Kupiškėnų klubo ataskaitinis

Vaizdeliai prieš ataskaitinį ...

2008 metų Vilniaus kupiškėnų klubo veiklos ataskaita (sutrumpinta)

Štai ir antri metai praėjo nuo to laiko, kai mūsų klubas buvo registruotas Registrų centre, išrinkta klubo valdyba, kuri ir pritarė šiai ataskaitai.

Visus metus reguliariai vyko valdybos posėdžiai, jų buvo 7. Aptardavome buvusius renginius, būsimus, pasiskirstydavome kas už ką atsakingas ir pan.

KNYGŲ PRISTATYMAI

Rašėm, rašėm ir galų gale parašėm III dalį “Keliai veda Kupiškin” ir išleidom. Jos pristatymas Vilniuje vyko Karininkų Ramovėje. Daug jėgų kainavo pagrindiniam knygos sudarytojui Petrui Pečiūrai, nemažai prisidėjo Vytautė Eidukaitiene, Vytautas Pivoriūnas ir kt. Tai juk neprofesionalių rašytojų, o paprastų kupiškėnų prisiminimai apie gimtąsias vietas, vaikystę, istoriją, papročius ir pan. Kad kupiškėnai neabejingi savo kraštui rodo susidomėjimas šia knyga, net iki šiandien dar klausiama ar galima nusipirkti I ir II dalis. Tuo tikrai džiaugiamės ir jau renkami straipsniai IV daliai ir norime, ją kuo greičiau išleisti.

III dalies pristatymas vyko ir Kupiškio centrinėje bibliotekoje. Prisirinko pilna salė, buvo pakviesti šviesuoliai iš visų seniūnijų, džiaugėsi, kad dar galima rašyti apie nepaminėtus kaimus.

Klubo nariai didžiuojasi tuo, kad turime savo tarpe žodynų asę - pačią tikriausią žodynininkę Klementiną Vosylytę. Lietingą niūraus pavasario popietę Lietuvių kalbos instituto salėje būriavosi iš visos Lietuvos atvykę kupiškėnai ir ne tik jie, tai ir dėstytojai, žurnalistai, literatai. Rinkosi pasveikinti Klementiną gražaus jubiliejaus proga, pasidžiaugti ir aptarti kupiškėnų žodyno pirmąjį tomą. Tai 11 metų visados jaunos, energingos Klementinos darbas. Ne vien tik šio milžiniško darbo įvertinimui buvo skirti žodžiai iš Kauno, Klaipėdos, Kupiškio (aišku ir Vilniaus kupiškėnų delegacijos), bendrakursių, ekspedicijų dalyvių ir net šmaikštūs palinkėjimai buvo skirti Klementinai.

Šis Kupiškėnų žodynas buvo pristatytas ir mokytojų namų svetainėje Vilniaus kupiškėnų klubo renginyje. Dalyvavo habil. dr. Adelė Valeckienė, dr. Aldonis Pupkis, dr. Gertrūda Naktinienė, žodynininkė Violeta Černė. Romualdas Gudas skaitė pasakojimus kupiškėnų tarme. Klementinai tebegalioja prošymas visus mokint kalbat kupiskėniškai.

Prieš vasaros atostogas Mūsų klube buvo aptartas almanachas “Kupiškis”, kurio sudarytojas mūsų nepavargstantis Vidmantas ir pristatyta kompaktinė plokštelė “Puponių kaimo dainos”. Pristatė folklorinio ansamblio “Varangė” vadovė Varsa Zakarienė, Jonė Žebrytė. Ansamblis padainavo sutartines.

Dar Vilniaus kupiškėnai dalyvavo Silvijos Laužikienės suorganizuotame renginyje - savo vyro kupiškėno Viliaus Laužiko poezijos rinktinės “Saulės trupiniai” pristatyme Mokytojų namuose. Susirinko pilna Mokytojų namų svetainė: tai ir V. Laužiko bendraklasiai, bendradarbiai, žurnalistai.

Kupiškio bibliotekos renginyje buvo pristatoma ir klubo nario Vidmanto Jankausko knyga “Ilgėjęsis pasaulio” apie chorvedį Vlada Zinkevičių. Tai ryški ir svarbi Kupiškiui asmenybė. Pristatyme kalbėjo Aldona Zinkevičienė ir kt. Ir trečioji to vakaro knygelė, tai Danutės Baronienes parengtas “Kraštotyros darbų katalogas”. Kataloge suregistruota 370 kraštotyros darbų, nurodyta autorius ir kur tas darbas yra šiuo metu – ar mokykloj, ar muziejuj, ar bibliotekoj ir pan.

EKSKURSIJOS
Vasario 16 d. proga buvo suorganizuota ekskursija į Signatarų namus, gausiam būriui kupiškėnų prireikė net dviejų gidžių, kad parodyti ir papasakoti to laikmečio istoriją, kad visi pajustu to laikotarpio dvasia.
Gegužės mėnesį gausus Vilniaus kupiškėnų būrys atskubėjo į Verkių dvaro sodybos parką. Tai vienas iš gražiausių kraštovaizdžio tipo parkų Lietuvoje.

Pasinaudojome ir Vilniaus savivaldybės suteikta nuolaida senjorams nemokamai aplankyti Europos parką. Ir oras buvo kaip pagal užsakymą. Apie parko istoriją, skulptūrų autorius ir prasmę papasakojo gidė Justė Kisieliūtė. Smagu gamtoje atsipūsti, net įsiūbuoti “Šviesos rūmų” spyruoklines grindis.

Kadangi buvo pageidavimas rengti ekskursijas, todėl nusprendėme pradėt nuo sovo krošto. Mūsų pirmosios ekskursijos maršrutas buvo: Svėdasai, Kamajai, Rokiškis, Skapiškis, Kupiškis, Palėvenė.

PAMINĖJIMAI

Nepamiršom dar vieno garsaus savo kraštiečio Kazio Šimonio jubiliejaus. Mokytojų namuose prisiminimais dalinosi Nijolė Tumėnienė, Violeta Aleknienė, Irena Eigelienė, Liucijus Šimonis, anūkė Rūta Šimonytė prof. Jonas Minkevičius, Vidmantas Jankauskas. Muzikavo Elenutė, Gaila ir Arvydas Kirdos.

SUSITIKIMAI

Mes nepamiršome (jau seniai planavome) ir prieš Kalėdas aplankėme mūsų garbius kupiškėnus, kuriuos gyvenimas nubloškė į Prienų pensionatą – tai Rimtautą Kašponį ir Algi Pėžą – Kauno kupiškėną. Nuvežėm kalėdinių dovanėlių, padovanojom “Keliai veda Kupiškin” III dalį, pasikalbėjom ir susitarėm, kad ir vasarą aplankysime

Pats gražiausias pavasario mėnuo nebuvo nuobodus, todėl, kad visi valdybos nariai vykome į Kupiškį susitikti su savivaldybės atstovais ir seniūnijų seniūnais. Pasitarime dalyvavo administracijos direktorius Žilvinas Aukštikalnis, kultūros ir švietimo skyriaus vedėjas Rapolas Lukoševičius, seniūnai. Mes papasakojome klubo veiklos tikslus ir uždavinius, pareiškėme norą glaudžiau bendradarbiauti, kviestis kolektyvus, tautodailininkus, atskiras seniūnijas, kad vilniečiai galėtų susipažinti su Kupiškio krašto kultūra.

Atostogos baigėsi, atėjo gražus ruduo. Pasikviečiam kupiškėną, gerai visai Lietuvai žinomą žmogų gydytoją psichoterapeutą Raimundą Alekną. Renginys neprailgo, visada malonu ir šilta bendrauti su savais, gimtų žemių žmonėmis.

Štai ir gruodis. Seniai buvo puoselėta mintis susitikti su kupiškėnu kunigu Eitvydu Merkiu. Maloniai sutiko mus priimti Šv. Onos bažnyčioje, kuri mums kupiškėnams svarbi ir tuo, kad net 34 metus parapijai tarnavo kupiškėnas klebonas Jonas Morkūnas, vitražus kūrė kupiškėnas, jau išėjęs Antanas Garbauskas. Eitvydo tėvai kupiškėnai, jis prisiminė, kaip atostogaudavo kaime, o grįžęs kalbėdavo tarmiškai. ...

Mes supratome, kad abi pusės buvo labai pamalonintos šiuo susitikimu. Matyt kupiškėniška dvasia labai greitai suriša žmones tąja gimtų vietų aura atsivežta į Vilnių.

Mūsų pirmasis susitikimas Naujaisiais metais kaip tik sutapo su Trijų Karalių švente. Tai ir šventėme Karininkų ramovėje, mums koncertavo ramovės folklorinis ansamblis “Vilnelė”, (ansamblio vadovė Laima Purlienė). Pasiklausėme folklorines muzikos, pabendravome, padainavome, pašokome.

BUVOME PAKVIESTI

Dalis Vilniaus kupiškėnų klubo narių lankėsi klubo narės Reginos Bliekaitės personalinėje dailės darbų parodoje Verkių rūmuose.
Petrinių dieną panevėžiečių klubo prezidentas Bronius Kačkus pasikvietė biržiečius ir kupiškėnus pasibūti, pabendrauti gamtoje, arčiau susipažinti.
Lapkričio mėn. buvom pakviesti į Rokiškėnų klubo “Pragiedruliai” 10 metu jubiliejų Karininku ramovėje. Įdomu buvo susipažinti su jų klubo veikla, pasiklausyti styginių kvarteto iš Rokiškio.
Klubo atstovai dalyvavo Vilniaus savivaldybės sukviestame visuomeninių bendrijų, klubų sambūryje.

INTERNETAS

Dar noriu priminti, kad turime internetinį puslapį, jo sudarytojas ir tvarkytojas Albinas Čiurlys. ...Nuolatinių lankytojų turime 460, o kas mėnesį vidutiniškai būna po 620 apsilankymų. Svetainę skaito mūsų tautiečiai JAV, Anglijoje, Vokietijoje, Latvijoje ir kt. Virš 12 šalių.

JUBILIEJAI
Noriu dar kartą priminti, kad turėjome keletą gražių jubiliejų; tai Lino Vidugirio, Teofilio Čiurlio, Klementinos Vosilytės, Romualdo Gudo. Tai žmonės palikę ryškius pėdsakus šiame gyvenime, apie juos rašo enciklopedijos, mūsų internetinis puslapis.

DĖKOJAME
Kupiškio rajono savivaldybei, Juliui Šiaučiūnui, Klubo nariams parėmusiems pinigais bei
parėmusiems 2% pajamu mokesčio įnašu

NETEKTYS
Negalima nepaminėti ir praėjusių metų netekčių: Anapilin išėjo Vilius Užtupas ir Antanas Garbauskas. Tai Lietuvoje žinomi, daug nuveikę, visų mylimi žmonės.

Visi rimti susikaupę klauso klubo prezidentės Filomenos Marčiulionienės pranešimo, kurį kompiuterinės technikos pagalba pateikė ekrane Vidmantas Tubelis. Po pranešimo klubo darbai skaidrėmis buvo demonstruojami ekrane su glaustais prezidentės komentarais.

Čia matote Ataskaitinio vadovus nusiteikusius rimtam darbui, begiedančius Kupiškėnų himną " Kupiškėnai geri žmonas, tiesūs jų kelaliai ..." bei revizijos komisijos narę Reginą Bliekaitę tribūnoje.

Klubo darbą vertino, vertingus pasiūlymus dėstė, šalelės Lietuvos bėdas ir vargus vardino, šviesesnius ir linksmesnius dalikėlius guldė : Žybartas, Antanas, Gediminas, Algimantas, Jonė, Albinas ir Laimutis.

Vilniaus rokiškėnų klubo "Pragiedruliai " prezidentas Algis Narutis ir klubietis Valdemaras Stakėnas pasveikino klubą rokiškėnų vardu, pasidalino savo patyrimu, o Valdemaras dar pradžiugino mus bardų stiliaus daina.

Ataskaita išklausyta, vertingi pasisakymai išguldyti, galima ir atsikvėpti, išgerti puodelį kavos, išgerti stiklelį amareto ar bobelinės, paskanauti plačiu užkandžių asortimentu, kurį visuomet paruošia ir pasiūlo, mūsų šaunios klubietės ...

Mokytojų namų kiemelis pilnas MORIŲ. Prie visų užrašai, kas jas išpuošė, išdabino. Pavasaris jau ne už kalnų ...

PAS UTENIŠKIUS

Svečiuose pas uteniškius


Sausio 31 d. gausūs Vilniaus uteniškių, aplinkinių kraštiečių klubų atstovų ir iš pačios Utenos širdies bei seniūnijų atvykusių senolių ir jaunimo būriai traukė į Vilniaus dailės akademijos salę paminėti kraštiečių klubo „Indraja“ 20-metį. Nei organizatoriai nei svečiai nesitikėjo, kad ne visiems teks laimė patekti į ankštoką Lietuvos dailininkų „kalvę“. Tikrai verta buvo skubėti, nes renginys išties puikus.
Atvykusius maloniai nuteikė uteniškių-Dailės akademijos studentų darbų paroda. Gobelenai, tapybos, skulptūros ir grafikos darbai rodo, kad gabūs dailininkai Lietuvą džiugins savo kūryba o gal ne tik Lietuvą...
Šventę pradėjo smetoniškų jaunuolių o dabar jau gana garbaus amžiaus senolių kvintetas, puikiai atlikęs dainą „Kaip aras pašautas...“ Susirinkusius pasveikino ilgametis klubo prezidentas Arvydas Šaltenis. Išsamų pranešimą uteniškių tarme apie klubo nueitą kelią padarė Gražina Kadžytė, nesikuklindama pabrėžti savo kraštiečių - užpaliečių indėlį į klubo pasiekimus. O pasiekimai tikrai gausūs. Gal svarbiausia, kad į klubo veiklą įsijungęs gausus jaunimmo būrys, vadinasi pavojaus klubui išnykti nėra..
Susirinkusius džiugino uteniškės –Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentės, profesionaliai atlikusios klasikinius muzikos kūrinius. Neišdildomą įspūdį paliko styginių kvartetas. Senas tradicijas turintis uteniškių choras (dalyvavęs visose dainų šventėse) padainavo įvairaus laikmečio lietuviškas dainas. Nepamiršo „Indrajos“ klubo vadovybė apdovanoti nusipelniusių kraštiečių jubiliejaus proga. Išėję Anapilin pagerbti tylos minute.
Gausus sveikinančių Vilniaus uteniškių klubą būrys (tame skaičiuje ir Vilniaus kupiškėnų klubo atstovai) palinkėjo jubiliatams sėkmės toolimesniame darbe puoselėjant savo krašto kalbą, kultūrą ir papročius.
.

Indraja lietuvių mitologijoje – mitinė būtybė, vandenų laumė, vandens kerėtoja, ragana. Jos pareigos – atskirti šungrybius nuo valgomųjų grybų. Nuo to kilo kai kurių grybų pavadinimas – laumgrybiai, o grybų ratai – laumės ratais.
Vardas Indraja iššifruojamas taip: pirmoji žodžio dalis IND – reiškia vandenį (VAND+AND+IND), o antroji dalis DRAJA – sietina greičiausiai su Druja, tai yra kerėtoja, užkalbėtoja, ragana, prūsų druvis (žynys), keltų druidas. Tad pirminis Vandens Druja tapo Vanddruja ir sutrumpėjo į Indrają.
Indraja buvo laikoma Perkūno žmona, bet po nepavykusios santuokos ji tapusi žvaigžde (planeta).

.

Utena – vienas iš seniausių Lietuvos miestų. Piliakalnio papėdėje buvusios sodybos datuojamos I-II a. Utenos vardas istorijos šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1261 m., kai karalius Mindaugas laiške kalavijuočių ordinui už suteiktą pagalbą perleido ir Utenos žemes. Pagal padavimą, miestą įkūręs legendinis kunigaikštis Utenis, kuris pasistatydinęs pilį prie Utenėlės upelio. Paskutiniai Narkūnų piliakalnių archeologiniai tyrinėjimai patvirtino ankstesnes mokslininkų prielaidas, kad senoji Utena buvusi apie 3-5 km į pietvakarius nuo dabartinio miesto. Gyvenvietė ten atsiradusi dar antro tūkstantmečio prieš mūsų erą pabaigoje. XIII-XIV a. didžiajame piliakalnyje buvusi pastatyta galinga Utenos pilis, o šalia jos įsikūrusi gyvenvietė. Pasak kronikų 1281 m. pilį valdęs kunigaikštis Daumantas, kurio brolis Narimantas, keršydamas už pagrobtą žmoną, su savo kariuomene apsupo Uteną. Pralaimėjęs Daumantas buvo priverstas bėgti į Pskovą. Hermanas Vartbergietis rašė, kad Livonijos magistras Vilhelmas de Vimersheimas 1373 m. nusiaubęs Vitten žemes, o 1375 m. nuniokotos Utenos žemės. 1433 m. sausio 30 d. – 1444 m. vasario 9 d. vykusio karo metu kalavijuočiai ne kartą siaubė Utenos kraštą, o rugpjūtį pilis buvusi priešų sunaikinta ir piliakalniai netekę gynybinės reikšmės. Tada gyvenvietė ir perkelta į dabartinę, ūkiniu požiūriu patogesnę vietą.

Skapiškio teatras STEBULĖ

Vaidinimas nuotraukose - žiūrėkite ir klausykite :
http://www.youtube.com/watch?v=O4UPcHONyQA

SKAPIŠKĖNAI VILNIUJE

.
Skapiškis – miestelis Kupiškio rajone, į rytus nuo Kupiškio, netoli Panevėžio–Daugpilio geležinkelio. Seniūnijos centras, stovi Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčia (nuo 1819 m.), yra Skapiškio vidurinė mokykla, paštas, ambulatorija.
Vakaruose telkšo Skapiškio ežeras, už 5 km į šiaurės rytus nuo Skapiškio yra Lėvens ištakos.
Gyventojų skaičius496 (2001 m.)
Gyvenvietė kūrėsi XVI a. prie Skapų dvaro, netoli Mituvos ežero. Pirmoji Skapiškio bažnyčia minima 1519 m. Skapiškis Magdeburgo teises ir prekybos privilegijas gavo XVII a. antroje pusėje. 1752 m. pastatytas dominikonų vienuolynas (nugriautas XX a. viduryje). Iki I pasaulinio karo miestelyje buvo dvi bažnyčios; Šv. Lauryno kankinio bažnyčia sudegė, o Šv. Jackaus (dominikonų) išliko.
Poetas ir kunigas Maironis rinkinyje „Pavasario balsai“ (1895 m.) parašė eilėraštį „Užkeiktas Skapiškio varpas“ apie ežerę nuskendusį varpą.

Pradžioje Skapiškėnai parodė trumpą filmuotą medžiagą apie SKAPIŠKĮ ir jo žmones.

Po to,klubo prezidentė Filomena Marčiulionienė tarė sveikinimo žodį, pranešė, kad pas mus atvyko SKAPIŠKĖNAI su seniūnu Valdu Juškevičiumi.
Kultūrinėje programoje: teatro vaidinimas pagal V. Krėvę, Naivių ir Laičių vokalinių ansamblių pasirodymai. Visi pakiliai giedame kupiškėnų himną. Gražiai sutiktas kalba Skapiškio seniūnas Valdas Juškevičius.
Nuotraukose : susitikimo vaizdeliai. Jei norite nuotrauką pasididinti spragtelėkite ant jos pelyte.

Filmukas su garsu, atsidarius spragtelti pelyte ant vidurinio kvadrato.
http://picasaweb.google.ru/a.ciurlys/SkapiKioTeatrasStebul?feat=email#

Skapiškio teatras "Stebulė" mums rodė liaudišką vaidinimą pagal V. Krėvės kūrybą. Artistai : skerdžius Lapinas - Jonas Uziela (88 m.), senelė - Petronėlė Ribokienė, Elena Merkienė, Antanukas - Nojus Petuchovas (10m.). Be jų vaidino Steponas Kraskauskas, Irena Žalneriūnienė, Olga Agafonova, Ligita Bugailiškytė, Rasa Kaušakytė, Živilė Kaušakytė, Marius Lekavičius, Simona Kraskauskaitė, Mindaugas Baranauskas. Rūpintojėlio autorius Bronius Bickus. Teatro režisierė Vita Vadoklytė, skynusi laurus respublikiniuose ir tarptautiniuose vandenyse.

Pagerbiami teatro artistai - jubiliatai Elena Merkienė ir Bronius Bickus.

Gražiomis dainomis mus žavėjo Naivių kultūros centro moterų vokalinis ansamblis "Obelėlė". Ansamblio vadovas, jis ir kompozitorius ir poetas Julius Žiūkas. Ansamblio artistės Angėlė Kovienė, jį ir vadovė ir režisierė, mokytoja Diana Blaževičienė, bibliotekininkė Milda Levickienė, tautodailininkė Jadvyga Pajuodienė, b. ryšininkė Janina Drukteinienė, b. telegrafistė Julija Virbickienė.

Laičių kultūros centro vokalinis ansamblis su vadovu Robertu Rutkausku ir estrados artistėmis Alma Zolbiene, Aušra Raupiene, Jurgita Petroniene ir Jelena Valkauskiene. Ji ir kultūros centro vadovė. Ansamblis pagal dainų temą keletą kartų keitė apdarus tai jos panašios į romes, tai į jureives, tai į meilias katytes.

Po gražios kultūrinės dalies visi susirinkome į pobūvių salė, kad prie skapiškietiško alučio, vilnietiško vyno taurės, draugiškai pabendrauti, pašokti ir padainuoti. Kalbinome seniūną Valdą, režisierę Vitą, ansamblių vadovus Julių ir Robertą, bei šaunius artistus ir šaunias ansamblietes.

Vilniaus kupiškėnų, jų giminių ir pažįstamų žiniai.

Š. m. sausio 18 d. 13.00 val. visi renkamės į Vilniaus įgulos Karininkų ramovę.

Į Vilnių atvažiuoja S K A P I Š K Ė N A I su plačia kultūrine programa.
Delegacijoje : seniūnas Valdas Juškevičius, pagarsėjusi režisierė Vita Vadoklytė.

Skapiškėnai atsiveža:

1. Saviveiklinio teatro "Stebulė"spektaklį "Šiaudinė pastogė" (pagal Vincą Krėvę)
2. Naivių kultūros namų moterų ansamblį
3. Laičių kultūros namų moterų ansamblį
4. Filmuką apie Skapiškį.(apie 10 min trukmės)

Valdyba

2008.01.13

.
PO 18 METŲ ...

http://picasa.google.com/blogger/

Andre Bocelli - AVE MARIA LIVE
Paklausykite : http://www.youtube.com/watch?v=7A1G7P7bWt0&feature=related

Algirdas Šukys rašo ...1

Grįžtu mintimis į Vakarų Vokietiją ir pratęsiu savo pasakojimą apie tėvą ir jo kapą Štuttgarte.
Kai 1983 m. grįžau į Lietuvą ir pradėjau dėstytojauti Vilniaus Universitete, pradėjau ieškoti galimybių aplankyti savo tėvo kapą be „specorganų“ pagalbos. Parašiau laišką į Raudonąjį kryžių, bet susidųriau su sunkumais : negalėjau nurodyti nei kapinių, kuriose buvo palaidotas mano tėvas pavadinimo, nei kapo numerio. Bandžiau susisiekti su kun. K. Senkumi, kuris buvo atsiuntęs telegramą apie tėvo mirtį ir po to dalyvavo mano tėvo laidotuvėse ir su ponia M. Lėmaniene savo laiške aprašiusia mano tėvo mirtį ir atsiuntusia pluoštelį fotografijų iš jo laidotuvių. Tačiau pasirodė, jog praėjus trylikai metu daug kas pasikeitė. Ponia M. Lėmanienė jos vyrui mirus, išvyko į Floridą, JAV, pas savo giminaičius. Pasikeitė ir kun. K. Senkaus adresas. Bet apie tai sužinoau tik atgavus Lietuvai nepriklausomybę, kai sužinojęs naują kun. K. Senkaus adresą, parašiau jam laišką ir gavau atsakymą.
Kun. K. Senkaus naujo adreso ieškojau gana ilgai ir gavau jį iš Vytauto Skuodžio, anksčiau dirbusio VU Geologijos fakultete ir tarybiniais metais nuteisto už disidentinę veiklą. Kadangi jis buvo gimęs JAV ir todėl turėjo ne tik Lietuvos, bet ir JAV pilietybę, tai sovietiniuose lageriuose ilgai neužsisėdėjo. JAV R. Reiganui pareikalavus, V. Skuodis tiesiai iš lagerių buvo išsiųstas į JAV. Išvyko į JAV ir jo šeima.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, V. Skuodis, apkeliavęs lietuvių bendruomenes Amerikoje ir surinkęs nemažai aukų Lietuvai, grįžo į savo tėvynę. Kurį laiką ėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktoriaus pareigas ir, būdamas net pedantiškai doras bandė sustabdyti buvusio KGB dokumentų grobstymą, siekiant panaudoti juos šantažo tikslams. Dėl savo principingumo ir padorumojis, kaip ir politiniai kaliniai Viktoras Petkus (buvęs Lietuvos Helsingio grupės vadovas), Stasys Stungurys (grupės Nacionalinis liaudies frontas narys), neįtiko į valdžią prasibrovusiems karjeristams ir buvo atleisti iš pareigų.
Paskutinį kun. K. Senkaus laišką gavau iš sanatorijos Bad Worishotene. Jis žadėjo, kad pasibaigus gydymui, grįžęs į Štutgartą, pabandys man padėti aplankyti mavo tėvo kapą. Bet daugiau laiškų iš jo nebegavau. Net nežinau, ar jis dar gyvas. Juk buvo jau gana senyvo amžiaus. Gyvenimas jam kaip ir visai jo kartai tikrai nebuvo lengvas. Jei jis jau miręs, tai duok jam, Dieve, amžiną atilsį danguje, nes jo tikrai nusipelnė, kaip nusipelnė jo ir monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, nors kai kuriems ponams dėl savo padorumo jis irgi neįtiko.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jau galėjau važiuoti į Vokietiją, tačiau nežinojau, kur ir kaip tą kapą rasti.
Buvau parašęs į Lietuvių gimnaziją Hiutenfelde, kur, kaip savo laiškuose rašė tėvas, jis dirbęs administratoriumi, kol išėjęs į pensiją. Nežinau kodėl, bet atsakymo negavau. Nejaugi ten nebėra žmonių, kurie dar galėjo prisiminti mano tėvą ? Juk esu iš tą gimnaziją aplankiusių žmonių girdėjęs, kad mano tėvo portretas toje gimnazijoje kabėjęs ir po jo išėjimo į pensiją.
Bandžiau kreiptis į Lietuvos išeivių bendruomenę Vokietijoje ir kitas atitinkamas organizacijas ir labai nustebau, kai gavau atsakymą, kad mano tėvo kapo Štutgarto kapinėse nėra.
Kodėl atėjo toks atsakymas, sužinojau visai atsitiktinai, gavęs laišką iš Druskininkų sanatorijos nuo P. Pfannenštilio, kuri aš 1954 – 1955 m. m. mokiau Ustj- Kalmankos vidurinėje mokykloje.
Tas vokietukas buvo patekęs į Altajų, kai Sovietų Sąjungos karo su Vokietija metu buvo likviduota Vokiečių autonominė sritis Pavolgyje.
Žlugus Sovietų Sąjungai, Pfannenštilių šeima surado tolimas savo gimines šaknis Vokietijoje ir, surastiems giminaičiams pakvietus, emigravo iš Altajaus krašto į savo proprosenelių gimtinę. Gyvendamas ir dirbdamas Vokietijoje P. Pfannenštilis nutarė pataisyt savo sveikatą ir atvyko į Druskininkų sanatoriją, tikėdamasis, kad būnant Lietuvoje, jam pavyks surasti buvusį savo mokytoją, „auklėjusi“ jį daugiau nei prieš penkias dešimtis metų, nes, dar prieš išvykdamas į Vokietiją, jis jau žinojo, kad aš esu išvažiavęs iš Barnaulo į Vilnių.
Laba gerai prisimenu tą nuoširdų, bet labai neorganizuotą berniūkštį Pėtią Pfannenštilį, gyvenusį Ustj-Kalmankos mokyklos internato bendrabutyje ir beveik niekada nesugebėdavusį rasti laiko mokykloje užduotų darbų atlikimui. Man, tuomet buvusiam baigiamosios klasės auklėtojui, ne vieną kartą teko lankytis internate ir stengtis ten gyvenusius jaunuolius „atvesti į protą“. Petia vis dėlto išlaikė baigiamuosius egzaminus, įstojo į automechanikos technikumą. Jį baigęs sugrįžo ir po kurio laiko tapo rajono autotransporto skyriaus viršininku.
P. Pfannenštilis prieš išvykdamas į Druskininkų sanatoriją, iš Vokietijos paskambino į Altajų ir sužinojo dabartinį mano adresą Vilniuje. Atvykęs į Druskininkus ir įsitikinęs, kad jį sanatorijoje apgyvendino gana ištaigingai, parašė man laišką, pakviesdamas mane pasisvečiuoti į Druskininkus.
Bus daugiau ...

Apie mokytoją Aleksandrą Šukį skaitykite :
www.kuosenai-kupa.blogspot.com
spalio mėn. publikacijoje apie Kuosėnų pradžios mokyklos mokytojus