POPIETĖJE G.K. JOKUBAUSKIENĖ IR V.JANKAUSKAS
Slidu.
Labai slidu gyventi. Paimi ką nors už rankos laikai ir pats laikaisi. Slidu
buvo gruodžio 4 popietę, kai skubėjau
slidžia Islandijos gatvele į Mokytojų namų baltąją salę. Žmonių, kurie nepabūgo
žvilgančio sniego baltumo, salėje gausu.
Nelaukdami
pradedame diskutuoti ,kaip įvardinti mūsų susibūrimą - susirinkimas ar suvėjimas.
Nutarta - Kupiškėnų suvėjimas. Taip paprasčiau ir jaukiau, nereikia jokio
reglamento.
V. Jankauskas
pristato almanachą “Kupiškis“. Vidmantas tikras kupiškėnas; kalba trumpai, įtikinamai,
paprastai, kupiškėnų tarme. O dirba gimtojo krašto labui daug; augina, brandina,
analizuoja, rašo, aukoja. Betgi ne, kalba mažai - dirba daug.
Goda
Kotryna Jokubauskienė supažindina su savo magistrinės disertacijos turiniu. Ji nagrinėja Vilniaus kupiškėnų ir žemaičių bendrijų veiklą, komunikaciją, papročius, sklaidą. Manau, kad neturiu teisės
nagrinėti mokslinio darbo turinį. Bet apie leksiką, tarmių gelmes,
gyvą bendravimą su auditorija, pagalvočiau. Jaunimas gerbia mokslo žmones už
paprastumą, nuoširdumą, kompetencijas. Tema nuteikia viltingai. Ypač šiandien, kai pasaulis toks neramus, o mūsų
šalies laivas pavojingai įsiūbuotas. Taip sakė mokslininkas, per nominaciją
Globalios Lietuvos apdovanojimų vakare, žmogus, kuris sugebėjo Lietuvai
padovanoti 25 milijonus dolerių. Tema svarbi visiems, nes, lietuvių kalbos liko
taip mažai.
Ponas Pranas Žilinskas susirūpino, ar jis argentinietis, ar kupiškėnas. Nuraminom, jei esate
tarp kupiškėnų, tai viskas aišku. Šventėje žavėjausi darbščiais vyrais V. Tubeliu, V. Bartuliu, kitų
nelabai pažįstu. Labai vertimu mūsų gaspadinių beveik nematomą darbą. Vis bėgdamos,
skubėdamos visur spėja. Ačiū joms.
Vakarą
praskaidrino dainininkai Irena Sagaitienė ir Edvardas Žižys. Nežinau, ar mes
Jiems dėkojome labiau, ar jie mums, bet dainą „Žiema, žiema“ traukėme visi.
Manyčiau, kad verta pasikviesti žinomus krašto žmones, tarkime J. Matekonytę, R.
Šerelytę, Kukulo žmoną, ar mano jaunąją bičiulę profesorę J. Zabarskaitę, kuri
išmaišė pasaulio platybes, bet taip mėgsta atsikvėpti Svėdasuose, senelių trobelėje, kurią taip
išgražino, kad visi jos pažįstami veržiasi ten pabūti. Taigi va, vilioja tas
kraštas; Antašavos dvaras, Palėvenėlė, o svarbiausia gražūs, darbštūs, mažakalbiai, mėgstantys pasėdėti prie alaus stiklinės, o, svarbiausia, kaip
sakydavo A. Čekuolis - gerti galima ir reikia-svarbu laiku išeiti tiesiam.
Lauksim kitos šventės!
Pagarbiai Zita Pareikienė
