2008-07-21

STUBURŲ SKAISČIAI


Prasmingo pėdsako tąsa

Kupiškio krašto laukų akmuo, Stuburų kaime Povilo Skaisčio sūnų rūpesčiu įgavęs paminklo pavidalą, granite iškaltais žodžiais byloja: „Šioje Stuburų kaimo vietoje buvo pavyzdingo ūkininko, šaulio, 1941 m. sukilimo prieš sovietų okupaciją Antašavos būrio vado, politinio kalinio Povilo Skaisčio ir skaudaus likimo žmonų Emilijų sodyba, nugriauta okupantų 1969 m. Tėvo 100 metų sukakčiai – sūnūs Rimantas ir Vitalis 2008 m.“
Ne visų pėdsakai su žemiškojo gyvenimo baigtimi išnyksta. Priklausomai nuo žmonių gyvensenos, nuo jų valios bei pastangų perduoti palikuonims amžinąsias vertybes, pėdsakas tęsiasi į ateitį. Mokslo žmonės tvirtina, kad minimas gyvenimo būdas pereina į genus, išlieka būsimose kartose. Taigi, tikėdami, kad mūsų žemiškasis gyvenimas nesibaigia mirtimi, turime daugybę pavyzdžių, kad su mirtimi nesibaigia ir dorybėmis ženklintas žemiškasis gyvenimas; jis tęsiamas per palikuonis.
Kaimyniniame Anykščių rajone gimęs, patriotiškiausiu lietuviu išeivijoje laikomas rašytojas Vytautas Alantas (Jakševičius) rašė:
Jei aš po savo kojom nebejausčiau
Senolių kūlgrindų senų, -
Manęs nebūtų!
Jei aš nebegirdėčiau žvangančių kardų
Prie Žalgirio pušyno pakraščių, -
Manęs nebūtų!
Jei nebejausčiau šilimos Amžinosios Ugnies
Nuo senovės šventųjų aukurų, -
Manęs nebūtų!
Jei Baltijos dugne nebematyčiau rūmų gintarinių
Ir nebeišplauktų Jūratė šaukiama, -
Manęs nebūtų!
Jei nematyčiau pakelėse
Nuliūdusio, erškėčiais vainikuoto Dievo, -
Manęs nebūtų!
Jau Amžinybėje Alantas, tačiau per cituotus žodžius jo žemiškasis pėdsakas sparnuotu žodžiu nuskambėjo atidengiant paminklą. Jau Amžinybėje Povilas ir jo žmonos, o saulėtą liepos 19 dieną jų žemiškąjį pėdsaką paženklino paminklas, iš kalbėtojų lūpų nuskambėjo ne tik jų vardai, bet ir geri darbai.
Į paminklo atidengimą atvyko svečiai iš Antašavos, Vilniaus, Alytaus, Panevėžio ir net iš Sankt Peterburgo. Per šimtą renginio dalyvių dalyvavo šv. Mišiose, aplankė Skaisčių kapus Antašavoje, išgirdo kalbėtojų tartus prasmingus žodžius, ilgai ir šiltai bendravo tarpusavy. Greta įspūdingo paminklinio akmens gausi Skaisčių, Medžių ir Likų giminė išvydo ne tik medžiaginį atminties įamžinimą, bet ir iš kalbėtojų išgirdo apie garbingos Skaisčių šeimos gyvenseną, patirtas negandas, palikuonių ėjimą „takais dorybės“, prasmingą visuomeninę veiklą.
Dauguma susirinkusiųjų gerai pažįsta Rimantą Skaistį. Savyje įkūnijęs nepaprastą taurumą, norą ir gebėjimą bendrauti, pagelbėti negandai ištikus, Tėvynės meilę, - nuostabus šis žmogus. Be šių savybių, jo, kaip iškilios asmenybės, nebūtų. Panašus į jį brolis Vitalis. Jų rūpesčiu radosi pakelėje akmeninis istorijos puslapis, neleidžiantis užmaršties šešėliui užgožti praeities, vedančios į ateitį, pėdsako.

Nuotraukos: 1) Prie Skaisčių kapo Antašavos kapinėse (kairėje); 2) Paminklą pašventino Antašavos bažnyčios klebonas (viršuje); 3) Kalba Kupiškio krašto šviesuolis Albinas Vaižmužis (viduryje); 4) Iš dešinės į kairę – Rimantas ir Vitalis Skaisčiai, kalba Rimanto sūnus šaulys Audrius, su vėliava – paminklo architektas Žybartas Simonaitis (apačioje).
Algimantas Zolubas



2008-07-07

Gyvosios archeologijos dienos KERNAVĖJE

Kernavė
From Wikipedia, the free encyclopedia
Kernavė Archaeological Site (Cultural Reserve of Kernavė)*
UNESCO World Heritage Site

Kernavė Church, built in 1920
Kernavė is situated near the bend of the
Neris and the Pajauta valley, next to the area of historic hillfort mounds, piliakalnis.
Kernavė is situated on the right bank of the river
Neris, on the upper Neris terrace. The distance to Širvintos is 21 kilometres, to Vilnius - 37 km. It is close to the Vilnius-Kaunas (18 km) and Vilnius-Panevėžys (17 km) highways. It is possible to travel to Kernavė from Vilnius by the river Neris.
Kernavė is at the center of one of the Lithuanian districts. The southern part of the town borders on a nature reservation.

The area of Kernavė was sparingly inhabited at the end of the Paleolithic era, with the number of settlements significantly increasing in the Mesolithic and Neolithic eras.
The town was first mentioned in 1279, when, as the capital of the Grand Duke
Traidenis, it was besieged by the Teutonic Knights. In 1390, the knights burned the town and its buildings in the Pajauta valley, including the castle. After this raid, the town wasn't rebuilt, and the remaining residents moved to the top of the hill instead of staying in the valley.
In later years, the remains of city were covered with an aluvian earth layer, that formed wet peat. It preserved most of the relics intact, and it is a treasure trove for
archaeologists, leading some to call Kernavė the "Troy of Lithuania".[2]
The site became the subject of wider interest again in the middle of 19th century, when a romantic writer,
Feliks Bernatowicz, depicted the area in his novel "Pojata, córka Lizdejki" ("Pajauta, the Daughter of Lizdeika", Warsaw, 1826). The hillforts were soon excavated by the Tyszkiewicz brothers and then by Władysław Syrokomla (1859). After the Second World War, the excavation works were restarted by Vilnius University in 1979, and then again by the Lithuanian Institute of History between 1980-1983. The State Cultural Reserve of Kernavė was created in 2003.



Kernavė

Kernavė – mažas miestelis pietryčių Lietuvoje, Širvintų rajone (nuo jų nutolęs apie 19 km). Įsikūręs dešiniajame Neries krante, netoli Kernavės, dar vadinamu Pragarinės, ežero. Kernavė turi tik apie 300 gyventojų, bet yra seniūnijos centras, turi savo vėliavą, herbą.
Manoma, kad pirmieji gyventojai į dabartines Kernavės terotorijas atkeliavo dar 9-8 tūkstantmetyje pr. m. e., tačiau tik pirmaisiais m. e. amžiais Pajautos slėnyje ėmėsi kurtis stambios gyvenvietės. Gynybinę funkciją atliko penki įtvirtinti piliakalniai, XIX a. gavę Pilies kalno, Aukuro kalno, Mindaugo kalno, Lizdeikos kalno ir Kriveikiškio piliakalnio pavadinimus. XIII a. Kernavė, pagarsėjusi kaip pirklių ir amatininkų miestas, tapo vienu iš reikšmingiausių Lietuvos valstybės formavimosi centrų. Šis miestas, klestėjimo laikais turėjęs apie 3-4 tūkst. gyventojų (maždaug dešimtkart daugiau, nei jų yra dabar), laikomas pirmąja Lietuvos sostine.
1989 m., siekiant išsaugoti teritorinį kultūros paveldo objektų kompleksą, Kernavėje ir jos apylinkėse, 196,2 ha teritorijoje, įsteigtas Valstybinis Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus-rezervatas. 2004 m. Kernavės archeologinė vietovė įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Kernavė traukia lankytojus ne tik rezervato ekspozicija po atviru dangumi, bet ir įvairiomis šventėmis, festivaliais. Žymiausios iš jų – tai Rasos, arba Vasaros saulėgrįžos, šventė, minima birželio 23 d., ir Gyvosios archeologijos dienos, vykstančios liepos pradžioje, kurių metu suteikiama puiki galimybė iš arti susipažinti su proistorės, ankstyvųjų viduramžių amatais, senosios karybos menu.
Kernavė – miestelis Širvintų rajone, Neries dešiniajame krante, apie 50 km į vakarus nuo Vilniaus; seniūnijos centras. Istorinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė. Stovi mūrinė Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia (nuo 1920 m.), šalia yra paminklas Geležiniam Vilkui, parkas, Vytauto paminklas, išlikęs senosios bažnyčios pamatai. Miestelyje yra Juozo Šiaučiūno pradinė mokykla (įkurta 1929 m., dabar Musninkų mokyklos skyrius), bažnyčios reliktų muziejus (įkurtas 1995 m.).
Kernavė garsi piliakalniais, kuriems XIX a. sugalvoti vardai – Pilies kalnas, Aukuro kalnas, Mindaugo kalnas (arba Mindaugo sosto piliakalnis), Lizdeikos kalnas ir Kriveikiškio piliakalnis. Į šiaurės rytus nuo miestelio telkšo nedidelis Kernavės ežeras (arba Pragarinės ežeras). Kernavės archeologinė vietovė – valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas (įkurtas 1989 m.) yra UNESCO Pasaulio paveldo sąraše (nuo 2004 m.). Miestelyje vyksta Rasos šventė, rengiamos gyvųjų amatų dienomis.