2017-08-01

UPĖS AKYSE


Vilija mūsų upelių motutė,
Dugną tur aukso, o veidą kaip dangų...

A.Mickevičius




Neris ties Jonava  
Gražų sekmadienio, liepos  30 dienos, rytą, mūsų, gerai nusiteikusių keturių dešimčių Vilniaus kupiškėnų (ir jų draugų) grupė, išvykome jau į trečią šiais metais pažintinę kelionę po Lietuvą. Važiuodami Gariūnų tiltu per Nerį, ištarėme jai iki pasimatymo. Tačiau vėliau įsitikinome, jog upė neketina mūsų paleisti iš akių. Kartais ji nutoldavo, net pradingdavo už mėlynuojančių girių, bet ir vėl atsirasdavo šalia, tai iš kairės, tai iš dešinės, žiūrint kuriame krante būdavome. Ir pažvelgdavo tai pro miškų tarpus, tai iš žaliuojančių slėnių, tai pro miestų ar mažų miestelių stogus. Viename, kairiajame krante - Vievis, Abromiškės, Žasliai, Zubiškės, Gegužinė, Skaruliai, kitame, dešiniame, pervažiavus Jonavos, chemijos ir visos Lietuvos Jonų sostinės tiltą - Vepriai, Gelvonai, Čiobiškis, Musninkai, Širvintos – viso labo apie dešimtis mūsų lankytinų vietų. Jei žvilgčiojo ir ne pati motutė, tai jos intakai – Šventoji, Musė, Širvinta ir kiti. Sakoma, kažkur, netoli Jonavos, tolimiausio mūsų kelionės taško, srovena ir Lietavos upelė, galbūt suteikusi vardą mūsų tautai ir valstybei. Taip, čia istorinė Lietuva, tautos lopšys, dabartinės valstybės vidurys, ir visi jos miestai, miesteliai, gyvenvietės, įsikūrę istoriškai reikšmingose ir gražiose vietose, piliakalniai mena praeities įvykius, yra kultūros paveldas.
Arnoldas pasakoja apie kunigą K. Kibelį
Mus domino viskas, kas svarbu norint pažinti praeitį, tautos kovą už laisvę ir išlikimą, tačiau daug praeities ir jos kultūros lobių sutelkta bažnyčiose, senuose dvaruose. Mūsų, keliautojų,  laimė, atsiranda tokių nuostabių žmonių, kaip nuolatinis grupės vadovas ir gidas Arnoldas Pažemys, kuriam dėkojama ir karštai plojama po išvykų už viską: sumaniai dozuojamą kelionės laiką, trukmę prie kiekvieno objekto, bet, svarbiausia,  už turiningą pasakojimą. Stačiai kelia nuostabą šio žmogaus, turinčio inžinerinį išsilavinimą, žinios, kompetencija, darbštumas. 

Laikydamasis istoriškumo principo ir tiesos, jis atskleidžia miestų, miestelių, gyvenviečių atsiradimą, istorinių asmenybių vaidmenį šių vietovių ir visos šalies istorijoje, sudėtingus jų tarpusavio santykius, būdo bruožus, likimus. Nepamirštamos ir patriotinės intencijos. Sustojus prie kovotojų už laisvę, sukilėlių, nepriklausomybės karių, partizanų kapų, visur, kur tik prisimenami žuvę taurūs mūsų tautos sūnūs, paties vadovo uždegama žvakutė... Atgyja ir mažai težinomos istorinės vietovės, datos, o kiek asmenybių, kiek pavardžių, skambių ir mažai girdėtų, susijusių tiek su šiais kampeliais, tiek su visos šalies likimu: Astikai, Radvilos, Giedraičiai, Poniatovskiai, Kosakovskiai, Skarulskiai ir daugybė kitų!.. 
Skarulių bažnyčia

Ne visų jų indėlis vienodas, kai kurių - prieštaringas, bet juk kadaise jie lėmė šalies likimą, greta jų valdytų  padovanotų kunigaikščio, paveldėtų ar kitaip įgytų dvarų radosi, augo miestai, jų buvo funduojamos ir bažnyčios, Šalia Skarulių išaugo ir Jonavos miestas, kurį lankydami prisiminėme ir Petro Vileišio pastatytus Peterburgo – Varšuvos trakto tiltus, ir šios žemės šviesuolius Abraomą Kulvietį, Homero vertėją gydytoją Jeronimą Ralį, kitus.


Atvykome į Abromiškių dvarą












Bėgo laikas, išnyko garsiosios giminės, o jų dvarai susmuko, virto griuvėsiais. Tačiau mūsų dienomis kai kuriems jų pasisekė: atsirado senieji ar nauji savininkai, plūstelėjo Europos parama, ir daug dvarų ne tik čia, bet ir visoje Lietuvoje, atgijo. Ir šioje kelionėje matėme restauruojamus Abromiškių, Čiobiškio (naujasis savininkas nupirko ne tik dvarą, bet ir jame buvusią sunkiai auklėjamų paauglių mokyklą), noras kai kurie kiti, pvz., prieš keletą metų lankytas Veprių dvaras, stovi apleistas, nors lyg ir buvo kažkieno nupirktas. Kas laukia atnaujintų dvarų ateityje, negali pasakyti niekas (juk kainuos išlaikymas), bet štai dabar jie šviečia.
Žaslių Šv. Jurgio bažnyčia
O bažnyčios, bažnyčios!.. Medinės ir mūrinės, tašytų akmenų, kai kurios net tokios didingos, kad būtų ir sostinės padidžiavimas. Sustoję Žasliuose, miestelyje prie Žaslių ežero ir to paties pavadinimo upelio, ir prisiminėme tolimą praeitį - Žasliai paminėti 1457 m., jau kaip miestelis − 1522 metais. XVI a. Žasliai atiteko Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui, kuris juos užrašė savo žmonai Barborai Radvilaitei, ir stebėjomės iškilia mūrine Šv. Jurgio bažnyčia, po daugelio gaisrų pastatyta 1901 m. kunigo Kazimiero Kibelio (1868−1902). Prisiminėme ir vėlesnių laikų, sovietmečio, tragediją, kai čia, geležinkelio stotyje,  1975 m. balandžio 4 d. įvyko didelė katastrofa, sukrėtusi ir miestelį, ir visą Lietuvą − sudegė trys traukinio Vilnius − Kaunas vagonai su 20 (jei skaičiai teisingi) žmonių.
Ypač didelį įspūdį paliko Žaslių parapijoje, Guronių kaime, kardinolo Vincento Sladkevičiaus (1920.08.20 −2006.05.28), tėviškėje naujai sukurtas jo vardo Rožinio slėpinių kelias, - kalnelis su koplytėlėmis, mėlyni, į tolumas nusidriekę šilai, aukšta dangaus erdvė apsilankiusiam sukelia nekasdieniškus sakralius jausmus, suteikia ramybės, tikros palaimos.
Kardinolo V. Sladkevičiaus tėviškėje
Bet kai pagalvoji apie bažnyčių didingumą ir mąžtantį miestelių, kaip ir visos šalies, gyventojų  skaičių, darosi šiek tiek neramu, liūdna. Sako, jau ne visur parapijose esama ir kunigų, tiktai atvažiuojantys. Ar ne dėl tos priežasties daug kur negalėjome į jas patekti, o pamaldas aplankėme tik dvejose? Gaila, kad taip susiklostė ir nepaprasto gražumo gotikinėje Skarulių Šv. Onos bažnyčioje, pastatytoje 1622 m. Užrakinta, o kur gausi raktą? Laimei, per rankas keliavo puošnus, išleistas parėmus Jonavos Achemos grupei, albumas apie ją, tai galėjome nors ant popieriaus gėrėtis nuostabiomis skulptūromis, paveikslų reprodukcijomis. Skarulių dvaras kadaise priklausė tokiems Skarulskiams, o nuo 1592 m. ir gyvenvietė jau vadinosi Skaruliais. Matėme ir daugiau gražių bažnyčių. Tuo metu, kai lankėmės Gegužinės gyvenvietėje, ant aukštų įspūdingos, tašytų akmenų bažnyčios kryžių nutūpė pora gandrų ir noriai pozavo nuotraukoms, o išvažiuojant netikėtai iš žalio slėnio į mus vėl pažvelgė upių motutė, tarsi primindama, kad ji čia srovena ir srovens per amžius.
Veprių dvaras
Musės ir Neries santakoje

Išvažiuodami iš Jonavos klausėmės gerai radiofikuotų mišių Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčioje, kur ypač įdomus pasirodė kunigo (matyt, jauno) pokalbis su parapijiečiais po pamokslo ar mišių. Kurį laiką mus vedė senasis Peterburgo – Varšuvos traktas su gerai išsilaikiusiomis pašto, kur būdavo keičiamu arkliai, stotimis, pakeliui prisiminėme, kad netoliese – grėsmingas kaulių maro židinys, bet netrukus nusileidome nuo sankasos – mūsų laukė Vepriai, Gelvonai, Čiobiškis, Musninkai, Širvintos... Ir čia bažnyčios tokios didingos: mūro, tašytų akmenų, atkartojančios praėjusių amžių stilių. Sename, istorijos palytėtame Veprių miestelyje irgi stūkso garsėjanti Kalvarijomis Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės bažnyčia, pastatyta 1910 metais. Miestelį supa Veprių ežeras. Veprių vardas paminėtas Vygando Marburgiečio kronikose Kryžiuočių karo kelių aprašyme. Viena bažnyčių (Čiobiškio, Šv. Jono Krikštytojo) projektuota net paties Stuokos Gucevičiaus, tik dėl lėšų stokos neiškilusi iki reikiamo aukščio. 
Čiobiškyje

Čiobiškyje, prie Neries ir Musės upių santakos, išlikęs buvusio dvaro pastatų ansamblis, kur daug metų veikė Čiobiškio specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai. XVIII a. pabaigoje pagal Lauryno Gucevičiaus projektą pastatytas dvaras 1923 m. sekvestruotas, įkurta minėta vaikų įstaiga. 1945 m. dvare veikė Lietuvos partizanų vienas Didžiosios kovos apygardos rinktinės štabų, kuriam vadovavo J. Misiūnas (Žalias Velnias).

Prie paminklo partizanams Gelvonuose
O Gelvonuose, kur stovi įspūdingas paminklas Didžiosios kovos  partizanams (pats vadas, patekęs į agento Markulio tinklus, tragiškai žuvo) suskambo širdį plėšiančios partizanų dainos, traukiamos mūsų moterų. Jos tokios tikros ir kupinos tokio skausmo, jog kartais atrodo kaip vilties, o kartais – kaip beviltiškas pasmerktųjų šauksmas. Bet tie, kurie jas kūrė, dainavo atvangos akimirkomis ir paskui ėjo į neišvengiamą žūtį, tikėjo savo kovos teisingumu. Todėl ir po dešimtmečių prisikėlė!.. O kokiais žodžiais Lietuva prisimena stribus?..
Keltas Neryje ties Čiobiškiu
Prie signataro kun. A. Petrulio kapo

Pakeliui iš Čiobiškio į Musninkus upių motulė Neris nutarė nebesislėpti, bet pasirodyti visa. Ji ramiai plaukė tarp kol kas vis dar nekertamų (šlapios dirvos?) javų laukų, spindėdama kaitrioje vasaros saulėje, stumdama virš 80 metų veikiantį vienintelį Lietuvoje keleivinį srovės keltą. Tą įrenginį, lyg kokį Lietuvos upių flagmaną, pasidabinusį istorine vėliava (!), ir matėme plukdantį į kairįjį krantą būrelį žmonių, dvejetą lengvųjų automobilių. Musninkuose, sename miestelyje, kadaise priklausiusiam Astikų − Radvilų  giminei, bažnyčios, kuri nuo 1554 m. iki XVII a. antrojo dešimtmečio vidurio priklausė ir evangelikams reformatams, šventoriuje, stovint prie 1918 m. Nepriklausomybės signataro, kupiškėno, lietuvybės puoselėtojo, kunigo Alfonso Petrulio (1873.08.04−1928.06.28) kapo (vadovas ir čia uždegė žvakelę) ateina keistokos mintys. Juk čia mūsų tautos ir jos valstybingumo lopšys, gintas per amžius  nuo visiškiausių atėjūnų sukilimuose, savanorių apkasuose, miškuose.
 Bet kodėl jis, palyginti su kitais regionais, taip buvo aplenkintas? Kodėl lietuvių kalbą patriotiškai nusiteikusiems kunigams čia (kaip ir Rytų Lietuvoje) tekdavo ginti net bažnyčiose? Tuos narsius Dievo tarnus daug kur primena jų pavardės, šventoriuose iškaltos ant antkapinių, jau apsamanojusių kryžių. Tad garbė jiems!.. Beje, dabar svarbiausias miestelio pastatas -  neogotikinė Musninkų Švč. Trejybės bažnyčia, pašventinta 1865 metais. O pakelėje, už miestelio, stūkso mūrinė baroko koplytėlė atminti karalienės Barboros Radvilaitės viešnagei. Galbūt su šiomis vietomis siejo to paties karšto Radvilų kraujo ryšys?
Širvintose
Širvintospaskutinis kelionės maršruto taškas. Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje, pastatytoje 1860 metais, vyko pamaldos, taigi buvo galima pasižiūrėti ir į jos vidų. Bet kas nežino, kad čia  1919−1920 m. vyko aršūs mūšiai su lenkų armijos pajėgomis už miestą ir už visos Lietuvos laivę? Kad čia ir buvo sustabdyta L. Želigovskio avantiūra? Štai čia, prie įspūdingo Nepriklausomybės kovų paminklo (lietuvė Motina globia žuvusį karį) pastatyto pagal skulptoriaus R. Antinio projektą 1927 m., bolševikų sunaikinto 1954 m., o 1991 m. atkurto sūnaus R. Antinio, mūsų moterys patriotine daina pagerbė tų dienų narsuolius.
     O su upių Motute netrukus vėl susitiksime, taigi nuo jos, kaip ir nuo savo praeities, nenutolome. Vis jutome ir jutome klausiantį jos žvilgsnį, taip pat ir tylų, nenutrūkstantį srovės bėgsmą. Šiek tiek pavargome, nes daugelis – jau senjorai, bet užtat kokie energingi, trokštantys pažinimo, kokie atidūs vieni kitiems!




Raimondas Kašauskas, žemaičių kupiškėnas

            
Gelvonų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia
Gegužinės Viešpaties Apsireiškimo bažnyčia
Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia
Veprių Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės bažnyčia

Musninkų Šv. Trejybės bažnyčia

Širvintų Šv. arkangelo Mykolo



Žaslių bažnyčios šventoriuje

Prie kardinolo V. Sladkevičiaus tėvų kapo

Keliausime į kardinolo Sladkevičiaus tėviškę

Rožinio slėpinių kelio Šv. Juozapo koplyčios sienos
Koplyčios altorius
Koplyčios viduje

Dvasinė atgaiva prie Rekolekcijų namų tvenkinio
Klausomės Arnoldo pasakojimo prie Šv. Mergelės Marijos paminklo 

Ant Gegužinės bažnyčios kryžių  gandrų spektaklis...

...ir to spektaklio žiūrovai

Skarulių bažnyčios šventoriuje

Po pietų troškulį malšinome alumi


Atvykome į Jonavą

Pamaldose

Prie Šv. Jokūbo skulptūros

Aldona su kermošiaus saldainiais

Kosakovksių  šeimos mauzoliejuje

Jonavoje daug renovuotų daugiabučių.

Vepriuose

Veprių dvaras laukia geresnių laikų

Veprių bažnyčios šventoriuje
Degančia žvakute ir partizanų dainomis pagerbėme žuvusiųjų atminimą



Čia iškaltos tik dalies Markulio aukų pavardės
Kelias vedė pro nepjautų javų laukus...

...per vešliai žaliuojančius jaunus miškus,
...pro ilgakakles, sparnais mojančias, vėjo jėgaines.

Priekyje Dariaus ir Girėno tiltas per Musę
Pavyzdingai tvarkomoje sodyboje

Pagal kupiškėno Stuokos Gucevičiaus projektą statytoje Čiobiškio bažnyčiai trūksta portiko su kolonomis

Čiobiškyje sutikome įdomų pašnekovą

Musninkų bažnyčios varpinės varpas
Varpinė


Koplyčios ir skulptūros, ...kai kurios ir gyvos


Namo su dainomis



Fotoreportažas Vidmanto Tubelio