvo visa galva pasinerta į neįprastą įstatymų leidėjo veiklą. Nuolatiniai ginčai, ieškojimai, bemiegės naktys diskutuojant ir gilinantis į dokumentus. Iki galo gyniau tai, kur maniau esu teisus, ir nesikišau į tuos dalykus, kurių nesupratau. Buvo liūdna, kai žemės ūkio klausimus už mane geriau išmanė mokytojai, mokslininkai, teisininkai, neatskiriantys kviečio nuo rugio. Jie darė pražūtingus sprendimus. To vaisius žemės ūkyje jau skiname....
Dirbant rajono meru ir dar šiek tiek domintis politika bei ekonomika, nebesuprantama, kodėl vieni tapo milijonieriais, o kiti skurdžiais. Mane kankina klausimas, į kurį nerandu atsakymo - kas dar gali Lietuvą atvesti į gražesnę ateitį? Buvo valdžioje ir vieni, ir kiti, ir treti. Ligos tos pačios - stulbinantis melavimas, išsisukinėjimas ir akiplėšiškumas. Turiu vieną, deja, neįgyvendinamą svajonę - atjauninti trisdešimčia, keturiasdešimčia metų monsinjorą Vasiliauską, kardinolą Sladkevičių, Tėvą Stanislovą ir jiems patikėti Lietuvos vairą. O gal reikia labai gerai paieškoti tarp mūsų tokių žmonių, kuriems dabar po 40-50 metų? Lietuva, Tau reikia labai intensyviai ieškoti tokių žmonių - jų tikrai Lietuvoje yra, ir ne trys, tik juos sunku surasti, bet surasti būtina!














Po rimto susikaupimo prasidėjo atokvėpio valandėlė, ragaunant mūsų šeimininkių gardumynus bei signataro ir buvusio ilgamečio Kupiškio mero dovanas.
















Mums koncertavo Vokalinis ansamblis KUOLINGA. Užsisvajoje klausėmės šaunaus kolektyvo atliekamų dainų apie Tėvynę Lietuvą, apie mūsų nuostabų kraštą, mylimas tėviškes. Buvęs Sporto muziejaus kolektyvas, prie kurio ištakų stovėjo garsi krepšininkė Aleksandra Batorienė, o dabar kelinti metai savarankiškas vokalinis ansamblis mus stebino ne tik puikiomis dainomis bet savo, pagarsėjusiais sporto pasaulyje,atlikėjais ir vadovais.
Ansamblio meno vadovė Margarita Noreikienė buvusi Pasaulio studentų lengvosios atletikos žaidynių čempionė.
Direktorė - Vanda Valkūnienė - Šefeldaitė krepšininkė, buvusi Lietuvos rinktinės narė. Gražias eiles deklamavo Irena Pilkauskaitė - Lietuvos tinklinio rinktinės narė. Ir taip dauguma vokalisčių - sportininkės, įvairių Lietuvos rinktinių narės. O Leonas Kleiba - vyrų choro SAKALAS tenoras.