PASIKULTŪRINOM… TEATRO UŽKULISIUOSE
Sausio 16 rinkomės prie Lietuvos nacionalinio Operos ir baleto Teatro (LNOBT) kasų. Iš čia po trumpo instruktažo šauni gidė Agnė mus palydėjo iki Teatro drabužinės, apavė mėlynais “puantais” ir beveik pusantros valandos vedžiojo po Teatro patalpas, žerdama istorinius faktus ir skaičius, pasakodama nuotykius ir istorijas.
Pernai LNOBT šventė 50-metį naujuosiuose architektės profesorės Elenos Nijolės Bučiūtės suprojektuotuose rūmuose, kuriuose pirmasis spektaklis parodytas 1974 metais. Rūmai didžiuliai – šeši aukštai virš žemės ir du rūsiuose. Juose – ištisas Teatro fabrikas su siuvykla, spektaklių drabužinėmis, dailininkų dirbtuvėmis, ant kurių grindų patiesus didžiules drobes piešiamos spektaklių dekoracijos per visą galinę scenos sieną, su butaforijos dirbtuvėmis, grimo kambariais… Juk reikia paruošti scenografiją kiekvienam spektakliui, aprengti ir nugrimuoti visus artistus, o vien choristų yra apie 80. Kiekvienas spektaklio veikėjas turi savo sceninius rūbus, kuriais rūpinasi aprengėjos ir siuvėjos. Jau vien scena su užkulisiais – didžiulis ūkis. Kiekvienam spektakliui statomos savos dekoracijos, net perklojamos grindys, reguliuojamas apšvietimas… Tam reikia nemažai darbo ir žmonių. Jų teatre dirba apie 600. Dekoracijų valdymui scenoje yra 63 keltuvai, šviesos efektams – apie 1000 šviestuvų (vos ne po vieną kiekvienam žiūrovui, nes salės vien parteryje po rekonstrukcijos yra 1003 sėdimos vietos ir 100 stovimų. Anksčiau buvo daugiau, bet gaisrinės saugos sumetimais padarius praėjimą per salės vidurį, tapo saugiau, žiūrovams - patogiau pasiekti savo vietas). Sužinojome, kad Orkestro duobė – su kilnojamomis grindimis, kurias pakėlus iki scenos lygmens, galima užridenti fortepijoną, kitus sunkesnius instrumentus, ir nereikia jų kilnoti, kad pakeltos Orkestro duobės grindys gali virsti papildoma Mažąja scena, kai nereikia Didžiosios, ar kai joje vyksta remonto ar pasirengimo darbai, kad Geležinė uždanga – ne tik simbolinis tarptautinių santykių srities terminas, o realiai teatre egzistuoja, ir skirta gaisrinės saugos tikslams – gaisro atveju atskirti žiūrovų salę nuo scenos, taip pat – kai Mažojoje scenoje vyksta spektaklis, o Didžiojoje – darbai.
Mums lankantis, scenoje plušėjo vyrai, rengdami ją vakare vyksiančiam baletui “Žizel”. Grindys jau buvo surinktos ir padengtos specialia neslidžia danga, specialistai surinkinėjo butaforiją, tikrino keltuvus ir kitą įrangą. Kol Agnė pasakojo, mes stovėjome užkulisiuose už mėlynos šviečiančios linijos grindyse, kuri rodo, iki kur spektaklio metu galima vaikščioti, kad nesimatytų žiūrovams.
Ekskursija buvo tikrai įspūdinga. Sužinojome Teatro istoriją nuo paskutinį 1920 metų vakarą Kaune pirmąkart parodytos “Traviatos”, nemažai užkulisinių dalykų, istorinių faktų, pamatėme, kiek juodo darbo reikia įdėti, kad spektakliai atrodytų įtikinamai, įspūdingai, kiek žmonių turi plušėti, kad scenoje atgytų tikroviška veiksmo aplinka, kad spektakliai vyktų sklandžiai, kiek reikia rekvizitų, kaip jie kuriami... Gaila, kad daug kur nebuvo leidžiama fotografuoti, tad norintys pamatyti daugiau, turėtų apsilankyti ekskursijoje, kurią, iš anksto susitarus, galima vainikuoti tradiciniu karšto šokolado puodeliu. Mes užsigardžiavom.
Vilius Bartulis