VALDO KUKULO KNYGŲ PRISTATYMAS
Šaltoką vasario 10 d. pavakarį sugužėjo nemaža grupelė Vilniaus kupiškėnų klubo narių į Rašytojų klubą, kur buvo pristatomos net dvi mūsų žemiečio Valdemaro Kukulo eilėraščių knygos: “Saulėlydis mano giesmė“ ir „Antausis sienai“.
Vakare dalyvavo poetai Algimantas Baltakis, Aušra Kaziliūnaitė, Marcelijus Martinaitis, Antanas Šimkus, literatūrologas dr. Marijus Šidlauskas, Lietuvos rašytojų sąjungos vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas, leidyklos „Homo liber“ vadovas Vilius Gužauskis, aktorius Rimantas Bagdzevičius. Visi pasisakiusieji kalbėjo apie Valdo kūrybą, vertino naująsias knygas, skaitė eilėraščius.
Laikraščio „ Respublika“ Kultūros naujienų skyrelyje rašoma:
„Šis poetas, kritikas, ir apžvalgininkas, publicistas, nepailstantis literatūros kokybės sargas, visuomenės ir valstybės kritikas, viena darbščiausių kultūros darbo bitučių – solidžiausiąją menininkui mūsų šalyje Nacionalinę kultūros ir meno premiją seniai jau būtų užsidirbęs, tačiau abiejų, ką tik pasirodžiusių poezijos knygų dupletu neabejotinai būtų tuo įtikinęs ir pačius savo kūrybos nedraugus. Nuo šio antausio (Antausis sienai) net ir sienai ne juokais turėtų skaudėti.Norint jį reziumuoti – į galvą lenda ne itin racionali, tačiau maloni mintis – šitiek metų V. Kukulo rašyta, ravėta, puoselėta lietuvių poezija atsidėkodama atlygino poetui tuo pačiu – parašė jį patį. Įrašė į didžiają literatūrą. Su visom žemiškom kančiom, ydom ir vieninteliu dvejonių nedraskomu tikėjimu – tikėjimu literatūra.“
Apie eilėraščių knygą „Saulėlydis mano giesmė“ Valentinas Sventickas rašo:
„Knygoje yra daugybė posakių, įvaizdžių ir poetinių būsenų, kurias – skaitydami eilėraščius- suvoksime kaip išėjimo ženklus. Nežinia kiek tai pagrįsta, bet žmogiška ir suprantama. Naujoji Kukulo knyga grąžina į mūsų literatūros lauką tokį poezijos grožį, kokio ilgimės.“
Vladas Braziūnas rašo :
„Valdas išėjo. Gali galvoti, prisiminti daug ką. Bet bene svarbiausias ir skaudžiausias pagalvojimas būtų toks. Literatūros mokslininkų turim. Bet šitokio masto, tokio talento ir tokio pasiaukojimo literatūros kritiko – neturim. Ko gera, negreit ir turėsim. Kaip graudžiai sakė Antanas Jonynas, rašytojai netekom paskutinio savo Skaitytojo. Įgaliotojo pačios literatūros ir laiko patikėtinio.“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą